Roald Amundsen su žemėlapiu
Roald Amundsen su žemėlapiu (frammuseum.no nuotr.)

Šio garsaus mokslo vyro ir tyrinėtojo vardas yra gerai žinomas visam pasauliui.

Roaldas Amundsenas gimė 1872 m. Borgo m. Norvegijoj. Būdamas vos 14 m. amžiaus, jis labai susidomėjo Džono Franklino poliarinių kelionių aprašymu ir jau nuo tada tvirtai pasiryžo pats tapti ašigalių tyrinėtoju — keliautoju. Būdamas 18 m. sėk­mingai baigė aukštesniąją mokyklą ir įstojo į univer­sitetą medicinos mokslų studijuoti. Bet, matyti, medicina jo neviliojo, nes šio fakulteto neužbaigė. 1897 m. dalyvavo belgų, de Žerlašo vedamoj, pietų ašigalio tyrinėjimo ekspedicijoj. Ši kelionė tęsėsi apie 2 metus. Šioj pirmoj savo kelionėj jaunasai Amundse­nas pasižymėjo ir išsiskyrė iš kitų tarpo savo suma­numu, nepaprastu ištvermingumu, drąsa ir, pagaliau, atkaklumu.

1901 m. vasarą jau savarankiškai vyksta į šiau­rės rytų Grenlandiją, kad pagelbėtų savo tau­tiečiui Sverdrupui (įžymios Nanseno kelio­nės metu jis buvo laivo „Fram” ka­pitonu), bet jo ne­surado. Po to Amundsenas su­manė naują ilgalai­kę kelionę atšiau­rūs kraštus tyri­nėti. Bet vyriau­sias tos kelionės tikslas buvo iš naujo patikrinti šiaurės magnetinio poliaus būklę ir praeiti visą vadi­namąjį „Šiaurės — vakarų praėjimą“ — išilgai šiaurinės Amerikos šiaurės krantų — į Ramųjį vandenyną. Prieš tai šio sumanymo niekam nepavyko įvykdyti, nors drąsiausieji keliautojai nekartą bandė daryti.

Trejų metų laikotarpy, jis, mažame, banginiams gaudyti skirtame, laive, su 6 žmonių įgula perplaukė „Šiaurės — vakarų praėjimą“; žemėlapy pažymėjo daugiau 100 salų, nustatė ir patikrino magnetinį po­lių ir, pagaliau, 1906 m. spalių m. pasiekė San – Francisko. 1908 m. Amundsenas vėl ėmė rengtis į sunkią ir ilgą kelionę. Šios kelionės tikslas rasti ir ištirti šiaurės ašigalį. Bet jį pralenkė admirolas Piri, 1909 m. atradęs šiaurės ašigalį. Tas privertė jį pakeisti savo pirmykštį sumanymą laivu „Fram“ plaukti į Antarktiką atšiaurės kraštų tyrinėti ir ban­dyti pietų ašigalį pasiekti.

1910 m. rudenį Amundsenas pasiekė Antarktiką ir čia „Banginių užuteky“ šios ekspedicijos dalyviai, Amundsenas ir 7 norvegai su 116 šunų, pa­siliko žiemai. Iš šios stovyklos Amundsenas padarė keletą bandomųjų kelionių; o 1911 m. spalių m. 20 d. su 4 palydovais, 4 prikrautom rogėm, į kurias buvo įkinkyta 52 šunys, leidosi pietų ašigalio link. Veža­mosios maisto atsargos ir kitų reikmenų vežės 4 mė­nesiams. Lapkr. m. 9 d. pasiekė Viktorijos že­mes, ir, pagaliau, laimingai atsidūrė Šelktono rastoj kalnų grandinės srityje, esančioje 85° pietų pločio. Nuo tos, lapkr. m. 16 d. pasiektos vietos pra­sidėjo ekspedicijos labiausiai pavojingoji ir sunkiau­sioji kelionės dalis. Kalnai, kurie siekė 4,5 km. aukš­čio, buvo padengti ledūnių (ledo rūsių) ir tas, paga­liau, privertė juos nekuriam laikui kelionę pertraukti. Beje, gamta juos lyg tyčia trukdė. Kilo baisios sniego pūgos, kurios vertė delsti ir laukti geresnio oro. Lapkr. m. 26 d. įšėlusi atšiaurės kraštų audra vos nepražudė visų ekspedicijos dalyvių.

Roald Amundsen
Roald Amundsen (Britannica.com nuotr.)

86° geograf. pločio ekspedicija pereina aukštų kalnų grandinę, „Velnio Gletčeriu“ vadinamą; 88° jie išvydo plokščiakalnius, Amundseno pavadin­tus „Karaliaus Gakono plato“. Gruodžio m. 8 d. ekspedicija pasiekė 88°,23 pločio — tolimiausiąjį pietų ašigalio tašką, kurį 1909 m. Šalktonui pa­vyko pasiekti. Gruodžio m. 13 d. jie jau buvo 89°,45 pločio vietoj. Čia Amundseno vedamoji ekspedicija sustojo, nes jų apskaičiavimais šioj vietoj buvo pats pietų ašigalis. Ta proga, apsistojimo vietoj buvo iš­kilmingai iškelta Norvegijos vėliava. Bet kitą dieną per patikrinamuosius apskaičiavimus paaiškėjo, pats ašigalis dar nėra pasiektas. Todėl teko pasi­stūmėti pirmyn dar apie 9 km. Pagaliau, gruodžio m. 16 d. Amundsenui buvo lemta pasiekti patį aši­galį. Jis randasi plačioj, lygioj žemumoj, bekraštės ledų dykumos apsuptoj.

Kelias atgal tęsėsi 38 d. Per tris mėnesius Amundseno ekspedicija padarė apie 3000 km. Bet nuostabiausia, kad visi šios kelionės dalyviai grįžo sveiki.

Laimingai realizavęs vieną savo idėjų, jis vėl ėmė svajoti pasiekti šiaurės ašigalį.

Prieš pat didįjį karą, 1914 m. sugrįžęs Norvegijon pasistatydino naują laivą, kurį pavadino „Mod“, pa­našų į „Framo“ laivą, nes šis jau buvo nebepatiki­mas, senas. Kadangi prieš 15 m. pavyko sėkmingai atlikti savo suplanuotą kelionę (praeiti šiaurės — va­karų praėjimu iš Atlantikos į Didįjį vandenyną), Amundsenas vėl nutarė pasiekti Beringo sąsiaurį per Šiaurės pietų praėjimą išilgai šiaurinės Europos — Azijos krantų. 1918 m. išplaukia iš Norvegijos. Ši kelionė buvo nelaiminga. Po 4 metų plaukiojimo, pa­kėlęs daug vargo, nutarė nuo savo sumanymo atsi­sakyti. Taigi vandens keliais šiaurės ašigalį pasiekti visiškai nepavyko.

Pagaliau sumanė bent iš dalies tą savo karštą troškimą įvykdyti pasinaudodamas oro keliais. Deja, ir šio sumanymo pradžia buvo sunki, nes įsigytas lėk­tuvas pirmoj bandomojoj kelionėj sudužo. Tik 1925 m., nors dalinai, pavyko šį troškimą patenkinti. 1925 m. gegužės m. 21 d. pirko 2 hidroplanu ir su 5 žmonių įgula iš Špicbergeno išskrido šiaurės ašigalio link. Jiems pavyko nuskristi iki 88° šiaurės platumo, ir padarė apie 1000 km. kelionės. Šios kelionės metu vos nežuvo pats Amundsenas. Sugedus hidroplano motorui, kuriuo skrido Amundsenas, teko nusileisti į laimingai pakliuvusią (ledų tarpe) eketę. Abu hidroplanu įšalė ir, tik po didelio vargo pavyko išvaduoti iš ledo vieną nesugedusį hidroplaną. Be to, Amund­senui ir jo 4 draugams prisiėjo 24 dienas sunkiai dirbti, iki padarė aikštelę hidroplanui įsibėgėti. Hidroplanui pradėjus kilti, jis praskrido gal per kokį centimetrą nuo apačioj esančios ledų uolos viršūnės smailagalio, kuri, be abejo, būtų sutriuškinusi jų lėktuvą.

1926 m. Amundsenas pirko Italijos dirižablį, kurį pavadino „Norvegija“. Šį jo sumanymą rėmė ir finan­savo amerikietis turtuolis Elsvortas. Šio dirižab­lio kapitonu buvo paskirtas italų oro laivyno kari­ninkas Nobile. Tų pat metų gegužės m. 12 d., 1 val. 25 min. Amundseno „Norvegija“ perskrido šiaurėš ašigalį. Per šį skridimą „Nor­vegija“ padarė apie 4500 km. oro kelionės ir nusileido Aliaskoj, Tellero miestely.

Roald Amundsen su žemėlapiu
Roald Amundsen su žemėlapiu (frammuseum.no nuotr.)

Gal daugelis dar nepamiršo 1928 m. vasarą poliarinių jūrių leduose dirižablio „Italija“ avarijos. Šį di­rižablį valdė ir jam vadovavo mums jau žinomas generolas Nobile.

Staiga, žaibo greitumu perbėgo pasaulį žinia, jog Amundsenas iš­skrido avarijos ištiktos „Italijos“ pusėn — šiaurės ašigalio link. Ko­kie planai rausėsi jo genialėje gal­voje, niekas nežino: spėjama tik, kad jis norėjo suteikti gen. Nobilei pagalbą. Kiti mano, jog jis buvo pasiryžęs pats vienas perskristi šiaurės ašigalį… Iš tų spėliojimų mes nieko tikro nesužinome, todėl ir dabar dar tikras jo planas pasi­lieka paslaptinga mįsle. Tik tiek žinoma, kad iš tos kelionės jis ne­sugrįžo. Visa žmonija laukė šio garbingo vyro, mokslininko, atšiaurės kraštų tyrinėtojo sugrįžtant, bet slinko dienos, mėnesiai… ir, pagaliau, visų įsitikinta, kad Amundsenas žuvo.

Amundseno nuopelnai mokslui milžiniški. Jis pirmas atrado: — „Šiaurės — vakarų praėjimą“; vie­nas iš nedaugelio laimingai per­plaukė „Šiaurės — pietų praėjimą“; pirmas pasiekė pietų ašigalį, taipo­gi perskrido šiaurės polių. Ir, pa­galiau, čia pat, amžinoj ledų karalijoj, rado sau mirtį.

Amundsenas žuvo bekovodamas su tąja gamtos jėga, kurią nekar­tą yra nugalėjęs. Platus poliarinių jūrių kapas prarijo šią genialią, brangią mokslui ir žmonijai asme­nybę, bet kartu tas dar labiau pa­puošė jo didelę garbę kankinio aureole.

V. Mingelevičius. „Skautų aidas“ 1932 m.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia