Steponas Kolupaila. Baidarių žygio dalyviai pakeliui iš Vilniaus į Kauną, 1940 m.

Nėra reikalo aiškinti, kiek svarbi gimtojo krašto pažinimo propaganda, kiek skatintinas įvairiausias turizmas. Mūsų jaunimas turi būti gyvesnis, eks­pansyvesnis, kaip apsnūdusi inertinė senoji karta. Norėtųsi kiek galima prisi­dėti prie pažadinimo iš miego glūdinčių mūsų tautoje kūrybinių jėgų.

Prieš mano akis — dvi mažos knygutės: „Fusswanderungen dureh das malerische Ostpreussen“ Edgaro Rudolph’o — Pėsčios kelionės per dailius Rytprūsius. Kiekvienoje jų tiksliai aprašyta po keliasdešimts maršrutų į tolimiausius krašto užkampius; suglaustai, bet įti­kinančiai aprašytos vietovės, nurodyti gražūs vaizdai, duota daug praktiškų patarimų, numatyti visi galimi sunkumai. Su tokia knygute turistas gali ke­liauti, kaip su geru palydovu, ir iš kelionės gauti maksimumą, naudos ir smagu­mo. Su tokia knygute ir eina vokietukas kiekvieną laisvą dieną „in Griine“, tirdamas savo artimesnes ir tolimesnes apylinkes, pažindamas gamtą ir žmo­nes. Tokių knygučių mums labai trūksta!

Be pėsčių kelionių dabar labai madoje keliauti automobiliais. Tam reikalin­gi specialūs vadovai. Lietuvos Automobilių Klubo išleistas anglų kalba vadovas „Lithuania. Guiding Facts for Tourists“, bet jis nenurodo jokių maršrutų, o tik duoda bendrų informacinių žinių apie Lietuvą.

Labai patogus ir malonus vandens turizmas. Keliautojas lengva valtele — baidare — lengvai ir pigiai gali aplankyti didelius krašto plotus, pasidžiaug­ti saule ir vandens sporto smagumais, pažinti gražiausias gamtos dovanas — upes ir ežerus. Užsieniuose vandens turizmas nepaprastai populiarus; keliauto­jų obalsis — labai kilnus: „Keliauk, kad pažntum ir pamiltum savo kraštą; saugok gamtos grožį; gerbk kultūros palikimą (senienas); nešk su savim saulę ir džiaugsmą!“.

Vandens turizmui paskatinti bei palengvinti leidžiama speciali literatūra. Vokietijoje išleista ištisa serija „W asserfūhrer fūr Faltboot und Kanufahrer“ Grethlein’o ir Ko. firmos Leipcige. Nedidelio formato knygutės leidžiamos atskiroms upėms ar didesnių upių dalims. Pav., Žalei (Elbės intakui) paskirta knygutė „Saale, Hof-Mūndung“ G. Altenberg’o, 64 pusl., su 15 vaizdų. Pridėtas specialus žemėlapis „Streckkarte“ su ryškiu pabraukimu visų kliūčių, vietovių, tiltų, su gausiomis, ke­liautojui naudingomis pastabomis.

Lenkai turi bendrą vadovą visais vandens keliais, baidarkininkų sąjungos (Polski związek kajakowcow) išleistą. Tai „Szlaki wodne Polski“ A. Heinrich’ o (Warszawa, 1932 m., 316 pusl.). Knygoje duotas kilometri­nis upių ir kanalų aprašymas su vietovardžiais ir svarbiausiomis žiniomis; jo­je nėra nei iliustracijų, nei žemėlapių.

Rusų literatūra dar negausinga. Yra trumpas vadovas „Po vodnym bassejnam SSSR“ P. Noskov’o (Moskva, 1933, 144 pusl.). Knygoje duoti bendri svarbiausių upių aprašymai su takoskiros sričių žemėlapiais.

Pirmas mėginimas padėti mūsų vandens turistams padarytas „Skautų Aide“ mano straipsnių eilėje su svarbiausiais maršrutais (1933 m. Nr. 4, 5 ir 6). „Skautų Aido“ redakcija išleido tuos maršrutus atskira knygute „Mūsų vandens keliai“ (Kaunas, 1933 m., 95 pusl, su 40 iliustracijų ir 2 žemė­lapiais). Joje duotas suglaustas kilometrinis aprašymas 13 maršrutų: Nemunas nuo adm. linijos iki Kauno, Nemunas nuo Kauno iki žiočių, iš Atmatos į Klaipė­dą kanalu ir per Kuršių mares, Neris nuo adm. linijos iki žiočių, Šventoji nuo Luodžio ežero iki žiočių, Kriauna nuo Obelių iki Sartų, Nevėžis, Dubysa, Jūra, Minija, Venta, Mūša ir Šešupė.

Vandens turizmui paskatinti „Skautų Aido“ redakcija buvo praeitais me­tais paskelbusi konkursą kelionei Lietuvos vandens keliais. Labai kuklūs kon­kurso rezultatai (dalyvavo vos 4 valtys) parodė, kad vandens turizmas pas mus dar neprigijęs, mes dar tebebijome vandens ir tingime pasijudinti iš vietos. Vandens turizmo propaganda varoma ir toliau, šią vasarą organizuojamas pir­mas masinis plaukimas baidarėmis iš Alytaus pro Birštoną į Kauną. Grupė geografų ir hidrologų ruošiasi plaukti išilgai Neries nuo Sovietų sienos per Vilniaus kraštą., pro Vilnių į Kauną. Mano 1932 metais atlikta panaši kelionė „uždraustu“ Nemunu nuo Stolpcų iki Gardino, aprašyta „Gamtos Drauge“ (1933 m. 9 – 12 nr. ir šių metų 4 – 6 nr.); vėliau ji bus išleista ir skyrium („Nemunas. Medžiaga Nemuno monografijai“).

Šį pavasarį numatoma paskelbti „Skautų Aide“ keletas maršrutų kelio­nėms po nepaprastai gražius mūsų ežerus. Pernai man teko kartu su kan. A. Sabaliausku aplankyti šiaurės – rytų ežerų sritį; mes buvome suža­vėti to krašto grožiu. Tokiais ežerais, kaip Aisėta apie Saldutiškį, kaip Baltie­ji Lakajai (už Malėtų), Peršoksna, Asvė (apie Dubingius), Luodis ties Salaku, Aviliai, Sartai, Ežerasas, Dusetas ir daugybė kitų, — mūsų kraštas gali kon­kuruoti su garsiąja Suomija.

Būtų labai pageidautina išleisti vadovą mūsų plentams ir vieškeliams; pa­našiai „Mūsų vandens keliams“. Kitaip mes nemokame rasti Medvėgalio, Poš­kos „baublių“, Stelmužės ąžuolo, Kryžių kalno, Puntuko, Gelgaudų „Zomkaus“, Punios šilo, Tylos slėnio, Kunigaikščių žvėryno, didvyrių kapų ir, bend­rai, lankytinų ir matytinų savo tėvynės kampelių. Maršrutas nesunku paruošti, naudojantis geru žemėlapiu ir šiokiu tokiu patyrimu. Nereikia bijoti klaidų; jas lengviau atitaisyti, kai bus padaryta pradžia, ypač prie mūsų įgimto palinki­mo prie neigiamos kritikos: gero patarimo negreit sulauksi, o visos klaidos tuoj bus išgarsintos. Kai kurie kritikai reikalauja sudeginti „Lietuviškąją Enciklo­pediją“, nes joje duotos netikslios žinios apie jų gimtąjį kaimą; o žinių rinkimą apie tą kaimą jie pramiegojo (ž. p. D. kritiką „Vaire“). Neklysta tas, kas nieko nedirba.

Steponas Kolupaila „Gimtasai kraštas“ 1934 m. nr. 2.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia