Istoriniai šaltiniai, bylojantys apie senovės baltų religiją, išskiria ypatingą ąžuo­lo reikšmę pagoniškuose kultuose. Simonas Grunau, rašydamas Prūsijos kroniką, mini legendinių VI a. valdovų Brutenio ir Vaidevučio žemių dalybas prie šventojo ąžuolo. Ten tariamai buvo aukojamas ožys ir duodama priesaika. Kryžiuočiai pirmąją sustiprintą stovyklą Prūsijoje įkūrė prie Vyslos, tokioje vietoje, kur augo lapuotas ąžuolas, – apie tai rašoma Olyvos kronikoje. Neabejotinai buvo siekiama užgniaužti senosios šventyklos funkcionavimą, nes prūsai netoliese pasistatė kitą pilį, pavadinę ją Ragava (vieto­vardžio šaknis dažna šventviečių pavadinimuose). Apie akmenimis apdėtą ąžuolą, augantį šventajame lauke šalia Romuvos kaimo Semboje, kalbama XIV a. vokie­čių dokumentuose. Mirusiųjų deginimo ąžuolinių malkų lauže paprotį, kurio laikėsi kuršių genties dalis, paliudijo 1413 m. Lietuvoje lankęsis prancūzų riteris Žiliberas de Lanua. Apie labai seną ąžuolą, laikytą dievų buvei­ne, pasakoja misionierius Jeronimas Prahiškis, buvęs Lietuvoje XIV-XV a. sandū­roje. Jis tą ąžuolą netgi nukirtęs, kad įrodytų krikščioniškojo tikėjimo pranašumą. Šią istoriją aprašė popiežius Pijus II (S. E. Pikolominis) 1477 m. išleistoje knygoje Kosmografija, arba Azijos ir Europos aprašymas. XVI a. pirmoje pusėje parašy­toje Simono Grunau Prūsijos kronikoje yra žinių apie pagrindinę prūsų šventyklą Rikojote. Ten augo nepaprastas medis: „Didelis, storas, aukštas, galingas, kuriame velnias varė savo apgaulę ir kur buvo įtaisyti dievaičių stabai, visada būdavo žalias, žiemą ir vasarą, ir ąžuolo vainikas aukštai buvo toks platus ir lapija tokia tiršta, jog lietaus nė vienas lašas per ją neperlydavo. O aplinkui iš visų pusių buvo iškabinė­tos gražios uždangos, per vieną ar per tris žingsnius nuo ąžuolo, kokių septynių uolekčių aukščio… O ąžuolas buvo padalytas į tris lygias dalis, kurių kiekvienoje, nelyginant tam tyčia padarytame lange, stovėjo dievaičio stabas ir priešais save tu­rėjo ženklą.“ Nišose stovėjo svarbiausių prūsų dievų Patrimpo, Perkūno ir Patulo stabai. Po ąžuolu buvo kūrenama amžinoji ąžuolinių malkų ugnis. Tokią šventovę Prūsijoje mini ir kiti autoriai: Petras Dusburgietis (XIV a.), Aleksandras Guagninis (1578 m.), Motiejus Strijkovskis (1582 m.), Motiejus Pretorijus (XVII a.). Beje, jų veikaluose šventovė va­dinama Romove, Romuva. Pretorijus dar priduria, kad ąžuolinės malkos turinčios „šventos ugnies.“ Maža to, šiam autoriui pavyko pamatyti ir pagoniškas apeigas, atliekamas prie kito šventojo ąžuolo. Tai buvę Žemaitijoje. Netoli garbinamo ąžuo­lo gulėjęs didelis akmuo, šalia kurio stovėjo iškelta 8 sieksnių kartis su ištemptu ožio kailiu. Virš to kailio buvo pritaisytas didelis įvairiausių javų ir žolynų kuokš­tas. Į šventvietę atėjęs senas vaidilutis meldėsi, paėmęs kaušelį į rankas. Po maldos visi susirinkusieji susiėmė už rankų ir šoko aplink ąžuolą ir kartį. Tada susėdę po ąžuolu klausėsi vaidilučio pasakojimo apie senuosius papročius, apie Žemyną, Per­kūną.

Istoriografiniai šaltiniai kalba ir apie Vilniuje, Šventaragio slėnio ąžuolyne, buvusią šventyklą. Jos išvaizda Augustino Rotundo nusakyta ranka įrašytame in­tarpe Rivijaus kronikoje. Šventyklą tariamai 1285 m. įkūręs kunigaikštis Gereimundas ir skyręs Perkūnui garbinti. Archeologai mano jos pėdsakus aptikę po Arkikatedros pamatais. Įdomu pastebėti, kad netoli Kražių yra nedidelis Šventaragio kaimelis, kurio laukuose au­ga ne vienas šimtametis ąžuolas.

Įdomių žinių apie XVII-XVIII a. Lietuvos gyventojų religingumą surinko jėzui­tas S. Rostovskis . Jis rašo: „<…> kaimiečių ligi šiol tebėra garbinami: griausmavaldis Jupiteris, arba liaudiškai Perkūnas, seni ąžuolai, šermukšnis, kitur akmuo, didelė uola.“

Taigi ąžuolo, kaip ritualinio medžio, vaidmuo istoriniuose šaltiniuose patikimai paliudytas. Ir nekelia abejonių jo ryšys su Perkūnu. Būtina pabrėžti, kad aukojama būdavo ne medžiui, bet jame apsireiškiančiai dievybei; tai aiškinama jau Pretori­jaus raštuose. Simono Grunau ir Jono Bretkūno kronikose (1583 ir 1588 m.) taip pat aprašytas maisto prie ąžuolo aukojimas valgių (skalsos) dievui Kurkai; toji Prū­sijos vietovė vadinta Šventpile. Lietuvoje yra žinomas ne vienas Perkūno vardu pavadintas ąžuolas: Plungės dvaro parke, Vytartų kaime Pasvalio rajone, Bėdos kaime Kupiškio rajone.

Pasak liaudiškų tikėjimų, iš Perkūno įtrenkto ąžuolo pasidarius arklą, juo gali­ma usnis iš lauko išnaikinti. Tuo pačiu tikslu per mėšlavežį po vežimu būdavo priri­šama įtrenkto ąžuolo nuoskila. Visa tai yra reliktai mitinių vaizdinių apie Perkūno ir Vėlino (prūsų Patulo) nesantaiką (Balys 1939). Mat usnys – „velnio augalas“. Toji dviejų dievybių – oro ir žemės sferų valdovų nuolatinė kova suka gamtos ra­tą, lemia sezonų kaitą. Nuostabą kelia tik tautosakos kūrinių tvarumas; taip mūsų laikus pasiekė senosios mitologijos aidas. Fizinė realija yra tokia, kad žaibas iš­ties dažnai trenkia į ąžuolą, jo mediena gana laidi elektros srovei, o šaknys gilios. Ąžuolai, pasodinti šalia pastatų, atlikdavo perkūnsargio funkciją. Tikriausiai iš čia paprotys ąžuolo šakelę užkišti po stogo grebėstu norint apsaugoti nuo trenkimo. Apskritai ąžuolas apeigose, skirtose griaustinio dievui, senovėje buvo naudojamas dvejopai. Pirmiausia tai medis, kuriame pasireiškia Perkūno dvasia. Kartu ąžuolas buvo tas medis, kurį atnašaudavo, degindavo Perkūno garbei.

Ąžuolas mitinėje mąstysenoje įgauna Pasaulio medžio bruožų. Jo mitologizavimas atsispindi ir liaudies dainose:

Ant aukšto kalno
Trys ąžuolėliai
Po devynias šakeles

Ant kožnos šakos
Po gegužėlę
Kas ryteli kukavo.

Dainoje paminėti 3×9 skaičiai – mėnulinio kalendoriaus algoritmas, vienas iš būdų laikui struktūrinti. Vertikalioji erdvės struktūra reiškiama trimis medžio dalimis: šaknimis, kamienu, šakomis. Tridalę pasaulio struktūrą gali pabrėžti šalia ąžuolo gulintis akmuo, po kuriuo nuo Perkūno slepiasi velniukas, kaip ir gyvojo ar mirties vandens verdenė. Hipotetinė šventyklos struktūra labai įdomiai nusakyta tokiame posmelyje:

Po ąžuolėliu, po garbuonėliu
Dygo rūtelė ir lelijėlė,
O viršum bėgo bistri upelė.

Gėlės – rūta, lelija – paprastai simbolizuoja merginas ir jų jaunystę, upės tėk­mė – likimą. Ąžuolas čia tarsi atsispindi vandenyje – upelė bėga „viršum“ jo. Tai projekcija į menamąjį pasaulį, iš kurio ir gali ateiti likimo ištarmė. Įdomu paminėti realiai egzistuojantį tokį šventvietės derinį. Lygumų apylinkėse, prie Kareiviškio kaimo, Kruojos upelio vagoje stūkso maždaug 3 m skersmens akmuo, perskeltas į tris dalis. Jis vadinamas Perkūnijos akmeniu, o pieva kran­te – Perkūnijos lankele. Kitame Kruojos krante, tiesiog priešais akmenį, išaugęs milžinas ąžuolas, šakotas ir gumbuotas, 1,5 m skersmens, miškininkų nuomone, turintis 400-500 metų. Žmonės sako, kad vardą akmuo gavęs nuo to laiko, kai į jį trenkęs Perkūnas. Tariamai Perkūno perskeltų akmenų Lietuvoje esama ir dau­giau. Vienas tokių – Pajūrio apylinkėse, Šilalės r., Ilgočio upelio vagoje, kitas – ant Turgelių piliakalnio, Vilniaus r., dar kitas – Saločių apylinkėse, Pasvalio r., Mūšos vagoje. Tai liudija mito apie Perkūno ir Vėlino nesantaiką atminimą.

Lietuva senovėje tikrai buvo ąžuolų kraštas. Gamtinės aplinkos raidos tyrinė­tojai mano, kad XVI a. ąžuolynai dar galėjo sudaryti 15-20 procentų visų miškų ploto. Iš tų tolimų laikų likę ąžuolai galiūnai: penki Šventyb­rastyje, po vieną Šaravų ir Lančiūnavos miškuose (Kėdainių rajone), A. Mickevi­čiaus ąžuolas Aukštadvaryje, Žvėrinčiaus ąžuolas Birštono apylinkėse, Ąžuolų ka­ralienė Dūkštų apylinkėse, Bieliūnų miško ąžuolas Sudervės apylinkėse, Glitiškių ąžuolas (Vilniaus r.), Gojaus ąžuolas Stakliškių apylinkėse (Prienų r.), Mingėlų ąžuolas Vieštovėnuose (Plungės r.) ir, žinoma, Stelmužės parko senolis, ar ne trečias pagal amžių ir storumą Europoje. Lietuvos vietovardžių sąrašuose ąžuolai pa­minėti 74 kartus. Pats dažniausias – Ąžuolyne, kuriuo vadinama penkiolika kaimų. Dažni ir Paąžuoliai, Ąžuolytė, Ąžuolija, Paąžuolė. Lietu­voje teka dvi Ąžuolupės ir trys upokšniai Ąžuolynai, telkšo keturi „ąžuoliniai“ eže­rai. Ir labai daug ąžuolo ar ąžuolyno vardu miškų ir gojelių, pievų ir kalnelių. Kai kurie ąžuolai saugo istorinę atmintį: toks yra Sandariškių galiūnas Biržų rajone, menantis lietuvių su švedais pasirašytą taiką; Purviškių kaime Bielinio ąžuolas, ku­rio drevėje knygnešių karalius slėpdavo draudžiamą spaudą; kovas su kryžiuočiais mena Gedimino ąžuolas Raudonėje prie Nemuno. Didžiausias Lietuvos ąžuolynas šiandien – netoli Dūkštų (Vilniaus r.). Ąžuolai čia auga beveik 350 ha plote. Po vie­nu milžinišku medžiu – didelis akmuo su keturiais neįskaitomais rašmenimis.

Graži patriotizmo raiška – prieš porą dešimtmečių dr. J. Basanavičiaus gimti­nėje Ožkabaliuose pradėtas sodinti Atgimimo ąžuolynas (Tautos ąžuolynas 2009). Šiandien trisdešimties hektarų plote ošia per 7000 ąžuoliukų! Šio ąžuolyno taps­mas ir kartu patriarcho gimtosios sodybos radimasis nuo pamatinių akmenų įkve­pia viltį pamatyti ir atgimstančią visavertę lietuvių etninę kultūrą, tautos dvasines vertybes.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia