Andrėe ekspedicija į Šiaurės polių

1897 m. išskrido balionu į šiaurės polių švedas inž. Andrėe su dviem draugais Strindbergu ir Frankeliu. Jie nebegrįžo… Jie žuvo stoję į nelygią kovą su žiaurios poliarinės gamtos gaivalais. Tik šių metų rudenį rasti jų ekspedicijos palaikai — po 33-jų metų žvejų laivas atvežė tėvynėn jų lavonus, viso pasaulio sutiktus su nusistebėjimu ir pagarba. Ekspedicijos palaikai atsi­tiktinai rasti vienoje saloje, vardu Hvitoya — lietu­viškai — Baltoji sala. Šian­dien turime progos pažinti jų drąsaus žygio istoriją, o rasti užrašai pasakys,kokios katastrofos sutiko Andrėe ir kokią kovą turėjo kovoti trys drąsuoliai, kol baltoji mirtis juos įveikė.

I. Andrėe ir jo planas

Salamonas Augustas Andrėe gimė 1854 m. Nuo jaunystės mėgo sportą, ypač žiemos, ir techniką. Baigė technikos mokslus. Įdomavosi astronomija, meteoro­logija, ypač oro elektros ir žemės magnetizmo proble­momis. Būdamas 28 m. amžiaus, 1882 — 1883 m. dalyvauja ekspedicijoje į Špicbergeną, kur išbū­na visą žiemą. Studijų tiks­lais lankydamas Ameriką 1886 m. praktiškai susidu­ria su balionais ir labai jais susiįdomauja. 1892 m. įsigijo savo konstrukcijos balioną, kuriuo atliko daug skridimų. Vienas jo skridimas padarė sensaciją — kartą vėjo pagautas balionas buvo nuneštas toli nuo kranto jūron. Leistis į vandenį reiškė žūti, grįžti prieš vėją balionas negali. Andrėe ryžosi skristi per jūrą — ir jam pavyko laimingai pasiekti Suomijos krantus. Tai buvo pirmasis pasaulyje skridimas per jūrą.

Andrėe ieškojo būdų balionui valdyti, ir tas jam dalinai pavyko. Kad pakiltų, balionas turi išmesti balastą, pasidaryti lengvesnis. Nusileisdamas išleidžia dalį dujų. Tas mažina jo laikymosi ore laiką, nes dujų netekdamas turi nusileisti. Andrėe rado būdą laikyti balioną maždaug vienoj aukštumoj. Jis pri­rišo prie jo ilgą virvę, kuri skrendant vilkosi žeme ar vandeniu. Toji buksirinė virvė, balionui kylant, kėlėsi nuo žemės ir didino baliono svorį, priversdama jį laikytis tam tikroje aukštumoje. Be to, virvė stabdė baliono greitį, ir tas davė galimybės įtaisyti iš šonų dvi trikampes bures, kurios atstojo vairą. Andrėe lengvai pavykdavo kreipti balioną iki 40° į šalį nuo vėjo krypties. Tokią valdymo konstrukciją, dar labai netobulą, Andrėe pritaikė ir savo ekspedicijos balionui.

Pirmoji mintis skristi į Šiaurės polių jam kilo vieną 1894 m. pavasario naktį. Stokholme Andrėe klausė šiaurės jūrų keliautojo Nordenskioldo pranešimą apie jo atliktą kelionę pagal Sibiro krantus nuo Skandinavijos iki Beringo sąsiaurio. Grįžti iš paskaitos jiems teko kartu ir besikalbėdamas su garsiuoju keliautoju, Andrėe sumanė panaudoti balioną kaipo priemonę poliui pasiekti. Nordenskioldas neabejojo pasisekimu. Taip sumanymas tą pačią naktį tapo planu.

Kokios nepaprastos drąsos tas planas reikalavo suprasime pažvelgę į 1896 m. pasaulį.

Andrėe norėjo pasiekti ir perskristi šiaurės polių — tą že­mės rutulio tašką, kur susikerta visi dienovydiniai. Bet apie di­džiules šiaurės sritis 1896 m. beveik nieko nežinota. XVII a. legenda, kad šiaurės polių supa didelė, laisva nuo ledų jūra, bu­vo jau išsklaidyta. Seniau ja tikėta, ir 1607 — 1608 m. Hudsonas mėgino tą jūrą pasiekti. Per XVII — XVIII a. tyrinėtojai lyg pamiršo apie šiaurės polių, nes ledų kliūtys prie Sibiro ir Amerikos krantų atgrasė nuo minties leistis toliau į šiaurę. Tik 1827 m. keliautojas Parry leidosi nuo Špicbergeno į šiaurę šunų pakinkytomis rogėmis. Jis pasiekė 82° 45′ š. pl.

1897 m. ekspedicijos dalyviai.: Strindbergas, Andrėe, Svedenborgas, Frankelis
1897 m. ekspedicijos dalyviai.: Strindbergas, Andrėe, Svedenborgas, Frankelis

Po 42 metų, 1869 m. viena ekspedicija, susidedanti iš 2 lai­vų, mėgino skverbtis toliau, bet nenugalimos kliūtys privertė ją pasitenkinti tyrinėjimais jūroje tarp Špicbergeno ir Grenlando.

1872 m. vasarą du austrai: Payeris ir Weyprechtas, garlaiviu „Tegetthoff“ pasiekė ry­tuose nuo Špicbergeno nežinomą žemę, kurią pava­dino Prano Juozo žeme. Rogėmis tąja žeme jie pasikėlė iki 83° š. pl. Leistis į ledų plotus jie nedrįso.

1879 m. Amerikos burinis laivas „Jeanetle„, vedamas Delongo, kėlėsi į šiaurę per Beringo są­siaurį. Jis pasiekė 77° 15¹ š. pl. Ledai atkirto jam kelią ir jis nuskendo 1881 m.

1883 m, amerikietis Lockwoodas leidosi iš šiaurės Grenlando rogėmis į šiaurę. Nuo 83° 24′ bu­vo priverstas grįžti.

Po dešimties metų, 1893 m., išplaukė laivu „Framas“ į savo garsiąją ekspediciją norvegas Fritjofas Nansenas (jis mirė šių metų pavasarį). 1896 m. pradžioje dar nežinota apie jo likimą — daugelis lai­kė jį žuvusiu.

Tokiuo laiku Andrėe ryžosi vykdyti savo planą; balionu perskristi iš Špicbergeno į Aliaską. Milži­niškas baltųjų dykumų plotas buvo visai neištirtas. Viena tikrai apie jį težinota: kad yra visai nepriei­namas ir netinkamas žmonėms gyventi. Į ten norė­jo leistis Andrėe netobulu ir beveik nevaldomu balionu.

Tikrai, lygindami su mūsų laikų aviacijos techni­ka. Andrėe žygis buvo drąsi beprotystė. Aviacijos buvo daromi pirmieji žingsniai, dar labai nedrąsūs. Stebina mus nepaprasta Andrėe drąsa tuo, kad jis pats aiškiai matė oro kelionės trūkumus ir pavojų. Pavo­jus šimteriopai didėjo skrendant į šiaurės sritis, tols­tant nuo žmonių gyvenamųjų vietų. Lakūnai palie­kami patys sau, atskirti nuo viso pasaulio. Nebuvo tada radio, kuris dabar jungia lėktuvą su pasauliu, praneša meteorologines sąlygas, palengvina orientuo­tis. Nebuvo net tinkamo šiaurės srityse vartoti kom­paso, nekalbant apie tai, kad pats balionas buvo be­veik nevaldomas vėjo ir likimo žaislas.

Tos kliūtys nepalaužė Andrėe pasiryžimo. 9 mėnesių jam tereikėjo savo projektui taip apdirbti, kad galėtų iškelti į viešumą. 1895 m. vasa­rio mėn. 13 d. jo pranešimas Mokslų Akademijai Stokholme padarė didelį sujudimą. Tuo laiku akademijos narių tarpe buvo garsių moksli­ninkų, kaip Svante Arrhenius, norvegas Bjerknes ir k. Jie karštai pritarė Andrėe planui ir laikė jį įvykdomu.

Prie palankios mokslininkų nuomonės prisidėjo ir švedų viešoji opinija. Andrėe tu­rėjo laimės. Svarbiausia kliūtis – lėšų stoka – tuoj buvo pergalėta. Paskelbtoji tautos rink­liavą per kelias dienas davė šimtus tūkstančių kronų. Aukotojų priešakyje stovėjo švedų karalius Oskaras II, „Dinamito karalius“ Nobelis (Nobelio premijos įsteigėjas), ir baronas Dicksonas — aukavę stambias sumas, Andrėe pakako tik žodį tarti — ir ekspedicija buvo aprūpinta pinigais. Taip lengvai dar nė vienam tyrinėtojui nesiklojo.

Tuoj susirado ir du bendrakeleiviai. Vienas jų buvo prof. Nils Ekholmas. Jo vadovaujamoje Špicbergeno ekspedicijoje 1882 – 83 m. dalyvavo ir Andrėe. Antrasis — jaunas mokslininkas Nils Strindbergas.

Tuoj pradėta ruoštis — startas paskirtas 1896 m. vasarą. Balioną pastatyti pavesta Lachambre firmai Paryžiuje. Jis statytas sulig Andrėe brėžiniais, buvo palyginti nedidelis, 20 metrų skersmens, bet leng­vai kėlė 3 žmones ir nemažą bagažą. Tą žiemą Andrėe padarė pranešimus apie savo planą Prancū­zijos Mokslų Akademijoj ir VI tarptautiniame geogra­fijos kongrese Londone. Londone jo planas pritari­mo nerado ir paskelbtas neįvykdomu.

Ekspedicijos stovykla Danskoya saloje
Ekspedicijos stovykla Danskoya saloje. Dešinėje matyti baliono patalpa ir ekspedicijos gyvenamieji namai. Toji įlanka dabar vadinama Andrėe vardu.

1896 m. pavasarį balionas atvežtas į Švediją. Birželio mėn. 7 d. nedideliu garlaiviu „Virgo“ ekspedicija išplaukė iš Goteborgo uosto į Špicbergeną. Tūks­tantinės minios susirinko išplaukiančiųjų palydėti. Švedai didžiavosi savo krašto sūnumis didvyriais. Juk visas pasaulis stebėjosi jų beprotiškai drąsiu sumanymu. Ekspedicijoje dalyvavo 14 žmonių, jų tarpe buvo garsusis mokslininkas Svante Arrhenius.

Po dešimties dienų ekspedicija pa­siekė pasirinktą vietą — nedidelę salą, vardu Danskbya (Danų sala), prie šiaurinių Špicbergeno pakrančių. Ekspe­dicijos baze pasirinkta viena įlanka tos salos šiauriniame krante. Tuoj pastatyti namai žmonėms prisiglausti, prie jų inž. Stake įrengė fabriką vandenilio dujoms gaminti — balionui pripildyti. Netoliese pastatyta patalpa balionui — aukštų sienų užtvara be stogo.

Liepos mėn. 27 d. balionas buvo pripildytas ir Andrėe įsakė būti pasiruošusiems startui. Nebuvo tik palankaus vėjo — jo laukta savaitę po savaitės.

Ši pirmoji ekspedicija buvo Andrėe kartus nusivylimas. Palankaus vėjo, ra­mesnio oro nesulaukė. Belaukiant pra­slinko liepos mėnuo ir pirmoji rugpjūčio mėn. pusė. Rugpjūčio m. gale ten šiau­rėje jau žiema prasideda. Taip vėlai skristi būtų beprotiška. Beliko nieko nepešus grįžti atgal. Ba­lionas buvo ištuštintas ir vėl sudėtas į dėžę. Jo patalpa palikta — kitą vasarą pasinaudoti.

Tas grįžimas buvo skaudus smūgis Andrėe. Jis žinojo, kiek puolimų ir aštrios kritikos dabar susilauks. Ekspedicija pradėta su didele, tiesa, ne Andrėe sukel­ta, reklama. Už Švedijos ribų ji ne kartą vadinta kvailyste. Pirmas nepasisekimas duos progos prie­šams pašiepti, išjuokti Andrėe, jį bepročiu praminti. Poliarinių sričių tyrinėjimas yra kova, karas. Poliari­nės ekspedicijos vadas yra karvedys, o karvedžio garsas, garbė nuo laimėjimo pri­klauso. Nugalė­tas karvedys nė­ra „karvedys“. Jis yra pralai­mėjęs, sumuštas, pasmerktas, pašiepiamas. Toks pat likimas skir­tas ir šiaurės ty­rinėtojui. Dar nesenai (1928 m.) patyrė italų gen. Nobile. Andrėe irgi buvo įveiktas. Dar gyvas, po pirmo­jo nepasisekimo buvo sutiktas pa­šaipos. Tik mir­tis sutaikė.

Radosi priešų artimųjų bendra­darbių tarpe. Prof. Ekholmas atsisakė dalyvauti ekspedicijoje. Jis ėmė viešai įrodinėti, kad Andrėe pla­nas neįvykdomas, balionas esąs per mažas ir nega­lėsiąs ilgai laikytis ore. Jis parašė laiškus svar­biausiems ekspedicijos šelpėjams, nurodinėdamas, kad jie duoda pinigus neįvykdomam sumanymui. Gal iš baimės Ekholmas pasitraukė ir tapo Andrėe priešu. Bei jo negražūs ir netaktiški žygiai skaudžiai užgavo Andrėe.

Tuo tarpu vienas įvykis pakėlė Andrėe nuotaiką. Grįžo trejus metus išbuvęs šiaurėjė „Framas“ ir tuo pačiu laiku grįžo Nanseno ir Johanseno gru­pės, kurios buvo palikusios „Framą“ ir atliko didelį kelią ledais pėsti. Andrėe grįžo drąsa. Šiaurės po­lius dar nebuvo pasiektas, dar nevėlu laimėti jo atra­dėjo garbę! O Nanseno žygis ir žiemavojimas Prano Juozapo žemėje įrodė, kad užsigrūdinę ir nuo mažens pratę prie šalčių ir ledų vyrai, nors atskirti nuo viso pasaulio, ilgai gali laikytis.

Milžiniškas Nanseno žygis buvo entuziastingai sutiktas tiek Švedijoje, tiek Europos ir Amerikos spaudoje. Bet Nanseno triumfas dar labiau pabrėžė Andrėe ekspedicijos nepasisekimą. Dabar daugelis laikė Andrėe tik nuotykių ieškotoju, avantiūristu — nebe rimtu tyrinėtoju.

Kad paremtų savo planą autoriteto nuomone. Andrėe kreipėsi į Nanseną, klausdamas, ar yra ga­limybės pasiekti šiaurės polių oro keliu. Garsusis nor­vegas atsakė laikąs Andrėe planą neįvykdomu ir ragino neskristi. Kitaip Nansenas pasielgti negalėjo — pritardamas jis turėtų prisiimti moralinę atsako­mybę už pasekmes, Andrėe suprato, tai — ir ne­nusileido.

Prieš pat startą
Prieš pat startą

Susidūręs su tokiomis kliūtimis, kitas būtų atsi­sakęs planą vykdyti. Ne toks buvo Andrėe. Kartą jo vienas draugas paklausė, kas verčia jį imtis to sun­kaus pavojingo žygio, kuris niekam neduos praktiš­kos naudos. Pažymėtinas Andrėe atsakymas: „Kol tas baltas plotas ten viršuj, apie kurį nuolat klau­siama — žemė ar jūra? — nėra ištirtas, ir kol tiek žmonių trokšta tą paslaptį atskleisti, visados statys žmonės gyvybę į pavojų, kad mįslę atspėtų, Mano turimos priemonės įgalina mane atlikti žmonijai tą patarnavimą. Tesiekia kiti vėliau praktiškų tikslų“.

II. Erelio skridimas

Tat, Andrėe ryžosi savo sumanymą įvykdyti. Užsieniuose nustota juo domėtis, bet Skandinavijoje juo pasitikėta. Pinigų nestigo — šelpėjai gausia ranka jį rėmė. Iš visur plaukė jam aukos — susirinko dau­gybė įvairių šiltų rūbų, medžioklės ir žūklės įrankių, foto plokštelių, filmų, tikros aptiekos vaistų, masės maisto produktų, daugiausia įvairių konservų. Visa pasiimti į balioną būtų neįmanoma. Bet Andrėe su­manė įruošti keliose vietose pagalbos stotis sandėlius – ten visos dovanos pravertė. Karšto entuziazmo švedų visuomenėje sukėlė garsaus šiaurės keliautojo Nordenskioldo pareiškimas jei jis nebūtų toks senas, skristų drauge. Gilų įspūdį padarė tas, kad karalius ekspedicijos tikslams pavedė Andrėe dispo­zicijon karo laivą.

Ištikimas Andrėe draugas liko Strindbergas, 25 m. amžiaus, fizikas, matematikas ir chemikas. La­bai mėgo svetimas kalbas, liuoslaikio valandėlėmis mokėsi kiniečių kalbos. Gabus smuikininkas ir labai geras fotografas. Tą ypač brangino Andrėe. Strind­bergas sukonstruavo specialų aparatą fotografuoti iš viršaus.

Pasitraukusio Ekholmo vietą užėmė Knutas Frankelis, 27 m. amžiaus, ką tik baigęs aukštąjį technikos mokslą. Frankelis buvo idealistas, kurį ža­vėjo visa, kas kilnu, drąsu. Dar prieš 10 metų karš­tai susiįdomavo garsiojo savo tautiečio Nordenskioldo kelione. Jaunuolius dažnai patraukia žygdarbių pa­vyzdžiai, tik daugeliui tas užsidegimas greit praeina. Frankelis buvo pastovaus būdo. Tik išgirdęs, kad Andrėe ieško pavaduotojo Ekholmui, — jis slaptai pa­sisiūlė skristi drauge. To nežinojo tėvas, motina ir sesutės, ir net jo 22 m. brolis, kuris taip pat slaptai buvo pasisiūlęs skristi. Apskritai, daug savanorių jaunuolių atsiliepė į Andrėe kvietimą skristi „į tikrąją mirtį“. Iš daugelio išrinktas Knutas Frankelis — gal todėl, kad buvo geras Stindbergo draugas.

Praeitos vasaros patyrimas parodė, kad naudinga pasiimti atsargos dalyvį, kuris skristų, jei vienas ku­ris susirgtų ar atsisakytų skristi. Tuo ketvirtuoju bu­vo paskirtas jaunas leitenantas Svedenborgas — jis šiandien tebegyvena.

1897 m. gegužės mėn. ekspedicija buvo pasiruo­šusi išvykti. Gegužės mėn. 18 d. ekspedicijos laivai karo laivas „ Svensksund“ ir praeitų metų „Virgo“ — Goteborgo uoste pakėlė inkarus. Dešim­tys tūkstančių žmonių susirinko pakrantėje, kad drą­siems tautiečiams tartų paskutinį sudiev. Milžiniškas sujudimas kilo, kai „Svensksund“ pradėjo plaukti at­viros jūros link. Niekas nesitikėjo, kad po 33 metų, vieną rugsėjo mėn. dieną, rudens saulei šviečiant, tas pat „Svensksund„, karo laivų eskadros lydi­mas įplauks į Gdteborgo uostą narsiųjų tyrinėtojų palaikus vežinas…

Gegužės mėn. 30 d. pasiekta pirmosios vasaros ekspedicijos vieta, Danskoya salos įlanka, dabar turinti Andrėe vardą. Čia 5 savaites tęsėsi paruošiamieji darbai. Pirmiausia balionas pripildytas oru ir iš vidaus ištirtas, ar liko sveikas. Birželio mėn. 19 d. pradėtas pripildymas vandeniliu ir per tris dienas tas darbas baigtas. Po to pradėtas gondolos prikrovimas — visa reikėjo patogiai susidėti. O pasiimti reikėjo nemaža daiktų: įvairių įrankių, aprangos, ro­ges, pašliūžas (ski), net sudedamą valtį, maistą ir k. Su pasauliu susisiekti paimta 32 pašto karveliai (jų vienas terado vėliau kelią į žmones).

Liepos mėn. 2 d. kilo audra, kuri, laimei, nepa­kenkė balionui, Liepos mėn. 6 d. — vėjas iš pietų! Didelis sujudimas ekspedicijoje — starto metas arti! Andrėe sušaukė visus — pasiruošti. Bet vėjas per­eina į audrą — skristi neįmanoma. Tik rytą audra nurimsta.

Ir — vėjas tebepučia iš pietų! Strindbergas ir Frankelis nekantrauja skristi — kol vėjas nesiliovė pūtęs. Andrėe priešinasi — audringą naktį balionas neteko dalies dujų — reikia papildyti. Kai pripildy­mas baigtas — vėjo kryptis pasikeitė ir vakare pra­dėjo pūsti šiaurys.

Liepos mėn. 11 d., sekmadienį, rytą pradėjo pūsti lengvas pietų vėjas. „Svensksundo“ įgula jo iš karto net nepastebėjo. Už tai jūrininkai labai nu­stebo kai tuoj po įgulos pamaldų gavo įsakymą: „Persivilkti darbo rūbais — visi į baliono patalpą!“

Taip, dabar Andrėe norėjo startuoti — trumpai pasitaręs su Strindbergu ir Frankeliu. Abu buvo pasiryžę, ir Svedenborgui dingo paskutinė viltis skristi.

Baigiami pasiruošimai. Andrėe skubina, nes vė­jas smarkėja. Prieš pat startą baliono krikštas — Andrėe jį pavadina „Orn“ — Erelis. Didingai ple­vėsuoja prie gondolos švedų vėliava, ir žemiau balta gairelė su mėlynu inkaru. Ji buvusi, gal, brangaus asmens dovana, nes rasta po 33 metų prie Andrėe lavono.

Artinasi atsisveikinimas. Visi surimtėja. Per­duodami paskutiniai sveikinimai. Strindbergas įduoda laiškus nuvežti motinai ir sužadėtinei. Andrėe įteikia karo laivo vadui kelias telegramas: švedų karaliui, Nobeliui, baronui Dilksonui. Viena telegrama, ski­riama visuomenei, taip skambėjo:

Sutinkant su mūsų pirmesniais pranešimais, mes nutarėme šiandien, liepos mėn. 11 d. 10,45 val. prieš piet, pradėti pasiruošimą startui ir esame šiuo metu, 2.30 val. po piet, pasiruošę skristi. Mes tikimės galėsią skristi NNO kryptimi, ir manome greit pasiekti vietų su geresnėmis vėjo sąlygomis, kaip tos, kurios yra čion.

Dalyvių vardu aš siunčiu Tėvynei ir draugams karštų sveikinimų.                               Andrėe.“

Balionas kyla
Balionas kyla

Iš tikrųjų, oras blogėjo. „Orn“ tą jautė. Paskutinis atsisveikinimas visados graudus. Skir­tis sunku. Andrėe pirmas įlipo gondolon ir sušuko: „Strindberg! Frankeli Pakaks! Pradedam!

Šie žodžiai tarti tvirtu balsu, kuriame neskam­bėjo susijaudinimo gaidų. Abu paklausė kvietimo ir tuoj atsidūrė prie Andrėe šono. Visi trys turėjo pei­lius — balasto maišams nupjauti. Žiūrovai įtemptai sekė jų judesius. O žiūrovų buvo ne vien „Svensksundo“ jūrininkai, bet ir trijų žūklės laivų, kurie tą sekmadienį sustojo ekspedicijos įlankoje, įgulos.

Tyla aplink balioną. Girdėti tik vėją švilpiant ir abi ištemptas vairines bures plakant. Tarp virvių tinklo matyti trijų drąsių vyrų stovylos. Andrėe ra­mus ir pasiryžęs, kaip visados. Jo veide nė žymu susijaudinimo — tik tvirtas pasiryžimas ir nepalau­žoma valia spindi jo akyse.

Štai skamba paskutinė komanda: „Domės! viens… du… trys… kirsk!“ Komanda ne tik gondolos įgulai, bet ir trims jūrininkams, kurie aštriais peiliais turį perkirsti balioną laikančias virves. Komanda įvyk­dyta. Netekęs pančių, paliuosuotas nuo žemėn trau­kiančios naštos, balionas pradeda kilti.

Garsūs valio, paskutinis sudiev…

Sveikinkit mylimą senąją Švediją!“ — sušunka Andrėe.

Balionas pakyla į 200 metrų aukštį ir vėjo nu­nešamas viršum fiordo. Tik staiga jis smarkiai krinta žemyn, gondola jau siekia vandenį. Išmetamas ba­lastas ir balionas vėl pakyla. Bet jį laiko buksirinės virvės, kurios įstrigo tarp akmenų krante. Girdėti triokštelėjimas — dalis virvių nutrūksta ir krinta į vandenį.

Netekęs virvių sunkumo, balionas staiga pakilo iki 800 metrų. Jį nešė stiprus vėjas — todėl jis greit mažėja. Greit jis dingsta iš akių, užstotas kalnų. Vėliau dar kartą pasirodo horizonte — jau tik taškas. Apytikriu apskaičiavimu jis skrido pra­džioje apie 44 km. į valandą. Jei kryptis ir vėjas nepasikeistų, drąsūs keleiviai už 24 valandų bus ne­toli šiaurės poliaus.

Bet — ar yra vilties? Ar skridimas pasibaigs laimingai? Balionas neteko didelės dalies stabdan­čiųjų virvių ir, tuo pačiu — galimybės valdyti kryptį. „Orn“ tapo paprastu nevaldomu balionu.

Pasilikusieji nutilo, visi rimti, susirūpinę žiūrėjo ten link, kur dingo iš akių balionas. Kitą dieną su­žvejotos įlankoje nutrukusios virvės. Po to laivai apleido įlanką. Dar ne tam, kad grįžtų į Norvegiją. Reikėjo dar įruošti pagalbos sandėlius Andrėe nuro­dytose vietose — Syvoyane, Nordostlande ir Prano Juozapo žemėje.

III. Gandai ir tikrovė

Iš didžiosios tragedijos… Dingo amžinuose le­duose trys drąsūs tyrinėtojai. Dingo ilgiems metams.

Ar žmonės apie juos nebegirdėjo? Ar juos dengė didžioji baltoji tyla?

Apie juos girdėta — keli trumpi laiškai — daug gandų…

1897 m. liepos m. 17 d. Prie Murmano krantų plaukiančio Norvegijos link laivo kapitonas pastebėjo toli jūroje kažkokį daiktą.

Žiūronus! Kas ten būtų? Gal sudužęs laivas? Bet ne, nepanašu. Ne uolos, nes būtų žemėlapyje. Laivas artinasi prie to keisto daikto. Gal banginio lavonas? Bet nejusti kvapo ir nematyti paukščių. Keista!

Jūrininkai daug įstabių dalykų sutinka. Persitik­rinę, kad ten nėra nelaimės ištiktų Žmonių, daugiau jais nesirūpina. Visko nesužvejosi, kas jūroje plauko. Laikas pinigai!

Taip galvojo ir kapitonas. Vėl pasuko laivą se­nąja kryptimi, o nuotykį pažymėjo laivo knygoje. Atplaukę į Grimsby uostą jūrininkai išgirdo apie Andrėe skridimą. Tada jie visi nutarė: mes matėme ten jūroje nukritusį Andrėe balioną!

Telegrafuojama į Stokholmą; Tenai niekas nenori tuo tikėti. Tenai mano, kad Andrėe jau pasiekė Aliaską. Netrukus iš vieno uosto pranešama: tik­rai nustatyta, kad tariamasis balionas buvęs tik ban­ginio lavonas. Viešumai to pakanka.

1897 m. rugpjūčio m. 17 d. pasaulis sužinojo, kad žmones pasiekė laiškas iš Andrėe. Nuilsęs pašto balandis nutūpė vieno žvejų laivo stiebe, ir jūrinin­kas jį nušovė. Bet laiško turinio reikėjo laukti, kol grįžo iš žūklės rudenį laivas. Tik IX,19 laikraščiai laišką paskelbė:

13 liepos, 12,30 vai. po pietų 82°2′ š. pl., 15°5′ rytų ilg. Geras skridimas, kryptis rytų, 10° į pietus, įguloj visa tvarkoj. Tai trečias pašto balandis. Andrėe”.

Toji žinia sukėlė nerimo. Vadinas, „Orn“ per 46 val. nuskrido tik 220 km., o kryptis pasikeitė į pietų rytus, t. y. — balionas tolo nuo poliaus.

Šiais ir kitais metais iš Andrėe žinių nebegauta. 1897 m. gale pradėta tikėti, kad keliautojus ištiko nelaimė. Dar žiemą siunčia švedai ekspediciją šiaurėn jų ieškoti. Vasarą kelios ekspedicijos siunčiamos įvairiomis kryptimis. Jos nieko nerado, nors viena, prof. Nathorsto vedama, 1898 m. buvo visai arti ne­laimingųjų—aplankė Hvitoya sala, kur šiemet rasta Andrėe stovykla.

1899 m. vėl rastas Andrėe laiškas. Prie Islandi­jos krantų sužvejota plūdė, kurioje buvo žemėlapis. Jame paišeliu nurodytas baliono atliktas kelias, ir pridėtas tokio turinio laiškas:

Plūdė Nr. 7. Ši plūdė išmesta iš Andrėe ba­liono 10,55 val. po pietų Grinvičio laiku, 1897 m. lie­pos m. II d., maždaug 82° š. pl. ir 25° rytų ilg. Mes skrendame 600 m. aukšt. Viskas gerai.

Andrėe. Strindberg. Frankel“.

Trečia — paskutinioji — žinia buvo vėl plūdė, rasta 1900. VIII. 27 prie šiaurės Norvegijos kranto, su tokiu laišku:

Plūdė Nr. 4. Išmesta pirmoji — 11 liepos, 10 v. po pietų Grinvičio laiku. Mūsų kelionė iki šiol gerai klojas. Skrendame 250 m. aukštume, pradžioj kryp­tis šiaurės su 10° nukrypimu į rytus, vėliau – šiau­rės, 40° į rytus. Keturi pašto balandžiai paleisti 5,40 v. po p. Jie nuskrido į vakarus. Mes skren­dame viršum ledų, kurie įvairiomis kryptimis la­bai susiskaldę. Oras puikus. Nuotaika geriausia. Andrėe. Strindberg. Frankel„.

Iš 13 plūdžių, Andrėe pasiimtų, viena po kitos rastos šešios — paskutinė 1912 m. Tik jose, išskyrus paminėtąsias, laiškų neberasta.

Nuo to laiko iki šių metų rudens nieko tikra apie Andrėe ir jo draugus nesužinota. Bet gandų apie juos, ypač kraštuose arčiau šiaurės, buvo daug. Nepaprastą žinią atsivežė iš savo ekspedicijos 1926 m. danas Rasmussenas. Jam pasakojo eskimai apie tris baltuosius žmones, skrendančius ore dide­lėje palapinėje. Rasmussenas tą pasakojimą ne labai vertino. Bet ir kiti buvo girdėję iš eskimų tokių pa­sakojimų. Klausinėjant jų, kas aniems skridusiems vyrams nutiko, eskimai tylėjo, lyg slėpdami kokią paslaptį. Nors trūko įrodymų, bet daugelis įtikėjo, kad Andrėe ir jo draugai buvo eskimų nužudyti. Šiandien žinome, kad tai buvo tik legenda.

Žmonės būdavo visai arti jų. 1928 m. buvo Hvitoya saloje Tryggve Grano ekspedicija, ieškojusi kito žuvusio poliarinių sričių tyrinėtojo — Amudseno. Šiemet, tik 8 dienas prieš Andrėe stovyklos suradimą, toje saloje buvo vieno laivo įgula — ir ne atsitiktinai, bet ieškodama „Italijos“ eks­pedicijos liekanų. Ir jie nieko nepastebėjo.

Kas vyksta didžios baltosios tylos viešpatijoje, tas lieka žmogaus akims — dažniausiai — visiems lai­kams paslėpta.

Todėl žuvę „Orn’o“ didvyriai turėjo 33 metus laukti, kol atsitiktinai rasti jų kaulai ir pasaulis apie jų didvyrišką likimą ir mirtį gavo tikrąją žinią.

IV. Amžinųjų ledų plotuose

Mes atsimename, kad baliono startas nebuvo visai laimingas. Iš pačių keliautojų šiandien žinome, kad jie mažiau buvo tuo susirūpinę negu tie, kurie pasiliko.

Stiprokas vėjas nešė balioną beveik tiesiai į šiaurę. Pamažu jie nusileido iki 250 metrų ir toliau skrido tokiu aukštumu. Greitas judėjimas pakelia nuotaiką, taip buvo ir šiuo atveju. Sumanyta pasiųsti žinią žmonėms — išleisti keli pašto balandžiai.

Par 8 valandas nuskrista apie 300 km. Po pietų pasirodė saulė ir jos spinduliuose viskas atrodė gražu ir linksma, net ledų dykuma. Balionas pakilo iki 600 metrų.

VII.12 rytą padėtis pablogėjo. Vėjas pakeitė kryptį į vakarus ir beveik nurimo—balionas vos be­judėjo. Vėjui tylant viršum ledų kėlėsi tirštas rūkas. Saulė pasislėpė ir balionas, atvėsęs, nusileido žemiau, patekdamas į pakilusį rūką.

Dabar prieš akis stojo rimtas pavojus — nukristi ant ledo. Kartas nuo karto išmetamas balastas, bet tas nedaug gelbsti, nes šerkšnas storu sluogsniu ap­klojo balioną ir virves, žymiai didindamas svorį, spausdamas žemėn.

Pamažu balionas vis labiau leidžiasi. 3 v. po p. gondola pirmą kartą susitrenkė į ledą. Greit dar kartą — jau stipriai.

Liepos m. 12 d. galą ir 13-tosios rytą balionas skrido šokinėdamas, lyg sviedinys. Susidūrimų pa­skutinę akimirką vis išvengdavo, išmesdami balastą —jau nebe smėlio maišus, bet daiktus. Išmetę balastą trys vyrai tuoj įsikabindavo į gondolą su balionu rišančias virves, kad tuo palengvintų gondolą ir ne­nukentėtų per galimą sukrėtimą. Katastrofos išvengti pavykdavo, bet jie buvo pavargę, neapsakomai pa­vargę… Tas budėjimas, tas karstymasis virvėse bai­siai kankino.

13 d. apie pietus pasirodė saulė, sušildė balioną ir jis pakilo. Jie skrido dabar 60 m aukštume. Ne­didelis pagerėjimas, bet trims pavargusiems žmonėms tai buvo senai laukta poilsio valanda.

Andrėe ekspedicijos skrydžio ir žygio kelias
Andrėe ekspedicijos skrydžio ir žygio kelias… čia 1928 m. klaidžio Nobile grupė

Saulė pasislėpė — ir balionas vėl nusileido. Vėl prasidėjo šokinėjimas — tik daug pavojingesnis. Iš­metama kas tik galima, kad tik pakeltų „Orn’ą“ — nebe išdidų erelį, tik varną palaužtais sparnais. Brangaus balasto — reikalingų daiktų — aukavimas vis mažiau gelbėjo. Sustiprėjo vėjas ir padidėjo skridimo greitis — tas dar labiau didino pavojų.

Andrėe gal būtų nutraukęs skridimą, bet vėjas pūtė palankia kryptimi. Jie ryžosi tą gerąją kryptį išnaudoti. Tuo tegalima paaiškinti, kad jie ryžosi dar kartą žymiai pakelti balioną. O tas reiškė, kad reikėjo vienu kartu išmesti daug daiktų, kurių negali jų padėtyje esantieji žmonės lengva širdimi atsižadėti. Jie išmetė tą kartą, be kitų, maisto apie 200 kg.

Toji auka balioną aukštai iškėlė. Dienos galą ir naktį jis greit skrido šiaurės rytų kryptimi. Vakare kad kiek būtų ištikusi nelaimė — gondoloje kilo nedidelis gaisras, laimė — tuč tuojau užgesintas.

O juk vandenilis lengvai užsidega, ir susijungęs su oru sudaro didelės jėgos sprogstamas dujas.

VII. 14 rytą nutarta nusileisti, nes skristi nebe­buvo galima. Nusileidimas labai gerai pavyko, ir balionas ir žmonės liko sveiki.

Baliono kelionė, skridimas — baigėsi…

Tikslo neatsiekia. Bet skridimas vis dėlto buvo laimingas — to laiko sąlygomis balionas labai ilgai išsilaikė ore, apie 65 valandas.

Atsidūrę ant ledo, toli nuo žmonių, trys keliau­tojai, rodos, nenusiminė, bet atsidėję per savaitę pa­siruošė tolimam grįžimo žygiui ledu.

Jie padarė klaidą, pasiimdami labai daug daiktų vilkti. Dvejos rogės, ant jų pastatytas laivelis ir sudėti daiktai svėrė apie 700 kg., t. y. kiekvienam apie 230 kg. O nelygiu ledo keliu vilkti rogėmis net 150 kg. vienam yra labai daug. Didelė nebūtina našta, kurią jie pasiėmė, liudija, kad jie jautėsi tvirti ir sveiki.

Žygį pradėjo liepos m. 22d. Kelionė nebuvo lengva. Šiaurės ledai vasarą suskilę, ir kuo toliau į pietus, tuo daugiau ply­šių. Sunku persikelti iš vieno ledo lauko į kitą. Reikėdavo arba ieškoti vietos, kur jie su­siglaudę, arba kilotis laiveliu. Jau ketvirtą žygio dieną jie suprato, kad persunkia! apsikro­vę. Tada jie numetė dalį naštos, bet vis dėl to kiekvienam liko apie 170 kg. Būtų geriau pa­silikti tik po 100 kg. vienam. Su didele našta jie labai lėtai ėjo į priekį, o reikėjo skubėti.

Laivelio perkėlimas
Laivelio perkėlimas

Šiaurės ledai nėra nejudomi. Tyrinėtojų nustatyta, kad jie nešami tam tikra kryptimi, iš rytų į va­karus. Be to, yra vietų, kur tam tikrame plote le­dai sukasi ratu — didesniu ar mažesniu. Ir Andrėe su draugais, kaip matyti iš pridėto žemėlapio, buvo patekę į tokią sukimosi vietą, kur teko gana ilgai užgaišti. Tik VIII. 27 srovė vėl pasuko juos į pietus.

VIII. 19 nušautas pirmas baltasis lokys. Rug­sėjo pradžioj reiškiasi artėjančios žiemos žymės. Pasidarė šalčiau. Strindbergo ir Frankelio sveikata pablogėjo, jie skundėsi kojų skaudėjimu. Nežiūrint viso to, jie gana sparčiai pasistūmėjo į priekį, norė­dami pasiekti Lyvoyano salą, kur buvo jiems pa­ruoštas maisto sandėlis.

IX. 7 pasiekta 81° š. pl. Apie tą laiką nustota vilties pasiekti Lyvoyaną, nes ledų kryptis pasikeitė į pietų rytus. Keliautojai atsidūrė prieš naują proble­mą — turėjo pasilikti leduose ilgiau, negu buvo manę. Pirmas darbas buvo peržiūrėti maisto atsargą ir taupiau ją vartoti.

Artėjo žiema. Poliarinė diena trumpėjo, užstojo ilgos šąltos naktys. Nebegalima nakvoti po atviru dangum. Nuo rugsėjo mėn. vidurio jie nebežygiavo, o tik ledų nešami. Susirūpina prieglauda — statosi iš ledo skeveldrų ir sniego nedidelę trobelę, bent nakčiai pastogę.

IX. 17 netikėtai pasirodė žemė, į kurią jų lytis buvo tiesiai nešama. Tai buvo jiems didelis džiaugs­mas, bet per anksti. Jų lytis nebuvo pristumta prie kranto, ir persikelti į sausumą nepavyko. Srovė su­laikė juos prie tos salos apie 2 savaites. Žemės artumas buvo naudingas — sekėsi medžioklė. IX. 18 nušautas jūros šuo. kitą dieną du ruoniai, ir IX. 20 — lokys. Andrėe buvo patenkintas — badas nebegrėsė.

Jie ruošėsi žiemavoti ant ledo, bet X. 2 jų pa­dėtis staiga pakitėja. Vos švintant juos prikėlė smarkus trenksmas. Patekusi tarp ledų jų lytis buvo suskaldyta į kelias dalis. Ant vienos didesniųjų liko jie, ant kitų, atskilusių, pasiliko daug reikalingų daiktų, kai kurie daiktai įkrito į vandenį.

Netekę būtinų daiktų jie žus! Prasidėjo nežmo­niškas darbas — nuneštųjų daiktų rankiojimas. Laimė, laivelis buvo likęs prie jų. Per tris sunkaus darbo dienas jiems pavyko surinkti beveik viską, ir net rasti priėjimą prie kranto. Jie persikelia į salą ir štai, pagaliau, turi po kojomis kietą žemę!

Bet kokią žemę. — Tik akmens, uolos, toliau ledo pluta.

Prie neaukštos stačios uolos sienelės statoma trobelė iš surinktų pakrantėje medžio gabalų, akmenų ir atsivežtos baliono drobės. Trobelė visai maža, maždaug 1½ x 1½ metro.

Didžiausias dabar rūpestis — papildyti maisto atsargą. Nušauti dar du lokiai, ir nemaža paukščių.

Užrašai tuo laiku nutrūksta. Paskutinį pažymė­jimą padarė Strindbergas spalių m. 17 d. Bet iš to, kaip atrodė jų stovykla, kada ją surado, galima susi­daryti veik tikrą jų likimo vaizdą. Be abejo, Strind­bergas mirė pirmas, nes jo kūnas buvo taisyklingai apdėtas akmenimis. Nežinia kada ir kokia liga jis mirė. Jis dar kelyje blogiau jautėsi, o blogas ir šal­tas oras ir nuovargis visai pakirto jo sveikatą.

Frankelis prie nušauto lokio
Frankelis prie nušauto lokio

Frankelis mirė antras, jo lavonas rastas trobe­lėje. Andrėe sutiko mirtį lauke. Sutiko ją be baimės, nesvyruodamas. Jis gulėjo, apsiklojęs miline, su šau­tuvu prie šono, užrašų knygas rūpestingai sudėjęs po savim, t,y. savo kūnu dengdamas tą brangųjį palikimą kitoms kartoms. Taip nemiršta žmo­gus, mirties netikėtai užkluptas. Taip miršta tik tasai, kuris, atsidavęs likimo valiai, artimos mirties laukia. Paskutiniosios dienos buvusios tokios. Strind­bergą palaidojo abudu, paskiau apsirgo Frankelis ir mirė trobelėje, ant Andrėe rankų. Tada nepakeliamas skaus­mas apėmė jį — nes abu savo jaunesniuosius draugus jis buvo pamilęs, kaip sūnus. Didis skausme, kaip klasinio epo herojus, išėjo tada Andrėe iš trobelės ir atsigulė, ramus laukdamas baltosios mirties išva­duotojos.

Ir baltoji mirtis atėjusi patiesė gilų baltą sniego šydą viršum trijų narsuolių…

V. Prisikėlimas.

1930 m. rugp. m. 6 d. baltoji tyla prabilo. Du norvegai ruonių medžiotojai rado leduose vietą, kur Andrėe, Strindbergas ir Frenkelis buvo kovoję pa­skutiniąją kovą. Abu vyrai, nors paprasti jūrininkai, tuoj suprato padarę nepaprastą radinį. Bet ne­žinia, ar pavyktų jiems ir jų draugams sutrūnijusius palaikus apsaugoti nuo visiško sunykimo? Likimas, surėdė, kad laive, kuriam priklausė abu žvejai, buvo tyrinėtojų mokslininkų, mokančių su tokiais radiniais elgtis. Likimas norėjo, kad trijų drąsiųjų poliaus sri­čių tyrinėtojų kūnai būtų ne tik rasti, bet ir apsaugoti.

Buvo taip. Norvegų žūklės laive „Bratvaage“ buvo vieno norvegų moksliškų tyrinėjimų insti­tuto pasiųsti trys gamtininkai, turėję tirti Prano Juo­zapo žemės ir artimų sričių gamtą, kol laivo įgula vertėsi savo tiesioginiu darbu, „Bratvaagas“ išplaukė iš Aalesundo uosto 1930 m. liepos m. 28 d. ir rugp. m. 4 d. pasiekė Karoliaus XII žemę. Iš čia tu­rėjo plaukti į Prano Juo­zapo žemę, bet dėl la­bai šiltos tų metų polia­rinės vasaros ir patogių ledo sąlygų mokslininkai sumanė pakeliui aplan­kyti Storoya ir Hvitoya salas. Abi salos paprastai būna ledų ap­suptos ir apklotos ir pri­ėjimas prie jų toks sun­kus, kad jos yra dar be­veik neištirtos. Moksli­ninkai neapsivylė norė­dami pasinaudoti gera 1930 m. vasara — abi sa­los buvo prieinamos. Rugp. m. 5 d. jie buvo išlipę į Hvitoya salos krantą, kur rado gana įdomių jiems dalykų.

Jiems grįžus į laivą „Bratvaagas“ galėjo plaukti toliau, bet dar pasiliko, nes įlankoje, kurioje jis buvo, buvo pastebėta ruonių. Rugp. m. 6 d. nuleistos valtys ir pradėta medžioklė. Vienos valties 5 vyrai iki pietų nudėjo du ruonius ir išvilko juos į krantą, kad sudo­rotų. Bedirbdami sušilę žmones ištroško, ir du jūri­ninkai nuėjo ieškoti geriamo vandens. Tokio vandens galima rasti, kur yra ledo ir šildo saulė.

Jie buvo žemame, lygiame, akmenų nubarstyta­me žemės sklype. Tarp akmenų tebebuvo sniego. Abu vyrai — Salenas ir Tasvikas — nuėjo toliau nuo kranto prie salą dengiančios ledo plutos krašto. Nu­ėję apie 100 metrų, Salenas pastebėjo kažką kyšantį iš sniego, tik ne akmenį. Priėję arčiau pamatė, kad sniege guli šonu valtis ir vieno krašto galas kiek išsikiša. Žmonių pėdsakai toje nykioje vietoje tuoj pa­traukia dėmesį. Kai Salenas ir Tasvikas įsižiūrėjo — juodu pamatė išsikišusį, valties kablį. Tas kablis į juos kalbėjo! Kalbėjo aiškiai, garsiai, nes jame bu­vo įbrėžti žodžiai: „Andrėe poliarinė ekspedicija 1896 m.“

Tai radinys! Pamiršę troškulį, šokinėdami grįžo juodu prie valties ir parodė vadui — Skjeltenui — rastąjį kablį. Skjeltenas tuoj nuėjo į radinio vietą Dabar jie pastebėjo dar knygą. Ji buvo įšalusi, tik ledo gniūžulas. bet vis dėlto knyga. O juk knygos kalba! Pasakoja apie senus įvykius. Kaip žaibas švistelėjo mintis: čia glūdi didžiosios baltosios tylos pa­slaptis!

Jie grįžo į krantą, pasiėmę knygą. Knygą ir kablį tuoj parodė laivo kapitonui Eliassonui, kuris kaip tik atvežė iš laivo darbo įrankius. Tik pažvel­gęs į radinį, jisai nubėgo į tą vietą, palikęs prie dar­bo jūrininkus.

Gal kapitono akys buvo žvalesnės, tik — jis pa­stebėjo lavoną. Storai apvilktą, gulintį sniege, atsirė­musi į stačią uolos sieną, kojos po sniegu.

Sudėti Andrėe ir Strinbergo kūnai vežti Tėvynėn
Sudėti Andrėe ir Strindbergo kūnai į laivą vežti Tėvynėn

Čia yra ne tik Andrėe ekspedicijos pėdsakai — čia guli ir patys jos dalyviai! Ir kapitonas, būdamas išlavintas žmogus, tuoj suprato, kad jų neturi liesti nemokšos ranka. Čia naujas netikėtas uždavinys jo laive esantiems mokslininkams.

Dr. Gunnaras Hornas, mažos ekspedicijos vadas, vos pamatęs ras­tąją knygą, pažino And­rėe ekspedicijos dienyną. Nebebuvo abejonių. Geo­logas, botanikas ir zoolo­gas turėjo tapti arheologais. Jūrininkai apsigink­lavo kasinėjimo įran­kiais. Visi išlipo į krantą. Tylėdami nuėjo tuos šim­tą metrų iki stovyklos, tylėdami sustojo prie graudžių baisios polia­rinės tragedijos ženklų.

Kūnas nesunku buvo iš sniego išimti. Bet kūnas buvo be galvos! Rū­bai gerai išsilaikę, tik avalynė labai nudėvėta, matyti, dėl ilgo žygio. Švarke rasta maža siu­vinėta monograma: raidė A. Iš to spėta, kad tai Andrės kūnas — tas vėliau pasitvirtino. Kišenėje užrašų knygutė, kurios tik keli puslapiai prirašyti, ir paišelis. Aplink daugiau daiktų. Prie Andrėe šono šautuvas ir neatidaryta šovinių dėžutė, toliau žibali­nis virimo aparatas ir indas su valgio liekanomis. Primusas, 33 metus gulėjęs sniege, nė kiek nenuken­tėjo. Ir net žibalo jame tebebuvo.

Kūną išėmus ir rastuosius daiktus surinkus, vie­nas jūrininkas pastebėjo truputį toliau akmenų krūvą, atrodančią lyg tyčia sudėtą, Atsargiai akmenys nu­imti. Po jais rastas antras lavonas. Apvilktas, bet tik griaučiai. Tai buvo Strindbergo kūnas, kurį Andrėe buvo palaidojęs.

Šituos griaučius išimti buvo sunkiau. Jie buvo įšalę į ledą ir reikėjo kirviais su ledu iškapoti. Abu lavonai nunešti į valtį.

Prasidėjo sunkiausias darbas: išimti Andrėe valtį. Ji irgi buvo visa įšalusi. Per kelias valandas ji atpalaidota nuo ledo iš oro, bet viduje valties ledą bijota liesti, nes jame pastebėta daiktų ir net kaulų. Niekas neturėjo būti paliesta, ypač kaulai, kuriuos palaikė per Frenkelio liekanas. Dr. Homas su drau­gais visai nežinojo, kad Frenkelio kūnas gulėjo lede kiek toliau, nes nieko nebuvo matyti.

Stovyklos vietoje „Bratvaago“ įgula pa­statė „sargybą“ — kaip norvegai vadina iš akmenų sudėtą aukštą kapčių. Kad jis iš toli būtų matyti, viduryje įsmeigtas aukš­tas stiebas. Po to kapčiaus padėtas, butelyje, dr. Horno pranešimas anglų kalba:

Šioje vietoje laivu „Bratvaag“, iš Aalesundo, kapitonas Eliassonas, vyks­tanti Prano Juozapo žemėn norvegų ekspedicija rado švedų Andrėe ekspe­dicijos liekanas.

Hvitdya, 1930 m. rugpiūčio mėn. 6 d. Gunnar Horn„.

Dr. Hornas norėjo su tais radiniais tuojau grįžti į Hammerfesto ar Tromso uostą. Bet grįžimas reikštų mesti žūklę — dideli nuostoliai laivo savininkui ir įgulai. Dr. Hornui rūpėjo kuo greičiausiai pranešti apie nepaprastą radinį, o „Bratvaagas“ net neturėjo radio siųstuvo. Vis dėl to nutarta plaukti į Prano Juozapo žemę, ir grįžti, kaip pirmiau norėta, tik rug­sėjo mėn. vidury. Didelę naujieną pranešti pasauliui pavesta sutiktam grįžtančiam į Tromso laivui „Terningen“, kapitono Jenseno. Jam pranešta apie radinius, parodyta „Bratvaage“ dėžės su tyrinėtojų kū­nais, valtis, rogės ir kiti rastieji daiktai. Be to, kap. Jensenas apie valandą kalbėjosi su dr. Hornu ir kap. Eliassonu apie įvykį. Lavonų žiūrėti jis atsisakė, nes buvo labai susijaudinęs — ašaros žibėjo jo akyse, kai jis prisiminė, kad buvo matęs Andrėe 1897 m. Tromso uoste, „Svensksundo“ laive.

Jensenas parvežė į Tromso, rugp. m. 22 d., pir­mąją žinią apie Andrėe ekspedicijos atradimą. Bet Jensenas — paprastas jūrininkas, ne plunksnos žmo­gus, neiškalbingas — papasakojo apie tą įvykį žodžiais, kurie galėjo būti ir buvo klaidingai suprasti. Iš pirmojo jo pranešimo susidarė įspūdis, kad Andrėe ir Strindbergo kūnai yra visai gerai išsilaikę, atrodo kaip gyvi. Visas pasaulis buvo sujaudintas žinia apie mirusį Andrėe, įšalusi ledan ir veža­mą tėvynėn, kaip pa­sakų miegančioji ka­ralaitė, įdėta į stiklo karstą.

Tai buvo didelė sensacija. Apie Andrėe pradėjo visi kalbėti. Ypač sensacinė spau­da stengėsi tą progą išnaudoti. Už radinio fotografijas, „Bratvaagui“ dar negrįžus, laik­raščių siūlomos di­džiulės sumos. Ne miažesni atlyginimai siu lomi UŽ pirmąjį dr. Horno pranešimą ir ypač už pirmąjį Andrėe dienoraščių paskelbimą. „Bratvaago“ savininkui vienas Amerikos dienraštis pasiūlė tikrą lobį už leidimą jo korespon­dentui pirmajam įeiti į laivą. Kitas Amerikos laikraštis pasiūlė dr. Horną siuntusiam mokslo institutui ½ mil. dol. už pirmąjį Andrėe dienyno paskelbimą. Kiti laikraščiai, negalintieji konkuruoti, siuntė laivus ieš­koti „Bratvaago„. kad gautų daugiau žinių. Vienas švedų laikraštis pasiuntė laivą su lėktuvu ir pilotu, kad keliomis valandomis anksčiau paskelbtų žinias, kurias vis vien greit turėjo visi sužinoti. Kai kurie mokslininkai reiškė abejonių, kad kūnai per tokį ilgą laiką galėtų išsilaikyti sveiki. Bet sensacijų lenk­tynėse laimėjo vienas danų laikraštis, paskelbęs, kad žinia apie Andrėe suradimą esanti pramanyta, Jen­senas ją iš piršto išlaužęs.

Andrėe ekspedicijos likučiai ant "Bratvaago" laivo, pakeliui į Tromso
Andrėe ekspedicijos likučiai ant „Bratvaago“ laivo, pakeliui į Tromso

Baltoji tyla, dengusi didvyrius, ne tik baigėsi, bet virto laikraščių triukšmu, turinčiu negražių tonų, virto barniu ne lik tarp laikraščių, bet ir tarp dalyvių. Kap. Jensenas apskundė teismui laikraštį, pavadinusį jį melagiu. „Bratvaago“ įgula padavė skundą dėl nuostolių, kaip tik radio pagalba pirma laiko pašauk­tas laivas įplaukė tylus, gedulo vėliavas iškėlęs, į Tromso uostą. Tiesa, norvegų vyriausybė ir visuomenė iš karto pripažino, kad bran­gusis radinys priklauso Švedijai. Bet insti­tutas, siuntęs dr. Horną, pardavė jo padarytas fotografijas laikraščiams. Tas nebūtų bloga, nes tie pinigai skiriami mokslo tikslams. Bet „Bratvaago“ įgula — neturtingi jūrininkai — išgirdę apie gautus už fotografijas pinigus — 40.000 kronų — pareikalavo savo dalies pelne. Tas davė progų laikraščių lermui, labai negražaus pobūdžio, kurį turėjo likviduoti norvegų vyriausybė, kartu su švedų vyriausybe paskirdama „Bratvaago“ įgulai nemenką premiją. Bet tie ginčai ir dabar nėra teisme pasibaigę. Žodžiu, kur pritiktų iškilmingas susikaupi­mas, ten kilo riksmas ir lermas, nesantaika ir spaudos peštynės.

Nors kilusio ginčo formos buvo ne­gražios, vis dėlto įvykis buvo viso pasaulio atjaustas ir pagerbtas. Forma buvo netikusi, bet branduolys buvo pagarba žuvusiems. Jei susijaudinimas būtų buvęs mažesnis, tai Frenkelis dar šiandien gulėtų lede. Tas susijaudinimas buvo svarbiausias paragini­mas dar kartą 1930 m. rudenį nuvykti į „Baltąją salą“, nežiūrint vargo, kaštų ir pavojaus.

Dar kartą! Dr. Hornas norėjo grįždamas dar kartą aplankyti Hvitoya salą Tikėdamasis dar ką nors rasti. Bet oro sąlygos pablogėjo. Sustoti buvo neįmanoma — reikėjo saugoti ne tik gyvybę, bet ir įžymų radinį. Tačiau Tromso uoste dr. Hornas viešai kalbėjo, kad antroji ekspedicija į stovyklos vietą yra būtinai reikalinga.

Tuos žodžius realizuoti ryžosi ką tik grįžusio iš žūklės laivo „Isbjorn“ savininkas. Kai kurie dideli laikraščiai sutiko tą kelionę finansuoti. Dau­giausiai ją rėmė, rodos, danų laikraštis „Politiken„, tas pat, kuris nesenai suruošė dano skauto Palle Huido kelionę aplink pasaulį. Tos ekspedicijos vadu pakviestas Stokholmo žurna­listas Knutas Stubbendorfas, labai energingas žmogus, dalyvavęs 1928 m. gen. Nobilės ekspedicijos dalyvius ieškant.

Buvo rūgs. m. laikas, kada gali prasidėti arktinė žiema. „Isbįorno“ jūrininkų nuotaika buvo bloga — šešis mėnesius buvę jūroje, tik grįžę jie tuoj turėjo vėl leistis į šiaurę. Dėl ekspedicijos tikslo buvo daug abejonių — ar besuras ji ką nors daugiau. Gal dr. Hornas atvežė visa, kas ten buvo?

Vis dėlto „Isbjornas” laimingai pasiekė Hvitoya salą, bet rado tikrai nemalonų priėmimą. Toje vie­toje, kur reikėjo lipti į krantą, bastėsi 15 baltųjų lokių. Jie nė nemanė užleisti vietos žmonėms. Trys jų buvo nukauti ir tik tada kiti pasirinko geresnę dalį pasitraukdami.

Sniegas buvo dar labiau nutirpęs ir Stubbendorfas rado trobelę, kurią buvo pasistatę Andrėe, Fren­kelis ir Strindbergas. Ji buvo visai arti tos vietos, kur dr. Hornas pastatė akmenų kapčių. Dr. Hornas ir jo žmonės buvo vaikščioję viršum Andrėe stovyk­los, visai nenumanydami, ką sniegas po jų kojomis slepia.

Trobelėje Stubbendorfas rado žmogaus kaukolę. Tai buvo Andrėe kaukolė, kurio kūnas, kaip pame­name, buvo rastas be galvos. Trobelėje prie uolos sienos gulėjo Frenkelio kūnas. Išėmus jį iš ledų, pa­sirodė, kad kūnui stinga kojų. Kojų kaulai rasti lauke už kelių metrų nuo trobelės.

Stubbendorfo ekspedicijos dėka, trijų likimo įveiktų lakūnų mirties stovykla buvo galutinai išplėšta didžia­jai baltajai tylai.

Tromso mieste tuo tarpu iškeltos gedulo iškilmės Andrėe ir Strindbergo palaikams pagerbti. Kai grįžo Stubbendorfas — paskutinė pagarba atiduota Frenkelio kūnui. O mokslininkai dirbo svarbųjį rastųjų daiktų apsaugojimo ir konservavimo darbą. Pavyko išaiškinti dalį paties Andrėe darytų fotografijos nuotraukų. Bet viena mokslininkai neįstengia padaryti —išskaityti paties Andrėe rašytą užrašų kny­gutę. Joje tik penki ir pusė puslapio teksto, bet tasai tekstas yra raktas į visišką paslapties išrišimą. Kitose, įskaitomose, knygose, yra stebėjimų medžiaga, skaičiai, trumpi pažymėjimai apie dienos įvykius. O Andrėe knygutėje yra, tiesa, trumpas, bet suglaustas tekstas. Viskas kalba, kad tuose keliuose lapeliuose, paišeliu prirašytuose, yra pažymėta Andrėe pasku­tinė valia. Gal toks pat pranešimas pasauliui, kaip tas, kurį po 15 metų parašė kapitonas Scottas, mirties palapinėje, prie pietų poliaus, kad pasaulis sužinotų, kokią karžygiška mirtį likimas paskyrė drą­suoliams.

Šias eilutes rašant beveik nėra vilties paskutinįjį Andrėe žodį tikėtis išgirsti. Yra labai maža vilties, kad mokslui pavyktų juos išskaityti…

1930 m. rūgs. m. 28 d. grįžo žuvę didvyriai tė­vynėn. Tą dieną švedų karo laivas „Svensksund„, jų palaikus vežinas, įplaukė į Goteborgo uostą, iš kur jie 1897 m. leidosi jūron į jų garsingąjį baliono skridimą mirties prieglobstin.

Žuvusieji didvyriai iš laivo Tromso perkeliami į sausumą. Deųinėje apačioje dr. Hornas
Žuvusieji didvyriai iš laivo Tromso perkeliami į sausumą. Deųinėje apačioje dr. Hornas

VI. Mintys apie Andrėe

Kiekvieno didelio žygio pagrinde yra idėja. No­rėdami žygdarbį tikrai pažinti, turime suprasti tą idėją. Taip, kartą Fritjofas Nansenas, dar jaunas. Grenlando pakrantėje pamatė kelis didelius atplukdytus medžių kamienus. Tai buvo Sibiro medžiai. Spėja­mosios srovės, alplukdžiusios tuos medžius į Grenlandą, kryptį Nansenas panaudojo garsiajai savo „Framo“ ekspedicijai, kuri įrodė jo teorijos tikrumą.

Ir Andrėe į didįjį žygį buvo stumiamas ne nuo­tykių pamėgimo, garbės ar garso troškimo. Įtikėda­mas savo likimą balionui jis rėmėsi stebėjimais, pa­darytais Nordenskioldo žiemos stovykloje Špicber­geno šiaurėje Wiide-Bay fiorde. Tenai beveik nuo­latos pūtė pietų vėjas — iš to prašyte prašėsi išvada, kad šiaurėje turinti būti beveik pastovios krypties oro srovė.

Andrėe laikais žmonės gyveno kiekvienas sau labiau kaip dabar. Tarp mokslininkų tyrinėtojų ir praktikos žmonių buvo bedugnė. Tie, kurie savo žūklės laivuose ten šiaurėje jautėsi kaip namie, pri­tyrimu įgytas žinias laikė sau, lyg niekad neatsklei­džiamą knygą. Jei Nordenskioldo stebėjimai pasiek­tų tikruosius Špicbergeno krantų žinovus, tai mete­orologai sužinotų, kad pažymėtosios vėjo savybės priežastis yra fiordo geografinė padėtis ir kryptis. Bet Andrėe, darydamas savo apskaičiavimus, tos sąlygos nežinojo. Tvirtai, beveik aklai jis paritikėjo pasto­via šiaurėn einančia vėjo srove, kai 1896 m. atvyko į Danskdya salą. Ten pamažu jam ėmė aiškėti klaida.

1896 m. Andrėe nepavyko startuoti — to nelei­do oro sąlygos. Dar jis buvo laisvas atsižadėti viso sumanymo. Bet to nepadarė. Kai kitais metais jis vėl buvo pasiruošęs startuoti — jį daugiau kaip kas kita stūmė užsispyrimas, atkaklumas. Taip išmušė atsisveikinimo valanda. Mažai žadanti. Bet geriau mirti didvyriška mirtimi, kaip leistis pajuokiamam, pa­šiepiamam. Andrėe, Strindbergas ir Frankelis čia buvo vieno nusistatymo.

Mes šiandien žinome, kas buvo pakilus. Prie­kin, atgal, vėl priekin, visai sulig vėjo užgaidų. Pas­kiau kritimas į ledą. Žemė kelių šimtų km. atstume. Taip baigėsi skridimas. Žygiuojama atgal. Mes ma­nytume, kad dabar trys vyrai buvo geresnėje būk­lėje, kaip skrendant. Jie buvo gerai aprūpinti. Žy­gis į Špicbergeną nebuvo neįvykdomas. Tik jie iš karto padarė blogų pasėkų turėjusią klaidą. Persun­kia! apsikrovė. Išvada aiški—jų jėgos turėjo išsibaigti.

Vis dėlto jie pasiekė nedidelę Hvitdya salą. Pa­siekė žemę. Mes šiandien žinome, kad čia sutiktų mirtį. Jų mirties priežastis nebuvo šaltis ar badas. Neįtikėtina, kad jėgų išsėmimas žygiuojant nuo 83º š. pl. būtų toks didelis, kad ilgesnis poilsis jų nebeatgaivintų. Kuri nors liga irgi gal nebuvo netarpiška mir­ties priežastis. Belieka tik viena — juos apleido išsigelbėjimo viltis. Atėjo resignacija — atsidavi­mas likimui… Be priešinimosi.

Jei taip buvo, tai stoja klausimas, ar lapkričio mėn. 5 d., kurią ekspedicija pasiekė salą, padėtis bu­vo tiek mažai žadanti, kad reikėtų nusiminti? Mes galime tą klausimą paneigti. Reikalas praleisti žie­mą šiaurėje dar ne priežastis nusiminti. Andrėe ir jo draugai poliarinių tyrinėjimų istorijoje žinojo daug pavyzdžių, kur žmonės primityvinėse sąlygose pra­leisdavo poliarinės nakties metą. Nanseno ir Johanseno žiemavojimas stovėjo jiems prieš akis: jei abu norvegai, po visų vargų, menkai aprūpinti ir beturį mažiausią viltį kada nors grįžti į žmones, — jei jie visa nugalėjo, tai trys švedai turėjo jaustis daug ge­riau aprūpinti tiems šešiems ar septyniems mėne­siams, kuriuos jie buvo pasmerkti praleisti vienatvė­je. Špicbergeno krantai juk buvo palyginti netoli. Pavasarį gana lengva juos pasiekti rogėmis ir valtimi. Ten rastų paruoštus pagalbos sandėlius, ten galėtų sutikti kurį nors žūklės laivą ir juo grįžti. Ir dar švie­sos spindulys — juk bent švedai visa padarytų ir išmė­gintų jiems rasti ir gelbėti. Bet rodėsi, kad ir toji mintis nebeįstengė įkvėpti nelaimingiems atsparumo energijos.

Mes žinome, kad artimiausią vasara Hvitoya sa­lą lankė Nathorsto ekspedicija. Jie nieko nepastebė­jo. Trijų vyrų gyvybės liepsnelė buvo jau užgesusi, sniegas ir ledas juos palaidojo. Neliko nė mažiausio ženklo, kad saloje būtų buvę žmonių, kurie kaip įma­nydami kovojo dėl gyvybės. Jei nors mažiausių ženk­lų būtų pastebėta, sala būtų ištirta ir Andrėe ekspe­dicijos palaikai būtų tada rasti, 1930 metai netektų vienos sensacijos.

Radinys Hvitoya saloje sukėlė daug minčių. Gal kurią dieną bus rastas Roaldas Amundsenas? Ar nebus kada nors jo lavonas pastebėtas kuriame skurdžiame krante? Gal ateis diena, atnešanti žinią apie paskutiniųjų „Italijos“ įgulos likimą?

Netikėtumas dažnai atskleidžia paslaptį. Andrėe ekspedicijos suradimas nukreipia mintis į kitą polia­rinių sričių tyrinėtoją anglų kapitoną Robertą Scottą, tenai žemai, prie papėdžių didžiulio le­dynų barjero „šeštosios pasaulio dalies“ — pietų po­liaus kontinento pasienyje. Nėra negalima, kad kada nors jo ir draugų lavonai ledų bus nunešti labiau į šiaurę ir gal, bus rasti žvejų laivo plaukiančioje ledo lytyje. Tiesa, to mes neturime norėti. Scottas pats norėjo miegoti amžiną miegą baltosios tylos viešpa­tijoje — ten, kur jis atliko gyvenimo uždavinį. Tie, kurie jį surado, pagerbė jo valią ir paliko jį ten, kur garbingai galvą padėjo.

Roaldo Amundseno ir „Italijos“ vardai kelia mintyje jauno drąsaus švedo Maimgreno vardą, kuris 1928 m. žuvo kažkur tose srityse, kur prieš 33 metus klaidžiojo Andrėe. Įžymūs tyrinėtojai dar nenustoja vilties rasti jo kūną.

Salomono Augusto Andrée laidotuvės
Salomono Augusto Andrée ir jo komandos laidotuvės

Ar atsitiktinas supuolimas, kad tuoj po Andrėe atradimo pasaulį sujudino žinia, kad vieno kanadie­čio lakūno rastas daug seniau žuvusios Franklino ekspedicijos liekanos? Anglas Džonas Frankli­nas išplaukė šiaurės 1845 m. gegužės m. 18 d., lai­vais „Erebus“ ir „Terror”. Jis norėjo rasti šiaurės rytų kelią — pagal Sibiro krantus iš Atlanto patekti į Ramųjį vandenyną. Jo ekspedicijoje buvo 134 žmonės. Jų nė vienas nebegrįžo. Ilgai negaudami apie tą ekspediciją žinių, Anglija ir Amerika tarp 1847 ir 1857 m. siuntė 39 ekspedicijas jų ieškoti. 1850 m. rasta Franklino pirmoji žiemos stovykla Beechey saloje. 1854 m. iš eskimų girdėta, kad visa ekspedicija esanti žuvusi. Tik tiek per dešimt­metį tesužinota. Bet Franklino žmona nenustojo vil­ties ir 1857 m. pasiuntė naują ekspediciją. Šiai pa­vyko per dvejus metus kiek nušviesti nelaimingųjų likimą. Franklinas mirė, tur būt, 1847 m. liepos m. 11 d. Likę 105 vyrai paliuosavo iš ledų laivus ir pasiekė Amerikos Šiaurės krantuose Viktorijos iškišulio, kad iš ten žygiuotų į žmones. 1866 m. tyrinė­tojas Hallas girdėjo iš eskimų, kad daug baltųjų žmo­nių, žygiuojančių į pietus, yra žuvę kažkur Kanados šiaurės plotuose. Šioji žinia paskatino į naują eks­pediciją, kuri po nuotykingos rogių kelionės 1879 m. pasiekė karaliaus Wiiliamso žemę, kur rado daug aprangos dalykų ir kelis lavonus. Dabar, 1930 m., kanadietis majoras Burwashas, skrisdamas į magnetinį polių, buvo nusileidęs Williamso žemėje ir rado ten dar dvi palapinių stovyklas, kilusias iš Franklino ekspedicijos. Taip praėjo 85 metai, kol buvo rasti paskutiniai šios ekspedicijos likučiai.

Nuostabiausias ekspedicijų liekanų atradimo pa­vyzdys poliarinių tyrinėjimų istorijoje vis dėl to yra olando Wiliemo Barentso ekspedicijos istorija. Jis atrado salą, kuri dabar turi Naujosios Že­mės vardą. Jo vardu jūra tarp Nordkapo ir Kanino iškišulio yra vadinama Barentso jūra.

Barentsas mėgino 1596 m., t. y. gerokai prieš trisdešimties metų karą, rasti „Šiaurės rytų kelią“ (kurį rasti pavyko tik Andrėe laikais švedui Nordenskioldui). Barentsas tada atrado vieną po kita Lokių salą, Špicbergeną ir pasiekė Naująją Žemę, kur turėjo žiemavoti. Tas žiemavojimas buvo pirmas, žinomas šiaurės tyrinėjimo istorijoje. 1597 m. pava­sarį ekspedicija tęsiama ir Barentsas padarė drąsų mėginimą, dviem valtim iš Naujosios Žemės pasiekti Rusijos Laplandą, Jis pats mirė kelyje. Jo žmonės buvo nunešti į Kolos pusiausalį ir ten išgelbėti vieno olandų laivo. Trobelė, kurioje Barentsas žiemavojo Naujoje Žemėje — ji buvo sudėta iš vandens suneštų medžių stovėjo tuščia apleista, ir nė viena žmogaus akis jos nepastebėjo, kol atsitiktinai ten pateko 1871 m. rudenį norvegų kapitonas Carlsenas. Skamba neįtikėtinai — trobelė tebestovėjo, ir kai žmo­nės jon įėjo, — surado namų ruošos daiktų ir visas knygas, kurias Barentsas beveik prieš 300 metų ten paliko. Ir viskas buvo kuo geriausiai išsilaikę! Trys šimtmečiai praūžė viršum tų daiktų.

Tokių stebuklų esti Arktikoje. Savo baltuose plo­tuose ji daug slepia nuo žmogaus akių. Ne tik sle­pia — ir apsaugo. Ir kai ateina talkon laimingas atsi­tikimas. ji skelbia vėlesnėms kartoms žinią apie pirmesniųjų kartų žygdarbius. (Galas).

V.J.

@ „Skautų aidas“ 1930  nr. 9 – 10. 1931 m. nr.: 1.

 

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia