Apie Lietuvos vandenynus

Šiame įraše dalinamės Lietuvos vandenų aprašymu iš profesoriaus P. B. Šivickio kelionių po Lietuva, kartu su dailininku A. Žmuidzinavičiumi 1929 metų vasara. Tekste ir pavadinime minimi vandenynai tai bendras visų vandenų pavadinimas, greičiausiai vartotas to laikmečio kalboje. Tekstas autentiškas, būdingas tų laikų literatūrinis stilius. Mes savo ruožtu pataisėme tik aptiktas gramatines klaidas.

Apie Birželio mėnesio vidurį pradėjova tartis su dailininku Žmuidzi­navičium apžiūrėt įdomesnes ir gražesnes Lietuvos vietas. Jis, būdamas dailininkas, radęs gražesnę vietą, panaudos ją savo profesijos darbui, o aš galėsiu susipažinti su Lietuva gausiu bendrąjį mūsų gamtos turtų vaizdą. Kadangi ir dailininkui ir gamtininkui įdomiausios vietos yra vandenynai, tai sutarėva savo kelionėje kuo arčiausiai vandenynų ir laikytis. Birželio m. 29 d., tai yra pačiame Šventame Petre, įsidėjova į automobilių palapinę bei įvairių kitų kelionei būtinai reikalingų dalykų ir beveik visai vasarai išvažiavova iš Kauno. Per tą vasara išvažinėjova įvairiais Lietuvos keliais daugiau kaip penkis tūkstančius kilometrų, kaip koki, savotiški turistai.

Įdomi mūsų Tėvynė! Daugumui mūsų ji dar tebėra terra incognita (nepažįstama šalis) ir savo grožio ir savo turtų atžvilgiu. Mūsų inteligen­tija yra mačiusi ar girdėjusi apie įvairias užsienių šalių grožybes, į kai kurias jų net rengiamos ekskursijos, kelionės, o apie savąsias arba nieko ne­žino, arba, jei ir žino, tai tik tiek, kiek gali pamatyti pro traukinio langą. Tuo tarpu užsieniuose visai paprastas dalykas pamatyt ekskursininkus, ir po vieną ir būriais, su kuprinėmis einančius į savo kalnus, ir laukus. Pas mus, be Palangos, Klaipėdos, Birštono ir keleto kitų mažiau žinomųjų vie­tų, į kurias mes važiuojame daugiau paviešėti, negu gamta pasigėrėti, kitų savo gražiųjų vietų beveik ir nežinome. Per visą vasarą bevažinėdami, mudu sutikova tik vieną Kauno mokyklų žydų mokinių ekskursiją, kuri ėjo iš Kauno į Žemaitiją pėsčia. Juos sutikova Plungėje. Ties Inturke radova Prūsijos vokiečių skautininkų kuopą, ties Karmėlava mūsų skautininkių kuopą ir ties Obeliais vieną dviračiu važiuojantį, ne labai draugingą, užsienių mokyklose studijuojantį lietuvį studentą. Jei neskaityti maldininkų, (kurie eina kitokiais tikslais) — tai ir visa, ką mudu per, vasarą tesutikova.

Trumpame straipsnyje visako aprašyti negalima. Čia paliesiu tik ke­letą dalykėlių, kurie mezgasi su mūsų vandenynais. Kadangi mudu suta­rėva pirmiausia važiuot į Žemaitiją, tai, privažiavę Raudondvario tiltą per Nevėži, jo nepervažiavę pasukova ant Babtų ir Labūnavos. Nevėžis, kaip dauguma ir kitų mūsų upių, yra graži, lėtai tekanti upė. Pati upė didelio įspūdžio nepadaro, bet jos lygūs, gražiomis lankomis užleisti krantai, kurie retkarčiais papuošti krūmuokšliais, daro gražios ir rimtos upės įspūdžio. Nevėžis yra viena lėčiausiai tekančiųjų upių, ji yra gili, nesrauni, vietomis prasimušusi į pievas, taigi ir žuvinga.

Ties Labūnava persikėlę per Nevėžį, per Josvainius nuvažiavova į Airiogalą. Tuojau už miesto išvydova Maironio apdainuotąją „Dubysos mėlyną juostą“ ir „gražiąsias atkalnes Dubysos“. Reikia pasakyti, kad tos atkalnės yra tikrai gražios. Čia netoli – Dubysos pirmą kartą pasistatėva savo palapinę, susikūrėva ugnį, išsivirėva vakarienę ir apsinakvojova. Aplink mudu atkalnės, kloniai, žaliuojančios lankos, žaliuojantieji javai, ku­riuose išsimėtę geltonuojančių svėrių plotai, o už jų visų ir tarpe jų mė­lynuoja tamsūs, tankiai suaugę eglynai. Tarp tų visų klonių ir atkalnių, kaip ilgas milžiniškas žaltys, rangosi ir pati Dubysa. Visur tylu, naktis temsta, o paukščiai, lyg norėdami tą tylą savaip išnaudoti, vienas su kitu lenktyniuoja savo giesmėmis. Čia krūmuose lakštingala, ten miške gegutė, ir visur aplinkui tik ir girdi žinomų ir nežinomų paukščių čiulbėjimus. Paukščių giesmės ypačiai puikiai skamba anksti rytą švintant, ir prieš patį saulės tekėjimą.

Antrąją naktį nakvojova Kurtuvėnų miškuose, mažo, bet labai gražaus ežerėlio Širvos pakraštyje. Šis ežerėlis yra trijų ūkininkų nuosavybė, taigi, kiek rimčiau jis ir išnaudojamas. Reikia pasakyti, jog jis geriau pri­žiūrimas, negu tokie pat valdžios žinioje laikomi ežerėliai. Ežero pakraš­čiais priversta šakų, kad žuvys turėtų kur neršti ir išsiperėję jaunikliai turetų kur pasislėpti. Tai geras, sumaniai padarytas darbas, kurį tik toje vienoje vietoje ir tematėva. Bet ne visa ir čia taip jau tobula. Tą pačią naktį, kurią mudu ten nakvojova, vyrai, prigaudę vėžių, pirmiausia pardavė kapą vienam karininkui, paskui tiek pat ir mums, nors buvo pats vėžių perėjimosi laikas ir beveik visos patelės buvo apkibusios ar kiaušiniais, ar jaunikliais. Mudu tokias pateles su vaikais suleidova atgal į ežerą, tačiau neabejojova, kad jos ateinančią naktį buvo vėl sugautos ir kitiems parduo­tos, tuo laiku gaudyti vėžius, ypačiai pateles, yra tas pat, kaip kirsti ša­ką, ant kurios pats kirtėjas sėdi.

Išvažiavę iš Kurtuvėnų miškų, pakelėje pasidžiaugę keleto gražių eže­rėlių vaizdais, nuvažiavova pažiūrėti pp. Futvinskių didelius, gražius karpių auginimo tvenkinius. Tie tvenkiniai užima keliasdešimtis hektarų Pavėžupio ir Graužikų dvarų žemės. Tuose tvenkiniuose karpiai perinami, augi­nami ir penimi, kol suauga ir tinka parduoti. Būtų gera, kad Lietuvoje atsirastų kuo daugiausia tokių tvenkinių ir taip apie juos nusimanančių vedėjų; tuomet žuvies netik kad sau užtektume, bet turėtume ir kitiems jos parduoti. O gerai išauginti karpiai yra gera ir virtuvėje pageidaujama žuvis.

Tik ketvirtą dieną privažiavova mares ir jūres. Tat mums, kaipo vals­tybei, labai svarbūs vandenynai. Jie yra mums ir langai, arba, geriau sa­kant, durys į pasaulį, ir žuvų laukai, ir gintaro kasyklos, o jų krantai, tai tikri vasarotojų daržai, kuriuos žino ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai. Apie juos yra jau šiek tiek rašyta ir teks dar nekartą rašyti.

Apžiūrėję mares ir jūres nuvažiavova prie Šventosios, žiočių, kurios, įdomios jei ne kuo kitu, tai bent tuo, kad pati upės vaga arčiau jūrių ge­rokai sumenkėjusi, o kuomet maža vandens, tai jos ir visaį nėra, nes visas, vanduo sueina į smėlį pirmiau, negu spėja ateit į jūres. Čia dabar stato­mas gražus žvejams uostas, kuris galės prisidėti mūsų žuvies ūkį pakelt.

Apžiūrėję Šventąją ir jos uostą, išvažiavova į šventąją Žemaitiją, ku­rios gyventojai nors patys savo šventumu pasižymi tik tiek, jog laisviau, savo gilesnius jausmus mėgsta atvirai išreikšti, tačiau savo miestelius yra pristatę gražių bažnyčių, pakeles koplyčių ir koplytėlių, kurias dažnai lan­ko ir gerbia. Po kiek laiko privažiavova Platelių miestelį, kurio laukuose randasi vienas gražiųjų Lietuvos ežerų, Plateliu ežeras. Yra tai palygi­namai nedidelis, bet gilūs ir žuvingas ežeras, kurio kranto dalis tebėra dar apaugusi, miškais. Nuo miestelio šono prie pat kranto randasi kalnelis, Šventorkalniu vadinamas, iš kurio senovėje ėjęs tiltas į pilį kurios liekanos ir dabar teberandamos ant vienos arčiau kalno esančių salų. Mudu tų liekanų nematėva, nors ten ir dvi dienas teko gyventi: matyt, Šventorkalnio dievai nekokią akį ant mudviejų turėjo, nes užleido mudu lietumi ir audro­mis, kurios nesiliovė mudu persekiojusios tol, kol po trijų dienų ir dviejų naktų mudviejų nuo ežero nenuvijo. Kaip tas ežeras atrodė tuo laikų, ge­riausiai žinos tie, kurie šio pavasario dailės parodoje bus matę. dail. Žmui­dzinavičiaus to ežero pieštąjį paveikslą.

Iš Platelių, pavažinėję po įvairias Žemaitijos vietas, užvažiavova į Že­maitijos sostinę — Telšius. Telšiai stovi prie labai gražaus ežerėlio. Šiuo laiku ežerėlį kiek panaudoja miesto gyventojai, ir mudu matėva keletą val­telių po ežerą plaukiojančių. Sujungus geležinkeliu Šiaulius, su Klaipėda, Telšiai įgaus daugiau gyvumo ir patį ežerą galės geriau panaudoti, jis ir dabar yra tikras Telšių miesto papuošalas.

***

Nors mūsų Žemaitijos ir Klaipėdos krašto vandenynai yra gražūs ir įdomus, tačiau jie turi užleisti pirmąją vietą rytinės Lietuvos ir pietinės Dzūkijos vandenynams. Ten esti nors ir neturtingos, bet gražiausios Lie­tuvos vietos. Po šias įdomiąsias Lietuvos dalis teko mudviem bei su ki­tais daugiausia važinėti ir labai daug tų gražiųjų bei įdomiųjų vandenynų matyti; taigi, galėsiu vieną kitą įdomesnę paminėti, nes jų visų aprašyti man nei vietos, nei laiko neužtektų.

Iš visų rytinės Lietuvos vandenynų savo gražumu pirmiausioj vietoj stovi Dubingių ežeras. Į jį panašių ežerų aš mačiau tik Italijos ežerus Lugano ir Lago Maggiore. Yra tai ežerų grupė, kuri pusračiu apsupa visą. Dubingių miestelį. Vienoj vietoj yra persmauga, per kurią vaikščioja kel­tas į Giedraičius. Prie pat kelto yra piliakalnis, kurio viršuje riogso dar ne visai, sunykę griuvėsiai. Tos pilies dalis apaugusi medžiais, o kita jau ariama. Pilis yra aukščiausioje vietoje; taigi, ant jos užlipus, kaip ant del­no matyt visa apylinkė. Ir kokia toji apylinkė, koks reginys — negali žmogus atsidžiaugti! Ten tyras, kaip krikštolas, ežeras iš vieno šono apaugęs miš­kais ir krūmais, iš kito — žaliuojančiais laukais; o čia pat, rodos iš po kojų išaugęs, miestelis, kurio bažnyčia ir kapinės pačioj aukščiausioj vietoj ant pat ežero kranto. Vienur kitur ežero pakraščiais išmėtytos gyventojų bakūžės.

Gražesnės vietos nelengva būtų Lietuvoj rasti, bet niekur nerasi ir tamsesnių, svetimus dievus labiau garbinančių piliečių. Žmoneliai, nors ir moką lietuviškai kalbėti, bet gėdinasi ir kalba tiktai tada, kada kiti negirdi. Visa, kas lietuvišką čia laikoma esant žema ir nekultūringa, o kas svetima — tai tikrai garbinga. Per daug jų kaltinti negalima. Prieš karą čia pri­važiuodavo daugybės ponijos vasaroti. Visi jie išsipuošę, atrodę turtingi ir kultūringi, ir visi jie lenkiškai kalbėdavę. Taigi, vargšams vietos gyven­tojams, nors savo kilme ir tikriems lietuviams, lenkiškumas buvo ponišku­mo ir kulturingumo sinonimas, o jų pačių kalba ir papročiai reiškė jiems tik skurdą ir tamsumą. Jie manė, kad svarbiausias poniškumo ženklas, tai mokėt poniškai kalbėt. Jie tat ir mokėsi, ir išmoko, bet kaip buvo skur­džiai, taip skurdžiai ir paliko, gal būt, tik didesni skurdžiai, negu kitur, nes, pasitikėdami savo jau įgytu poniškumu, atsiliko nuo tos pažangos, kuri padaryta kitose Lietuvos dalyse. Dabar jie negali įsivaizduoti, kaip tai gali būti, kad ir švarokai apsirengęs žmogus ir šiek tiek į poną panašus gali kalbėti lietuviškai. Ir ne tik gali, bet kitaip ir nekalba. „Tai jau čia kas nors negera“, mano jis ir nedrįsta ištarti tų žodžių, kuriuos dar jis išmoko iš savo tėvų. Čia reikalinga daug darbo tuos žmonelius įtikinti, jog ne visuomet yra gera, kas tik svetima, o kas sava — vien tik bloga, kad svetimos kalbos mokėjimas dar nepadaro žmogų nei turtingą, nei kul­tūringą. Mūsų, inteligentai ir Lietuvoj viešintieji susipratę amerikiečiai ga­lėtų čia daug pasidarbuoti, atvažiuodami praleisti vasarą, gražiausioje Lietu­vos vietoje. Jiems būtų į sveikatą, o Tėvynei nauda.

***

Visas plotas, pradėjus nuo Giedraičių ir Dubingių iki pat Zarasų, yra tai morenų kraštas. Čia Giedraičių, Dubingių, Malėtų, Inturkės, Rošos, Zalvos, Laukesos, Zarasų ir daugybė kitų į juos panašių ežerų kaip sėte prisėta. Pavažiavai vieną kitą kilometrą, nusileidai nuo kalnelio ir ežeras. Toliau miškas, kalnelis ir vėl ežeras. Ir kartojasi vienas po kito, kaip pasakų šalyje. Vienas jų gražus, kitas dar gražesnis.

Rytinėje Lietuvos dalyje žemė nederlinga. Kalneliai, smiltynai, ežerai. Bet mes, papratę tik iš dirvos gyventi, nei nežinome, kokie turtai guli tuose kalneliuose ir ežeruose. Paimkim kad ir tokį Zalvos ežerą ties Degučiais. Jis guli netoli nuo miestelio, per kurį eina geras plentas, tolokai nuo miesto triukšmo, tarp girių ir pilnas įlankų bei salelių, o vandenyje žuvų, vėžių ir daugybės mažų gyvulėlių. Juk tai ideali vieta vasarai praleisti ir pramoninkui, ir pirkliui ir kiekvienam proto darbininkui. Šimtai vasarotojų galėtų čia ramiai ilsėtis ir gamtos grožybėmis džiaugtis. Jie paliktų šiek tiek ir pelno, bet būtų ir jiems naudinga. O dabar dar nieko panašaus nėra. O tokių vietų rytinėj Lietuvoje yra šimtai. Šimtus jų imk ir dėk į rėmus, kad galėtum parsivežti namon ir pasikabinti ant sienos. Ateis lai­kas, jos visos bus panaudotos; tik būtų gera, kad tas laikas ateitų kiek greičiau.

***

Kiek kitokios rūšies yra Dzūkijos vandenynai. Čia jų yra daug, tačiau, bendrai imant, jie guli kiek žemesnėse vietose, negu Lietuvos rytų ežerai, be to, dauguma jų randasi tarp dirbamų laukų, taigi savo grožiu jie negali lygintis su anais ežerais. Tačiau jie turi kitų gerų savybių, kurių mažiau rasi rytuose. Kai kuriais atžvilgiais yra labai įdomus Žuvintos ežeras, kuris randasi tarp Simno, Daukšių ir Gudelių. Su juo jungiasi upeliu mažesni ežerėliai, bet tiek savo kilme, tiek ir morfologija Žuvintas ežeras galima laikyti tipingu. Yra tai senas, nykstantis ežeras, kuris šiuo laiku daugiau panašus į balas ir piaunis, negu į ežerą. Tai didelis žemės plotas, kuris apsemtas vandeniu ir pilnas pūvančios organinės medžiagos. Bendrai, visame ežere, vandens nedaugiau kaip trys metrai gilumo, o dumblo kai kuriose vietose yra daugiau, negu vandens. Beveik visas jo dugnas priaugęs žliūgių; kai kurias jų vietos gyventojai dzūkai, valtimis važinėdami renka ir susirinkę šeria kiaules. Dideli ežero plotai apaugę nendrėmis.

Vienas jo galas beveik visai išdžiūvęs, kupstuotas, priaugęs mažų krūmelių ir uogienojų. Tas plotas vadinamas palėmis. Yra tai gyvačių, driežų ir kai kurių paukščių karalystė. Pačiame ežere žuvies nedaug, Vieną kartą, su „čaika“ perplaukdami per visą ežerą, radome daugiau kaip penkioliką venterių; visus apžiūrėję, neradome nė vienos žuvytės, nors žliūgių pavir­šium keletas karosėlių ir plaukiojo. Mat, praėjusių metų žiemą ežeras la­bai buvo įšalęs ir visos jautresnės žuvys ištroško. Kai ledas prakiuro, tai ežero įtakoje šimtai jų nudvėsusių iškilo į viršų; vietos gyventojai jas rin­ko ir vežimus prikrovę vežėsi namon. Tik karosai išliko. Dabar praeis dar ilgas laikas, kol vėl jų prisiveis.

Taigi, Žuvinotos ežere, žuvies nedaug ir vargiai jos kada nors galės daug jame būti. Negausinga ir planktono fauna. Tačiau, paukščių, ypačiai vandeninių paukščių, čia yra labai daug. Ypatingai jų daug rudens metu. Dabar čia yra paukščių rezervatas. Juos šaudyti čia draudžiama, taigi, ir sulekia čion pasislėpti ne tik vietos, bet ir kitų aplinkinių ežerų paukščiai. Tai vienintelė vietelė, kur paukščiai gali šiek tiek laisviau jaustis. Taisy­klingos Medžioklės Draugijos samdomas sargas saugoja, kad nebūtų paukš­čiai naikinami. Tačiau vienam žmogui beveik neįmanoma toks plotas ap­saugoti. Gal tas saugojimas kiek ir sumažina paukščių žudymą spąstais ir šautuvais, bet kad nebūtų renkami kiaušiniai, tai aišku, jog vienas sar­gas negali apsaugoti, kol leidžiama valtimis po ežerą važinėti. Čia yra įsigyvenęs labai bjaurus paukščių naikinimo paprotys – rankioti jų kiaušinius. Mat, vandens paukščiai deda palyginamai didelius kiaušinius. Nesąžiningieji vietos gyventojai, nendrynų pakraščiais valtimis važinėdami, irklais muša per nendres ir jei užgautoje vietoje randasi paukštis, tai jis pakilęs palieka kiaušinius, kuriuos nenaudėliai ir susirenka. Jei kiaušiniai neužperėti, tai juos patys suvalgo, ar susūdo kitam kartui, o jei jie užpe­rėti, tai sušeria kiaulėms. Tai žalingas paukščių naikinimo būdas, su ku­riuo kovoti yra daug sunkiau negu su kitais naikinimo būdais. Būtų pravartu apsauga čia kiek sustiprinti, bent pavasario metu, nes, palikti be jokios apsaugos, mūsų vandenų paukščiai turės išnykti.

Ne visi Dzūkijos ežerai yra panašūs į Žuvintos ežerą. Kaipo antro­sios rūšies Dzūkijos ežerų tipą paimkime Veisėjų ežerų grupę. Tai gausingiausi fauna ežerai visoj Lietuvoj, kurių man teko matyti. Jie visi yra upeliais susijungę su Nemunu, taigi, galima sakyti, jog tai Nemuno klonio ežerai, nors nuo paties Nemuno jie dar nearti. Dėl to, kad tie ežerai tiesioginai ar aplinkiniais keliais susisiekia su Nemunu, tai Nemuno fauna pereina į tuos ežerus, o kadangi pats Nemunas ateina iš šiltesnių šalių, tai tuose ežeruose randama ir už Lietuvos ribų gyvenančių gyvūnų, toji pati ežerų sistema pereina į okupuotąją Lietuvą. Prie vieno tos gru­pės ežerų, prie Vygrių ežero, nuo kelių metų lenkai turi įsisteigę biolo­gijos stotį, kurioje, kaip matyt iš spausdinamųjų veikalų, yra dirbamas rimtas mokslinis darbas. Mūsų pusėje esantieji ežerai taip pat tinka biolo­gijos mokslo darbams, kuriais, be teorinės jų svarbos, būtų galima nušviest ir daug žuvininkystės problemų. Visi šie ežerai, pradėjus nuo Metelių ežero, ir baigiant tais, kurie eina iki pat administracijos linijos, yra tai svar­bus mokslo ir žuvininkystės turtas.

Trečioji Dzūkijos ežerų grupė, kuri eina nuo Alytaus į Varėnos ir Vil­niaus šoną, yra dalimi panaši į Lietuvos rytinius ežerus, dalimi į pietinius. Man geriausiai teko susipažinti su Daugų ežeru ir man rodosi, kad jis daugiau panašus į Zarasų ežerą, negu į kitą kurį Lietuvos ežerą.

***

Visa šioji Lietuvos vandenynų apžvalga yra tik greitas, skubus tu­risto darbas. Mes apie savo vandenynus ir jų turtingumą beveik nieko tikrai nežinome. Trumpas vienos vasaros metu pirmą kartą tų vandenų pamatymas ir skubus jų apžiūrėjimas įgalina tik labai paviršutinai su jais susipažinti, bet neduoda dar progos autoritingai apie juos kalbėti. Kitaip sakant yra tai ne specialisto, bet paprasto mėgėjo nuomonė.

Koks iš tikrųjų Lietuvoje yra vandenynų plotas, aš, neturėdamas sta­tistikos žinių, negaliu nei spėti. Tiek galiu pasakyti, kad jų yra daug. Visas mūsų vandenų plotas vertas geresnio juo susidomėjimo. Juk tai yra tautos turtas, kurį reikia tik mokėti sunaudoti. Reikia atvirai pasakyti, kad dabar mūsų gėlųjų vandenų ūkis yra apleistas, jog labiau apleisti ir negalima. Ne tik kad mes beveik nieko nežinome apie vandens gyvūnų gyvenimo sąlygas ir nebandome jų pagerinti, bet ir pačius tuos gyvūnus, tiek žuvis, tiek ir vėžius, ūdras ir p. daugiausia ir naikiname tuo metu, kuomet juos reikėtų saugoti, – tai yra neršto ir veisimosi metu. Man yra žinomas vienas valdžios žinioje laikomas ežerėlis, pirkliams išnuomojamas žuvininkauti. Pavasarį, lydekoms tame ežere neršiant, dešimtimis susiren­ka su stakėmis ir kitais įnagiais apsiginklavę piliečiai ir vienintelėje negi­lioje vietoje, kur žuvis gali neršti, krūmuose stovi per dieną ir jei tik kokia žuvelė pasirodė, tai ją arba nudurta, arba atgal nuveja į gilumą. Taip ne tik kad jie išžudo pačias žuvis, bet ir neišžudytoms neduoda tinkamai neršti. Tas pats kartojama ir vėliau lynams neršiant. Niekas jiems nieko nesako. Tik nuomininkas kartais padejuoja, kad nieko negalima sugauti.

Vandenų ūkis yra naudingas ir pelningas ūkis. Čia yra tikras reika­las juo susirūpinti, Mūsų visi kaimynai juo rūpinasi. Ir lenkai, ir latviai, ir suomiai, nekalbant jau apie vokiečius, kurių šioje srityje dirbama labai daug. Visi jie tyrinėja ir rūpinasi savo gėlaisiais ir jūrių vandenimis, ren­gia biologines stotis, kuriose mokslininkai dirba ne tik vasarą, bet ir per ištisus metus. Pas mus dar nieko panašaus nėra. O reikėtų kas nors čia daryti.

P. B. Šivickis „Kosmos“ 1930 m. nr. 5

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia