Upelio fotografavimas

Gyvenimas lekia pirmyn smarkiais šuoliais ir viskas nyksta, kitėja, mūsų krašto vaizdas kasdien darosi kitoks. Nyksta girios, jų žvėrys ir paukščiai, senka ežerai, upeliai, užželia senieji keliai ir takeliai, žodžiu, gamtovaizdis kinta. Taip pat nyksta ir mūsų protėvių kultū­rą ir tautos dvasią atvaizduojantieji kū­riniai, kaip kryžiai, koplytėlės, kapų pa­minklai, senos bažnyčios, dūminės pirkios ir kt. Nyksta senovės rūbai, įvairių įvai­riausi darbo įrankiai, papročiai, liaudies šventės. O visa tai mūsų tautos dvasia, protėvių kultūrai ir papročiam pažinti labai svarbi ir brangi medžiaga. Ją su­rinkti ir išsaugoti būsiančioms kartoms yra mūsų visų uždavinys ir čia, tarp kitų priemonių, labai svarbią vietą užima fo­tografija. Pats daiktas, kad ir muziejun padėtas, sunyksta — sutrūnija (o kiek negalima į muziejus padėti!), o gerai pa­gaminta fotografija gali išlikti amžių. Be to, tai, kas yra muziejuose ar archyvuose prieinama ne visiems, o fotografijos pagalba savo kultūros turtus ir krašto grožį bei savitumus galima parodyti liaudies masėms ir užsieniams. Kitos tautos tai gerai su­pranta ir dėl to visur, ypač pas musų kaimynus vokiečius, smarkiai propaguo­jama vadinamoji tėvynės fotografija.

Tėvynės fotografavimas gali eiti dviem būdais. Pirmasis — vaizdavimas tikrovės mokslišku atžvilgiu. Čia foto mėgėjas stengiasi viską, ką fotografuoja, atvaizduoti taip, kaip tikru­moje yra, kuo tiksliausiai, su visomis smulkmenomis. Tai, galima sakyti, tech­niškas fotografavimas, lyg ir koks suregistravimas. Šį tikrovės vaizdavimą ga­lima paskirstyti į dvi dalis:

  1. fotografa­vimą viso to, kas nyksta, rodo praeities laikus ir kultūrą, būtent, įvairių statinių, paminklų, kryžių, senovės rūbų, papuo­šalų, baldų, įrankių, liaudies švenčių, senų šulinių, vartų, skulptūrų, raižinių ir kitų senovės meno ir istorijos objektų;
  2. fotografavimą tų objektų, kurie paro­do dabarties, naujųjų laikų gyvenimą.

Dabartį vaizduojąs fotomėgėjas fotogra­fuoja moderniškus statinius, naujoviškus paminklus, augalus, gyvulius, ieško būdų atvaizduoti savo šalies gamtovaizdį, geo­logiją, parinkdamas charakteringas, įdo­mias išpjovas. Pav., dabar reta kur už­tiksime miestelį, kuriame nebūtų kokio nors paminklo nepriklausomybės atgavi­mui ir jos kovotojams paminėti. Jeigu mes nufotografuotumėm visus tokius pa­minklus ir išleistumėm albumą, pagalvo­kit, ar nebūtų padarytas didelis kultūri­nis darbas, kuris vaizduotų, kiek bran­giname nepriklausomybę ir dabartinį mūsų meną?

Vaizduoti fotografijos pagalba praeitį ar dabartį darbas nelengvas ir, atrodo, nedėkingas. Kas nori šioje srityje pasiekti gerų rezultatų, tas turi padirbėti, įsigyti naujų žinių iš istorijos, archeologijos ir kitų sričių. Norįs, pavyzdžiui, fotografuoti senovės statinius, kad galėtų suprasti architekto idėją ir ją fotografijoje pa­brėžti, turi įsigilinti į istoriją, pažinti tų laikų dvasią ir gyvenimo sąlygas. Čia patartina specializuotis kurioje nors vie­noje šakoje, nes tik specializacija pra­turtina patyrimą, žinias, leidžia dirbti sistemingai ir tuo būdu pasiekti geriau­sių rezultatų. Vienas, sakysime, tegu fo­tografuoja bažnyčias, kitas kryžius ar koplytėles, trečias paminklus, ketvirtas senus ūkininkų trobesius, penktas ama­tininkus ir jų įrankius, šeštas tautodailės kūrinėlius, septintas tipus, aštuntas ūkio darbus, devintas paukščius, dešimtas gy­vulius ir t. t. Darbo, vargo įdėti reikia visur. Kas norės fotografuoti senus bal­dus (raižytas kėdes, spintas, lovas, kaus­tytas skrynias ir kt.); nesykį šviesos sąlygų verčiamas gal turės juos išgabenti iš buto lauk. Tas pat gali būti ir fotogra­fuojant, audinius: staltiesės, pirštinės, ša­likus, kaklaryšius, prijuostes. Fotogra­fuojant senovės rūbus teks paprašyti, kad jais apsivilktų tų rūbų savininkai, nes užvilkti ant kito (pav., jauno) gali tik juoko sukelti. Visa tai reikalauja darbo, kantrybės.

Antrasis tėvynės fotografavimo bū­das yra vaizdavimas jos esteti­niu požiūriu, kitaip sakant, sten­gimasis parodyti fotografijos pagalba tėvynės grožį. Tai jau daugiau meniškas fotografavimas. Šios srities fotografas jau yra laisvesnis, kaip tas, kuris tikrovę, natūralumą vaizduoja. Tačiau ir fotografas — menininkas ne­gali žiūrėti į savo darbą paviršutiniškai. Nereikia fotografuoti vadinamų gražiųjų vietų, kurias visi fotografuoja, turistai lanko. Reikia ieškoti grožio ten, kur kiti mano jo nesant. Grožio reikia ieškoti tyliose, nepastebėtose vietose, paslėptąjį grožį surasti ir jį fotografijos pagalba ki­tiems parodyti. Patartina pasirinkti ne­didelę apylinkę ir ją išstudijuoti, pada­ryti visą eilę nuotraukų ir jas atitinka­mai sugrupuoti. Tačiau ir meniškuoju atžvilgiu fotografuojant savo tėvynę reikia nenutolti nuo tikrovės. Mes juk ži­nome, kad negražiausią tikrumoje vietą galima puikiausiai atvaizduoti fotogra­fijoj. Taip galima ir reikia daryti, bet tik tuo atveju, kada fotografuojame sau, užmiršę sąvoką „tėvynės fotografija“. Pav., gražus saulėlydis jūroje, šakelė su žiedais ir debesimis, vienišas medis gali atrodyti nuotraukoje be galo gražiai, bet vargu tokias nuotraukas galėtumėm pa­vadinti tėvynės vaizdais. Kodėl? Dėl to, kad tokių visur, kiekvienoje šalyje gali­ma padaryti. Jie per daug lyriški. Reikia parinkti tokius motyvus, kurie ne tik gražūs, bet ir charakteringi, rodą, jog tai mūsų tėvynės vaizdai. Sakysime, medį pakelyje visur gali rasti, bet medi su koplytėle — ne visur. Tai charakte­ringa Lietuvai.

Kaip jau minėjome, tėvynės fotogra­favimas darbas nelengvas ir nepelningas. Fotografuodamas kasdieninio gyvenimo įvykius gali ir pinigų uždirbti atiduodamas nuotraukas spaudai. Vadinamas tėvynės fotografijas parduoti daug sunkiau, nes daugelis jų periodinei spaudai neįdomios. Taigi čia ne tik kad negalima pelnyti, bet ir savo faktinųjų išlaidų nors dalį susigrąžinti sunku. Tačiau negalima į viską žiūrėti materialiniu požiūriu. Ran­dame pinigų kitoms neproduktingoms iš­laidoms, tai šiam naudingam kultūriniam darbui irgi galime surasti. Tėvynės fo­tografija pirmiausiai yra kiekvieno lietu­vio pareiga, nes tuo pasitarnaujama mūsų kultūrai, populiari­namas savo kraštas. Be to, individuali­nės naudos turi kiekvienas toks foto mėgėjas. Pirmiausiai, kaip jau buvo mi­nėta, tėvynės fotografija pagilina kiek­vieno išsilavinimą, nes reikia įsigyti nau­jų žinių. Toliau fotografuodami pažįstame savo krašto žmones, jų papročius, žmonių gyvenimo ir darbo sąlygas ir tai nelieka be naudos. Fotografuodami senovės rū­bus, papuošalus audinius ir kt. supran­tame liaudies meną, jo įtaką mūsų šių dienų menui, pažįstame lietuvio sielą ir mūsų tautos dvasią. Įsigiliname į tautos praeitį ir mokomės mylėti kas sava, lietu­viška. Ir ne tik kad patys nejučiomis pažįstame savo tėvynę ir labiau ją pa­milstame, bet ir savo nuotraukomis tą pat daryti kitus skatiname. Taigi iš tikrųjų tėvynės fotografija yra labai ir labai pelninga, tik, žinoma, ne materia­line prasme.

Suglausdami visa, kas aukščiau bu­vo pasakyta, prieiname prie šitokių iš­vadų:

Tėvynės fotografija — yra tikslus, tik­ras fotografinis atvaizdavimas savo tė­vynės; jos gamtovaizdžio, žmonių ir jų kūrybos senovėje ir dabar. Ši fotografija pagilina savo tėvynės praeities, dabarties, tautos kultūros idealų pažinimą, auklėja tėvynės meilę, skatina gerbti ir branginti kas sava.

Šios fotografijos uždavinys — išlaiky­mas savo krašto skirtingų nuo kitų savu­mų ir iškėlimas jo grožio, kad kiek gali­ma didesnė tautos masė visu tuo susi­domėtų. Įsigijimas žinių apie praeities ir dabarties gamtos ir kultūros kūrinius. Pa­dėjimas savo patyrimais ir nurodymais saugoti senovę ir jos paminklus.

Veikimo sritis — gamtovaizdis su jo charakteringais pažymiais. Dirvos sudė­tis ir jos apdirbimas. Senųjų ir naujųjų laikų architektūra. Gyvenamieji trobesiai sodžiuose, miestuose ir viensėdžiuose. Liaudies gyvenimas: atskirų tautos šakų (aukštaičių, žemaičių, dzūkų, suvalkie­čių, kapsų), charakteringi tipai, amatų atstovai (kalviai, kurpiai, staliai, puodžiai ir kt.), senovės rūbai, papročiai, liaudies šventės. Įrankiai amatuose, pra­monėje, ūkyje, prekyboje, susisiekime. Tautos menas seniau ir dabar. Tipiškų Lietuvos gyvulių ir augalų pasaulis.

Kalbamojo uždavinio įvykdymas. Rei­kia dirbti pasistačius kokį nors konkretų tikslą vienoje srityje, iš eilės, sistemin­gai, nes atskiri paveikslėliai uždavinio neišsemia. Nuotraukos privalo apimti ir parodyti pasiimtojo uždavinio esminę ir charakteringą pusę. Natūralios nuotrau­kom geresnės už inscenizuotas. Pakeitimų daryti negalima. Meniškumas pageidauti­nas, bet tik toks, kuris nenustelbia tikro­vės. Montažai negalimi. Taip pat ir retušavimas. Nuotraukos turi būti techniš­kai tobulos, kad tiktų klišėms gaminti. Geriausiai gaminti kopijas ant lygaus pa­viršiaus popieriaus.

„Skautų aidas“ 1933 m.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia