Fragmentas iš Šiaulių Kraštotyros Draugijos 1936.VII. etnografinės ekspedicijos darbų Kretingos apskr.

Durpių gaminimas (žem.: kasimas) plačioje Lietuvoje yra  įvairus ir savotiškas, nes vienur su mašinomis jos kasamos, kitur be jų. Jau kai kur ir Žemaičiuose prie didesnių miestų, didžiuosiuose durpynuose durpės kasamos su mašinomis. Be abejo greit išnyks ir šiaurės-vakarų Žemaičiuose primityvus senoviškasis durpių kasimas, nes su mašinomis daug lengvesnis ir spartesnis yra durpių kasimo darbas, ir tokios durpės kūrenant daug didesnį duoda karštį, negu paprastai sukastos.

Šis tas iš praeities. 

Trumpai pakalbėsim, kurios priežastys privedė šiaurės – vakarų Žemaičius kurui gaminti durpes ir kaip jos iki šioliai buvo ir yra gaminamos.

Senovėj miškingas buvo Žemaičių kraštas. Bet per amžių amžius žmogaus ranka negailestingai miškus mažino, retino. Daug miškų, iki XVI a. pradžios, išnaikino gyventojai, išdegindami mišku apaugusius plotus laukams daryti. Žygimantas Augustas 1529 m. „ustavu“ uždraudė laukams daryti, de­ginti miškus. Matyt, miškų plotai buvo sumažėję. Miškas buvo reikalingas statybai, kurui ir eksportuoti į Vokietiją.

Iš XVI a. yra Karaliaučiaus archyve užsilikusių Karaliaučiaus pirklių susirašinėjimų su Platelių valsčiaus miškų savininkais dėl miško pirkimo bei eksportavimo Vokietijon. Vokietjon buvo eksportuojama neapdirbta miško medžiaga ir statinėmis medžio pelenai. Popiermalkės buvo plukdomos Bebrungo upe, o iš jos Minija į Klaipėdą. Kita medžio žaliava ir pelenai gabena­mi žemės keliais Klaipėdon ar Palangon. Platelių karališkame valsč. XVI a. buvo 246 valakai (4.920 ha) miško. Kiek valakų buvo pievų, nėra paduota. Be abe­jo pievose ir ariamuose laukuose buvo nemaža krūmų, kurių plotas nebuvo įskaitytas į minėtojo miško valakų skaičių.

Daug mūsų miškų išnaikino rusai, valdydami Lietuvą ir laike didžiojo karo okupantai vokiečiai. Ir nepriklausomoji Lietuva parduoda miško į užsienius. Daug miško medžiagos pareikalauja išsiskirsčiusių kaimų statyba, augantieji miestai, miesteliai, o vis vien žemaičiai spygliuočio miško turi pakankamai; suvartojama miško ir kurui, bet už vis daugiau lapuočių krūmų išnaikinama laike skirstymosi į viensėdžius.

Žemaitis yra gamtos mylėtojas. Jis augina, be svarbaus reikalo nekerta savo privatiško miškelio bei krūmo, džiaugiasi jų grožiu. Juk žemaičiuose iš senovės išlaikė miškeliai savo vardus, pav., gojai, gojeliai, apušro­tai, lieknos (žem.: leiknos). Liekna — iš senovės laikų dirbamajame lauke užsilikęs spigliuočių medžių miškelis. Gojelis — alka, tai pagoniškosios Žemaitijos gyventojų šventa vieta, kur susirinkdavo apylinkės gyventojai pasi­melsti, savo dievams išreikšti pagarbą.

Žemaitis praktiškas žmogus. Jis žino, kad miškams atželdinti reikia ne kelerių metų laiko. Tačiau savo žemėje turi neišsemiamo kuro šaltinį durpes, ku­rias ėmus vartoti lengvai išsprendžia kuro klausimą. Kurui tik lapuočių medžių malkos vartojamos. Nors šiaurės – vakarų Žemaičių kraštas gausingas krūmais, krūmokšniais, teikia gyventojams pigių ir lengvai prieinamų malkų, bet paprastai daugiausia kurui vartojama durpės ir žabai (žem.: virbai, šakos). Durpės pigiau apsieina pagaminti, negu ir savo miškelio neperkamos malkos ar žabai sukirsti, namo parvežti, sukapoti. Durpės daugiau duoda karščio, negu geriau­sios beržinės malkos.

Žemaičių krašte yra daug didelių ir mažų durpynų, kurių kurui ir pakratoms tūkstančiui metų pakaks. Durpinę žemę vartoja dar molinei žemei praskiesti.

Ne visiems Lietuvos krašto gyventojams durpių kuras yra pažįstamas. Suvalkiečiai durpių kurą vartoja nuo senesnių laikų, aukštaičiai ne taip senai, o pasitaiko ir tokių apylinkių, kur durpių nė žinoti nežino. Šiaurės – va­karų žemaičiai durpes jau nuo neatmenamų laikų kurui vartoja. Tai paliudija didžiausi iškasti durpynai (žem.: velėnijos), kurie dabar yra vos pažįstami. Se­nųjų žmonių liudijimu jau prieš 100 metų, ne tik Gintiliškės valsčiaus ūkininkai, ir Gintiliškės dvare kurui vartojo durpes, bet plytinėje plytoms degti buvo manoma vartoti durpės. Lažininkai turėjo eiti į dvarą durpių kasti. Buvo kasamos metinės durpės. Darbas nebuvo sunkus. Kiekvienas vyras lažininkas turėjo iš eilės durpes iš duobės (iš durpyno) mesti. Tokia buvo nustatyta tvar­ka, kad kiekvienas vyras, atėjęs į lažą, turėjo nustatytą uždavinį durpių iš dur­pyno išmesti, o tada ėjo prie durpių vežimo.

1863 m. Ginteliškės valsč. nežinomi asmenys lažininkai – maištininkai pade­gė Ginteliškės dvaro būdose sukrautas durpes. Durpės buvusios sukrautos toje pat vietoje, kur jos buvo sukastos. Žiemos metu veždavo durpes į dvarą.

Durpės, jų rūšys ir kasimo įrankiai.

Seniau ir dabar žemaičiai savo reikalams durpes gaminasi labai paprastu, pigiu būdu be jokių mašinų ir be brangių, ypatingų įrankių. Darbas spartus ir dirbamas atspėjamu nuo vasaros darbų laiku. Durpės kasamos prieš šienapiūtę laikotarpy V.15—VI.24 d., kai iš žiemos atšilsta žemė, vanduo ir oras, kad giliai durpyne sušlapusios kojos nešaltų. Per visą tą laiką nykiuose, niūriuose durpy­nuose verdąs darbas, skamba daina, dygsta žemaitiškos „akmens anglys“.

Durpės yra dviejų rūšių: 1) kastinės durpės kubo pavidalo gabalai, kurių sudžiūvusių kvadratinis plotas pie 20 X 20 cm., o nesudžiūvusių dvigubai didesni gabalai; 2) mindai yra sulaužyti į netaisyklingas ir nevienodo dydžio plytas ir smulkius gabaliukus.

Pirmiausia pradėta kasti durpės (žem.: mestinės velėnos), nes buvo pakankamai sausų kimininių durpynų. Mestinės durpės yra dviejų rūšių: 1. kimi­ninės ir 2. purvinės mestinės durpės. Kimininės durpės savo ruoštu dar dalijasi į dvi rūšis: 1. kieto, tankaus sąstato, juodos išvaizdos durpės; 2. reto sąstato, geltonos išvaizdos durpės. Mestinės durpės kūrenant, karščio atžvilgiu, pirmą vietą užima purvinės durpės; antrą vietą — juodosios kimininės; trečioje vietoje — geltonosios spalvos.

Apskritai imant, skirtumas tarp kimininių ir purvinių durpių yra toks, kad pirmosios, jas kasant, ir vežant sausas į namus, negriūva, netrupa, o antrosios, — kasant ir sudžiūvusias vežant į namus griūva, trupa. Purvinės durpės be malkų kūrenant visai silpną liepsną duoda, bet daugiau karščio duoda, negu kimininės durpės. Kimininės durpės geriau dega, didesnę duoda liepsną. Jas galima ir be malkų priemaišo kūrenti.

Mestinės durpės greičiau ir pigiau pagaminamos, mažiau prie jų darbo, negu mindus gaminant. Per 2—3 dienas 6—7 žmonės su pora arklių pasigamina durpių vienam ūkiui visiems metams.

Mestinėms durpėms gaminti reikalingiausi įrankiai (lentelė): šmaikš­tas, durpių metamoji lopita, paprastas kastuvas, šiupelis, kirvis, naligočius (senieji vad. nalivočius), ratai su mėšlavežėmis dumpeklėmis. Su kastuvu balaną durpyne nuima, su šiuplių smulkmes, su kirviu pasitaikiusias durpyne šaknis ir medžius pakerta, su nalivočiu vandenį iš dur­pyno semia.

Lentelė
Lentelė. 1. Nalivočius 2. Velėnų kasamoji lopėta 3. Šmaikštas

Jei vanduo labai verždavosi į durpyną, seniau buvo vartojamos medinės „pompos“. Jų konstrukcija panaši į senesnes metalines, gaisrininkų pumpas. Pagaminta iš medinės ir odinės medžiagos. Tokių pumpų atstovė, bet jau nebe­vartojama yra dar viena nuosavybėj Petro Daciaus, Jockių k., Platelių v., Kretingos apskr. Dabar Žemaičiuose medinės „pompos“ jau yra visai išėjusios iš apyvartos. Jas pavaduoja fabrikuose pagaminti siurbliai, pakanka vieno žmogaus ir daug geriau ir greičiau yra iš semiamas.

Durpių kasimas.

Jei durpyne yra storas kimininis balanas arba tas viršutinis sluogsnis yra trapus arba peršalęs, tada prieš durpių kasimo talką tą viršutinį suogsnį nuima (pašalina), kad durpių kasimo darbas eitų sparčiau. Viršutinis durpyno sluogsnis, kuris yra netinkamas durpėms, verčiamas į iškastą durpyną arba kartais smulkmės vežamos į molėtas dirvas.

Pirmoji metų žemės darbo talka yra durpių kasimo talka, seniau dau­gelio, vad. „juoda kalvarija“. Darbas tęsiasi nuo saulės patekėjimo iki nusilei­dimo (žem.: nuo saulės iki saulės). Durpių kasimo talkoje esti 6—7 žmonės ir pora arklių, ratuose pakinkytų.

Darbas pasiskirstomas taip.

Du stipriu vyru stoja į durpyną (žem.: prie duobės). Vienas, vad. durėjas, antrasis durpių metėjas. Durėjas viršuje stovėdamas nuo durpyno sienos su šmaikštu užduria durpes, o metėjas iš šonų ir apačios su durpių meta­mąją lopitą briauna (šonu) užpiovęs išmeta į viršų durpes. Juodu pasikeičia savo darbais, nes jų darbas sunkus, reikalauja stiprių rankų. Ne kiekvienas vyras pajėgia būti durpių metėjų. Dažniausia durpes iš duobės meta du vyru, nes dau­giau išmeta durpių ir labai nenuvargsta. Tada durėjas turi susimesti, kad spėtų durpes uždurti. Metėjui yra pats sunkiausias ir nespėriausias darbas, kol įsi­leidžia į durpyną. Palieka storą šančių, kad iš seniau iškasto durpyno nesi­veržtų į duobę vanduo.

Durpyno gilumas matuojamas statmenai durpių išmestųjų skaičiumi, sa­koma, per 9, 10, 11, 12 velėnų įsileista į durpyną (žem. į velėniją). Kiekviename durpyno dugne yra geresnės kimininės durpės. Todėl paprastai įsileidžiama per 11—12 velėnų, apie 2 metru gilumo. Kartais durpyno duobėje padaromi laiptai ant kurių atsistoja metėjas, nes kitaip nebegali į paviršių išmesti durpių. Jei durpyne į duobę veržiasi vanduo, tai vienas vyras seniau su nalivočiu arba „pompa“, o dabar su kibiru arba siurbliu pumpuoja lauk vandenį.

Išmestąsias iš duobės durpes keturi žmonės su pora arklių veža, kur nuo­šaliai ant lygios sausos žemės (žem.: ant kalvos) sukrauna jas džiūti. Dur­pes veža dažniausia trys moterys ir vienas pusbernis ar jau senokas vyras, nes lengvesnis yra jų darbas, negu prie duobės. Durpių vežėjai sustoja į 2 poras taip, kad kiekvienos poros žmogus vienas ima nuo žemės durpę, paduoda savo poros žmogui į rankas, kurie atsargiai krauna durpes į vežimą, kad durpės vežime nesudužtų. Tokiu pat būdu durpės iškraunamos iš vežimo, kai jas nuveža ant kalvos džiūti. Durpių vežėjai vežant durpių vežimą eina paskui vežimo, o grįžtant tuščiais susėdę į vežimą nuvažiuoja prie durpių duobės. Durpės sukraunamos taip ant kalvos, kad jos nesusiglaustų, kad liktų protarpiai, greičiau durpės išdžiūna.

Durpių kasimo talkoje nedidelis žmonių skaičius tedalyvauja, darbas sun­kus, nusipurvinę, oras šiltas, todėl talkininkai nežaidžia. Bet užtatai kiekviena linų mynės uždainuoti, kad kaimynai nepajuoktų. Visi tal­kininkai sustoję į ratą užtraukia po 3—4 dai­nas: po pusryčių, einant į namus pietų, po pavakarės, einant namo vakarienės ir po va­karienės, skirstantis talkai. Bet dabar miršta daina žemaičių kaime.

Durpes kasant, talkai duodami kasdieni­niai valgiai. Šeimininkė pagerina pusry­čių, pietų ir vakarienės valgius. Priešpiečiui duoda sūrio po gabalą, sviesto, nerūgusio pieno ir duonos. Pavakarei: nekaištos sausai išvirtos bulvės, kastinys (didysis sviestas), kiek sviesto, taukai, rūgusis pienas su grieti­ne atskiestas.

Prieš didįjį karą geram durpių metėjui mokėjo už dienos darbą, po vieną rublį, durėjui po 10 kapeikų, o kitiems talkininkams po 20 kapeikų (po dvi grivini). Už durpyną nuo darbininko po vieną rublį mokėjo. Taigi, už dienos kasimą, už durpyną reikėdavo mo­kėti po 6—7 rublius. Jei kas pirkęs kasdavo durpes, labai smarkiai dirbdavo, kad daugiau durpių prikastų. Bet nesnaudžiama ir savo durpyną turintieji, jaunimas nori pasirodyti ką gali. Metėjas skuba, kad nepritrūktų vežėjams darbo, o vežėjai irgi nenori apsileisti, kad daug durpių neprimestų prie duobės.

Ilakių valsč. durpyno vienas ha vertinamas apie 1000 litų, o Platelių valsč. durpyno ha apie 250—300 litų. Už durpyno vieną kvadratinį sieksnį mokama 5—6 litai. Taigi, kur miškinga apylinkė durpynai pigesni, o kur maža miško, ten brangūs durpynai.

Mindai.

Mindus šiaurės – vakarų žemaičiai pradėjo daug vėliau gaminti, negu mies­tines durpes. Kai gyventojai daugelis pradėjo durpes kurui vartoti išsibagė gilūs, nusausinti durpynai, kurie nebepatenkino visų ūkininkų. Pradėta iš griū­vančio, šlapio durpyno purvo gaminti durpes, vad. mindais. Senai jau žemaičiai šalia mestinių durpių gamina mindus. Mindantis gaminti durpžemio yra kiekvienoje pelkėje ar lenkėje.

Vokiečiams okupavus Lietuvą, žemaičiai pradėjo mindus gaminti bendrose kaimų su dvaru ganyklose (vad. servitutuose), nes savo žemėje gaila žmogui knaisioti duobes, gadinti ganyklą ar pievą.

Mindai, kol juos pagamina, darbo pareikalauja daugiau, negu mestinės durpės. Bet mindai greičiau išdžiūva, kūrenant duoda daugiau karščio, negu mestinės durpės. Mindams gaminti nevartojama jokių mašinų, nei specialių įrankių.

Per 4—5 dienas du-trys vyrai su pora arklių priveža mindams durpžemio vienam ūkiui visiems metams. Prikasę iš durpyno durpžemio nuveža ir verčia tam tikru sluogsniu ant lygios žemės, veja apžėlusia. Vieta parenkama arti pel­kės, kūdros, upės ar iškasto durpyno, kad arti būtų vanduo mindui lieti. Mindui lieti susirenka 10—15 žmonių, kurie neša ir pila vandenį ant mindo apie pusę dienos, o vienas vyras pora arklių akėja mindą. Akėja ir vandenį pila, kol min­das pasidaro tąsi lyg išplakta tiršta vapna, kad baigus darbą mindė liktų aiškios akėtvirbalių brėžių žymės. Mindo storumas ir didumas yra įvairus. Vidutiniškas mindo storis apie 2 plaštakos (19 cm.).

Visi mindo liejėjai apsirengia blogais rūbais, nes gerų gaila supurvinti. Vyrai kelnes atsiraito iki kelių, o moterys ilgus sijonus pasikelia iki pusei blauzdų, kad rūbai labai nesipurvintų. Ir taip kol baigia lieti mindą yra visi nusitaškę, juodi, purvini, šlapi. Jaunuomenė skuba, bruzda nori parodyti savo jėgas ir greičiau baigti darbą. Ir tikrai nuvargsta, nuo naščių net pečiai pradeda kiek skaudėti. Mindo lieti eina kits kitam atsibūtinai.

Jei oras giedras už 2—3 savaičių verčia mindą antron pusėn, kad greičiau išdžiūtų. Mindas džiūdamas išsproginėja iki žemės per akėčių virbalų brėžius, kas palengvina mindų vertimą. Mindą verčiant ima ranka mindus, laužia ga­balais ir apverčia antron pusėn.

Jei oras sausas, karštas už 1—2 savaičių statomi mindai kaip ir mestinės durpes į krūvas, lyg į tuščiavidures laibomis viršūnėmis piramides. Krūvų aukštis apie vieną metrą. Tokiose krūvose greit mindai sudžiūva, o tada iš jų veža mindus namo, sukrauna į pastogę. Ūkininkas mindų prisiveža po 50—69 vežimų.

Daugelis gyventojų žiemos, šaltu pavasario ir rudens metu durpių bei mindų kuru šildo kambarius; verda valgius ir jovalus; žlugina žlugčius; pirtis kūrena; duonai kepti pečių kūrena; o seniau durpėmis bei mindais duobose javus džio­vino. Paskutiniaisiais metais durpių kurą vartoja daugelis pieninių, malūnų ir t. t. Mindų vežimas turguje kainuoja apie 6 litus, o beržinių malkų vežimas apie 14 litų.

Alsėdiškiuose kai kas mindus gaminant akėčių nevartoja, bet su arkliais mindą mindina, o baigus minti mindą su virvimi išraižo. Iš kur toks mindų gaminimo būdas atėjo į alsėdiškius, nežinia.

J. Mickevičius
“Gimtasai kraštas”
1937 m.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia