Į žemaitiškų košių skaičių dar tenka dėti:

Riebioji košė: užkaičia beveik vieną grietinę (kiek saldžiu pienu pra­skiestą) ir įplaka gerų kvietinių miltų. Toki košė išvirta yra apsemta storu gry­no sviesto sluoksniu. Ją valgo su juoda duona. Greit gaminama. Patiekiama retiems ir gerbiamiems svečiams, kurių nepatogu kiaušyne ar virtais kiaušiniais su žolyne vaišinti.

Kruopų košė: beveik tik vien miežinių kruopų, visiškai be miltų. Su sviestu, mirkalu (patermesas), spirgintais lašiniais ir po to su rūgusiu pienu valgoma.

Ruginių miltų košė su silke. — Vien ruginių miltų vandenyj virta košė; sudėję į dubenį su kaupu, įkiša į tokią košę pagal žmonių skaičiaus po pusę silkės, — vieniems uodegų galiukai, kitiems galvos snapeliai bekyšo. Silkė sušunta, ištysta, paleidžia ir surumą ir riebalus. Valgo kiekvienas į savo silkpusės buveinę mirkydamas pakabintos košės kąsnius. Tai pasninko košė. Bendrai imant, košių yra didelis įvairumas. Į miltų košę pridėjus kruopų, grucės ir kt., gaunama įvairūs itin įdomūs prieskoniai. Sako: „tai vaišės buvo — dvylika davinių ir vis košė“.

Košių skyriuj paminėti spirgučiai. Reikia manyti, jog čia kalbama apie taukus spirgintus ar pjaustytus lašinius. Tačiau, yra Žemaičiuose vietų, kur spirgučiais vadina tai, ką gerbiamoji lietuviškų valgių autorė vadina kana­pių taboka, arba beveik tai, nes visokių yra jų gaminimų kelių, ir dėlto susidaro įvairūs skoniai.

Sako: „kiekviena šeimininkė turi savo duonos raugą ir spirgučių skonį“.

Su šitokiais spirgučiais košės nevalgo.

Sriubos. Nereiktų pamiršti bulbynės su mėsa. Dažnai į tokią bulbynę įdeda kiek kruopų. Kartais miltų dėl „tumės“.

Bulbynė su užtrynu. Seniau labai tankiai verdama. Užtrinas — tai vidaus kiaulės taukai suvinioti su prieskoniais sutrinti, pasūdyti, apsiūti (pailgo duonos kepalo lyties) ir padėti pirma kambaryj ant prie balkių prikal­tos lentelės netoli krosnies, ar bendrai kur ugnis kūrenama, reiškia šiltai. Taip laikoma, sakysim, nuo Advento iki pavasario. O kad pavasarį išeinama priemenėn virti (kamine), pakriautėj pakabinama prie užlų ir užtrinai. Paprastai iš vienos kiaulės padaro vieną užtriną, bet iš didelios ir riebios kiaulės padaro ir po du gana dideliu. Iš čia, patekęs priemenėn ir pažvelgęs į pakriautę, drąsiai pagal užtrinų skaičių gali spręsti apie namų turtingumą.

„Pas ją, sako, užtrinai kaip žagai pakriautėj kybo“.

Tai tokių tad senų taukų nedidelį gabalėlį sutrina ir įdeda į sriubą pavilgai. Dažniausiai tai daro vasaros metu, pupžyščio metu, kada bėra skundai mėsos. Bulbynė su kopūstais. Žinoma, raugintais. Verda ir su mėsa, bet ar tik nedažniau pasukomis uždažo, ir valgo pieniškomis dienomis (trečiadienis ir šeštadienis). Saldžioji bulbynė. Beveik visados su morkais, ypač švie­žiais. Kartais ir sėtinį įdeda. Verda saldžiame piene. Dėl to brangoka, ir šeimy­nos labai ja nelepina.

„Ubagais eidamas, saldžios bulbynės negausi“.

„Gyvenk prie bobutės ir saldžios bulbynės gausi“.

„Saldžios bulbynės benorįs. Lak putrą ir nešnypšk, kaip žaltys be ožkos pieno“.

Minima lapynė, pravartu būtų ir kotynę paminėti. Vienur labiausiai mėgsta virti burokų lapų kotus, kitur — pačius lapus. Mano padangėj (Kontaučių par.) piausto lapus, bet ir stimbarių pasitaiko. Kai kotai gįsloti, tuomet saugoja juos viralan dėti.

„Motin, ar ne koštuvį įmetei lapų vietoj“, — sako, kai tų gįslų pasitaiko.

Mėgiamas valgis. Gardus valgis. Dažnai aptinki. Pupynė. Žirnynė su mėsa. Žirnynė su grybais (kartais ir su gruce). Meratinė Lekšalynė. Rūkšta putra, nelyginant anam straipsnyj minimas trejuokas. Jau nuo ugnies nuėmę, prarūkština pasukomis, sena gerai surūgusia grietine.

Branginamas valgis — šutynė. Nuskustas bulbes stambiai supjausto, sumeta į katilą, biskį papila vandens, įdeda rūkytos dešros, krauklėlių (rūkytų), papilvės lašinukų mėsa peraugusių, o ir pačių lašinių, apdengia į katilo graištvas sklandžiai įeinančiu dangčiu (beveik aklai uždarančiu) ir šutina. Viskas šunta savo garuose. Riebios taukų persisunkusios bulbės, ir mėsa sukritusiom bulbėm apsinešus. Kvapu. Sotu.

„Nė pas ponus kasdien šutynės negausi“,

„Ne tavo nosei šutynės dangtį kilnoti“.

„Eina, kaip žąsytis sparnus paleidęs, o prie šutynės už penkis kemša“.

Svečiams pamylėti, kepamos visokios kiaušynės. Plakti kiaušiniai su mil­tais, dar kiek saldžios grietinės, ( kartais ir saldaus pieno pakanka) pripylus. Tik vieni kiaušiniai plakti, svieste kepti. Plakti kiaušiniai su kumpiu, su lašinu­kais: pirma juos paspirginus, arba sykiu viską sudėjus. Paleisti kiaušiniai (su­prask nesuplakus trynius su baltymais). Kiaušiniai pirkšnyse kepti: ima sveiką kiaušinį, apvynioja pakulom (nuošukom), apkibdo moliu ir įdeda į pirkšnis (ugniavietėj nuodėgulius atmetus ir atkasus stambiąsias anglis, apa­čioj randama karštų pelenų, smulkių anglelių — pirkšnys) ir kiek laiko kepina. Tikrai savotiškas skonis.

Sampilinis pienas. Kad ir kilnojamos karvės, apie Grabnyčias pradeda vesti. Gavėnioj pasninkas. Sausas pasninkas. Nė šventadieniais mėsos negausi. Nėra kur dėti pieną. Tuomet jį pila į kubilaičius su gerai uždaromais dangčiais. Pirma tų kubiliuką ištvilko, išdegina šiaudais, vėl ištvilko, kad tuo keliu pašalinus bet kuzi nereikalingą ūmą. Į tokį. kubiliuką pila ir pila pieną. Pienas rūgsta.

Pavasarį į žolę paleistos karvės ima daugiau pieno duoti, bet ir darbininką geriau reik pašerti, ir pasninkų nebėra, — pieno nebeatlieka. Pagaliau, dar da­bar pieno kiek daugiau vartojama, mėsa taupoma šienapiūtei, rugiapiūtek, kūlei, talkoms, mynėms.

O kubiliuke pienas rūgsta iki rudens, iki vėlybo rudens — šventas Mykolas, visi šventai. Jau pradeda trukti karvės, į tvartus uždarytos. Jau skerdynių lai­kas ateina. Vėl pieno nebėra. Tuomet atsimina sampilinį pieną. Įneša jį sušalusį, su ledais. Rūgštas, kaip ugnis. Švariai paruošus, malonus skonis. Tik jau pilnu šaukštu nevalgysi, — ir ledo gabaliukas pasitaikęs dantis kimbdo, o rūgštumas — visą giminę į kaktą sutraukia. Tokį pieną kiek atleidžia su šviežrūgiu pienu (norėtumei su grietine; vaikams kartais toki prabanga tekdavo) ir valgo su bulvėm, rečiau su košėmis, gal tik su pusmarškone arba su bulbine (rudenį bulbių daug — ir iš vienų verda košę). Valgo su ruginių miltų kleckais, visvien ar jie su varške ar su lašiniais virti. Bet geriausiai su vėdarais, arba su kru­vainiais.

Kruvainiai. Pjaunant kiaules, kraują nuleidžia į miežinių kruopų pribertas geldas. Tai vėdarams. Bet trūksta žarnų. Tuomet kraujus leidžia į ruginius mil­tus (miežinių kruopų gaila), čia jau kraujo mažiau beleidžia, kaip į kruopas. Liesesnis mišinys begaunamas. Tokią tešlą gerai išminko ir kepa visai taip, kaip duoną kad kepa. Gaunama paplokšti kepalai, nelyginant suklekusi duona. Laiko kaip ir vėdarus. Apypelėja. Juos verda vandenyj, arba spirgina speldėj, pečiūrėj, krosnyj, raiko, kaip duoną ir valgo tad su tuo sampiliniu, pienu. Žinoma, tinka ir kita pavilga, be kalbamo pieno, gal ir geriau tinka. Tačiau, mano atmintyj kruvainiai eina greta ar sykiu su sampiliniu pienu.

Čia suminėta tik į akis krintantieji ir atmintyj ar tai dėl savotiško skonio ar dėl įvairių nuotykių tebesilaikantieji valgiai. Būtų tikrai gerai pakratinėti senelių gamintuosius, o gal kaikur ir tebegaminamus valgius.

O būta didelio įvairumo.

I. Končius
“Gimtasai kraštas” 1936 nr. 10-11

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia