Einar Mikelsen

1927 metais Lietuvą aplankė Grenlandijos tyrinėtojas, kapitonas Einaras Mikelsenas. Tą kartą Vilniuje jis gegužės 10 d. pravedė paskaitą kurios metu papasakojo apie patirtus išgyvenimus tyrinėjant Grenlandiją. Ta proga, tuo metu ėjusio žurnalo „Kosmos“ redakcija išspausdino straipsnį apie šį kraštą ir trumpa jo tyrinėjimų istorija, kurią čia ir publikuojame. Tekstas taisytas minimaliai, būdingas to meto literatūriniam stiliui.

Grenlandija tai didžiausia Žemės sala tarp pačios šiaurinės Europos ir Amerikos, arti penkių dešimtų kartų didesnė už laisvąją Lietuvą (neįskaitant okupuotos Vilnijos), kurioj vi­soj gyventojų tačiau nėra nė keturiolikos tūkstančių, susitelkusių daugiau­sia tik pietinėj ir vakarinėj pakrantėj. Grenlando pietinis galas iš šiaurės nusikišęs į pietus iki Petrapilio (Leningrado) platumos, tuo tarpu kai šiaurinis galas nueina į šiaurinio ašigalio kraštus iki aiškiai neištirtos ribos (toliau kaip 83º39′, kiek buvo pasiekęs Peary 1901 m.).

Nors dar ir iki šiol visa neištirta, ši šalis tačiau europiečiams buvo ži­noma jau nuo senai. Antai, ją buvo aptikęs jau 10-me šimtmety islandietis  Gunnbjorn’as, o iš Islando ištremtasai norvegas Eirikas Rudis 983 m. čia atkeldino Islando kolonistų ir įkurdino tarpią koloniją. Prie Eiriko sū­naus Leifr’o ši kolonija tapo krikščioniška (1000/01 m.). Šių kolonijų gra­žiausio klestėjimo laikais vakarinėj Grenlando daly (Vesterbygd) būta 4 bažnyčių ir 90 ūkininkų kiemų, o rytinėj (Oesterbygd) 12 bažnyčių ir 190 kiemų (vyskupijos buveinė buvo Gardarie). 1135 metais kolonistai buvo pra­sibrovę į šiaurę iki 72º55′, kaip rodo paliai Upemivik’ą rastasai akmuo su runų raštu, o 1266 m. keletas kunigų buvo priėję Lancasterio Zundą (jau Amerikos pusėj).

Bet apie 13-jo šimtmečio vidurį šios kolonijos atiteko Norvegijai, nu­smuko ir pagaliau jas visiškai sunaikino „Skrallingar’ai“ (nykštukai, t. y. atsibrovę iš siaurės Amerikos eskimai), marai ir kitos nelaimės (13 ir 14 šimtm.). Ir pats Grenlandas europiečių buvo visiškai užmirštas. Tiktai Frobisher’is (1576/78), Davis (1585) ir kiti jūreiviai vėl priminė europiečiams tą šalį. Ją atsiminus, buvo iki 18-jo šimtmečio pradžios tikėta, kad tenai dar tebe­gyvenama senųjų kolonistų ir kad ten jie reikalingi visokeriopos, ypač dva­sinės pagalbos. Tos pagalbos jiems nešti ryžosi vienas vargingas norvegų kaimo kunigas Jonas Egėdė, kuris 1721 m. ten ir nusikėlė su visa savo šeimyna. Senųjų kolonistų jis čia nė pėdsakų neberado, užtat jis patapo čionykščių eskimų apaštalu, atversdamas juos į krikščionybę. Jis įkūrė Grenlandijoje ir pirmąją danų koloniją Godhavn’ą (gera viltis). Paskui kūrėsi ir dau­giau kolonijų. Prie danų kolonijų prisidėjo dar Moravijos brolių (husitų, Hermhuter) kolonijos. Taip ir ėjo čia kolonizavimo ir misionieriavimo dar­bas, nors pradžioj ir labai sunkiai, nes Danų vyriausybė neteikė jokios paramos ir šiaip buvo kitokių kliūčių. Iš Egedė’s papėdininkų buvo žymiausi: jo sūnus Paulius Egedė, misionieriai Dovydas Cranz’as ir H. E. Saabye, ir mineralogas Gieseckė. Nuo 19-jo šimtmečio Grenlandija jau nuolat santykiavo su Europa ir tatai stipriai neigiamai paveikė vietos gy­ventojų kultūringumą bei gajumą (Rink, Sievers).

Gamtos mokslų atžvilgiu pirmiau buvo ištirtas vakarinis krantas, kuriam darbui prisidėjo Danijos valdininkai, vokiečių misionoriai, banginių gaudyto­jai ir keleiviai į šiaurinį ašigalį. Nuo 1876 m. Danijos vyriausybė ėmėsi ty­rinėt Grenlandiją sistemiškai. Daug lėčiau ėjo rytinių krantų tyrinėjimas dėl daugybės čia susigrūdusio ledo, kliudančio išsikelt į krantą. Pirmaisiais pio­nieriais čia buvo du banginių gaudytoju, škotu, tėvas ir sūnus Scoresby 19-jo šimtm. pradžioj.

Krantus šiek tiek aptyrus, nebuvo žinių, kaip atrodo Grenlandijos vidu­rys. Žinomas šiaurės tyrinėtojas Nordenskjold’as buvo išugdęs gražią svajonę, kad Grenlandijos vidury ledo nebėr, kad ten yra tundromis, o gal būt ir giriomis apaugę plotai. Tačiau šitą svajonę sugriovė norvegų zoolo­gas Fridjof’as Nansen’as, ryžęsis į beprotišką žygį — pačiūžomis perva­žiuot skersai visą, Grenlandiją. Ir 1888 m. jis su dvejetu palydovu leidosi ton kelionėn nuo rytinio kranto į vakarinį, ir per 40 dienų sunkiausio žygio ke­leiviams pavyko persivaryt 560 kilometrų pločio ir iki 2720 metrų aukščio ledo plokštuma. Rodos, čia buvo pereita skersai tik maža pietinė Grenlandijos dalis. Tačiau jau bendrais bruožais buvo pažinta, kad visas šis milžiniškas konti­nentas yra giliai palaidotas po ledu.

Fridjof'o Nansen’o Grenlandijos ekspedicija žygyje
Fridjof’o Nansen’o Grenlandijos ekspedicija žygyje

Netrukus leidosi ir daugiau ekspedicijų jau šalies vidurį tyrinėt. Ypač atkaklus buvo amerikietis R. E. Peary, Jungtinių Valstijų laivyno inžinierius, kuris nuo 1891 m. padarė aštuonetą didesnių ir mažesnių žygių šiauriniam Grenlandui tyrinėt. (Paskiau, 1909 04 06 Peary iš šiaurinės Grenlandijos buvo pasiekęs ir patį šiaurinį ašigalį). Peary’o nenuilstamų tyrinėjimų dėka pavyko padaryt pirmoji šiaurinės Grenlandijos nuotrauka, nustatyt vidaus ledo šiaurinę riba ir tikrai pažint salinę šalies prigimtį. Vienu metu su Peary’u ir kaip jo konkurentas 1898 m. buvo leidęsis ir norvegas Sverdrup’as, žinomasai Nansen’o ekspedicinio laivo „Fram’o“ kapitonas, kuris taip pat ištyrinėjo didelius šiaurinės Grenlandijos plotus.

Tačiau dar ir 20-jam šimtmečiui buvo palikę gana kiek Grenlandijos ty­rinėt. Tarp šios šalies tyrinėtojų 20-jį šimtmetį šiaurės kraštų tyrinėjimo isto­rija turi neišdildomai įrašiusi ir Einaro Mikelseno vardą.

Gimęs 1880 m. gruodžio m. 23 d., jis jau praeito šimtmečio pabaigoj lydėjo savo tautietį leitenantą Armdrup’ą daugely mokslo kelionių į pietinę Grenlandiją. 1900 m. dalyvavo vienoj ekspedicijoj į rytinę Grenlandiją, 1901/02 m. dalyvavo meteorologo Baldwin’o šiaurės kelionėj, betgi nesiekusioj toliau, kaip iki Prano Juozo Žemės.

Pirmasis Savarankus žygis (1906 m.) Mikelsenui suteikė tik nedaug pa­tenkinimo. Jis buvo ėmęsis ištyrinėt nežinomas Beaufort’o jūras į šiaurę nuo Beringo pertako, kuriose tikėtasi rasti nauja žemę. Mažu buriniu laivelių jis persiyrę Beringo pertaką ir peržiemavojo prie Flaxman’o salų paliai šiaurinės Amerikos krantą. Kelionė rogelėmis judamuoju ledu darė daug pavojų, bet jos rezultatai buvo menki, jo laivelį ledas pagaliau visai sutriuškino. Tačiau šis nepasisekimas nenumušė jam ūpo. Po keleto metų jis leidžiasi, jau į savo svarbiausiąjį žygį į Orenlando šiauraryčių nežinomus kraštus. Šios. Mikel­seno vedamos ekspedicijos vyriausias tikslas buvo surasti dingusių danų tyrinėtojų Myliaus-Erichseri’o ir jo palydovo Hoeg-Hagen’o užrašus.

Einar Mikelsen
Einar Mikelsen

Myliaus-Erichseno vedama ekspedicija buvo išplaukusi 1906 m. vasarą ištyrinėti dar iki šiol nežinomą, daugiau kaip pusseptinto šimto kilometrų ilgio šiauraryčių Grenlandijos krantą nuo Bismarko iki Bridgmano iškišulio (kapo). Po dvejeto metų parėjo žinia, kad šis žygis yra atliktas, bet kad Mylius-Erichsen’as, jo palydovas leitenantas Hoeg-Hagen’as ir eskimas Bronlund’as yra žuvę po didvyriškos kovos su žiauriąją gamta. Visa ekspedicija 1907 m. kovo mėn. varydamosi rogelėmis buvo praėjus Grenlandijos šiaura­ryčių kampą. Paskui viena jos dalis, pulkininko Koch’o vedama, nuo čia atsiskyrė, kad pasuktų šiaurėn į Bridgmano iškišulį, o Mylius E. norėjo pasiekt Peary’o prieitą Glacier’o iškyšulį prie vakarinio krašto giliai įsismieigusio Independence fiordo (Peary’s šį punktą buvo priėjęs Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės šventės dieną, todėl ir pavadino Nepriklausomybės įlanka). Jis (Mylius E.) tiek ir buvo pasiekęs, tačiau kainavo keletas dienų ištirti naujai aptiktą Danmarko (Danijos) fiordą, į pietus nuo Independence fiordo, bet proviantas buvo jau beveik visas suvartotas, kai jis 1907 m. gegužės m. 28 d. grįždamas atgal vėl susitiko su Koch’o būriu prie Rigdageno iškyšulio. Trejetas narsuolių nenorėjo atsisakyt ir nuo savo tolimesniojo siekimo — pa­siekt prisiderinimo prie Peary’o kartografinių nuotraukų ir jau tą pačią dieną abu būriu vėl persiskyrė. Tai ir buvo paskutinis kartas, kuomet matė Mylių E. ir jo draugus.

Praėjo 1907 m. vasara ir jie į laivą prie Bismarko iškyšulio nebesugrįžo. Rudenį buvo pasiųstas pagalbos būrys, bet jį sulaikė atviras vanduo prie Mallemukberg’o, palikęs provianto, tas būrys turėjo grįžti atgal. 1908 m. din­gusiųjų ieškot išvyko šiaurėn Koch’as. Jis surado Brortlundo lavoną, kuris nuga­lėdamas neišpasakytas sunkenybes dar buvo pasiekęs provianto sandėlį Lambertland’e, bet ten paskui numiręs nuo persilpimo. Koch’as taip pat rado ir Bronlundo dienoraštį, bet Myliaus E. ir Hoeg-Hageno nerado nei lavonų nei užrašų.

Taigi, grįžus Myliaus E. ekspedicijos daliai, Mikelsenas kreipėsi į ata­tinkamą komitetą, pasiūlydamas siųst naują ekspediciją dingusiųjų, ir jų už­rašų ieškoti. Pavyko surinkt kukli pinigų suma ir 1908 m. kovo mėnesį buvo nupirkta jachtą „Alabama“, mažas, tiktai 40 tonų talpumo laivelis, nebuvęs skirtas plaukioti į lediniuotas jūras. Todėl teko jį dalinai perdirbt ir sustiprint. Visą jo įgulą, be paties Mikelseno, sudarė tik pustuzinis vyrų, būtent: jūrų leitenantas V. Laub, infanterijos vyr. leit. C. H. Jorgensen, mašinistas Iver P. Iversen, vairininkas H. P. Olsen, vairininkas O. Poulsen ir dailidė K. Unger.

„Alabama“ iš Kopenhagos uosto išplaukė 1909. 06. 20. Koki buvo šios ekspedicijos vaisiai? Nagi jos vyriausias tikslas buvo bent dalimi pasiektas: 1910 m. gegužės m. 22 d, Danmarko fiorde 81º25′ š. pl. buvo rasti pirmieji Myliaus E. ir jo dviejų draugų pėdsakai: sukrautas iš akmenų tartum paminklas ir jame paliktas raštas iš 1907 m. rugsėjo m. 12 d., kuriame rašoma, jog visi trys, sveiki, tą dieną palieka šią vietą tikėda­miesi po 5 — 6 savaičių pasiekti savo laivą (be to, dar ir šiaip aprašoma pa­skutiniojo laiko prietikiai). Bet vargšų apsirikta…

Trečią dieną po šio radinio, Mikelseno ekspedicija aptiko Myliaus E. kitus pėdsakus ir raštą, rašytą mėnesį laiko anksčiau prieš anąjį, būtent, 1907 m. rugpjūčio m. 8 d., kuriame aprašoma visa, kas įvykę nuo 1907 m. gegužės m. 28 d, kai jie paliko šio krašto šiauraryčių smaigalį (apie 82°04 š. pl., apie 22º v. il.) ir tikimasi, kad savo laivą, esanti nuo čia už 950 kilo­metrų (Bismarko iškišuly), jie pasieksią prieš rugsėjo pabaigą. Šiame prane­šime svarbiausia žinia ta, kad Mylius E. su savo draugais ir 23 šunimis iki birželio m. 1 d. važiavę į vakarus, buvo pasiekę Glacier’o iškyšulį ir aptikę, kad vad. Peary’o kanalas neegzistuoja.

Taigi, Mikelseno ekspedicijos pirmieji metai buvo vaisingi. Tačiau da­lykai pakrypo blogon pusėn. Alabamą ledas sutriuškino ir paskandino. Mikelsenas su Iversenu atsiskyrę nuo kitų draugų du vienu išbuvo leduose Shannon’o salutėj ir jos apylinkėse 28 mėnesius atskirti nuo viso pasaulio, iki juodu iš čia paėmė 1912 m. pavasarį užėjęs norvegų laivas „Sjoblomsten“ (Jūrių Gėlė) ir parvežė į Aalesund’ą. Laimė, kad tai būta ne­toli tos vietos, kur buvo sudužusi Alabama ir todėl buvo likusi sukalta už­vėja ir apylinkėje buvo provianto sandėlis. Bet vis dėlto 28 mėnesius ne­matyti žmonių, būti retkarčiais tik lokių atlankomiem, kovoti su badu, — tai ne juokai.

Grenlandijos tyrinėtojams, kai jiems ir jų nepamainomiems pagelbininkams šunims pritrūksta maisto, ne kartą to maisto suteikia čia esamieji faunos at­stovai, tarp kurių, be smulkesniųjų, yra ir tokių stambių, kaip šiaurinis lo­kys ir muskusinis jautis. Bet dar įdomiau yra tai, jog praeitais Žemės istorijos laikais Grenlandijoje būta atogrąžų kli­mato su palmėmis ir dinozaurais, kurių suakmenėjusių liekanų čia apsčiai užeinama kai kuriose vietose.

Šiandien žalumos šioj „žalioj“ šaly, deja visai maža. Tik. pačiuose pie­tuose randasi girinių augalų, kaip, antai, beržų iki 5½ metrų aukščio, gluosnių ir alksnių iki 1½ m., kadugių iki 1 m. aukščio, pietvakarių krantu esti dar laukų su gėlėmis, auga bulvės ir šiek tiek daržovių. Rytinis krantas, kaip mi­nėta, labai neprieinamas. Jo visi gyventojai tai koks penketas šimtų eskimų, kurie telkiasi apie Angmagsalik’ą. Tuo tarpu vakarinis krantas, šildomas vienos Golfstromo šakos, jau daug žmoningesnis, kadangi čia laikosi tik vienmetinis ledas, Upernivik’o (72º47′) liepos mėn. temperatūra siekia +5ºC, va­sario -22,8. Grenlandijos vidurio temperatūra tarp -20º ir -50ºC.

Tenka baigti. Pridursiu dar iš paties Mikelseno suteiktą žinią, jog 1922 m. jis važinėjo po pietų Ameriką ir Argentiną, 1924 – 26 m. vėl vadovavo visai eilei ekspedicijų į šiaurės ašigalį, daug atsidėdamas Grenlandijai tyrinėti. Mielai pažymiu čia ir jo veikalus, Vyriausiąją savo ekspediciją (su „Alabama“) jis aprašė knygose Meddelelser om Gronland (Pranešimas apie Grenlandiją). Kiti veikalai: Conquering the Artic lce (Šiaurės ledą užkariau­jant). (Londonas 1908); Lost in the Arctic (Paliktas šiaurėj) (1913); Tre Aar paa Gronland Ostkyst (Treji metai Grenlandijos rytiniame krante); Norden for Lov og Ret (Šiaurėn nuo įstatymų ir teisės) (1920); John Dale (1921); Med Gronland til Skoresbysund; apysaka „Šiaurė-Pietūs, Rytai-Vakarai“ ir k.

Pr. Dovydaitis „Kosmos“ 1927 m. nr. 1

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia