Beveik visi ankiėtų atsakytojai mini koštuves. Alaus daryme tatai yra tas laikas, kai alus rūgsta, bet dar į bačkas nekošiamas ar nebaigtas košti. Koštuvėm, paprastai, atsemiama keletas ąsočių ar kibirų paties geriausio alaus (pirmakarčio). Užkemšama iš šiaudų tam tyčia pagamintu dideliu kamščiu ir leidžiama ra­miai šiltoje vietoje „pagyventi“. Po to jis ąsočiais nešiojamas artimiesiems kai­mynams. Po ąsotį kiekvienam. Nešiojama ir tiems, iš kurių, darant alų, pasisko­linta bačkos, kubilai, mielės, apyniai. Mažaisiais antalikiukais koštuvių nusiun­čiama kartais net gretimuose sodžiuose gyvenantiems giminėms. Koštuvių at­nešimas yra pareiškimas nepaprastai šiltų santykių, draugiškumo, bičiuliškumo. Ir priešingai, gavus iš kaimyno koštuvių, pačiam, alų pasidarius, atsilyginant nenunešti jam savo „raugo“, kaip paprastai atnešamasis koštuvių alus vadina­ma, būtų didelė kiaulystė iš vienos pusės. Tatai reikėtų lyg suprasti, kad nebe­norima bičiuliautis. Tat kaštavoti nešamas alus (koštuvės) yra šiltų, gerų santykių pareiškimas. Tatai tas pats, ką, paskerdus gyvulį, nunešti skerstuvių. Kartais užuot nešioti koštuves duodama žodis „užeiti pakaštavoti raugo“ (kuk­lus pivoriaus alaus pavadinimas, nusakant jo netinkamumą, nors jis ir gerai būtų nusisekęs).

Kaip varnos bei šunes dvėselėną užuodžia, kaip davatkos sužino mirusį žmo­gų, kad jį apgiedotų, taip lygiai alučio mėgėjai instinktyviškai nujaučia, kur alu­čio esama. Žiūrėk, pora, lyg niekadėjai, prasimetę kokiuo nors reikalu (kalto, grąžto, akėčkuolio pasiskolinti, kurios nors rodos pasiklausti, ką nors gerą pa­siūlyti), ir beužsuką. Jei aludaris vaišingas, — kartais pilna troba tokių niekadėjų priguri. Ragauna, akis kraipo, varto, taškena lūpomis. Probavimas. Nori ištirti alaus skonį, aludarį pagirti, vieną kitą trūkumėlį nurodyti (Kartokas! Ar ne per daug apynių dėta?) bei duoti tolimesnių sukošimo ir užkalimo pata­rimų. Pivorius jiems pirmiesiems pasiguodžia, paporina visas alų darant sutiktas negeroves, kliūtis, nusidavimus (netekėjo ir kt.). Išgėrus porą uzbonėlių („ant stačios kojos“), (o jei pritrūksta — iš viso kubilo samstosi), išsiskįrstoma, iš­siskubinama: pamesti darbai laukia, reik baigt („ant kelio kojos“). Gauna žodį užeiti dar kada nors. Užprašoma. Dabar, pavieniai gyvenant, koštuvės nyksta.

Sukošius alų į bačkas bei užkalus, geriausias jis yra po kokių poros trejeto savaičių. Tada jis skaniausias. Bet, jei reikalas būna, geriama ir vos sukošus į bačkas. Bačkose alus gali išbūti (vėsiai laikomas!) 3 — 4 — 5 mėn. Dar ilgiau laikomas įgyja pašalinių rūkščių.

Alus daromas įvairių įvairiausiomis progomis: krikštynos, pakasynos, me­tinės, žėlaunos mišios, vestuvės, piršlybos, banketai, pokiliai, baliai, javų kūlė, linarautis, linaminis, mėšlavežis, šienapiūtė, rugiapiūtė, įvairios talkos bei įv. dar­bų baigtuvės. Kolektyviško pobūdžio progos būna: kaimo kapų pašventinimas (kapšventis), laukų pašventinimas (laukašventis), bendro kaimo kryžiaus šven­tinimas, sambariai. Jei kaimo ūkininkas nenori leisti kurią nors vasarą savo pie­mens bandos ganyti, sodžius gali jį nuo tos prievolės atleisti, jei jis, pav., rudenį, laukus nukavojus, trim pūrais alaus padarys bei šiek tiek kiekvie­nam pamokės. Net piemenims per jų šventes Sekmines, Devintinį, žolines ir tiems ūkininkai duoda nedidelį antaliką alaus („Šekit, žinokitės, vaikai. Tik įsigėrę nesimuškit, nesipeškit!“). Parapijos atlaidų metu kiekvienas stengiasi alaus pasidaryti, nes iš toli atvažiuoja giminės (į metus kartą).

Dabar alaus vartojimo progos sumažėjo ar bent pakito: anksčiau darbai dirbta talkomis, kolektyviškai, dabar gi, viensėdijose, — pavieniai, paski­rai. Alaus būtinumas atpuolė. Alaus gi beveik niekas nedaro sau vienam pačiam gurkšnoti! Todėl dabar tenkinamasi per įvairias darbymetes (išskyrus dampį — javų kūlę mašina), pokilių alaus likučiais (gira, nukvosas, antrininkas). Pats vartojimas įgijo visiškai kitokią prasmę; ne pasismaginimas, bet troškulio nuraminimas bei atvėsimas. Seniau mėšlo mėžėjams (talkoje), nespėjus ištuštinti storapilvio uzbono, žiūrėk, tuoj antrą ant kūtės (tvarto) langelio užrioglina. Gerkit tik! Seniau rugiapiūtės metu gubose pasipūtęs pupsodavo šaltas, balta skepetaite užrištas, žaliais šonais storulis, didžiulis alaus uzbonas. Dabar gi jo vietoje… vandens ąsotis, jame primerkta duonos plutų ir įmesta 4 — 5 sakarino plytelės. Koks nedėkingai keistas kontrastas!

Pakasynos, paprastai, būna nelauktos, netikėtos, Todėl ir alus joms paskubintu tempu gaminama. Jei savo salyklo neturima — pasiskolinama. Da­roma, paprastai, pas kaimyną, nes savo trobose jau ir taip maža vietos. Kviečia­ma kartais ir mokovas pivorius alų daryti, nes saviškiai visokiais kitais, su lai­dojimu susijusiais, reikalais užsiėmę. Laidojimo laikas susijęs su alaus pagami­nimo suspėjimu. Kaip kviesi žėlauniems (gedulo) pietums, jei nebus alaus?! Tebebudint giedoriams atnešama ąsočiai koštuvinio alaus (kakarynes perliet, kad neužkimtų). Nedarysi alaus — prie nabašninko vienos moterėlės nuobodžiai karkins; uždarysi — prigarmės pilna seklyčia giedotojų, lyg mušte primušta seklyčia bus žmonių. Ir giedos iš visos kakarynės taip garsiai bei stipriai, kad net žvakės ges. Palaidojus numirėlį, kviečiama žėlauniems pietums. Šeimininkė iš dubos, paprastai, nuneša porą plačių kaip žagrė šūrių, porelį kitą kilbasų, kumpelį, pirago kepalą, sviesto lėkštę ar ko kito ir slapčia įteikia pietų šeiminin­kei. Jei neturi ko nunešti, — negražu eiti tuščiomis rankomis. Pietuose valgoma, užkandžiaujama, šnekučiuojamasi, meldžiamasi, girkšnojama, vėl valgoma, meldžiamasi, geriama ir taip iki vėlybos nakties. Prie galo, kai svečiai įkaista, rim­ta pamaldumo nuotaika, lyg kamporas iš butelio, iš seklyčios pranyksta. Lyg numirėlio ir nebūta! O jaunieji net įsiprašo į galą ir pasilinksminti kiek. Jei na­ bašninko giminaičiai vaišingi ir turtingi – „pietus provijama“ 2—3 dienas. Biedni — keletą valandų. Į tuos pietus ir nekviestiems lengva patekti, tuo tarpu iš šiaip kokio benketo nekviestas svečias gali būti ir išprašytas lauk.

Panašiai atliekamos ir į v. metinės, penkmetinės mirimo sukaktuvės, laukšventis, kapšventis ir kitos panašios žmonių bendruomenės re­liginio pobūdžio šventės. Esama, mat, papročio (Joniškio v.) kaimo kapeliai kas 3 — 6 — 10 metų peršventinti. Taip pat kunigui dalyvaujant peršventinami ir lau­kai, kad geriau javai derėtų, duonelė skelstų. Ta proga keletas ar visi kaimo ūki­ninkai sumeta po lygų kiekį miežių salyklui, moterys suvelka valgymų, užkandžių (rungtyniavimas, kuri geresnių, skanesnių priruošusi atneš! Antienos, vištienos, žąsienos, avienos ir kt.), sumeta po rublį kitą apyniams pirkti, kunigui už turbaciją ir kitoms išlaidoms padengti. Po visų formalių pamaldų — vaišės iki vėlybos nakties. O jei 2 dieni švenčių — per abi dieni.

Kaip išnykusią ar bent visai baigiančią nykti bendrą džiaugsmo šventę, be alučio neįmanomą, reikia paminėti sambariai, kurie prieš 10 —15 metų joniškie­čiuose dar ruošta. Šiaip sambarius mini beveik visi Šiaulių apskrities gėrimų ankietos atsakytojai. Daiktas toks: baigiant laukų sėją, dažniausia Sekminėms ūki­ninkai, matydami, kad klėčių aruoduose nuo sėklos ir vėplos (valgymui) dar pabirų lieka ir aiškiai užteks iki naujos Šviežios duonelės, susimeta po pūrą kitą mieželių, sukoncentruoja juos, žinoma, pas geriausį sodžiaus pivorų, suneša stipriausius bosus, bačkas, antalikus ir „pasimurmykim rudskio po sunkios sė­jos darbų pailsėti, pasidžiaugti!“ Gaspadinės prineša maisto krūvas (kilbasų, sūrių, kumpių, mėsos, kiaušinių, pripiauna nebetinkamų veislei paukščių, prismožija paršiukų, primedavoja, priruošia silkių ir t. t.), kiekviena, žinoma, po lygią dalį, arba po sutartą ekvivalentą. Susideda dažniausia gaspadoriai; jei no­ri ir įnamiai bei mažažemiai bendrame džiaugsme dalyvauti: „prašom, dėk lygią su visais dalį, vaišinkis sykiu!“

Dalyvaudavo visas sodžius. Tiksliai nutardavo, kiek kiekviena šeimyna ga­lėdavo pasikviesti prašaliečių (ne to kaimo gyventojų). Gėlėmis, vainikais iš­puošdavo trobos vidų, kiemą, sodną, pakviesdavo muzikantus (armonika, smui­kas, klarnetas), ir prasidėdavo balius. Visais atžvilgiais. Visuose kampuose. Seni. Jauni. Sveiki. Kuproti. Visi. Visi. Dienų rūpesčiai: darbas, vargas, pareigos, — į šalį atidedama, užmirštama. Net piemenys ir tie, bandą parginę, vakare sugar­mėdavo į benketą. Tik gyvulius sudoroti pavakary moterys valandėlei išsiskirs­tydavo. Šiaip visi be pertrūkio šventė: jaunieji šokdavo, senieji — šnekučiuodavo, gerdavo, dainuodavo. Ožius kriokindavo, į Rygą važiuodavo (vemdavo). Ir vėl gerdavo. Visi smagūs, paraudę, įkaitę: („uzbons uzboną į stalą veja“). Ant viso sodžiaus rėkia, staugia, plyšta, ūžia. Bučiuodavosi, mylėdavosi, džiaugdavosi. Peščiukai skaudžiamas sąskaitas susibalansuodavo: susimušdavo, susipešdavo. Šven­tės iškilmės akyvaizdoje būdavo sutaikinami. Pasibučiuodavo. Ir vėl džiaugsmo šventė eidavo pakelta nuotaika, bendra, normališka vaga. Bendrai, reikia pasa­kyti, Pakuršiečiai (Joniškiečiai, Kriukiečiai, Skaistgiriečiai, Žagariečiai,) peštukavimu nepasižymi. Ramūs, tylūs. Per daug „prisikrovę“ eina gulti, bet nesiskandalija. Abi Sekminių dienas. Be pertrūkio. Išdainuodavo visą turimą dainų re­pertuarą. Ir seniai. Ir jaunieji. Nuo nekalčiausių, sentimentalių dainų, dainuškų iki pat vulgariškiausių bei necenzūriškiausių. Po visos šventės vėliau visas sodžius ir apylinkė keletą mėnesių apie įvairių sambarių nusidavimus šnekėdavo, įvairias nesuvestas sąskaitas lygindavo. Kartais ir bernai su mergomis, paten­kinti senių sambariais, savo sambarius ruošdavo. Vėl džiaugsmo ir linksmini­mosi per kraštus. Iki orgijų prieidavo. Kunigai skersomis į jąunųjų sambarius žiūrėdavo. Į jaunimo sambarius, paprastai, susirinkdavo, tikriau būdavo sukvie­čiamas, platesnės apylinkės atrinktinis jaunimas.

Bet sambarių ruošos paprotys, pakitėjusioms ūkio sąlygoms veikiant (vien­sėdžiai, rungtyniavimas, išdidumas labiau pasiturinčiųjų, bendras ūkio vargas bei įsiskolinimas) jau yra beveik išnykęs, arba bent baigia nykti.

Javų kūlimas, kuris atliekamas dabar kuliamąja mašina (dampis) bei 30—40 žmonių talkomis, negali jokiu būdu be alaus apseiti. Jei nepadarysi dampiui alaus, — kitais metais talkon darbininkų su pyragu nebeprisiprašysi. Geria dirbdami, o ypač baigus kulti. Per baigtuves. Ypač įvyksta nemaža muš­tynių, nelaimingų atsitikimų susižalojant su. mašinomis, gaisrų, kylančių iš girto ugnies vartojimo šiauduose. Bet, nežiūrint to, alaus vartojimas dampių metu rodo aiškiai didėjančią bei platėjančią tendenciją.

Jei šeimyna ištekintinų dukterų turi, būtinai turi turėti ir alaus. Visada. Ypač gi mėsiedo metu. Be alaus sunku sulygti pasega: jaunasis su piršliu darosi nuo alaus smagesni, šnekesni, jaunesni. Tėtušis su motuše — nuolaidesni, sukalba­mesni. Normalios vestuvės be alaus taip jau negali apsieiti. Neišsivaizduoja­ma net vestuvės be alaus. Bet. aprašinėjimas alučio vaidmens vestuvių dramoje nuvestų per toli nuo šnekamojo reikalo. Tai atskira dėkinga rašiniui tema. Įdo­mi. Įvairi.

Baigdamas savo alaus škicelį noriu dar alaus vartojimą sujungti ir su tą vartojimą lydinčia tautosaka. Su alumi ypač susijusi neatmezgamu ryšiu daina. Įsismaginę bei iki linksmumo įkaitę sveteliai dainuoja dainas. Nepaliaudami. Iš­džiūsta gerklė, — brankina ją alučiu ir vėl dainuoja. Dainuoja dainas speciales, ad hoc, nerūpestingas, gyvenimo vargą ir rūpesčius užmaršinančias. Tik vėliau, išsipagiriojus, rezignacijai užėjus, praūžus jaunatvės nerūpestingam viesului bei visai vargų krūvai, iš nuolatinio girtavimo kilusiai, prieš akis stojus, imama ap­gailestauti prauliavotos jaunos dienelės, pragertas žirgelis, sumindžiotas vaini­kėlis, imama dainuoti apie didįjį vargelį, sunkią dalelę, bernelį girtuoklėlį, mer­gelę valiukėlę ir t. t.

Sekmadienio popietis. Seklyčioje, kurios sienos, kampai ir lubos kvapiomis beržų šakomis išpuošti, palengva, patyliai užkandžiauja ir šnekučiuojasi ūkio reikalais už balta drobe dengto stalo iš kitos parapijos atvykę giminės, kurie iš atlaidų kviesti užsuko apsilankyti. Užkandžiai: mėsa, sūriai, sviestas, dešros, pyragas, kumpis, košelęna. Ir alaus uzbonas. Ima rinktis vienas po kito kaimynai. Šeimininkas, kiekvieną sutikdamas, su uzbonu rankoje užgeria: „Sveiks!“, iš­geria pirma pats. — „Reiks“, atsako svetys, imdamas į rankas stiklą. Arba „Į sveikatą!“ — „Dėkų. Už mano sveikatą, į savo žyvatą!“, atšauna kaimynas. Vieną stiklinę — ant pirmos kojos. Antrą — ant antros. Trečią — Dievas trijo­se asabose. Ketvirtą stiklinę — kad dantys neklebėtų. Dabar jau galima so­dinti už stalo. Įsirašymas baigta. Šnekučiuojantis užkandžiaujama, girkšnojama, vėl užkandžiaujama. Ir taip be galo. Po kokio pusvalandžio atėjusį svečią vėl tokia pat tvarka sutinka. Svečių kaskart daugėja. Oro seklyčioj mažėja. Tvan­ku. Pypkių dūmų kamuoliai, debesys. Svečiai taip pat ima rausti, jų kaktos nuo prakaito švytėti. Balsai kaskart stipresni, trankesni. Ir moterys, anksčiau buvu­sios tylios, nedrąsios, nuošalios, kaip avys, ima savo spiegiančiais balsais su vyrais disputuoti. O svečių, prašytų ir nekviestų, vis dar didėja. Net vietos ima trūkti. Gaspadorius alaus net nebespėja vilkti į stalą.

Baigos žodis. Baigęs savo alaus gaminimo ir jo vartojimo škicą, noriu atkreipti skaitytojo dėmesį į šit ką: kiekvienas daiktas, kiekvienas darbas įvai­riose vietose įvairiai dirbamas, įvairiai vartojamas. Įvairus. Pats tokių daiktų ar darbų aprašymas tuo įvairesnis, juo jame daugiau tų įvairumo varijantų. Šių varijantų surinkti galima tik tada, kai tą patį daiktą aprašo įvairiose vie­tose gyveną žmonės. Šiuo škiceliu toli gražu daug ko neapibendrinsi. Juo labiau, kad per maža palyginimo medžiagos. Bet pats apibendrinimo bei sistematizavimo darbas nėra pagaliau jau taip ir aktualus bei degančiai reikalingas. Pirmoje galvoje reikia pulti ten, kur dega. Šiuo metu svarbiau pats atskirų temų bei faktų tikslus pedantiškai smulkmeniškas registravimas, žymėjimas, fiksavimas. Užfik­suota, medžiaga jau nebežus. Vėliau ji galima bus apibendrinti. Šiuo metu skubėtina ten, kur smarkiai nyksta, nebegrąžinamai žūva tiesioginiai gyvenimo būklės liudytojai. Vėliau ir tatai nebebus prieinama.

Kalbėtąja tema reikia dar daug oi daug medžiagos. Darymo įrankiai, jų išmieros, brėžiniai ar fotonuotraukos, darymo vieta, jos aprašymas, apynojai jų auginimas, įrengimas — vis tai atskiri uždaviniai, atskiros temos. Juo daugiau tokių atliktų uždavinių, tuo pilnesnis, tikresnis ir įdomesnis bus klausimo vaiz­das. Dėkinga, nesunki, įdomi tema — aprašyti įvairias svečiavimosi, vaišių pro­gas, jų formas su visomis smulkmenomis, dainomis, terminais ir net dialogais.

V. Vaitekūnas “Gimtasai kraštas” 1935 nr. 6;

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia