Lietuvoje žemė yra dirbama nuo senų senovės. Iš akmens laikotarpio Lie­tuvoje yra išlikę nemaža akmeninių kaplių žemei purenti. Tarp ko kita Lietuva yra buvusi centras tam tikros akmeninių kaplių formos, kurių nemaža randama ir Prūsuose ir taip pat Latvijoje, vadinamos gyvatės galvos pavidalo kaplių. Tokių kaplių yra daugelyje Lietuvos muziejų, yra ir Aušros muziejuje. Kapliais žemė buvo dirbama rankomis. Dar prieš įsigalint Lietuvoje geležies įrankiams žemė turėjo būti Lietuvoje dirbama ir gyvuliais, kitaip sakant, arklu. Lietuvoje tų laikų arklų nerasta, nes jie buvo mediniai ir išlikti tegalėjo nebent durpynuose, kaip yra išlikęs rastas Prūsuose senoviškas medinis arklas. Bet tarp surastų Lietuvoje akmeninių įrankių, laikomų kirviais, surinktų Lietuvos muziejuose, bent dalis yra ir akmeninių žagrių – noragų, kurios buvo pritvirti­namos prie medinio arklo.

Seniausias žemės dirbimo Žemaičiuose aprašymas yra žinomas Z. Herber­šteino. Imperatoriaus pasiuntinys Z. Herberšteinas, kuriam du kartu teko važiuoti per Lietuvą į Maskvą ir šiaip teko lankytis Lietuvos sostinėje, taip aprašo išleistuose 1549 m. savo užrašuose apie Maskoviją Žemaičių žemės ūkį: „Žemę jie purena ne geležim, bet medžiu, ir tai yra juo nuostabiau, kad jų žemė yra kieta, ne smėlėta, ir joje niekuomet neauga pušys. Eida­mi arti, jie paprastai nešasi labai daug malksnų, kuriomis rausia žemę ir vartoja jas žegrėmis, suprantama tam, kad vienai malksnai sulūžus, turėtų čia pat parengę dar ir dar jų, ir kad tokiu būdu galėtų dirbti netrukdomi. Vienas krašto viršininkas, norėdamas palengvinti žmonėms per sunkų darbą, įsakė pristatyti didelį kiekį geležinių žagrių. Bet kai tais metais ir keletą kitų metų dėl kažin kokių klimato priežasčių derlius nebuvo toks, kokio ūkininkų buvo tikėtasi, žmonės ėmė įtarti, kad jų laukai liko nederlingi dėl geležinių žagrių, ir nepripažino kito nederliaus aiškinimo. Tada viršininkas, bijodamas maišto, pa­šalino geležį ir leido jiems dirbti žemę kaip išmano. Vėliau tą Herberšteino pasakojimą yra pakartojęs Gvagninis ir kiti, aprašinėję žemaičių gyve­nimą. Bet Herberšteinas pats nėra buvęs Žemaičiuose ir terašė iš kitų pasako­jimų, o tie pasakojimai ir apie geležinių žagrių baimę, kaip ir daug apie ką kita, buvo perdėti. Žemaičiuose XVI amžiuje buvo ariama ir mediniais arklais, kaip kad dabar yra akėjama medinėmis akėčiomis, bet jau tuo metu tie mediniai arklai be geležies necharakterizavo Žemaičių žemės dirbimo, kaip dabar nebecharakterizuoja jo mediniai akėčvirbaliai. Geležinių žagrių vartojimu Žemaičių kraštas nesiskyrė nuo kitos Lietuvos, ir apskritai tarp Aukštaičių ir Žemaičių kultūrinio lygmens nebuvo kiek žymesnio skirtumo. Jau XVI am­žiuje mediniai arklai be geležinių noragų turbūt tebuvo Lietuvoje senovės palikimas, ne normalinis reiškinys — juos tebevartojo turbūt patys neturtingiausieji žmonės, pas kuriuos, kaip ir visuomet, išlikdavo paprastesni, pigesni senoviški įrankiai. 1591 m. Šašuoliuose Vilniaus p., grasydamas neleisiąs svetimiems artojams arti, dvaro urėdas grasė įsakyti atimti noragus — matyti, buvo suprantama, jog be noragų arti nebegalima.

Tikresnių žinių apie Lietuvos žemės darbo įrankius duoda ne Lietuvos ap­rašymai, kad ir tokių palyginti teisingų aprašinėtojų kaip Herberšteinas, bet to laiko dokumentai, kuriuose yra šiokių tokių žinių apie juos, visų pirma inven­toriai. Seniausi Lietuvos inventoriai, t. y. žmonių ir turto surašymai, — o tokių inventorių senesnių kaip 16 amžiaus visai neturime, — rodo, kad tuomet geležis arklams Lietuvoje buvo vartojama. 1520 metų Geranainių dvaro Rytų Lie­tuvoje surašyme nurodyta, kad dvare rasta 208 krytys (rus. kryca) geležies ir 90 porų noragų, ir nurodant, ką kasmet to dvaro ūkininkai turi dvarui duoti duoklių, pažymėta, kad jie turį kasmet duoti tarp ko kita 30 porų (soch) nora­gų ir 50 kryčių geležies. Matyti, Geranainyse buvo dirbama geležis iš rūdos, todėl ūkininkai turėjo dvarui duoti ir savo padirbtos geležies ir iš tos geležies nukaltų noragų, ir dvare buvo susidarusi palyginti didelė jų atsarga. 1549 m. Radaškavičiuose, Lietuvos kunigaikštystės gudų gyvenamame krašte, kiek į ry­tus nuo lietuvių gyventojo ploto, trys kalviai kasmet turėdavo duoti dvarui po 30 porų noragų. Noragai beveik visada buvo žymimi poromis — arklais; „socha norohov“ yra pora noragų vienam arklui. Tokios dvarų kalvių ir kai ku­rių ūkininkų pareigos turėjo būti ir kitur Lietuvoje. 1611 metais keli Onuškio Ukmergės pav. ūkininkai turėjo duoti dvarui, be ko kita, po dvejus noragus. Apskritai senovėje geležis iš rūdos buvo dirbama Lietuvoje daug pla­čiau, kaip kad galėtų atrodyti dabar, kai niekas Lietuvoje iš vietinės rūdos ge­ležies nebedirba, kai vien tik įvairūs Rūdos vietovardžiai teprimena apie būtą – geležies dirbimą. Dar 1628 m. prie Svėdasų buvo nuomojama rūda, kurioje dirbo geležį. Yra išlikusių ir rūdų inventorių, pav. 1787 m. Zapyškio klebono rūdos surašymas. Geležiniai noragai arklams minimi ir kituose seniausiuose Lietuvos inventoriuose. Taip viename smulkios bajorės dvarelyje prie Vilkijos 1539 m. turto sąraše nurodyti tarp ko kita 4 noragai? — tas dvarelis nepranešė viduti­nio ūkininko dubos.

Ūkininkai turėdavo duoti dvarui ne tik geležinių arklų dalių, bet ir medinių, pačius žambius. 1553 metais Kražių valsčiuje du įkeistu veldamu turėjo duoti kasmet, be ko kita, po 10 žambių (žombev, majut davati po deseti). Tiek pat turėjo duoti įkeistas 1601 m. Tarvydžių ūkininkas M. Dirvėnų valsčiaus. 1601 m. keli Biliūnų dv. prie Raseinių ūkininkai turėjo duoti dvarui kiekvienas po 30 padirbtų žambių.

To laiko rusiški Lietuvos dokumetai arklui ir jo dalims turėjo šiuos pava­dinimus : socha, naroh, železnik, lemeš, železo oromojo, žomb, žagra — paskutiniai du žodžiai yra kilę iš lietuvių kalbos. Nors inventoriuose ir kituose dokumentuose smulkesnių arklo ir jo dalių aprašymų nėra, bet iš pavadinimų įvairumo yra pagrindo manyti, kad Lietuvoje būta dviejų tipų arklų — dviem geležtėm ir viena geležte (lemeš, železo, oromoje), kuriuo gal būt dažniau buvo ariama jaučiais — jis sudarė prototipą dabartinio pirktinio plūgo.

XVI amžiuje ir dar daug vėliau visoje Lietuvoje daugiau buvo ariama jau­čiais, ne arkliais. Jaučiais buvo ariama beveik visada dviem, todėl ir šiaip jaučių pora tiesiog buvo vadinama arklu (socha volov). Kartais, pritrūkus po­rai jaučio, kartu su jaučiu buvo pajungiama karvė. Taip, pav. Upytės (Panevė­žio) pilies teismo knygose yra įrašytas 1586 metais vieno bajoro skundas, kad beariant Pauslajy jo sūnui ir dviem ūkininkam trimis jaučių arklais, juos už­puolę ir atėmę jaučius; iš tų atimtų jaučių sąrašo matyti, kad jaučių tebūta penkių, o šeštoji buvo karvė.

Neturintieji pakankamo jaučių skaičiaus pietų slavių ūkininkai ir seniau ir dar dabar susideda su kitais tokiais neturinčiais kiek reikia jaučių ūkininkais į laikiną ariamąją bendrovę, vadinamą sprega, otorica, ir abiejų jau­čiais suaria ir vieno ir antro laukus, pasilikdami kiekvienas savo jaučių savininkais. Ar buvo ir Lietuvoje sudaromos tokios bendrovės ūkininkų, turėjusių po vieną jautį, kuriuo vienu negalima arti, iš dokumentų nematyti. Lietuvoje ir ūkininkai ir bajorai trūkstamą jaučių kiekį išsinuomodavo arybai iš turinčių atliekamų jaučių ir mokėdavo už tą jaučio pasinaudojimą arybų — pinigais ar­ba javais. Dvarai laikydavo tyčia didesnį kiekį jaučių, pačiam dvarui nereikalin­gų, ir juos duodavo arybai savo ūkininkams, gaudami iš jų už tai arybų pini­gus. Dvarui rūpėjo, kad ūkininkai turėtų visą reikalingą žemės darbui inven­torių, nes juo jie turėjo dirbti ne tik savo laukus, bet ir dvaro laukus. Toks jau­čių ėmimas arybai buvo Lietuvoje labai įprastas, susidaręs vietoje, todėl ir pa­ties jaučio nuomojimo ir atlyginimo už jį terminiai oficialinėje Lietuvos raštų kalboje — rusiškoje ir vėliau lenkiškoje — dažniausiai buvo vartojami lietuviš­ki: aryba ir arybos.

Jaučių pora buvo pajungiama jungu (rus. jarmo) ir pajungti jaučiai prie arklo buvo pririšami jauktais (rus. javkty, jevkty), kurie būdavo ar­ba šikšniniai arba kanapiniai. Kokio rusiško termino jauktams vadinti Lietuvos dokumentuose neteko pastebėti, žinomuose Lietuvos dokumentuose 1582 -1653 m., jų yra 15, jauktai yra pavadinti šituo lietuvišku terminu, retkarčiais jį kiek paaiškinant (pav. 1634 m. rašte: pojesy nazvanyje javkty, što sochy pryvazujuti), iš to matyti, kad Lietuvoje jaučiai buvo kinkomi į arklą ne taip, kaip Guduose.

Kiek buvo ariama jaučiais, o kiek arkliais, iš ūkininkų turėtų ir in­ventoriuose pažymėtų gyvulių skaičiaus sunku spręsti, nes jaučiais tebuvo aria­ma, o arkliais ir ariama, ir važiuojama, vežama ir akėjama. Bet šiaip kituose XVI—XVII amž. dokumentuose, kur kalbama apie arimą, dažniausiai sakoma, kad buvo ariama jaučiais. Kad senovėje Lietuvoje buvo ariama ir arkliais, rodo ariamojo ašvienio pavadinimas — arklys (rus. kliač, kliača). Kai XVI amžiuje Lietuvos senasis ūkininkų pareigų vienetas „tarnyba“ nebeatatiko ūkininkų fak­tinį mokestinį pajėgumą, specialiniai mokesčiai, ypač visos vals­tybės skubiems reikalams, imta nuo turimų „arklų“, t. y. ūkininkų turimų ariamųjų gyvulių kiekio — porų jaučių arba arklių. Nevisada santykis tarp jaučių ir arklių arklo būdavo vienodas. 1534 m. sidabrinės buvo paskirta nuo jaučių arklo, t. y. kas aria pora jaučių — 15 grašių, nuo arklių arklo, t. y. kas aria vienu arkliu — 7½ grašių, o kas aria vienu jaučiu — taip pat 7½ gr. 1540 m. sidabrinės buvo paskirta nuo jaučių arba arklių arklo, t. y. kas aria dviem jaučiais arba dviem arkliais vienu arklu po 12 gr., o kas aria vienu jau­čių arba vienu arkliu — 6 gr. 1554 m. buvo paskirta nuo jaučių ir arklių ark­lo, t. y. nuo dviejų jaučių arba vieno arklio po 10 gr. Taigi, buvo numatyta, kad paprastai ariama dviem jaučiais arba vienu arkliu, bet kartais ariama ir vienu jaučiu, taip pat ir dviem arkliais. Kadangi sidabrinė buvo nustatoma vi­sos Lietuvos kunigaikštystės žemėms, iš to negalima nustatyti, ar ir pačioje Lietuvoje buvo ariama vienu jaučiu arba pora arklių. Bet ar šiaip ar taip, pa­prastai buvo pripažįstama, kad jaučių pora daugiau suariama, taigi ir daugiau gaunama derliaus kaip arkliu.

Arimas paprastai buvo kartojamasis. Ar būdavo seniau jis ir trečią kartą ariamas, neaišku, bet jau 18-ame amžiuje Lietuvos dokumentuose kalba-bama apie trečią arimą, nors daugelyje vietų laukas tebuvo kartojamasis. Vie­nam baudžiauninkui vienu arklu 18-ajame amžiuje buvo skiriama suarti per dieną pusė margo.

Kad jau 16-ajame amžiuje Lietuvoje buvo vartojamos tikros akėčios, ne tik šakoti medžiai, visai aišku, nes dokumentai žino akėčias kaip tam tikrą padargą, bet koks tikresnis to laiko akėčių aprašymas, nėra žinomas. Akėjama buvo arkliais. Geležiniai akėčvirbaliai atsirado jau 17-me amžiuje, bet papras­tai tuo metu jie dar tebebuvo mediniai. Universiteto bibliotekos rankraščių sky­riaus dokumentuose yra šių seniausių žinių apie geležines akėčias Žemaičiuose. 1666 m. kareivių kompanijos pagrobtų iš Gargždų valse, ūkininkų daiktų sąra­še yra nurodyta, kad iš Utrių sodžiaus ūkininko Motiejaus Rudkio paimta, be ko kita, noragai, pirkti už auksiną, ir 14 geležinių akėčvirbalių, taip pat pirktų už auksiną; atigi ir nedideli ūkininkai tuo metu jau turėjo geležnių akėčių. 1676 m. vieno nedidelio bajoro testamente nurodyta, kad jis paliekąs savo Jazdaičių Negarbės dvarelyje geležines akėčias. 1781 m. instrukcijoje Obelių dvaro eko­nomui pavedama įsakyti visam valsčiui, kad akėčvirbalius dirbtų nebe eglinius, bet ąžuolinius, tvirtai apvyniodami juos vytimis, kadangi egliniais negalima esą gerai išakėti žemės ir daug eglių sunaikinama. Per dieną vienomis akėčiomis buvo skiriama išakėti vieną margą lauko.

K. Jablonskis “Gimtasai kraštas” 1937 nr. 13
Nuotr. limis.lt

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia