Antalieptės vienuolyno mūruose

119
0

Norėdami patogiai žemėlapiu naudotis savo telefone, viršutiniame dešiniajame jo kame spauskite padidinti ir atsidariusiame lange spauskite “Google maps” ikonėlę.


Maršrutą Antalieptės apylinkėmis susidėliojau tikėdamasis aplankyti šiose vietovėse esančias Baltų istorines vietoves, tačiau pačią idėją pasigavau skaitydamas J. Sakalo straipsnį savaitraščio “Sekmadienis” 1939 m. numeryje, pavadinimu “Antalieptės vienuolyno mūruose”, tad, kad maršruto pavadinimas nebūtų visiškai ne į temą, plačiau papasakodamas apie vienuolyną ir jo istoriją.

Prieš 200 metų dešiniame Šven­tosios upės krante, toje vietoje kur dabar stovi Antalieptės miestelis, ramiai ošė žalias pušynas, o miš­ko prošvaistėse, tarp gražių kalvų, glūdėjo vienišos žemdirbių sody­bos. XVII-to šimtmečio pradžioje ši graži apylinkė buvo atiduota ba­sųjų vienuolių karmelitų ordinui. Pradžioje jie čia pasistatė mažą medinį namelį, vėliau didelius mū­rinius vienuolyno rūmus, o 1732— 1760 metų laikotarpyje — didingą mūro bažnyčią, kuri ir dabar puo­šia Antalieptės miestelį. Senieji žmonės pasakoja, kad miestelio vardas kilęs nuo liepto, kurį per šventosios upę pastatęs darbštus vienuolis Antanas. Tas lieptas per upę žmonėms buvęs labai patogus ir pavadintas Antano lieptu, o vė­liau ir vienuolyno sodyba buvusi praminta Antaliepte. Kitas pasakojimas teigia, kad pavadinimas kilęs iš liaudiško “unt ta liepta”, mat perėjimui per upę buvo nutiestas lieptas, nuo kurio gyventojai gaudydavo žuvis. Paklausti kur jas sužvejojo, atsakydavo “unt ta liepta”.

Basųjų karmelitų vienuolynas
Basųjų karmelitų vienuolynas

Basųjų karmelitų regula buvo labai griežta ir sunki. Vienuoliai labai daug dirbo, meldėsi ir tik 45 valandas per parą skirda­vo poilsiui ir miegui. Antalieptės vienuoliai nevartodavę mėsos, mai­tinosi tik daržovėmis, vaisiais, uogomis, grybais ir upėse pagauta žuvimi. Visada jie vaikščiodavo ba­si ir tik žiemos šalčių metu kai ku­rie silpnesnieji pasirišdavo po ko­jomis medinius padus. O patva­resnieji ir žiemą basi eidavo į miš­ką kuro pasirinkti. Jų bažnyčioje nebuvo vargonų, kad muzikos gar­sai nedrumstų griežtos tylos. Įsto­jusių į vienuolyną pavardės bū­davo užrašomos tik ordino centro knygose, o vienuolyne vienuoliai jau nežinojo vienas kito pavardės ir vadinosi tik vardais. Tuo būdu jie visiškai išsiskirdavo iš pasau­lio ir savo praeitį išbraukdavo am­žinai. Ant mirusiųjų vienuolių gra­bų užrašyti tik jų krikšto ir vie­nuoliški vardai, o pavardžių nė­ra. Todėl ir šiandien nieko neži­noma, kokios tautybės ir kilmės buvo tie griežti ir rūstūs atsisky­rėliai, kurie įkūrė Antalieptės mies­telį.

Basųjų karmelitų vienuolynas gyvavo apie 100 metų. Vienuoliai ramiai gyveno už storų vienuo­lyno mūrų, pamaldūs aukštaičiai lankydavo vienuolyno bažnyčią, o aplinkui dygo naujos sodybos ir augo nedidelis miesčiukas. Tiktai 1831 m. sukilimas sudrumstė Antalieptės idiliją. Sukilėlių būriai ieškojo vienuolyne prieglaudos ir nakvynės, reikalavo maisto ir ar­kliams pašaro. Sukilimą numalši­nus, atplūdo rusų kariuomenė. Kazokai kaltino vienuolius palanku­mu sukilėliams, reikalavo kontri­bucijos, vienuolyno rūsyje ieškojo aukso ir vyno, išvartė net mirusių vienuolių grabus, ieškodami juose paslėptų brangenybių, kurių atsi­skyrėliai neturėjo. Po metų vie­nuolynas buvo uždarytas, vienuo­liai išvaryti, bažnyčia paversta cerkve ir prie jos apgyvendintas pravoslavų šventikas. Antalieptės istorijoj buvo atskleistas naujas lapas.

1893 m. karmelitų vienuolyno rūmuose buvo įsteigtas rusų pra­voslavų moterų vienuolynas, ku­riam valdžia paskyrė didelius že­mės ir miškų plotus, keletą apy­linkės ežerų ir po 4.65 rublius metinės pašalpos. Antalieptė buvo paversta rusinimo lizdu. Tačiau ru­sų vienuolės nepajėgė paversti aukštaičių rusais nei pravoslavais. Nors vienuolės nuolat vaikščiodavo po aplinkinius kaimus ir kiekvieną sutiktą mergaitę vaišindavo saldai­niais, kalbindavo priimti pravoslaviška tikėjimą ir stoti į vienuolyną, tačiau per visą laiką joms pavyko pavilioti tik vieną lietuvę, kurios tė­vas sutiko leisti dukterį į vienuo­lyną, norėdamas gauti policininko vietą. Todėl vietoje mirusių vie­nuolių naujos buvo atvežamos iš Rusijos gilumos. Gyventojai vie­nuolyno nekentė ir savo vaikams drausdavo imti iš vienuolių saldainius bei riestainius. Kai 1905 m. rusų revoliucijos banga pasie­kė Lietuvą, ekspansingi aukštaičiai išvaikė rusų stražninkus ir žanda­rus, sudaužė degtinės monopolius ir steigė lietuviškas valsčių savi­valdybes. Antalieptės revoliucio­nieriai išvaikė vienuoles, o vienuo­lyno rūmus paskelbė lietuvių tau­tos nuosavybe ir juose nutarė įsteigti lietuvišką mokyklą. Deja, jų viltys neišsipildė: revoliucija buvo nuslopinta, baudžiamieji būriai siautėjo su neapsakomu žiaurumu ir gaudė „maištininkus“, dalyva­vusius rusų vienuolyno nusavini­me. Greitai ir vienuolės grįžo į An­talieptės mūrus, o 1906 m. rū­muose buvo įsteigta mergaičių mo­kytojų seminarija.

Bet štai atėjo karas ir nauja audra supurtė Antalieptė vienuo­lyno mūrus. Vienuolės pabėgo į Rusiją, o vienuolyno požemiuose liko tik basųjų karmelitų ir sta­čiatikių vienuolių karstai. 1915 m. vasarą Antalieptę užėmė vokiečiai. Vienuolyno rūmuose apsistojo šta­bas, bažnyčią pavertė garažu ir sustatė joje keliasdešimt automo­bilių. Ir tenai, kur kadaise nakties tyloje girdėjosi basųjų vienuolių maldos, o vėliau pravoslavių vie­nuolių choro giesmės, dabar ūžė ir staugė motorai, aidėjo grubūs ka­reivių keiksmai ir juokas. Po kiek laiko prasidėjo vienuolių paslėptų lobių ieškojimas. Marodieriai išar­dė sienas, išgriovė rūsių pertvaras, plėšė grabus ir ieškojo juose aukso bei brangakmenių. Didelis buvo jų nustebimas, kai senuose karstuose pamatė visiškai sveikus vienuolių lavonus, kurie nebuvo supuvę, bet sukietėję su visais muskulais, pa­virtę į vario spalvos mumijas. Rūs­tūs mirusiųjų veidai ir kryžiškai ant krūtinės sunertos rankos kaž­kaip grasinamai bylojo į amžino poilsio drumstėjus. Todėl daugelis jų pabėgo iš rūsių kalendami dan­timis. Tiktai keletas drąsesniųjų tęsė savo šventvagišką medžioklę, kuri baigėsi tragiškai.

Vienuolių atminimas - medinė statula
Vienuolių atminimas – medinė statula

Atplėšus vieną karstą grobikai pamatė ant lavono krūtinės auksi­nį kryželį. Tačiau kryželis buvo stipriai suspaustas mumija virtu­sio lavono pirštuose, lyg suaugęs su jais, ir negalima buvo jo išplėš­ti. Plėšdamas brangenybę maro­dierius susižeidė pirštą, ligi kaulo perpjaudamas jį į kryželio briau­ną, tačiau grobį vis viena pasiėmė. Kitas ieškojo brangenybių karsto dugne, bet verčiant lavoną, mumi­jos pirštų nagai užkabino mundu­ro rankovę ir stipriai patraukė. Grobikui pasirodė, kad numirėlis nutvėrė jį už rankos. Jis nežmo­niškai suriko ir apalpo. Po to visi grobikai apleido požemius. Kai apalpusis atsipeikėjo, jis buvo pa­mišęs. Pradėjo nežmoniškai rėkti, daužytis, išsitraukė durtuvą ir smogė per galvą greta stovinčiam draugui, kurį užmušė vietoje. Pas­kui puolė kitus, bet vienas, begin­damas, pamišėlį nušovė. Tas, ku­ris buvo susižeidęs pirštą mirė kitą dieną nuo kraujo užkrėtimo.

Tačiau po kiek laiko ir vėl buvo atsiradę grobikų, kurie plėšė gra­bus ir išvartė lavonus, bet čia jie nieko neberado. 1918 m., kai vo­kiečiai pasitraukė, bažnyčia atite­ko katalikams.

Vienuolyno fragmentas
Vienuolyno fragmentas

Nuo vienuolyno patraukiau aplankyti čia pat, kitoje gatvės pusėje esanti Antalieptės vandens malūną, stovinti ant dešiniojo Šventosios upė kranto. Malūnas čia pastatytas 1855 m. iš raudonų plytų, lauko akmenų ir kalkių skiedinio. Malūne buvo trejos girnos, įrengta elektrinė, kuri tiekė elektros energiją gyventojams. Malūno savininką Antaną Katiną sovietai ištrėmė į Sibirą, iš kurio jis nebegrįžo. 1959 m. pastačius Antalieptės hidroelektrinę, malūnas buvo elektrifikuotas ir eksploatuojamas iki 1966 m. Vėliau išardyta užtvanka, o kanalas, kuriuo tekėjo Šventosios upės vanduo, sukdamas malūno turbiną, užpiltas gruntu.

Tik priėjus malūną, mane pasitiko kelio užtvaras su užrašu “Privati valda”, tačiau aš juk ne automobilis ir kelio užtvarą lengvai apėjau. Malūno teritorijoje sutikti žmonės, galbūt jo savininkai, maloniai leido apžiūrėti malūną iš visų pusių.

Antalieptės vandens malūnas
Antalieptės vandens malūnas
Antalieptės vandens malūno vidaus fragmentas
Antalieptės vandens malūno vidaus fragmentas

Tuo pačiu keliu, kuriuo atėjau iki malūno, grįžęs į pagrindinę gatvę, pasukau iš miestelio link Antalieptės marių kitaip dar vadinamų “Jūra”. Pakeliui aplankydamas Antalieptės šaltinį, kuris teka visai šalia kelio vedančio link hidroelektrinės.

Antalieptės šaltinis
Antalieptės šaltinis

Šventoji — ilgiausias Neries intakas (242 km) — yra gražiausias Rytų Aukštaitijos papuošalas. Ji išteka iš Samanio ežero, esančio už 3,5 km į vakarus nuo Dūkšto miestelio, toliau teka į vakarus per daugelį gražių ežerų, vingiuoja pro Antalieptę, Dusetas, Užpalius, Anykščius, Andrioniškį, Kavarską, Ukmergę, Veprius ir daugelį kitų mažesnių vietovių, dailiai teka pro gražiausius Aukštaitijos šilus, kalnelius, piliakalnius, senkapius. Dar nepasiekusi Antalieptės, Šventoji suko kelių malūnų bei elektrinių ratus. Ypatingai įdomi ir kartu pavojinga Šventoji prie Ažuolynės malūno (seniau Certovka). Čia vandens greitis pasiekia 3 — 4 m per sekundę. Tai Šventosios upės slenksčiai — rėvos, sunkiausia vieta sielininkams, baidarininkams. 5 km tarpe vanduo nukrenta net 25 metrus, vadinasi, vidutiniškai po 5 metrus kas kilometrą. Ši Šventosios dalis teka siauru ir drėgnu slėniu, apaugusiu tankiais medžiais ir krūmais. Upės krantai ne tokie kaip kitur: klampūs, nepatogūs nei išlipti, nei sustoti. Pačioje upės vagoje pilna didelių akmenų, sietuvų ir seklumų. Vietomis vagą užtvenkia sąnašos ir išvirtę didžiuliai medžiai; ten dažniausiai esti tamsu ir dienos metu. Senų žmonių pasakojimu, toje vietoje gyvenančios piktosios dvasios, velniai. Dėlto ji ir vadinama Velnyne.

Hidrologai (prof. S. Kolupaila, K. Pakštas) vietą tyrinėjo ir 1937 m. ten įsteigė vandens matavimo stotį. „Velnynė“ buvo numatyta kaip tinkama vieta platesnio masto elektros stoties statybai. Tuo reikalu buvo daromi ir kai kurie projektai. Deja, kilęs II pasaulinis karas neleido sumanymo įvykdyti. Tik 1954 m. anie projektai pradėti įgyvendinti. Tam reikalui buvo užtvenkta Šventosios upė kiek aukščiau Antalieptės ir sudarytas didžiulis ežeras, vadinamas „Antalieptės jūra“, aplinkinių ežerų vandeniu užliejus pievų bei dirvų plotus. Į „jūrą“ įjungti net 27 ežerai – ežerėliai, jų tarpe Dusetas, Jūžintas, Diegis, Uolis, Abisavas, Žiegis, Skardonis, Rausys, Kiemonių ežeras, Liminas I ir Liminas II, Kanoplis, Lydekis, Zazūbras, Karliškis, Veprys, Aikotas ir kt. Pakeltas Šventosios vanduo 9 metrus užliejo 19 km2 žemės plotą. Apskaičiuota, kad toje „jūroje“ esama apie 12.000.000 m3 vandens. „Jūros“ kraštai labai vingiuoti, ir norint aplink ją apeiti, reikia atlikti daugiau kaip 160 km kelio. Buvusieji šioje vietoje kalneliai virto naujosios „jūros“ salomis. Tokių salų priskaitoma 75. „Jūros“ krantuose daug pusiasalių, primenančių Norvegijos fiordus. Iš „jūros“ užliejamo ploto, prieš pakeliant vandenį, buvo iškeldinta per 90 ūkininkų sodybų, jų tarpe ir Kruopelių kaimo rusų cerkvė. Naujoji „jūra“ yra abipus Kauno – Zarasų plento. Degučių tiltas per Šventąją buvo paaukštintas, supilant didesnį pylimą. Buvusio Bružų malūno įrengimai pasislėpė giliai po vandeniu. Faktiškai „Antalieptės jūra“ rytuose prasideda tuojau už Tiltiškių malūno ir baigiasi prieš Antalieptę Jūžinto ežero žemės užtvanka. Hidroelektrinės pastatas yra prie pat Antalieptės miestelio. Jūžinto ežeras sujungiamas su hidroelektrine kanalu ir slėgimo vamzdžiu Stramelės upelio slėny, kuriame vanduo krinta 32,4 m.

Antalieptės hidroelektrinės įrengimai
Antalieptės hidroelektrinės įrengimai
Hidroelektrinės pastatas
Hidroelektrinės pastatas

Hiodroelektrinė veikia, turbinos ūžia vis dar gamindamos elektros energija.

Sekantis, asmeniškai man, vienas įdomiausių, Baltiškų, šio maršruto objektų – Varslavos piliakalnis. Dėl jo teko išsukti iš pagrindinio kelio ir sukarti papildomus, du su puse kilometro. Tačiau atkarpa graži, driekiasi kalvotomis, miškų apsuptomis, apylinkėmis.

Varslavos piliakalnis randasi 2 km į pietus nuo Antalieptės, jo papėdėje, to paties pavadinimo vienkiemis. Piliakalnis didžiulis, užima 4 ha plotą. Iš vakarų pusės jį supa Šventoji, o iš pietų – Šventosios užliejamos pievos. Piliakalnis ar sodyba jau buvo IX – X a. po. Kr. Rasta to laikmečio ietgalių, peilių, molinių varpstelių, kaulinių adiklių, brūkšniuotos keramikos ir kitų radinių.

Kelias link piliakalnio
Kelias link piliakalnio
Kalvos apaugusios pienėmis
Kalvos apaugusios pienėmis

Pats piliakalnis be galo gražus, apaugęs augalais. Visa jo teritorija aptverta tvora su elektriniu piemeniu, tad manau, kad laikas nuo laiko čia būna įleidžiamos avys, kurios atlieka žoliapjovės funkciją.

Užlipus į viršų atsiveria nuostabūs vaizdai, o prisėdus ir įsiklausius į supančią ramybę, galima mėgautis nepertraukimu ir niekeno netrikdomu gamtos koncertu.

Varslavos piliakalnis
Varslavos piliakalnis
Kelias į piliakalnį
Kelias į piliakalnį
Nuo piliakalnio atsiveriantys vaizdai
Nuo piliakalnio atsiveriantys vaizdai

Išjautęs, išuodęs, išžiūrėjęs ir sugėręs viską ką tik galėjau į save, grįžau į pagrindinį kelią kuris vedė toliau, link marių senvagės užtvankos. Čia pat, vaizdingoje vietoje, įrengti suoliukai, paėjus šiek tiek toliau, valčių nuleidimo į vandenį vieta. Ko daugiau tikėtis, atsidūriau “Žvejų rojuje”.

Antalieptės marios
Antalieptės marios

Trumpai pasisvečiavęs “Rojuje”, dulkėtais žvyrkeliais patraukiau link Šavašos pažintinio tako. Nuo čia iki jo, teko įveikti 7,5 km. Tačiau jie neprailgo, maršrutas driekėsi, gražiomis,  kalvotomis apylinkėmis, apaugusiomis šiuo metų laikų žydinčiais augalais, kurių kvapas maloniai glostė nosį.

Kalvotos apylinkės
Kalvotos apylinkės
Pienių pūkais pasipuošusios pievos
Pienių pūkais pasipuošusios pievos

Beeinant, keliose vietose teko matyti sunaikinto miško plotus, kurie atrodė tarsi kadaise čia augęs miškas būtų permaltas, ant gamtos įsiutusios technikos, valdomos žmogaus…

Iškirsto miško plotai
Iškirsto miško plotai

Jau iš tolo mačiau šalia kelio stovinčius pastatus, o priėjus arčiau, manęs laukė netikėtas siurprizas. Šalia kelio stovėjo dvaro sodybos fragmentai – medinis ponų namas ir keli akmenų mūro pastatai, apie kuriuos neradau jokios informacijos nei knygose, kurias skaičiau sudarinėdamas šį maršrutą, nei žemėlapyje jie buvo pažymėti.

Dvaras žinoma apleistas, jo langai ir durys užkalti lentomis. Yra žinoma, kad 1892 m. dvaras priklausė Franckevičiams. 1900 m. dvarą nusipirko Juozas Prunskis. Sovietmečiu dvaro sodyba naikinta. 1956 m. dalis statinių sugriauta, akmenys, iš kurių buvo sumūrytos sienos, išvežti į Antalieptės hidroelektrinės statybą.

Akmenų mūro klojimas
Akmenų mūro klojimas
Žvilbučių dvaro pastatai
Žvilbučių dvaro pastatai

Nuo dvaro nebetoli ir iki pažintinio tako. Pats takas neilgas, viso labo tik 1,5 km. Driekiasi Šavašos upelio kairiajame krante. Šiuo metu jis avarinės būklės, tačiau asmeniškai man, eiti tokiu taku tik dar įdomiau. Takas siauras, eiti juo gana nepatogu, įrengti laipteliai, kuriuos gamta po truputėli pasiima savo glėbin. Pavojingesnėse vietose įrengti turėklai, kurie jau nelabai saugūs, tad laikytis už jų nerekomenduojama. Eidamas šiuo taku turėjau pasiekti labiausiai mane dominanti šio maršruto objektą – Lūžų miško senovės kulto vietą.

Šavašos tako laipteliai
Šavašos tako laipteliai
Take įrengtos poilsio zonos
Take įrengtos poilsio zonos
Netoli senovės kulto vietos
Netoli senovės kulto vietos
Visas pažintinis takas toks gana paslaptingas, tankus miškas ir šalia tekantis Šavašos upelis sukuria tokia gan mistine atmosferą, o artėjant prie kulto vietos, abipusiai kelio stūksantys apsamanoję akmenys šią vietą padaro tiesiog ypatingą.
Čia pat įrengtas informacinis stendas teigia, kad tai “Baltų religijos šventvietė – akmuo su dubeniu ir ugniavietės – prieš daugiau kaip 700 metų įkurta vaizdingoje ir paslaptingoje Šavašos pakrantėje. 1960-aisiais apie šią vietą sužinojo kraštotyrininkas Algimantas Žilėnas ir neilgai trukus čia buvo surengti archeologiniai tyrimai.
Apsamanoję akmenys
Apsamanoję akmenys
1971 m. Vytauto urbanavičiaus vadovaujama archeologinė ekspedicija nustatė, kad iš akmenų tašant likusių nuoskalų buvo suformuotas tam tikras pagrindas, Lūžių miško akmuo stovėjo lygiai horizontaliai, dubenyje rinkosi vanduo; iš pietų ir šiaurės vakarų pusės aptiktos dvi maždaug 0,4×1 m dydžio, apie 15 cm įgilintos duobės, skirtos šventai ugniai.
Akmuo su dubeniu
Akmuo su dubeniu
Tokios šventvietės, kurios siejamos su dievo Perkūno garbinimu, apie X – XIII a. veikė Šiaurės vakarų Lietuvoje – Vakarų Latvijoje, o nuo XIII a. buvo kuriamos ir Rytų Lietuvoje. Į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės branduolį šių šventviečių tradicija, manoma, atnešė prieglobsčio ieškojusios kuršių genties bendruomenės. Ilgainiui jų savastis ištirpo, o šventvietės liko…
Akmuo kitaip dar vadinamas Lūžių akmeniu
Akmuo kitaip dar vadinamas Lūžių akmeniu
Visi ritinio formos akmenys su plokščiadugniais dubenimis labai panašūs – jie paprastai 1 m, o dubuo – maždaug 0,5 m skersmens; akmens šonai viršuje buvo aptašomi geležiniu kaltu, apatinė dalis žemėje dažnai likdavo neapdirbta. Iki šiol archeologai tyrė trylikos tokių akmenų aplinką ir visų tyrimų rezultatai labai panašūs: akmenys su dubenimis šiek tiek pakelti ir sutvirtinti, prie jų buvo kūrenama ugnis, randami degėsiai, anglys, žiestų puodų šukės ir pavieniai metaliniai radiniai. Kai kuriose vietovėse išliko tikėjimas, kad vanduo susirinkęs dubenyje, turi nepaprastų galių, gydomųjų savybių”.
Čia vis dar vyksta Baltiško apeigos
Čia vis dar vyksta Baltiško apeigos
Taką akylai stebi čia gyvenančios miško dvasios
Taką akylai stebi čia gyvenančios miško dvasios
Šavašos upelis
Šavašos upelis

Praėjęs visą taką, jo gale radau patogią poilsiavietę, kurioje didžiulė pavėsinė, įrengta patogi vieta išsikepti kepsniams ar daržovėms ant žarijų. Atgal grįžau šalia tako einančiu keliu. Priekyje manęs laukė dar vienas Baltų istorinis objektas – Lūžų piliakalnis.

Piliakalnį iš rytų, pietų ir pietvakarių juosia Šavašos slėnis, iš šiaurės vakarų ir šiaurės rytų – aukštuma. Piliakalnio kultūriniame sluoksnyje rasta brūkšniuotos keramikos lipdinių, puodų šukių, kurių paviršius dėl lyginimo žolių gniužulais padengtas įvairiais įbrėžimais – tarsi brūkšneliais. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. – I tūkst. pradžia. Piliakalnio teritorijoje, 300 m į pietus yra I tūkst. pilkapynas – senovės Baltų laidojimo vieta.

Takelis į Lūžių pilikalnį
Takelis į Lūžų pilikalnį
Šiomis dienomis piliakalnis apaugęs medžiais ir įvairiais augalais, į viršų veda siauras takelis. Šalia įrengtas informacinis stendas. Randamas nesunkiai, stovi šalia kelio vedančio nuo Šavašos pažintinio tako link Antalieptės miestelio.
Piliakalnio prieigos
Piliakalnio prieigos

Grįždamas į Antalieptės miestelį planavau per Šventosios upę persikelti kabančiu tiltu, kuris turėjo kartu būti ir paskutinis lankomas objektas šiame maršrute, tačiau atėjęs iki jo – tilto neradau. Jo tiesiog nebebuvo. Teko kelis šimtus metrų paėjėti kol per upę persikėliau čia pat pastatytu betoniniu tiltu.

Vaizdas nuo tilto per Šventaja
Vaizdas nuo tilto per Šventąją
Antalieptės miestelio panorama nuo tilto
Antalieptės miestelio panorama nuo tilto

Ant tilto sutiktas vietinis, paaiškino, jog kabantis tiltas išardytas ir išvežtas ir, kad į jo vietą bus pastatytas naujas tiltas. Tik nepasakė kada.

Maršruto atstumas 21 km, didžioji jo dalis driekiasi žvyrkeliais, tad eiti pakankamai patogu, nors retkarčiais ir teko pakvėpuoti pravažiuojančių automobilių pakeltomis dulkėmis. Viso pavyko aplankyti 9 objektus, juo eidamas užtrukau 6 valandas.

Jei norėtumėte keliauti kartu, maloniai kviečiu prisijungti. Informacija apie planuojamus žygius talpinama socialinio tinklo “Facebook” grupėje “Baltiška pasaulėžiūra” arba grupėje “GoWild.lt Laukinių klubas”.

Saugokime tai kas sava!

Donatas Greičiūnas

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia