(Etnografijai škicas)

Skundžiamės per lėtai kultūrėją, bet savo praeities tiesioginius liudytojus pernelyg greit naikiname bei pamirštame. Kiek dar daug prieškarinės gadynės medžiaginės kultūros dalykų trūksta mūsų muziejuose! Vieni jų, gal būt, nespėta surinkti, bet nemaža dalis jau visai sunaikinta. Senesnioji karta dar atsimena arimą jaučiais, yra dar nemaža tokių, kurie jais patys arė, dar daugiau: dides­niuose dvaruose iki pat d. karo jais arta, bet kaip maža jaučiais arimo daiktinės medžiagos randasi mūsų muziejuose. Vos vienas kitas palaidas objektas ar jo dalis. Pilnų gi to arimo atskirų apygardų padargų komplektų (pabūklai, jų dalių varijantai, pakinktai, kinkymo būdai etc.) dar niekur mūsų muziejuose neteko matyti. Išmirus senajai žmonių kartai, dar sunkiau bus bent apytikriai jaučiais arimus atvaizduoti.

Šią skylę veikiau užlopyti ir praeities gyvenimu bei jo užrašymu besido­minčius žmones paakinti Šiaulių Kraštotyros Draugija 1937 m. pradžioje išleido anketą apie žemės ūkio įrankius ir žemės dirbimą senovėje. Jos atsakymais, tiesą pasakius, daugumoje per daug paviršutiniškais, mokyt. V. Trinkos užrašais bei Šiaulių „Aušros” muz. turimais eksponatais pasinaudota rašant šį škicą. Gera būtų, kad jaučiais arimą išsamiau, daiktiškiau kraštotyrininkai kiekvienas savo apy­linkėje aprašytų, ypač kreipiant dėmesį į būdingąsias smulkmenas, terminolo­giją, specifišką beveik kiekvienai parapijai, sykiu užrašant niekeno dar neuž­rašytąją tautosaką.

Lietuvoje, kaip ir kituose kraštuose, žemė jaučiais arta. Tačiau jų vartoji­mas ne visur vienodai ir ne vienu laiku buvo išplitęs. Ne vienu metu juos pa­keitė arkliai. Plačiau vartota dvaruose bei stambiuose ūkiuose, mažiau vidutin. ir smulkiuose ūkiuose. Dvaruose arimas jaučiais ilgiau išsilaikė. Žemaitijoje jaučiais ne visur arta. Marijona Arlauskienė, 76 m., Telšių v., Eigirdžių bažnytk., teigia, kad ten jaučiai žemės darbams iš viso nebuvę vartojami. Tatai pat pa­tvirtina 78 m. Vincentas Svežinskis, Kesių k., Akmenės val., sakydamas., kad ten jaučiai žemės arimui nenaudota. Jis pirmą sykį jaučių jungą išvydęs 1876 m. Pleikių k., Kruopių v., pas ūkin. Praną Norvaišą. Sėdos apyl. gyventojai apie jaučių naudojimą ž. ūkio darbams neprisimena. 67 m. Kaz. Gylys atsimena, kad 1881 m. Viekviedžiuose, Padub. v., dar jaučiais arta. 76 m. amžiaus Jonas Kumėtis tvirtina, kad Veliones klebonija 1881 m. dėl 130 ha žemėsl apdirbimo laikė 8 jaučius, 8 darbinius ir 2 staininius arklius. Ant. Gužaitis, Kuršių k., Tytavėnų v., J. Dirginčius, Balandžių k., Eržvilko v., Pliuskevičius, Kurtavėnų apyl., teigia, kad ten jaučiais nustota arti apie 50—70 m. atgal. Bet pablogėjusios gy­venimo sąlygos dažnai jau užmirštą daiktą vėl pašaukia bei grąžina žmogaus kasdieninei tarnybai. D. karo bei vok. okupacijos metu į gryčias vėl grižo balanos, kempinė su skiltuvu ir kiti apyvokos daiktai, kurie jau nebevartota. 77 m. amž. Jonas Trumputis, Sargūnų k., Joniškio v., ir mokyt. E. Vaičiulytė (t. p. Jon. v.) tvirtina, kad, nors joniškiečiuose jaučiais, aplamai, rečiau kur arta (pagrindinis arimas ten buvęs arkliais), d. karo metu, išnaikinus arklius, Ko­maras savo dvaruose buvęs įtaisęs po du poniu (jungu) jaučių, kurie betgi buvę kinkomi (jungiami) jau nebe į jaučių spec. arklą, bet į plūgą ar dvižagrį, jun­giami pavalkais, uždedamais ant pečių (ne užmaunamais per galvą), apačioje susegamais. Ir vadžios buvę vartojamos. Komaro Baisogalos dvare taip pat vok. okupac. metu jaučiais arta.

Jaučių traukiamas arklas (žambris, jungas, žagrė) skiriasi nuo arkliais traukiamo arklo (jo aprašymas — atskiras uždavinys) savo dišliumi (ielakste, ylakste, ylakte, ielakstimi, įlekste ir kitaip) vietoje ienų. Tai dažniausia eglinė 2,5—3,5 m. ilgio kartis, kiek paplokščiai nutašyta (10×7 cm.), ypač drūtagly. Drūtgalys įskeltas iki 50—60 cm. ir jo perskelti galai įleisti į ranktūrės (arklugalos) vidurį 25—30 cm protarpiu. Kad dišlius toliau nebeskiltų, įskėlimo galas per­kalama medine vinimi. Dišliaus laibgaly (apie 10 cm. nuo galo) grįstu pragręžta horizontalinė skylė. Kartais arkluose tokių skylių būna net iki 10 (6—8 cm. viena nuo kitos). Per jas perkišama vagiuks (skersiniuks), už kurio kilpa (velkė) prikabinama pats jungas (žiūr. vėliau). 15—20 cm. atstume nuo ranktū­rės ielakstėje iš apačios įręstas skersiniuks. Ranktūrė (ranktūrai) 1,3— 1,4 m. ilgio, vidury kertuota, storesnė, galai apvalūs, nudailinti, kad rankose būtų patogiau valdyti. Pro ielaksties įskėlimą iš apačios įkišama išara (lemeznyčia) taip, kad jos viršut. galas gulėtų ant ranktūrės, gi jos viršus remtųsi į skersiniuko apačią. Išara (dažniausia gumbuotojo, rupliojo, diržingojo beržo drūtgalio, kad taip veikiai nesulūžtų) apie 1,5 m. ilgio, apie 20 cm. pločio, apie 5 cm. storio. Jos apat. gale (iltys) užmauta ar prišriūbyta dvi gelež. žagrės (nuoragai, noragai). Jų ilgis apie 30 cm., kakliukas apie 10 cm. pločio, jų briau­nos (ties plačiausia vieta) apie 15 cm. pločio. išaros viršut. gale prikaltas, prišriūbytas ar iš to paties išaros medžio išdrožtas (kaipo jos tęsinys) vagiūks (kuoliuks), taip pat arklo valdymui (dažnai ir be jo apseinama). Apie 25 cm. ilgio, 3—4 cm. diametre. Virš nuoragų išara apsukta vyčių (vytelių, karklo) karanka; per ją įtvarais (ytvarais, tvėrėmis, šniūrais) išara stipriai pritvirtinama prie ielakstės. Perdžiūvus, įtvarai suveržiama sprudukliuku. Vėliau įtvarus ir baranką (ypač arkluose) pakeitė atitinkamas geležinis, patva­resnis apkaustymas. Tarp nuoragų — 4—5 cm. protarpis (kad palaidos žemės pro jį išbirtų, nesivilktų ant išaros). Kad ariama žemė birtų ar velėna virstu į vieną kurią nors norimą pusę, prie įtvarų buvo apyvaru ar pančiu už kotelio vidurio pririšta verstuvė (stugė) (apie 50—60 cm. ilgio), kurios geležinė dalis apkabindavo vieną žagrės kaklą, sudarydama tuo būdu ant jo pakilimą, kuris ir nuverčia žemes į priešingą pusę. Čia bendrais bruožais aprašytas Šiaulių apskr. jaučių arklas. Lietuvos pietuose (Dzūkija, Suvalkija) vartota VII lent. II atvaizduotas arklas. Jo ir dalių pavadinimai kitokie.

VII lentelė
I. Ielakstis, gauta iš Jurgio Ramanausko, Kudgalių k., Meškui­čių vai., Šiaulių ap. Punktyru pažymėtųjų dalių trūksta. 1. ielakstis 2,9 m ilgio, 2. arklugalai (ranktūrai) 1,3 m ilgio, 3. skersiniukas 24 cm ilgio, 4. išara (lemeznyčia, lomeznyčia), 5. baranka, 6. įtvarai (tvėrės), 7. verstuvė (stugė), 8. nuoragas (noragas).
Jaučių arklas, vienas iš dviejų bar. Vento fon der Ropp’o, Radvilonių dv. Šeduvos vai., dovanotųjų arklų.- Punktyru pažymėtųjų dalių trūksta. Stambesnių ūkių, dvarų (Pietų Lietuvos) arklas. Jo dalių pavadinimai Marijampolės apskrities: 9. ragočius (ragožius), 4 m ilgio, 10. žagrė (išara), 1,15 cm ilgio; jos viršutinis galas įleistas į ragožių (į jame iškaltą skylę); kad ties įleidimo vieta ragožius neperplyštų, jis ir viršaus ir apačios sutvirtintas 4 cm pločio gelež. juostelėmis. Junge vartota ge­ležinės vinys. Ragožio (dažniausia nevykusių, kiteų eglių ar kadagių) galai (buv. eglės šaknys) 65 cm ilgio; ant jų galų užmauti rankavėtai, 11. runkavetas (skersinis rankavetas), 12. runkavetas kairys (lenktinis runkavetas), 13. kumpioji palyčia, 50 cm ilgio, 14. tiesioji palyčia, 15. kumpasis noragas, 16. tiesusis noragas, 17. užžagris (užagris, lenciūgas). Kad lenciūgas ragožių nesmukinėtų (pirmyn ir atgal), jis užkylytas (užklynytas) dviem kliniukais: iš priešakio paplokščių, 65 cm ilgio, iš užpa­kalio 35 cm ilgio klyniuku. Ielaksties 1,16 m gale pergraižiota 8 cm protarpiais 10 skylių.
Laukinis jungas (pagal Adolfo Meškuočio, Vozgelių k., Utecios v., ir J. Dirginčiaus, Balandžių k., Eržvilko v., Tauragės ap., nupasakojimus): 18. lankėtas
(lankiatas), 19. kilpa (velkė).
Jungas ir jo prijungimas prie dyselio (ielaksties). Gautas iš Alytaus Kraštotyros Dr-jos (Merkinės apylinkių). Punktyru pažymėta trūkstamosios dalys. 2,2 m ilgio. Aštuonių briaunų. Kumbrys 5 cm pločio, 3 cm storio; jo galų atstumas 45 cm; jo ilgis (per sulinkimą, išlaukinės pusės) 52 cm. Raištukui skylė apvali. Jungo tarpas tarp kumbrio ir raištuko 17 cm. Jungas prijungiamas prie ielaks­ties geležinėmis kilpomis. Kilpos galai perkalti per jungą’ ir užlenkti (kad neišsitrauktų).

Ielaksčių su arklugalomis „Aušros”. muziejuje tėra vos 3 (Gruzdžių, Meškuičių ir Padubysio valsčių), jų gi lemeznyčios (išaros) su verstuvėmis, kurios čia atitinka toms pat dalims arklių traukiamo arklo, nustojus jaučiais arti, tapo, matyt, perkeltos į šį pastarąjį, arba sulaužytos (jaučiais ariant lemeznyčia ypač greit galima sulaužyti), arba, kaip smulkesni daiktai, nusimetė bei sunaikintos. „A.” muz. todėl dar neturi pilno jaučių traukto arklo.

Kita, atskira jaučių arklo dalis — jungas. „Jungu” vadinama: 1) visa tai, kuo jautis pakinkytas, pajungtas (arklas su jungu), 2) arklo medinė dalis, kuria jaučiai sujungiama vienas su antru bei prijungiama prie ielakstės, 3) pora jaučių — prociauninkų, 4) sunki, svetima, įkiri našta. Čia eis kalba apie antrąją jungo prasmę.

Jungas
Jungas (3), gautas iš EI. Tamošaitienės, Viliūnaičių k., Lygumų v., Šiaulių ap.; jo ilgis 1,75 m, 6X5 cm storumo, raištis – šikšna (1) 2 m ilgio ir 6 cm pločio, pantis (2) (pririšimui), skersiniukas (4) 16 cm ilgio, su 2 cm užkarpomis, už kurių laikosi užnertas raištis (5) ir šniūrinė kilpa, 50 m ilgio. „A.“ muz. eksp.

Jungų „A.” muz. turi 8. Vienas jų su išpiauta data 1866, 1,7 m. ilgio, šiek tiek pagražintas išpiaustytais raveliais. Jo kilimo vieta, deja, nežinoma. Jų vidutinis ilgis 1,6—2 m., storis bei plotis 5—7 cm. Nors ir mažai, Lietuvoje jau­čiai jungta ir ratams traukti; šiam reikalui jungas būdavęs kiek trumpelesnis. 3—4 cm. nuo jungo galų yra 4—5 cm. išpiovimas (9 pav.); už jo (jungo vidurio link) yra dar antras toks išpiovimas. Ties išpiovimais ir išlinkimais visos briaunos nudailintos, apvalios, kad briaunos netaip veikiai nupiaustytų raiščius, kuriais jungas pririšamas (prikrampijamas) prie jaučio ragų. Raiščiais (iki 2 m. ilgio) būna: mastis (virvelinė pynė), kanapinės, juostos o (pintos), šniūrai, virvagaliai, pančiai, jauktos (Panemunėlio, Užpalių v.), šikš­nos, odiniai diržai. Jie dažniausiai ant kraštutinių išpiovimų (apvalių jų kakle­lių) pririšama ar prisiuvama taip, kad galėtų laisvai sukaliotis (sukiotis) bei, reikalui esant, nuimti. Antrasis raiščio galas kiekvieną pajungimą užrišamas, kiekvieną išjungimą atrišamas. Raiščiais jungas pririšamas prie jaučio ragų ne ant kaktos, ne iš priešakio, bet iš užpakalio, taip, kad aprašytasai jungo išlinkimas savo plokštuma (kiek iš­skaptuota) gulėtų jaučiams ant kaklų, tuojau už tarpragio, už esančios lomutės — įdubimo, savo įlinkimu šiek tiek apgaubdamas iš viršaus jaučių kaklą. Kad, bedirbant, taip veikiai jaučio oda neprasitrintų iki kraujo, geri, rūpestingi ir savo gyvulius mylį artojai tą iškilimą rūpestingai apsiuva minkšta oda, avikai­liais, kūčkailiais, skudurais, škarmalais ar k. p. Jungo vidury iš viršaus yra 0,5 cm. gilumo įpiova (ravelis) kurioje guli skersiniukas (apie 15 cm. ilgio, su 2—3 cm. užkarpomis galuose); už jo užkabinama (užnerta) šniūras, prie kurio pririšta apie 50 cm. ilgio kilpa (velkė). Toji stipri kilpa, užkabinus ją už perkišto per ielakstės gale esančias skyles vagiuko (pagaliuko, skersiniuko), jungia jungą su ielakstimi ir pačiu arklu. Jungas tuo būdu lieka virš ielakstės galo. Jeigu jaučiai menkesni (trumpesni), vagiukas perkišama į arčiau artojo dišliuje esančias skylutes. Priešingai: tą patį jungą traukiant stambiems (ilgesniems) jaučiams, vagiukas perkišama per pačiame ielaksties gale esančią paskutinę skylę. Tatai ypač plačiai praktikuota dvaruose, kur į tą patį jungą jungta įv. dydžio jaučiai: ūkininkų-lazininkų smulkesni, paties dvaro gi — stam­būs, suaugę; rečiau tatai praktikuota pas ūkininkus, kurių jaučiai, aplamai, buvo vienodesni (smulkesni). Dvaro jungo ielakstyje užtat daug skylių, ūkinin­kų — mažiau. Dvaro jungo visos išmienos žymiai didesnės, ūkininko — mažes­nės. Kai kur vietoje šniūro vartota vytinė kilpa (lankstaus karklo, žilvyčio ar kit.), Kartais kilpą užkabindavo už apačioje ielaksties padarytos užkarpos, arba pats ielaksties galas parenkamas atitinkamu išsišakojimu, už kurio ir užkabindavo kilpą. Merkinės apyl. (Alytaus ap.) jungas su ielakstimi sujungta geležine kilpa, užkabinama už perkišamo skersiniuko. Greta vidurinio ravelio jungo yra dar po vieną ravelį abiejuose pirmojo rave­lio šonuose. Tatai yra, berods, tam, kad reguliuotų jungo pusių (dalių, dalbų) ilgis: silpnesni jaučiai kinkoma į ilgesnį­jį jungo galą (ilgesnė dalba), stipresnie­ji — į trumpesnįjį. Tatai ypač prakti­kuota kinkant seną jautį greta silpno jauniklio, jautis greta žiemilžos karvės ar suaugusios telyčios (šis pastarasis atsitikimas Lietuvoje retas, tik pas ne­turtinguosius; bėdos kinkymas). Kito­kios konstrukcijos junguose ravelius atstoja iš viršaus kalti medukai ar ge­ležinės vinys.

Jungas
Jungas (1), gautas iš Petro Tomkaus, Gudesių k., Šiaulėnų v.; ilgis 1,9 m, apvalus, vidurio diam. 10 cm, galų — 9 cm. Kad neperskiltų, galai apkaustyti geležiniais rinkeliais. Kumbrio (2) ilgis 47 cm, jo užlinkimas 10 cm. Kumbrys ir raištukas (3) perkišti per junge iškaltas keturkampes skyles; jų protarpis 10 cm, apsiūtas plona oda (kad nenutrintų — negadintų jaučiui sprando). Kumbrio viršugalvy pergrąžiota keletas rezervinių skylučių, kurios naudojama pagal reikalų ( kai jaučio kaklas storesnis ar plonesnis). Kilpa (4) 47 cm ilgio, karklo. Šniūro raištis (5). „A.“ muz. eksponatas.

Rišant jungą prie ragų arimas sunkesnis, dedant jungą ant kaklo arimas lengvesnis. Pirmasis rišimo būdas seniausias, plačiausiai paplitęs bei vartotas ir ilgai išsilaikęs. Vartota jis turint stiprius jaučius.

Ūkin. Adolfas Meškuotis (Utenos v., Vozgelių k.) ir J. Dirginčius (Balandių k., Eržvilko v.) nurodo jų apylinkėse buvus ir lankinių (lankelinių) jungų, jeigu taip galima juos pavadinti . Šie var­tota vėliau už aukščiau aprašytąjį. Jais arimas galvijams lengvesnis būdavo, nes jungas gulėdavo ant kaklo (sprando, pečių). Iš apačios jungas perkišama (per skyles) lankėtų galais (apžargstant kaklą iš apačios), kurie galai perkišami kaiščiukais. Lankelinio jungo vidury iš apačios (kitur iš viršaus) buvo padaryta mažesnis lankelis, pro kurį iškišdavo ielaksties galą. Kad ielakstis, jungą trau­kiant, nenusmuktų, ant jos galo užmauna vytelių baranką (standžiai) ar užkala vytinį lankelį (Eržvilko, Velionos v.). III j. varijantas: du apvalūs, vienodo ilgio jungai, sujungti tarpusavy nejudomai įtaisytais medžiukais tokiuo protarpiu, kad tarp jungų būtų galima jaučių kaklas įsprausti. Kaklai, įsprausti iš jungų galų, atsikaria (vidujiniais šonais) į medžiuką, iš lauko gi pusės užkišama užkaiščiais (užkaištukais), perkišamais per abu jungu. Iškinkymui — užkaiščiai ištraukiama ir jaučių kaklai per jungų galus ištraukiama „iš po jungo”. Šis jungas, sako, pra­našesnis ratuosna jungti. Vartojimas jo nėra paplitęs. Užtat maža apie jį ir duo­menų. IV varijantas  — paskutinis technikos žodis, įkūnijimas noro ke­lias dalis vienu gabalu pakeisti. Uždedama jungas ant sprandų, kurių vidujinis šonas atsiremia į ne judomai pritvirtintą sulinkusį medžiuką — kumbrį (gumbrį), apkabinantį jaučio kaklą iš viduj, šono ir apačios. Iš laukinio gi kaklo šono užleidžiamą judomai prie jungo pritaisytas raištuks (zonagas) (su ranteliais gale), kuris virvele (apyvaru ar vytele) pririšama per kumbrio gale esan­čią skylutę. Raištuko gale ranteliai — virvelei užsikabinti. Jungas su kumbriu ir raištuku Padubysio v. vadinama jungas su kleščiais, Tytavėnų v. — jungas su pavalkais, (nuo vilkti).

Apie arimą bendrai

Nežinoma, kad būtų arta vienu jaučiu: visada jų poris. Užtat jungu supranta „porą jaučių”. Taip pat vos vienas kitas anketos atsakytojas teigia jaučius var­tojus kitiems darbams (prie namų vežimą vilkti, žvyro, pašaro atsi­vežti, malūnan nuvažiuoti, paakėti). Dauguma gi tvirtina jaučius tik arimui tevartojus. Visus gi kitus ūkio darbus, kur reikalinga greitesnis žingsnis, kur nereikalinga tiek daug jėgos, atlikdavo arkliais. Užtat žmonėms ėmus domėtis greitesniu darbo atlikimu, iš lėto tegalįs žingsniuoti jautis – prociauninkas pa­sirodė nebepraktiškas; todėl jį veikiai išstūmė ir visai pakeitė arklys.

Valakui (apie 20 ha) žemės laikyta maždaug pora jaučių (jungas jau­čių) su vienu priaugančiu ir pora arklių. Tokios maždaug proporcijos laikyda­vosi ir stambesniuose ūkiuose bei dvaruose. Tas darbo jėgos paralelizmas, ėmus ekonomiškumo atžvilgiu praktiškiau galvoti, ypač sumažėjus ganykloms bei miškams (iš baudžiavos atleidus), taip jau smulkinantis ūkiams, verste vertė žmones susispausti paleidžiant jaučius „iš po jungo” bei juos visiškai likviduo­jant. Dvarų, kuriuose aukščiau sakyti motyvai nors ir nebuvo taip aktualūs, darbininkai atsisakė jaučius ganyti naktimis. Arklių seniau, atrodo, mažiau buvo. Gal juos laike karų išnaikindavo. Todėl jie buvo brangesni, didesnėje pa­garboje, negu jautis – prociauninkas, laikyta. Arkliais didžiuotasi važiuojant į atlaidus, į žmones, į svečius, jojant prie mergų, ir kit. Jeigu aibės liaudies dainų mini ristus bėrus žirgus, žirgelius kaip smakelius, nesuvaldomus juodbėrėlius, tai tik ačiū tyliajam, kantriajam iškastruotam jaučiui – prociauninkui, kuris, duoną ūkininkui uždirbdavo, palikdamas arkliui lengvesniuosius darbus, lygiai taip, kaip ją uždirbdavo kupron sulinkęs, kantresnis už žemę, prakaite pasken­dęs baudžiauninkas savo ponui.

Baudžiavą einant, 5 dienas į savaitę su poriu jaučių dirbdavo dvarui (A. Mažiulis, Dusetos). Liustracijos metu žmonės bijojo imti žemės, nes už gautus iš dvaro du jaučiu vienam valakui žemės ilgai reikėjo dvarui dirbti ir jaučių neapleisti (Ramygalos v. K. Janionis). Rudeniop, sako, žiemai tokius, jaučius dvaras atsibūdavęs, pats šerdavęs.

Ariant jaučiai eidavo plačiau vienas nuo antro, negu dabar arkliai. Visu jungo ilgiu. Vienas jautis eidavo  ant vagiu (viršvagiu, nearta žeme), antras — arimu. Virš vagos kabėdavo ielakstė. Einančiam arimu jaučiui kojos nepabūksta (nepavargsta), o antvagiu einantiems (ypač kietoje dirvoje) greičiau pabūksta; jie gula žemėn. Vadžių dažniausia nevartodavo. O jei vartojo (ypač jaunais, neįpratusiais jaučiais ariant), tai rišo jas už kraštutinių ragų. Seni įgudę jaučiai visa­da puikiai suprato savo artojo komandą. Užtat tais pat jaučiais stengdavosi arti tas pats ir artojas. Būta atsitikimų, kad svetimais ir įgudusiais jaučiais net ir prityręs artojas negalėdavo paarti. O ką bekalbėti apie kokį karštakošį jaunuolį artoją! Prie senų jaučių svetimiems žmonėms pavojinga artintis. Jie pikti. Ypač supykinus. Dirbant. Šiaip jaučiai turi daugiau kaprizų už arklius, greičiau užsi­spiria, užsinaravija.

Jaučiai turėdavo savo vardus, kurie dažniausia buvo jų spalvos pava­dinimas: Juodis, Baltis, Dvylis, Šėmis, Margis, Palšis, Keršis, Lokis (žem. Lūkis). Arimas jaučiais — ištisas pasikalbėjimas su jais. Bepigu arti, kai ta kalba abypusiai suprantama ir vykdoma. Komandos: naa, nuo, tpru, opa, ooo, lūpomis čepsėjimas, lyg karštai moterims pasibučiavus, ar dar kitaip, sulig vie­tos papročiu. Atsiliekąs Margis paraginamas: Margi! Žinoma, svarbų vaidmenį čia vaidindavo ir geras tvirtas botagas (virvelinis). Visas susikalbėjimo, abipusio bendradarbiavimo ir susiklausymo menas pasirodo prie vagos galo, apsisukant (apsigręžiant). — Margi, atleisk, Kerši, užeik! Margis, stovėdamas (tapnodamas) vietoje, pamažu sukasi, o Keršis, taip pat neskubėdamas, vienodu žingsniu, kaip visą laiką, Margį apeina darydamas ratą. Artojas tuo tarpu už­neša (apneša) arklą ir pakeičia verstuvę (stugę) ant kitos žagrės (nuorago), kad žemė, grįžtant, birtų į tą pačią pusę kaip ir prieš apsisukimą. Reikalas tas, kad jaučiais arta ne aplinkui, kaip dabar su arkliais ariama (žemė virsta arba visuomet į vidurį, arba visuomet į kraštus), bet iš vieno šono. Taigi į vieną pu­sę teversdavo (arimas stugėmis). Kitame arimo gale priešinga komanda: Ker­ši, atleisk, Margi, užeik! Dvaruose, prieš pradedant arti, arkliais „sumeti­mus sumesdavo” (dvi pirmosios vagos, viena prieš kitą).

Geram, palankiam orui esant, vienu jungu suardavo iki vienos dešimtinės per dieną („bet gerai išsivilkti reikėdavo”). Kai karšta ir gyliuoja — visiš­kai jaučiais negalima arti. Jaučiai, mat, baisiai bimbalų bijo (sparvų, aklių, gylių). Todėl, jiems pasirodžius, jaučiai ima zelioti; kelia (riečia) uodegą į vir­šų ir šnirpšdami dumia su visu arklu (žinoma ir negalinčiu niekaip jų sulai­kyti, rikiavimui vadžių neturinčiu, bejėgiu artoju) į kitimus ar namus. Jeigu ir būtų vadžios (už ragų rišamos), tai vistiek nesulaikysi jaučio, kuris tais pa­čiais ragais net sunkų jungą patraukia! Spausti žagrę giliau rizikinga — arklą bematant sulaužys. Artojas, pamatęs, kad jaučiai ima zelioti (gyliuoti), tuojau šoka prie ielaksties galo ir atjungia jungą (atkabina kilpą nuo perkišto skersiniuko). Jaučiai, tiesa, nudumia į krūmus ar į artimiausią pievą, bet užtat ark­las išlieka sveikas. Bando kartais dar jaučius grąžintis prie darbo, bet, žinoma ne ilgam. Artojas, aišku, pyksta, nervinasi, keikiasi, o jaučiai prie pirmos pro­gos vėl riečia uodegas ir dumia, kiek jų lėtas žingsnis įkerta. Nespėjai jungo atjungti, — su visu arklu nudumsi į krūmus, ten įkliūsi, ilgai vargsi, keiksies, kol išsinarpliosi. Artojai tvirtindavo, kad jų baimę sulaužyti arklą jaučiai neretai tyčia išnaudodavę tuo būdu anksčiau sau poilsį ir pietus suširuošdami.

Arimas jaučiais, senųjų tvirtinimu, turėjęs šių gerų pusių: jaučiai vienodžiai traukia, jais galima kiečiausią, įdžiūvusią žemę (kelvietes) suarti, jei­gu tik nebijai jungo sulaužyti, platesnę vagą duoti, gi pats arimas daug gražiau išrodydavęs. Jautis pigiai išlaikyti: žiemą sykiu su karvėmis misdavo: šiaudai (net rugieniai), pelai, žirnieniai šiaudai, grikių šiaudai, kratinys; vasarą — ariant — su arkliais geresnėje ganykloje ganydavosi, neariant gi — sykiu su galvijų banda. Jaučiui pasenus (10—14 metų) užtat būdavo mėsos arba gerų, gražių pi­nigų (nepapenėti 20—25 rubliai, kiek papenėti — 50—70 rublių). Jaučius ypač pirkdavo žydai, latviai bei kiti perkupčiai, kurie juos pristatydavo į dvarų ar miestų bravarus, pulkais varydavo į Rygą, į prūsus, kur jie su saladynais ypatin­gai gerai nusipenėdavo (nusišerdavo) „net baisu žiūrėti”, „į mėsos kalnus”.

Petrui Gudeliui, Onuškio val. Trakų ap., pavyko užrašyti 70—95 m. amžiaus ūkin. porijimų ir argumentaciją apie jaučiais arimą: „Kad nustoja jaučiais arti ir jų išsižadėta, — tai jaunų kartų kaltė ir neapsiskaičiavimas. Jautis darbe kantrus, ištvermingas, bet jis nori, kad ir jo artojas būtų toks pat. Jis ir gana sunkiai ark­lą tempti neatsisako. Kartais ir arklą sutrupins, bet nesusilaikys. Tačiau reikia ir su juo gražiai apsieiti. Nereikia ant jo be reikalo rėkauti, jo muštravoti arba grei­čiau, negu įprasta, varyti, nes paskui jo visai nesuvaldysi. Taip pat jis myli laiką ir punktualumą. Pamatęs, kad jau laikas eiti poilsio ir jo draugai jau nuėjo, ver­žiasi eiti ir jis. Jaučiai mažiau ir menkesnio pašaro už arklį reikalauna. O jei jį geriau paganysi ar pašersi tai jis ir tunka greitai, ir linksmas, ir klusnus. Jis ūkininkui kelioliką metų dirba, galop, pašertas, gera mėsa ar pinigais lieka. O kaip juos gera ir linksma ganyti! Kai jie priedą, pasiilsi ir dar darban neraginami, kaip gražiai moka bovytis! Jų zabovų gražiau pažiūrėti negu teatrų. Bet jie myli žmo­nes, o ne kokius padaužas ar šalaplūtus, kurie be reikalo gyvulius ar galvijus vaikydami, mušdami, vadelėms tampydami ar muštravodami kankina, kol sugado gyvulį ir jo sveikatą. Nors jaunimas dabar save laiko razumnais, bet jeigu jie atsidurtų senuolių gyveniman ir vargan, tai visai apdūktų. Tai taręs, gyvulius mylįs senelis net apsiašarojo”.

Ariamieji jaučiai. Pirmas daiktas: jautį reikia skirti nuo buliaus. Ariamieji jaučiai veik visur buvo iškastruoti (išdėti, iščystyti, išskapyti, išromyti, išdari, išdarydinti, skapai, tekiai). Bulius gi — veislei paliktas. Jis bandoje, paprastai, vienas būdavo. Iš čia „bulinė” — žemės plotelis iš bend­ros sodžiaus žemės, duodamas tam ūkininkui (javams pasisėti), kuris tą vasarą laikė visai kaimo bandai bulių (J. Dirginčius, Eržvilko v.).

Su buliais beveik niekur neardavo: jie atkaklūs, pikti, staigūs, labiau už­sispyrę. Jaučiai — kas kita: lėti, greičiau duodasi „į rankas paimami”, paklus­nesni, ramesni, nuolaidesni, arimo mokslą ir meną greičiau „paimą”. Arimui atrinkdavo pačią geriausią teliukų (veršiukų) medžiagą (dabar agrono­mai oi bartų už tai!!): sunkiausius, kertubčiausius, stambiausius, datniausius, t. y. tokius, kurie veislei persmagūs (= persunkus). Dveigius iškastruodavo. Treigius — ketvergius jau imdavo mokyti art. Pasiturįs ūkininkas tik ket­vergius imdavo arimo mokyt.

Mokydavo jauniklį prie senio prijungę. Taip mokslas duodasi lengviau pa­imamas, taip ir mokytojui — artojui lengviau. Vadžios (vadelės) šiuo metu ypač praversdavo (rikiuoti). Bet ir du jaunikliu iš sykio imdavo mokyti. Tai pa­čios sunkiausios ir vargingiausios artojui dienos. Daug prakaito artojui tenka išlieti, o jaučiams net kraujo. Visoks mokslas per kraują organizman patenka. Mat, botagan vinies, galą įsimegzdavo, kartais ylomis tekdavę pabadyti pasturgalin, kol „Margio” ar „Palšio” akustinę sąvoką jaučiui sudarydavo. Jaučiai kartais virste išvirsdavo per galvą. Mokslo dienomis jungas užtat laisviau prie ragų pririšamas, kad, ko gero, nelaimė neatsitiktų (jautis susižeis, jungą nu­lauš). Atsigulęs kapriznas jautis beveik nebeprikeliamas. Virš 70 m. senukas Pliuskevičius (Kurtavėnų par.) pasakoja, kad tokiais atvejais jaučio pastur­galy ugnį sukurti tekdavę. Bet ir tai ne visada padėdavę. Negi sudeginsi gyvą jautį. Pagaili. O jis sau guli ir baigta! Kol išalksta. Bet tai retesni atsitikimai. Artojui tekdavo dienomis, savaitėmis ir mėnesiais pavargti, kol išsimokydavo jaučius jungą traukti. Gerai išmokyti jaučius — tai artojo gabumas ir menas. Bet užtat gerai jungą traukią jaučiai — artojo turtas, poilsis, malonumas, pasi­didžiavimas. Šiaip, jautis vertinamas kaip ir melžiama karvė.

Šėrimas, kaip sakyta, žiemą niekuo nesiskyrė nuo karvių šėrimo. Tik nuo pusiaugavėnio imdavo davinį gerinti. Dažniau kratinio, šieno, miltų į vandenį įbląsdavo. Porą mėnesių prieš arimą jaučius laikydavo ir šerdavo daržinėse, ne ant karšto kūtės mėšlo. Ten pasitaiso jų nuo karšto mėšlo atbukusios ko­jos, jaučiai pasidaro eiklesni, taip, greit nebepavargsta (nepabūgsta) beariant. Arimo metu — atskirose nuo bandos ganyklose, geresnėse, sykiu su arkliais, krūmuose, papieviuose, pagrioviuose, miškuose, netoli arimo esančiose pievelėse. Papiaudavo ir atolo, šieno, kuskelę padėdavo. Jaučiai greičiau paėdą už arklius. Leisdavo tik sugromuliuoti maistą, nes ariant tatai negalima atlikti. Naktimis jaučius ganydavo pusberniai, pusmergės, mergos, mergaitės, jauni vyrai.

Naktigonės — pirmoji jaunimo mokykla bendruomeniniam gyvenimui. „Vadovas”, žinoma, tokios mokyklos toną ir pobūdį duodavo. Čia prie užkurtos ugnies dainų, pasakų, padavimų prisiklausydavo bei išmokdavo, čia išgirsdavo bei pirmą sykį sužinodavo tai, apie ką namuose netekdavo girdėti arba ten są­moningai tatai slėpta. Visi seneliai savo naktigonių laikus smulkiausiai mena. Su džiaugsmu ar su ašaromis. Skautams dabar netenka vargo naktimis pavargt, todėl jie, lyg laukiniai indėnai, griebiasi dirbtinų laužų, apie juos nevisada iš­mintingai užsilaikydami. Poetui Jovarui – Krikščiūnui sena jo motina pasako­jusi, kad pas naktigonius ateidavo padainuoti ir pasišėlioti net dvarų ponaičiai ir klierikai.

Oi šiltą, šiltą, šiltą vasarą
Ganė mergaitė jautelius po balą. (Joniškio v.).

Arba:

Ėskit, mano jauteliai, Nors ir sutinę peteliai:
Mano mielas tuoj kinkys. (Vabalninkas).

Jaučius laikydavo iki 10—14 metų. Vėliau, kaip sakyta, parduodavo ar mėsai patys sunaudodavo. Jaunesniais jaučiais dažniausia pakeisdavo palaipsniui, ne iš karto, pamažu juos prisiauginant bei art išsimokant.

Rytų Lietuvoje (Ut. ir Rok. ap.) senieji kai kur dar mena buvus rudens, pavasario ir vidurvasario (pabaigus arimus arti) metais spec. jaučių aplotus (jomarkus, kermošius, turgus), kaip maždaug dabar arklių ir galvijų turgai (kazlišky, Naratose ir kit.). Dusetose prieš 1900 m. buvę trys aplotai: po šv. Kryžiaus atradimo, po šv. Onos ir po šv. Martyno. Ten būta ir laižybų (imtynių, badynių) (Svėdasai, Adomynė, Užpaliai, Duokiškis ir kit.).

Jaučius augindavo patys ūkininkai, rečiau (bėdai ištikus) tik prisi­pirkdavo. Taip pat ir arklus namie dirbdinosi. Tik noragus kalvis nu­kaldavo.

Joniškietis 77 m. Jonas Trumpulis (Sargūnų k.), kalbėdamas apie arklų gadynę su gailesčiu priduria: kitą kartą linksma buvo. Visi dainavo, juokės, pasakas sakėsi. Dabar viskas nutilo. Ir paukščiai nebe taip gied! O 53 m. Juo­zas Sudaris, Maudžiorių k. Luokės v.) rašo: anais laikais visi kaimai rėžiais buvo; todėl, kur keliaujant, pilnos dirvos margavo artojų (vyrų ir moterų) su žambriais. Ką dabar plūgu vienas aria, anais laikais 3 žambrius statydavo. Rė­žis prie rėžio, pilni artojų, sudarydavo gana gražų reginį. Kai po darbo artojai eidavo pietų ar vakarienės namo, tai juokais, štukomis laukai plyšdavo, dainų aidai sklisdavo po plačiuosius laukus, duodami malonų atgarsį. Sunku būdavo arti žambriu, nepatogu gyventi kaime ant rėžių, bet buvo nepaprastai linksma ir malonu. Dabar gi — nuobodu, ilgu, monotoniška.

Tautosakoje, nusakančioje žmogaus buitį bei jo išvidinį gyvenimą žodžiais, jaučių arimas negalėjo nepalikti pėdsako. Jaučiais arimas nors sunkus, bet nesudė­tingas; todėl artojas daina galėjo darbą lengvintis, savo pilką dalią saldytis, nuovargį šalin varyti.

Oi tėtuši tėtuši, oi tėtuši senasai,
Ko rymojai lauke ant žambrelio?
Ar žambrelį mėginai, ar jautelius ilsinai,
Ar sūnelaitį valaitėj auginai?

Tėtušis atsako sūnelaitį valioje auginęs.

Vieversėlis ant kalnelio
Gražiai gieda dėl bernelio,
Kad pasiklausytų, Žambrelius taisytų.

(Abi iš Bandoriaus, 95 m., Jauniūnų k., Meškuičių v.).

Patvorėly ardamas,
Tabokėlę gerdamas,
Ne iš savo panagės,
Iš jaučiuko paragės.

(Polkos lojimas Ramygalos apyl., K. Janionis.)

Sakytasai Petras Gudelis dar užrašė ir šiuos senųjų žmonių sampro­tavimus: Jautis savo artojo ir mintis supranta. Kaip jautį išmokinsi, taip jis tau padėkos, o jei jo neišmokinsi, tai jis tave išmokins. Tik tada nekriudauk (nerugok?), kad jaučius durnas ar piktas. Jaučiais ir angelas už šv. Izidorių arė. Kas Kūčių dieną prieš iškilmingąją vakarienę, jos neiškęsdamas ar nesu­laukdamas, slaptai ką nors palaižo, to visus metus gyvuliai neklausys ir ga­nykloje nuo jo slėpsis ir bėgs. Jautis todėl greitai priedą, kad jis, nors buvo pavargęs ir alkanas, prašytas pernešė per upę Dievą – seneliuką. O arklys at­sisakė, todėl dabar niekada nepriėda; tik privargęs nustoja ėsti.

Senesnieji pasakoja Kūčių naktį galvijus suklaupiant bei tarpusavy žmonių kalba šnekantis.

… Nuo, jauteliai, vagon, vagon!
Ateis broleliai lankon, lankon.
Pašienaus šienelio su dobilais…
… Saulele, motinėle, žemiau, žemiau,
Gyvulėliai į namelius arčiau, arčiau.

(Onuškio v.).

Mokyt. V. Trinkai neraštingas, paskaitąs 67 m. ūk. Kaz. Gylys, Viekviedžiuose, Padubysio v., išsišnekęs apie arimą jaučiais, neiškentė nepadainavęs šios dainelės ir apie šėmus jautelius:

Aš atsikelsiu anksti rytelį
Ir pasijungsiu šėmus jautelius,
Išeisiu arti lig pusrytėlių.
Jau kitų žmonių neš ir pietelius,
Mano mergelė — nė pusrytėlių.
Aš pasilaužiau beržo rykštelę,
Eisiu budinti savo panelę.
Dar aš nepriėjau prie kiemo vartų,
Graudžiai pravirko mano panelė:
Aš tuom nekalta, jaunas berneli,
Kam būdavo jai tamsų svirnelį.
Kad aš matyčiau saulelę tekant
Ir piemenėlius bandelę genant.
Aš ne dėl tamstos laužiau rykštelę,
Aš pabaidyti šėmus jautelius.

Kelios mįslės ir patarlės:

  1. Nuoragas nusmuko, ir bernui galva apsisuko; o kai palyčia pagenda, ieško, pakol seną randa. (Agr. P. Pečkaitis. Leipalingis).
  2. Kabo kibis paskabinis šešios akys, trys Š…..S. (Adolf. Meškuotis, Vozgelių k., Utenos v.).
  3. Išsikėtis, kai žagrė.
  4. Žagrė duoną duoda, o plūgas išvaiko.
  5. Menkas runkas da žagrei laikyti (dar ne artojas).
  6. Nepalik žagrės ir akėčių lauke žiemai, — vestuves išvaikysi.
  7. Boba kai ragana, — visiem duonas duoda (žagrė). (A. Mažiulis, Dusetos).
  8. Du starai starino, Du vanagai kabino, Žalią mėsą dalino.
  9. Šnirpštys padubakis, Šešios akys, trys sub…s.

(Abiejų mįslių atsakymas: jaučiais arimas. Jonas Kumetis, 76 m., Veliona). 1938.IV.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia