Pašalui iš žemės traukiantis, medžių skaidulomis pajuda že­mės syvai. Neša jie gyvybinę jėgą į šakeles, į pumpurus. Net ant vėjo nulaužtos beržo šakelės kotelio pakimba melsvas sulos la­šelis ir sužėri brangakmeniu, pa­gavęs saulės spindulėlį. Beržas suloja! Kaip malonu pakelti vėsų sulos ąsotį prie lūpų ir pajausti tikrąją pavasario gaivą… Pasak poeto Justino Marcinkevičiaus, sula – saldus pavasarinis džiaugs­mas.

Nepagailės lapuočiai gaivių­jų syvų ir žmogui, tačiau nevalia padaryti didesnės žalos. Sulą te­kindavo per medinį latakėlį, vadi­namą sulabėgiu ar tūle, įgręžus beržo ar klevo kamieną saulėtoje pusėje. Prisileidus ąsotį, būtina skylę užkalti mediniu kamšteliu. Sulos seniau kaimo žmonės prisi­leisdavo tiek, kad pakaktų ir vasa­ros darbymečiu atsigaivinti. Supildavo į statinaitę, įberdavo keletą saujų avižų, ku­rios išbrinkusios ir sudygusios sudarydavo želmenų plutą. Dėl geresnio skonio dar įdėdavo aviečių kotelių, serbentų šakelių, kartais apynių. Vėsioje vietoje, kamaroje ar rūsyje, taip paruoštą sulą galima išlaikyti iki rugiapjūtės. Tada plutą praplėšęs tik semk saldrūgštį, labai gerai troškulį malšinantį gėrimą. Sakydavo, kad ir putra, suloje virta, yra saldi be pradaro. Dar ji labai tinkanti burokams raugti. Saldžiau­sia – klevų sula, o ypač po šaltos žiemos. Patarlė sako: „Nebėr žiemų šaltų, nebėr nė sulų saldžių“, senovėje, kai pavasarį pradėdavo bėgti sula, žmonės jau dažnai būdavo baigę grūdų atsargas; iš čia ir toks graudokas apgailestavimas: „Kai yra sulelės – nebėra duonelės, kai yra duonelės – nebėra sulelės.“

Per Velykas lalautojams su dainomis lankant kaimynus, priedainiuose vis girdė­ti „vynas žaliasai“:

Ant tėvulio dvaro rūtelių darželis,
Vyneli mano žaliasai.

Arba:

Oi ant dvarelio stov žalia grūšelė,
Vynelis vyno žaliasai;
Ten ant kalno, an žvyrinėlio,
Oi vyną, vyną žaliausia.

Tikriausiai tas vynas ir yra sula, gaivusis pavasario gėrimas. Antraip kodėl jis „žaliasai“? Tikėta, kad sula turi stebuklingų galių: raganos, nusipraususios joje naktį, įgauna galių apžavams ir visokiems kerams. Ir net oru gali skrieti į Šatrijos kalną, jeigu nusimaudo suloje Jurginių naktį. Taip pasakoja sakmės. Todėl vakare ąsotėlį prie beržo geriau apversti dugnu į viršų.

Štai mįslė klausia: „Tutinas suladinas – marti medį pažadina. Kas?“ Atsaky­mas – pjūklas. Graudu žiūrėti į pavasarį nupjautą medį – jo kelmas verkia. Bet atskrenda čia sulos atsigerti paukšteliai, vidurdienį susirenka margaspalvis druge­lių būrys, tuntas skruzdėlių, vabalėlių. Visokiai miško gyvasčiai norisi paskanauti pavasario gaivos.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia