Bičių įvairovė

Bičių įvairovė ir paplitimas

Tiksliai nežinoma, kada atsirado bitės. Vieni šaltiniai teigia, kad jos jau buvo maždaug prieš 35 milijonus metų, kiti — prieš 80 milijonų metų. Spėjama, kad dabar vadinamos naminės bitės atsirado prieš 15 milijonų metų, o jos išsivystė iš indiškųjų bičių (Apis indica).

Yra keturios bičių rūšys: indiškosios didžiosios (Apis florea), indiškosios vidutinės (Apis indica) ir naminės (Apis mellifera).

Indijos bitės

Bičių paplitimo žemėlapis
Bičių paplitimo žemėlapis

Pirmosios dvi rūšys sutinkamos Indijoje, Javos, Sumatros, Ceilono salose ir kituose šilto atogrąžų klimato kraštuose. Jos gyvena gamtos prieglobstyje, pasirinkdamos kalnų tarpeklius, uolų plyšius tarp medžių.

Didžiosios Indijos bitės siuva vieną didžiuli net iki 150—180 centimetrų ilgio ir 60—80 centimetrų aukščio korį. Motinėlė visiškai nesiskiria savo dydžiu nuo bičių darbininkių, kurių ilgis siekia 16—18 milimetrų. Todėl ir visos korio akelės būna vienodos.

Mažosios bitės, atvirkščiai, siuva mažą korį, dažniausiai delno dydžio, na ir bitelės dukart mažesnės už mūsų namines bites.

Indiškosios vidutinės bitės

Jos sutinkamos Tolimuosiuose Rytuose bei visame Azijos žemyne. Gyvena medžių drevėse, susiuva po keliolika korių. Jas buvo bandoma apgyvendinti aviliuose tačiau dėl neramaus būdo, greito susijaudinimo tai padaryti nepavyko, nes palikusios avilį pabėga. Iš kitos pusės ir ūkiniu požiūriu indiškosios bitės didesnės vertės neturi.

Naminės bitės

Plačiausiai paplitusios — naminės bitės. Šią rūšį galima skirstyti į tris grupes; Europos, Azijos ir Afrikos.

Šiuolaikinės bitininkystės pagrindą sudaro Europos bitės, kurios skirstomos į keturias rases.

Vidurio Europos tamsiosios bitės

Apis mellifera mellifera paplitusios šiaurinėje, rytinėje ir vakarinėje Europos dalyje. XVII amžiaus pradžioje jos buvo nuvežtos į Sibirą, Šiaurės bei Pietų Ameriką. Nuo kitų rasių skiriasi stambesniu kūnu, yra tamsios spalvos, kartais su neryškiais rudais taškeliais ant 2—3 narelio. Liežuvėlio ilgis 5,8—6,2 milimetro. Tai piktos, neramios bitės, apžiūrint lizdą, bėga nuo korių. Pavasarinis vystymasis lėtas, šeima sustiprėja tik vidurvasary, blogai gina lizdą, menkai orientuojasi vietovėje, todėl netinka laikyti bitidėse. Žiemoja gerai.

Italijos bitės

Plačiausiai pasaulyje paplitusios Italijos bitės, ypač gražios geltonos spalvos, dėl to kartais vadinamos „auksinėmis”. Italijos bitės kūno sandara truputi smulkesnė už tamsiosios Europos bitės. Pasižymi darbštumu, gerai naudoja vidurvasario ir vėlyvą medonešį. Liežuvėlio ilgis 6,3—6,6 milimetro. Didelės vagilės ir mūsų klimatinėmis sąlygomis gana blogai žiemoja, suserga nozematoze, todėl bitininkų nevertinamos, nors iš viso, tai yra pati produktyviausia bičių rasė. Pagal motinėlių dėslumą užima pirmą vietą kitų rasių tarpe.

Karnikos arba Krainos bitės

Karnika laikoma viena seniausių žemėje išsilaikiusių kalnų bičių. Jų tėvynė yra pietrytiniai Alpių kalnai, vadinamos Karnikos Alpės. Bitės pilkos, su sidabriniu atspalviu. Alpėms žemėjant ir pereinant į Dunojaus lygumas, Makedoniją bei Jugoslavijos sritį — Krainą, — šios rūšies bitėms ant 2—3 narelio atsiranda rusvi žiedeliai. Liežuvėlio ilgis 6,5—6,8 milimetro. Pasižymi puikiomis ūkinėmis bei biologinėmis savybėmis. Mūsų klimatinėmis sąlygomis gerai žiemoja, gerai siuva korius, gina lizdą, labai ramios. Spartus pavasarinis vystymasis, kuris neturi sau lygaus, leidžia gerai išnaudoti ankstyvąjį medonešį.

Laiku išplečiant lizdą, laikant daugiaaukščiuose bei didesnės apimties aviliuose, visai nespiečia. Neklaidžioja. Tinka laikyti bitidėse. Atsparios ligoms ir lipčiaus priemaišai meduje. Medų fermentuoja kaip vietinės populiacijos bitės. Karnikai yra giminingos Karpatų kalnų bitės.

Kaukazo kalnų bitės

Kaukazo kalnų bitės labai panašios į Alpių kalnų bites. Tačiau daug kuo ir skiriasi. Kaukazietės turi ilgiausią liežuvėlį (6,8—7,1 milimetro). Skirtingi ir kubitalinial indeksai. Pasižymi darbštumu, produktyvumu, tačiau blogiau žiemoja, mažiau atsparios ligoms, didesnės vagilės, žymiai atsilieka šeimos vystymasis pavasarį. Medaus dengimas tamsus, o medus šviesus. Geltonus žiedelius ant 2—3 narelio turinčios kaukazietės yra susimaišiusios su Kubanės lygumų geltonosiomis bitėmis ir pasižymi blogesnėmis ūkinėmis savybėmis.

Sukryžminus atskirų rasių bites, jos visuomet esti gyvybingesnės, darbštesnės, surenka žymiai daugiau medaus.

Afrikietiškų bičių populiacija

Atskirai norisi paminėti afrikietiškų bičių populiaciją (Apis mellifera adarisonii). Tos bitės, nuvežtos į Braziliją moksliniams tyrimams, pabėgo ir paplito tropiniuose Brazilijos miškuose. Jos žymiai mažesnės už europines, nepaprastai vislios, agresyvios tikra to žodžio prasme — laukinės bitės. Dėl savo piktumo ir puolimo vadinamos „žudikėmis”. Ką daryti, kad jos neplistų, kaip sumažinti jų piktumą atsakymo nerandama.

Apie bitelių reikšmę gamtoje daug prišnekėta. Netgi žodžiai „bičiulis”, „bičiulystė” kilę iš žodžio , bitė”. Na, o žiedų apdulkinimo vertę sunku žodžiais nusakyti.

Kas pasvers žmogui suteikiamą ramumą, kuomet jis mato ratuotas darbštuoles, grįžtančias į avilį? Kas pranoks bičių dūzgesį po ilgos žiemos tylos, kuomet bitininkas stebi pirmąjį pavasarini apsiskraidymą? Tai tarsi pranašas, jog vėl atbunda gamta. Koks aromatas sklinda iš vėdinamų avilių tyliais gegužės – birželio vakarais… Sakoma. jog tai pats vertingiausias bičių produktas, kurio nenupirksi už jokius pinigus.

Aloyzas Šukys
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.