Baltų šventadieniai

Pradžia Laidos Baltų šventadieniai
Laidose „Baltų šventadieniai“ aiškinamės, kokios yra pagrindinės baltų šventės, kada jos švenčiamos ir kodėl būtent tuo laiku. Ką jos simbolizuoja ir įprasmina. Kaip jos buvo švenčiamos seniau ir mūsų dienomis įvairiuose Lietuvos regionuose – Žemaitijoje, Aukštaitijoje, Dzūkijoje, Suvalkijoje, Mažojoje Lietuvoje. Laiko ir geografijos „pjūviai“, jaunosios ir senosios kartos požiūriai, jų sugretinimas ir palyginimas padeda susidaryti tikslesnį vaizdą apie baltų šventadienių raidą ir su ja susijusius dvasinės kultūros procesus. Ieškome atsakymo į sudėtingą klausimą – koks yra šiandieninis lietuvių santykis su protėvių kultūra. Kaip mes ją suvokiame ir kiek dar mums aktualios senosios šventės, išlikę papročiai, ritualai, dainos ir šokiai, jų tikrosios prasmės.

Baltų šventadieniai (32) Kūčios, Kalėdos

Paskutinėje ciklo laidoje pokalbis su etnologu, mitologu prof. dr. Rimantu Balsiu apie senųjų Kūčių, Kalėdų papročius bei jų prasmę. Nors Kalėdos žemdirbio kalendoriuje laikytos didžiausia metų švente, tačiau dauguma pirmosios dienos tikėjimų tik atkartoja ar tęsia Kūčių dienos apeigas. Iki pat XX a. vidurio Kalėdos švęstos tris, o kartais ir keturias dienas, nes Kalėdos – tai metas, kai į žmogų vėl atsigręžia Saulė. Sveikiname su artėjančiomis žiemos šventėmis ir dėkojame visiems, prisidėjusiems ir padėjusiems rengti TV kultūros laidų ciklą „Baltų šventadieniai”, bei nuolatiniams partneriams Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui, Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai, informaciniams partneriams dienraščiui „Vakarų ekspresas“ ir interneto portalui Alkas.lt. Laidas parengė režisierė Nijolė Jačėnienė, filmavo ir montavo Jonas Tumasonis, tekstus skaitė Sigutis Jačėnas. VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“ projektą iš dalies finansavo Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Baltų šventadieniai (31) žiemos saulėgrįža

Senovės baltai tikėjo, kad piktosios žiemos jėgos nužudo augmeniją, įkalina Saulę, todėl Žiemos saulėgrįžos metu specialiomis maginėmis apeigomis reikia pasaulį atkurti iš naujo. Su etnokosmologu Jonu Vaiškūnu ir mitologu Dainiumi Razausku aiškinamės, kokie pasaulio kūrimo vaizdiniai yra būdingi baltų pasaulėvaizdžiui, kas vyksta su gamta ir žmogumi tamsiuoju metų laiku ir kuo svarbi Žiemos saulėgrįžos šventė

Baltų šventadieniai (30) Rėdos ratas

Lietuvių sutartinėse, kaip ir kitų tautų apeiginėje muzikoje, buvo siekiama sutarimo, skambesio darnos. Ir neatsitiktinai: manyta, kad tik šitaip galima kreiptis į dievus. Kol saulė negrįžo ir kol Rėdos ratas rieda per tamsybes link Žiemos saulėgrįžos, kviečiame į saulėtą Aukštaitijos regiono sutartinių šventę „Sutarjėla”

Baltų šventadieniai (29) šiaudų sodai – namų puošybos tradicija

Pasak Gintaro Ronkaičio, „Lietuviškas šventosios skvarmos (formos) pasireiškimas yra Sodas. Akivaizdus įrodymas, kad senieji lietuviai ne tik nebuvo laukiniai, gyvenę medžiuose ir neturėję kultūros, tačiau giliai gyvenimą ir jo ritmą, Rėdos dėsnius jautusi tauta.“ Vilkijoje, Antano ir Jono Juškų muziejuje, susitikome su svetingąja šeimininke Vida Sniečkuviene, kuri „augina“ gražiuosius šiaudų sodus. Iki šiol tikima, kad šiaudiniai sodai, padovanoti per šventes, „neša į mūsų gyvenamąją erdvę darną ir tvarką.“

Baltų šventadieniai (28) popieriniai karpiniai – namų puošybos tradicija

Senovėje ilgais rudens vakarais, laukdami žiemos švenčių, lietuviai netinginiaudavo. XIX a. pabaigoje ir keletą XX amžiaus pirmųjų dešimtmečių Lietuvoje, kai popierius tapo prieinamas ir įperkamas paprastiems žmonėms, karpymas, ypač kaimuose, įsigalėjo kaip greitas būdas papuošti tuometę namų aplinką. Šį kartą apsilankėme pas tautodailininkę Joaną Imbrasienę, kuri kūrybiškai puoselėja lietuviškų karpinių tradiciją

Baltų šventadieniai (27) lietuvių šventinis tradicinis kostiumas

Liaudyje buvo tikima, kad tam tikri drabužiai, ornamentai, papuošalai lemia laimingą gyvenimą, todėl kai kurios aprangos detalės beveik nesikeisdamos išlikdavo šimtmečiais. Dailėtyrininkė Teresė Jurkuvienė pasakoja apie XIX a. pab.– XX a. pr. tradicinį kostiumą, kuriuo lietuviai puošdavosi šventadieniais ir kuris vėliau virto nacionaliniu simboliu – tautiniu kostiumu.

Baltų šventadieniai (26) skambantys kankleliai

Senovės lietuviai tikėjo, kad kanklės, kaip ir medis, iš kurio jos padarytos, turi sielą. Jų kilmė ir naudojimas susijęs su pirmykščiais tikėjimais, o gamybos papročiuose yra mirusiųjų kulto reliktų. Lankomės laidos viešnios Agotos Zdanavičiūtės „Kanklių rato“ užsiėmime, kalbamės apie kankles, kankliavimą ir kūrybą

Baltų šventadieniai (25) Vėlinės

Nuo seno lietuviai savo protėvius, mirusius artimuosius prisimindavo ir pagerbdavo visų pagrindinių kalendorinių švenčių metu, o jiems skirtas apeigas vadino Dziedais. Šiuolaikinės Vėlinės – tai rudeniniai Dziedai. Apie tradicinės žemdirbių kultūros santykį su mirtimi ir laidojimo papročius kalbamės su etnologu dr. Arūnu Vaicekausku

Baltų šventadieniai (24) Krivio diena

„Romuvos, Ramuvos ir panašūs vardai rodo baltų kultūros esmę. Šis vardas ženklina svarbiausias mūsų kultūros vertybes: ramumą, sutarimą, švelnumą, grožį“, – rašė pirmasis atkurtos Romuvos krivis Jaunius-Jonas Trinkūnas. Romuvos bendruomenė spalio 19-ąją švenčia Krivio dieną. Ta proga kalbėjomės su krive Inija Trinkūniene, vaidila Jonu Vaiškūnu ir apie šventę, ir apie pagrindines baltų tikėjimo nuostatas.

Baltų šventadieniai (23) tradiciniai šokiai lietuvių šventėse

Šiais metais Tradicinių šokių klubas surengė jau 16-ąją tarptautinę tradicinių šokių vasaros stovyklą prie Pailgio ežero. Ten susitikome su etnologe Dalia Urbanavičiene, šokių mokytoju Daumantu Čepuliu ir stovyklautojais, kurie domisi lietuvių tradicijomis ir papročiais, mokydamiesi šokti senovinius lietuvių liaudies šokius