Kiekvienas kraštas, apylinkė, kamputis turi skirtumų su kitu kraštu, apy­linke ar kokiu nors krašto kampučiu. Vienos apylinkės skiriasi šneka, kitos — papročiais, dar kitose vietose visai skirtingai atliekamas darbas.

Šiuo kartu pasiryžau panagrinėti Dusetų krašto statybą, statybinius papro­čius įvairiais laikotarpiais ar pasižyminčius kitais tipingumais.

Sekmingesniam darbui skirstysiu pačią statybą jos paskirtimi, nors pirmiau­sia paliesiu bendruosius Dusetų krašto statybinius bruožus. Taip pat stengsiuosi paliesti ir atskirais laikotarpiais: baudžiavos, prieškarinį ir šiandienį, o šie lai­kotarpiai, turbūt, ir sudarė Dusetų krašto sodybų ir jų trobesių statybos skir­tumus.

Ne visada statyba turėjo tas pačias formas, statybos papročius ir nevieno­dai buvo atliekama pats darbas, bet laikui bėgant kito ir trobesių forma, ir jų statymo papročiai, bei būdas. Ypač tas ryškiai galima pastebėti Dusetų krašto apylinkėse: kiekviename kaime yra trobesių, kurie nepaprastai skiriasi nuo visų kitų trobesių. Bendrai, Dusetų krašto pastatai labai margi savo išvaizda: šalia apkerpusių senos formos trobesių išsišauna naujoviško tipo pastatas, kuris nesiderina su kitais trobesiais, o pamiškėse matyti dar mažų trobiūkšlių — kirvio statybos laikų; vienų stogai raudonuoja ir saulėje blizga, kitų apkerpę ir apžolėję. Viso to margumyno priežastis: ne vienas statybos laikotarpis ir dusetiškių būdas „prašmatniau“ pasirodyti. Bekalbant apie pačią Dusetų krašto staty­bą, negalima tyliai praeiti ir pro statybinius papročius, kuriuose kaip tik daug yra palikę praeities žinių.

Paruošiamieji darbai.

Statybos medžiaga. Paskutiniu laiku statybos medžiaga įvairi: trobesių sienas suvaro iš medžio, kartais iš lentų sukala arba ir molį pavarto­ja. Stogams stiegti vartoja šiaudus — kūlį, skiedras, gontus, o kartais ir skar­dą, nors yra menkų pastatėlių dar ir nendrėms apdengtų.

[/su_tooltip]

Prieškarinėje statyboje ūkininkų buvo vartojama sienoms tik medis, o sto­gui — šiaudai; kita medžiaga tebuvo išimtis.

Baudžiavos laikais be medžio niekas daugiau nebuvo prieinama, o kita — jis nebuvo ir savarankus, bet pono priklausomybė. Dvaras rūpinosi baudžiau­ninko butu; pataisydavo ar naujai pastatydavo, kai jau gyventi visai nebuvo ga­lima. Baudžiauninko trobesiai buvo statomi iš dvaro miške užaugusios medžia­gos ir stiegiami dvare gautais šiaudais ar nendrėmis.

Medžiagos sukirtimas ir suvežimas. Apie šiandienį me­džiagos iškirtimo būdą netenka kalbėti — jis visur vienodas. Sienojai daromi 3—5 sieksnių (6—10 m.), o kartais ir ilgesni. Drūtgalis (pirmamedis) da­roma dažniau trumpesnis, kad būtų galima patogiau parvežti, o antramedis, kaip plonesnis būna ilgesnis, tretysis arba viršūnė — koks išeina. Mišką iškertant yra išlikęs vienas savotiškas paprotys, šone kelmo žievę nutašius skeliama kelmo skiedra, bet taip, kad neatkristų. Į plyšį įvaromas iš šakos nutašytas ko­kių 10 cm. ilgio ir 4—5 cm. storio storgalyje pleištas, kuris dar paseilėjamas, kad būtų slidesnis. Įvairius pleištą, visa jėga kertama kirvio pinčių į atplaišą, sutrenktas pleištas iššoka ir kartais daug aukščiau už aukštus me­džius. Iš tokio „šovimo“ vyrai sprendžia jėgą ir potyrį; mat, aukštai „iššauti“ ne vien jėgos reikia, bet ir mokėti gerai pleištą nutašyti. Šis paprotys jau nyksta, bet prieš dešimtį metų buvo pramogaujama visų kirtėjų. Antras jau baigiąs iš­nykti paprotys, tai nešerti į kelmą kirvio pinčių, o kirvis įkirsti. Šio papročio priežastis vienas prietaras: „jei kelmą suduosi pintimi, negalės vilkėtas (žmogus pavirtęs vilku) žmogumi atvirsti“.

Statybinė medžiaga paprastai suvežama talkomis. Žiemą vežama ro­gėmis su rogutėmis, nors prieš 30—40 m. rogučių nebuvę, tai medį vilkdavę ant rogių drūtgalį uždėję, žinoma, stori ir ilgi medžiai buvę sunku pargabenti. Taip pat veždavę vilkdami ir vasaros metu.

Prieš 50—70 m. suvežti miškui t. y. statybinei medžiagai buvo suprašoma kaip galima didesnės talkos, nes tuo laiku davus „liesninkui“ rublį, galėjai vežti visą dieną ir naktį kiek pajėgei su visais talkininkais. Ir šiandien senukai pasa­koja, kad už rublį pirkę visam rūmui (gyvenamam namui) medžio, o už kitą tvartui ir klojimui.

Lentelė
a) Šliužas akmenims vežti; b) Trepa – atspirta medžiui kelti (dedamas ant užkirtimų); c1 ir c2 lentutė nustatyti gulstinei ir statmenai ir d) Trauktuvas (keltuvas) medžiams kelti (1. Staklės, 2 Volelis, 3 Spyris, 4 Ritulys su ašimi ir 5 Ašis rituliui užmauti)

Talkų papročiai nesiskiria nuo kitų talkų papročių. Šeimininkai talkininkus vaišina, talkininkai dainuoja, šūkauna, lenktyniauja arkliais ar savo sveikata. Išimtis tai talkos padegėliams. Padegėlis — sudegusio trobesio savinin­kas. Padegėliui talkinėja visi kaimynai ir šiose talkose nevaišinami talkininkai, neduodama ir arkliams pašaro, o viskuo apsirūpina talkon vykdamas. Paskutiniu laiku ir padegėlių talkos jau nebesiskiria nuo visų kitų talkų: talkininkai vaiši­nami ir arkliai šeriami.

Medžiagos paruošimas. Suvežtoji statybos medžiaga — medis gyvenamiesiems namams ir klėtims apdirbamas, kaip dusetiškiai sako, apipjau­namas. Apipjauna pasamdyti pjovėjai, kurie daugiausia būna rusai. Seniau, kol išilginių pjūklų nebuvo, medžius tašydavo, o baudžiavos laikais ar tik ją panai­kinus gyvenamųjų namų ir klėčių statybai vartojo apvalius sienojus, kas jau dabar „nemadoje“. Kitiems pastatams dar ir šiandien apvalius rąstus vartoja.

Išilginiai pjūklai Dusetų krašte tik prieš kokius 50 m. tepasirodė. Iki tol lentas skaldyte skaldydavo, o paskiau kirviais nutašydavo. Iš storoko medžio 4—5 lentos teišeidavę, o jei kuris invijas (susisukęs) pasitaikydavęs, tai vos dvi šiokias tokias padarydavę.

Pasirodžius pjūklams, lentos išpjauti gana brangiai kaštuodavę. Už kapos lentų išpjovimą mokėdavę apie 3 pūrus rugių.

Medžius tada per trepas keldavę. Trepos buvę su užkirtimais medžiokas, kurį prie ožio priremdavo ir keli vyrai nuo vieno ant kito užkirtimo keldavo, iki ant ožio užkeldavo. Šiandieną storus medžius jau trauktuvu (keltuvu) ir du vyrai užsikelia.

Vietos parinkimas. Surasti tinkamą vietą naujai statomam tro­besiui nėra taip lengva šiandieną, bet dar sunkiau ji buvo rasti senesniais lai­kais. Šiandien naujai statomam trobesiui renkama, kad būtų patogi ūkininkui, o seniau — kad laiminga. Bet parinkti laimingą vietą ne taip jau lengva būda­vo, reikėdavo ištirti ir prisiminti, ką apie kiekvieną žemės žingsnį tėvai kalbė­davo. Išrinkti vietą sukviesdavo visus senesnius kaimo senukus ir išklausinėdavo, ką jie prisimena ir ką girdėjo apie tą norimą pasirinkti vietą.

Nelaiminga vieta buvo laikoma:

  1. Jei kada nors ten perkūnas trenkė, jis gali antrą kart trenkti, nes tokias vietas labai mėgsta.
  2. Kur viena troba sudegė — tai kita toje vietoje nestatyti, nes ugnis tas pačias vietas noriai lanko.
  3. Seno kelio vieta. Pastačius trobesį ant „senybės kelio“ (svar­bu buvo ne tik jį prisiminti, kur ėjo jų atminimu, bet ar ir senovėje pro ten jis nėjo, ar jo nepasakodavo tėvai ir seneliai) per naktis trinksės, važiuos, raiti jos ir t. t.
  4. Vieta, kur buvo seniau kas nors palaidota. Sąmo­ningai vengdavo sausų, žvyruotų vietų, kad tenai dažniausia būdavo randama žmogaus kaulų. Tokioje vietoje pastačius gyvenamą trobesį, trankysis, baldy­sis vaiduokliai ir kitos dvasios.
  5. Vieta, kur buvo žmogus nusižudęs ar nužudytas — tokiose vietose vaiduokliai neduos ramybės.
  6. Vieta, kur augo namų medžiai, k. a. obelis, kriau­šė, klevas, uosis ir kiti. Jei tenka statyti jau tokioje vietoje, rūpestingai išimama kelmas su storomis šaknimis, nes kelmo nepašalinus, bus ne­laimingas trobesys: jei namas — žmonės sirgs; jei tvartas — gyvuliai neis „ran­ka“ ; o jei kitas trobesys — šiaip kokių nelaimių atsiras.

Iš šių kelių įsitikinimų, kurie turi padaryti vietą laimingą ar nelaimingą, visai aišku, kad trobesiui vietos parinkimas, senesniais laikais, buvo itin sun­kus ir ją tegalėjo parinkti tik seniai, prisiminę savo ir jų tėvų pasakojimus.

Sienos.

Statytojai. Parinkus trobesiui vietą, ieškoma statybos darbą dirbančių žmo­nių, kurie suvarytų sienas. Jei statoma iš senų trobesių, tenka tik perstatyti, paprastai pats šeimininkas pasiima vieną ar du paprastu darbininku ir trobesį perstato. Tvarto, klojimo, daržinės statyba nesudėtinga, ją kartais atlieka ir nedaug nusimaną statytojai. Pastatyti gyvenamajam namui, kaip dusetiškiai vadina „rūmui“ ir ant glotnų sūsparų, ieškoma tikro statybos žinovo, meistru vadinamo, bet jei statoma su sąsparoms (kada paprastai medis neriamas), tenkinasi ir eiliniu statytoju. Jau iš šių kelių eilučių aiškėja, kad statybininkų Dusetų krašte yra dvi rūšys: vieni, specialistai, atlieka geres­nių trobesių statybą, o kiti eilinius statybos darbus, kuriuos nusimano atlikti kiekvienas ūkininkas. Bendrai tenka pažymėti, kad dusetiškiai, kaip ir kiti tų apylinkių žmonės, yra gabūs meisteriai. Šio krašto kiekvienas ūkininkas, sugeba pasidaryti reikalingą padarynę ir atlikti smulkų gyvenamų trobesių įrengimą, bei ūkiškuosius baldus, jei tik susiranda laiko. Jei kviečia jau meisterį, tik labai vertingiems darbams ar laiko neturėdamas.

Pamatinių kertinių sudūrymo būdas
1. Pamatinių kertinių sunėrimo būdas. Taip sunerti rąstai neslysta į šonus ir sunerimo vietoje nėra plyšių; 2. Sienojų sudūrimo paprastas būdas; 3. Pirmojo vainiko (pamatinio) sunėrimas: vadinasi prancūziškas capas; 4. Paprastas vienu capu kertinis rąstų nerimas; ir (virš 2) Plėšys – lenktas geležinis aštriais galais įrankis bozui pažymėti. Bozas – išilgai rąsto iškirstas griovelis.

Senesniais laikais veik visi ūkininkai patys statydavosi sau reikalingus tro­besius ir buvo neblogi statybos žinovai.

Pačią statybos eigą tenka skirstyti dalimis: sienų statyba, stogo stiegimas, pamatų darbas ir vidujinis įrengimas.

Sienų statyba. Atėjęs meisteris, šiandieną matuoja vietą, susitaręs su šei­mininku, nustato pamato aukštį (pamatai paprastai paskiau dedami, jau namą pastačius). Pamato aukštis, kad trobesys išeitų nekreivas, nėra taip lengva nu­statyti, ypač jei žemės paviršius yra nelygus. Nustatyti trobesio apatinio medžio horizontalei linijai šiandien vartojamas gulstukas. Pamato aukštį pradeda nuo žemiausios vietos; ten įkala baslį tokiu aukštumu kokiu bus pama­tas, kitą baslį kala per porą metrų, ant jo dedant lygią lentelę ir antrąjį baslį įkala, taip, kad pati lentelė būtų horizontalinėje linijoje. Trečią baslį lygina su antru ir t. t., iki apeina visą trobesio užimamą plotą. Kartais daroma ir kitaip: nuo vieno baslio iki kito ištiesiama virvutė ir ant jos dedama gulstukas. Nustačius horizontalę liniją, kalama basliukai.

Seniau, kai neturėjo gulstuko, buvęs vartojamas sklidinas vandens indas ir sulig vandens lygiu nustatoma horizontalinė linija. Buvę vartojama ir svam­balas: į gulstinį pagaliuką, įsodintas statmena kitas. Nuo jo viršūnės ėjo siūlas, ant kurio pririštas iš švyno svarelis arba paprastas geležgalis. Suradus ant vandens statmeną ir pasižymėjus tą vietą, visai nesunku buvo praktikoje naudotis. Tokių įrankių dar ir šiandien tenka matyti.

Sužymėjus trobesio pamatų aukštį, pradedama pati statyba; neriama pamatai arba, kaip dusetiškiai sako, pirmas vainikas. Pamatų tada nebū­na, tai reikalingam aukščiui išlaikyti po sąsparų padeda akmenis arba paprastas kalades, kurias pamatus dedant pašalina.

Pirmasis vainikas sunerti skaitoma sunkiausia; tenka išlaikyti trobesio for­ma ir, kas svarbiausia, nepadaryti vienos sienos už kitą ilgesnės, kad būtų sta­čiakampis namo vidus. Tai sukalę baslius vėl gerai išmatuoja, o kampų statmeną nustato įstrižaine. Jei viena įstrižainė sutinka su kita, namo kampai išlaikyti. Tretį kartą matuoja jau sunertus pamatus.

Pamatus, kad būtų stipresni, neria paprastai su sąsparoms, t. y., sukryžuodami medžius, nors toliau pąv. gyvenamasis namas ar klėtis bus be iškištų sąsparų. Paskutiniu laiku neria jau šiuos trobesius be iškištų sąsparų vadinamu prancūzišku capu, kur susineria medis dvigubu nėrimu. Prieš 60 m., kai dar nebuvo skersinių pjūklų, tai trobesių sąsparas kirviais sukirsdavo. Iš­kirtus platesnes sąsparas, paprastai užkaldavo medžio gabalu, tik pamatinių sąs­parų saugodavo nenudidinti, kad trobesio pamatai neprarastų tvirtumo. Suneriant pirmąją sąsparą, deda tam tikrus daiktus, žiūrint trobesio paskirties. Į kiekvieno trobesio pirmąją sąsparą deda:

  1. šv. Agotos dienoje šventintos duonos, kad perkūnas nedegintų ir šiaip nuo ugnies.
  2. šv. žolynų, nuo velnių ir vaiduoklių,
  3. šv. žvakės („grabnyčios“) nuo įvairių ligų ir bėdų,
  4. pelenus nuo pelių,
  5. pinigų, kad trobesys būtų turtingas,
  6. grūdų, kad visada būtų metai grūdingi ir trobesys juos matytų,

Sulig paskirties dedama:

Gyvenamo namo pamatuos: 1. šermukšnio kryželis — nuo neramių dvasių; 2. iškertama trys kryželiai ir išlaistoma degančia žvake — nuo ligų ap­sisaugoti ir staigios tuose namuose mirties; 3. pinigai ir grūdai jau būtinai reikia įdėti, jei nori, kad namai būtų turtingi, reikalui ir svečiui turėtum.

Į tvarto pamatus dedama be bendrų dedamų daiktų: 1. šermukšnio ga­balėlis, 2. ievos medžio šmotelis, kad gyvačių nebūtų; 3. gyvulių plaukų, kad jie ranka eitų.

Klėties pamatuos dedama būtinai pinigų ir grūdų.

Klojimo ir daržinės pamatuos pinigų kartais nededa, bet už tai grūdai ir pelenai būtinai reikalingi.

Pirties pamatuos nededa nei pinigų nei grūdų, bet už tai deda dau­giau šv. žolynų ir kitų šventintų daiktų nuo velnių ir raganų. Daugumą šių dienų žmonės jau pamiršta įdėti, bet vis tik pinigų ir grūdų su šv. žolynais ir grabnyčia deda. Senesniais laikais dėdavę dar šilko ir devyndrekio (devyndrekis — labai dvokianti juoda šaknis) nuo blogų akių ir pakerėjimu, nes nei akys, nei burtai neveikią, jei šie dalykėliai esą įdėti. Bet man teiraujantis pas didžiuosius statybos žinovus, buvo paneigta, kad jie neprisimena jų dėjimo ir ne­radę ardomose trobose.

Paprastai neriant pamatinius didesniam trobesiui neužtenka vieno rąsto, o reikia sudurti. Pamatiniui sudurti vartojama „pamatinių sudūrimo būdas“, kuris visai skirtingas nuo kito sienose vartojamo sudūrimo (paveikslėlis aukščiau, 1 br.): Tokiu būdu sudurtas medis neslysta į šonus ir nesidaro sudūrimo vietoje plyšių. Po sudūrimo vieta stato akmenį ar kaladę. Dėdami antrą vainiką, tokios vietos ga­luose prigręžia.

Sunėrus pamatinius, t. y. pirmą trobesio vainiką, aplaisto. Šeimininkas iškelia meisteriams vaišes ir būtinai užstato bonką degtinės. Meisteriai linki, „kad laimingai trobesys vietoje supūtų ir būtų pilnas“ (gyvulių, grūdų ir t. t.). Svetimi žmonės šiose vaišėse, paprastai, nedalyvauja, nors seniau kviesdavę se­nukus, padėjusius vietą parinkti.

Aplaisčius pamatus, prasideda tolimesnė statyba: — dedami kiti medžiai. Medis su medžiu suleidžiamas, naujai uždedamam iškapojant griovelį — bozą. Bozo gilumas ir išlenkimas (juk ne visi lygiai medžiai lygūs ir sutinka), pažy­mima plėšiu (2 br.). Plėšys braukiamas tam tikru laipsniu praskės­tas ir savo nageliais jis įdreskia. Medžiai suplėšiama, kai sąsparos būna jau iškirstos. Paskui atverčia medį ir išbozija, t. y., iškerta griovelį. Vėliau ant apatinio deda eilę samanų ir užvožia iškapotu medžiu. Klėčių paprastai nesamanoja, o kai klojimų ir daržinių nė nebozija. Saparas neria jei lygiomis prancūzų capu, (3 br.), kartais menkesnius pastatus ir vienu capu (4 br.), o kitus paprastu sukryžiavimu. Pasitaikius sienoje sudūrimui, duria pa­prastų būdu ir paskui, pergręžę storu grąžtu, perkala mediniu kuoleliu (sutėbliuoja). Sienų statyba toliau tęsiama visai paprastai, iki pat viršaus, kur paskutiniai du vainikai virš balkių prigręžiama, kad pastatas būtų tvirtesnis.

Durims statkos dvejaip įstatomos. Gyvenamų namų ir klėčių statkos (adverijos) yra prie galų medžių priglaudžiamos, medžių galuose padaryta už­kirtimai, o statkoje griovelis, paskui uždedama skersinis (adverinas), bet tarp jo ir gaubiamo medžio paliekama tarpas, kad gulintis sienai, nepakeltų vir­šuje esančių medžių. Klojimų, tvartų, daržinių vartų statkos dar būna perkaltos ir užmaunamos ant vieno tyčia palikto sienos ilgesnio medžio, toks įstatymo bū­das laikomas stipresniu.

Pamatinių sunėrimas
1. Antras pamatinių sunėrimas; 2. Braukomasis sienojų sudūrimo būdas (klojimų, daržinių ir tvartų statyboje); 3. Iškištų sąsparų sunėrimas

Stogai.

Užbaigus trobesio sienas, statoma kreklai. Kreklų ilgis įspėjama iš na­mo pločio ir turi sutikti namo plotis su kreklo ilgiu kaip 3:2. Kartais šios tai­syklės nesilaikoma, stogas daroma statesnis ir slėsnesnis. Paprastai daroma statesni, ilgiau laikos stogas. Kreklo ilgis laikomas nuo viršūnės iki užkirtimo (krėslo), kuriuo jis į sieną atsiremia, jei skaityti nuo galo iki galo su palėpėmis, stogas bus slekšnas.

Kreklai suremiami dvejopai: suneriant ir užkabinant. Šiandieną tevartoja­mas tik sunėrimo būdas ir jis visų gerai žinomas, bet senesniais laikais, prieš 30 — 40 m. buvo praktikuojamas tik antrasis t. y. užkabinimo būdas. Apie šį antrąjį, jau baigiantį nykti, nes perstatant trobesius nebevartojamas, tenka pla­čiau pakalbėti.

Pirmiausia ant balkių buvo pastatomi, stipriai įleidžiant balkiuosna sta­tiniai (sukštuoliai) ir pritvirtinami, iš šalių lygiagrečiai, su būsimais kreklais, stipriais ramsteliais. Statinių statoma viena eilė, išilgai trobesį, ir ant jų viršaus dedama išilginis, virbiu vadnamas. Virbis 20 — 40 cm. storio medelis, kuris turi būti nesudurtas, kitaip — būtų nestiprus. Ant virbio, stipriai pritvirtinto prie statinių, užkabinami kreklai. Suneriant kreklus, laibgaliai jų
būna į viršų, o čia priešingai — storgalin įkalama medinis kuoliukas ir užkabi­nama už virbio, kreklo plongalis būna palėpėj. Užkabinamiems nedaroma užkir­timų „krėslų”, nei sienoje guolių, kaip daroma suneriamiems kreklams. Sune­riamųjų kreklų atsparos taškas, kur kreklas su siena susisiekia, o užkabinamų ant virbio. Praktiška užkabinamojo būdo reikšmė buvo ta, kad labai patogu pridėti galiniai kreklai užlauštu stogu trobesiui: pirmas galan virbio įneriamas, o paskui prikalus skersinėlius galima kiti kabinti.

Pastačius kreklus grebėstuojama. Grebėstai apvalainos, labai retai dar ir dabar pjautos, kartelės šiandien jau kalamos geležinėmis vinimis prie kreklų. Seniau kaldavo mediniais pagaliukais, pirma išgręžiant grebėste ir krekle skyles grebestiniu grąžteliu.

Trobesį apgrebėstavus, meisterio darbas užbaigtas, nors dabar jau kartais tenka dar skliaustai užkalti, bet dažniausia stengiasi nebaigus grebėstavimo pir­ma skliaustus užkalti. Užbaigus darbą keliamas vainikas nupintas iš beržo ar liepos šakučių, nors garbingiausias laikomas iš ąžuolo šakų supin­tas. „Vainikas“ keliama ant aukštokos kartelės, kad galėtų matyti plati apylin­kė, jog darbas jau baigtas, o šeimininkui primintų išpirktuves.

Vainiko išpirktuvės, vietomis „vainiko šventinimu“ vadinamos, prasideda vaišėmis. Šeimininkas meisterius ir pakviestus savo kaimo senukus vaišina deg­tine, o šeimininkė stengiasi patiekti skanius užkandžius. Vaišinami meisteriai lin­ki: „kad trobesys būtų laimingas, visada pilnas gėrybės, ir ant vietos supūtų, t. y., ugnis nesunaikintų“. Šio linkėjimo žodžiai yra jau apeiginiai: visi meisteriai ir po kiekvieno trobesio statybos taip pat linki, nors, žinoma, kuris turi geresnį „liežuvį“, ilgiau nusako. Po vaišių kartais susirenka jaunimas ir pašoka, pasi­linksmina.

Išleisdami meisterius, šeimininkai, įteikia dovanų: šeimininkas duoda grūdų centneriuką ar pinigų, o šeimininkė apdovanoja stomenimis, rankovėmis, piršti­nėmis arba ir visiems marškiniams medžiaga, žodžiu, kiek ji išgali. Išeidami, meisteriai atsidėkojimui šeimininkei nors šakes ar žarstekliui naują kotą įdeda.

Išėjus meisteriams, vainikas laikomas išpirktu ir galima nuimti, bet, pa­prastai, laikoma iki ateina stogo stiegti.

Stogo stiegimas. Išleidus meisterius, šeimininkui susidaro naujas rūpestis — surasti gerai mokantį žmogų stogus stiegti. Gerų stiegėjų (dokarių) plačioje apylinkėje vienas kitas pasitaiko, o darbo visada nemažai yra, tenka ne tik naujų trobesių stogai stiegti, bet ir senų perdengti, todėl labai dažnai stiegėjų tenka ilgokai palaukti. Bet labai dažnai geri meisteriai, moka neblogiau ir stogą stiegti. Toki pastatę trobesį ir patys apdengia, o dažniausia ir vidaus įren­gimus atlieka: duris, langus įstato ir t. t. Geru stiegėjų būti — neužtenka mo­kėti gražiai stogą stiegti, bet reikalaujama, kad stogas būtų stiprus: vėjas nepurtintų, šiaudai nešliauštų, gerai kampai būtų apdengti; tat gi ne visiems sekasi.

Šiandieną dengiamoji medžiaga įvairėja: ir skiedros, ir skarda maišosi, o jau ne vien šiaudais stiegiama. Prieš karą stogai vien tik šiaudiniai buvo, išskyrus miestelio ar jau turtingesnių ūkininkų. Baudžiavos laikais ar tuojau po jos sto­gams buvo vartojama ne vien tik šiaudai, bet ir nendrės, ajarai, eglėšakės ir t.t. Tuo laiku šiaudų stogas buvo laikomas labai geru, bet trūkstant šiaudų, gyven­tojai vartojo nendres, jeigu tik jų gaudavo. Mažesnius pastatus arba įvairius priestatus dengdavo ir ajarais, o kartais, net eglėšakėms. Ajarai šiandieną visai nebevartojami, bet nendrės mažiems priestatams, kartais pavartojama, kai eglėšakes ir šiaip šakas vien piemens savo „būdų“ stogams vartoja.

Kalbėdamas apie stogų stiegimą, turiu mintyje tik šiaudų stogus. Kitos medžiagos stogų dengimo neaprašysiu, tai būtų betikslis darbas: skardos den­gimo būdas visur, rodos, tas pats, skiedros irgi nėra kitaip dengiamos. Gal ke­liais žodžiais tektų paminėti gontų stogų dengimo būdas, kuris vartojama Dusetų krašte. Gontai dengiami, vieną ant kito užleidžiant, taip, kad atrodo dviems ei­lėms dengti. Suleidimus prikemša plonai samanų, arba įbraukia meldą, ar nend­rę, kad žiemos metu nepustytų.

Šiaudų stogą pradedant stiegti, pasidaroma daug po porą saujų surištų kūlelių, pirmai eilei, pasterblių vadinami, uždengti. Pasterblys —tai pir­moji pora grebėstų ir dar koki pora iki sienos. Tarp pirmosios poros grebėstų šiaudų kūleraišomis pririšama stambi lota, taip, kad ji laikytųsi tarpe jų dviejų. Ant šios lotos žardoma eilė šiaudų kūlelių, ir tik ant jų skleidžiama pirma eilė jau laisvų šiaudų. Šiaudai sumušami medine bruožuota lenta, „lopeta“ vadina­ma. Aplyginus paskleistus šiaudus, uždedama lota ir pririšama stipriai prispaudžįant iš jaunų karklų, žilvičių, beržiukų ar šermukšnių susuktomis vytelėmis. Rišama, nusmailintą drūtgalį kišant per šiaudus, prakišama kita ranka aplen­kiama apie grebėstą ir virš lotos abu galai susukama, o tada pakiša po lota. Vy­telė nuo vytelės rišama per kokį metrą, o kartais ir tankiau. Pririšus lotas, su­lyginama gražiai stogas sumušant lopeta ir nupešiojama suklupę šiaudai. Pavarę keletą eilių, ant stogo deda veleną, t. y. ilgą kartį pakabina ant virvių ir ant jos vaikšto stiegė jas. Pavaręs keletą naujų eilių, kartį (veleną) vis kelia aukščiau ir aukščiau. Kartais veleną ne ant virvių pakabina, bet pririša prie dviejų karčių ir, reikalui esant, vis jas su velenu aukštyn stumia. Pirmutinę eilę stiegiant, veleno nevartojama, bet tik pastoliai, t. y., į sieną įremta du pagaliai, prie kurių stipriai pritvirtinta kartis reikalingu aukščiu.

Kūlius (gražiai iškrėstus šiaudus) užneša per kopėčias, o jeigu stogas yra aukštas, tai kartais kelia svirčių. Prie įkasto stulpo pritvirtina ilgą kartį, kurios pritvirtinimo taškas nuo galų proporcingas ilgiu, kaip 2:1 ar 3:1 Prie ilgojo galo t. y. laibgalio pritaiso kablį, ant kurio užkabina kūlį ir už virvės pririštos prie drūtgalio, kuris yra neilgas, traukiama žemyn. Prisukus kūlį su karčiu prie norimos vietos, jis stiegė jo nuimamas ir keliamas kitas, iki sukelia reikalingą vienai eilei kūlių skaičių. Lotos ir vytelės užnešamos arba užme­tama.

Lotos yra pagamintos daug anksčiau, nors kartais ir vietoje tašomos iš nestorų išlakių jaunų medelių. Jei būna nestoros, tai nė netašoma. Vyteles vie­toje suka: ant rankos ar užbraukę už kuolo, tyčia įskelto ar užkirsto. Kartais vyteles perka susuktas, nes ne visur gali tinkamų miškuose susirasti. Pirktos dažniausia yra sudžiūvusios ir jas prieš vartojimą apipila karštu vandeniu, o paskui merkia vandenin, kad iki išeikvos vieną rišulį, kitos nesudžiūtų. Rišulyje yra surišta nuo 2—5 kapų vytelių; jie perkami turguose ar pas mažažemius, gy­venančius prie didesnių karklais apaugusių balų plotų.

Būdakarklių (gudakarklių) vytelės laikoma geriausiomis ir už jų 2—5 kapų (suktų) rišulį mokama nuo 0,50—1,25 lt. Kitų vytelių kaina truputį žemesnė, nes kapai mokama 10—15 ct.

Stogui tinkamiausi kūliai laikomi tie, kurių šiaudai kieti, ne per stori ir ne ilgi. Ilgi šiaudai laikomi mažesnės vertės, nors tokiais stiegiant mažiau jų rei­kalinga. Kūliai turi būti ne iš ložėtų rugių iškrėsti, ir gražiai sudėti, iš kitokių gražaus stogo nieks nesugebės padaryti. Kūlius krečia iš pjautuvais supjautų pėdų, pirma nukūlę kultuvais varpas. Krėsdami paima už viršūnių ir krato, su­duodami į savo koją. Kartais pėdus šukuoja į dideles iš medinių kuoliukų pa­darytas šukas, bet šukuoti ne toki gražūs išeina kūliai. Pluoštus stipriai subado, sulinkusius nupešioja ir suriša į kūlius. Surišę subado, nupešioja ir dar kartą viršūnes nukulia. Kūliai labai svarbu gerai iškulti, kad varnos žiemos metu ne­pešiotų ar pelės nekapotų. Kad nekapotų pelės, seni žmonės sako, „kad reikia kūliai krėsti, nešioti ar krauti pavalgius. Alkanam dirbant ir pelės neat­siliks“.

Šiandieną jau kūlius krečiant, pėdus nukulia mašina, stipriai už pėdo laiky­dami ir krečia iš dalge supjautų pėdų. Iškrėtę dalginius pėdus, sulinkusius rugio stiebo pašaknius gražiai nukerta. Gerai padarytų dalginių pėdų kūlys mažai kuo skiriasi nuo pjautuvinių pėdų kūlio.

Viršutinę želmens eilę stiegia iš geresnių kūlių, kurie sukrėsti iš kie­tesnių ir smulkesnių šiaudų. Viršutinės dvi lotos jau storokos kartelės ir jos pririšama daug tankiau ir stipriau. Šiandieną viršutinės lotos, kurias vadina želmėninėms, jau ne vytelėmis vyčiojamos, bet su viela pritvirtinamos. Užbaigus iki želmens, velenas po truputį leidžiamas ir vis stogas kiečiau suva­roma, nupešant suklupusius šiaudus.

Užbaigus stiegti ir iš kitos pusės, želmuo supinamas, t. y. vienos pu­sės šiaudai supinami su kitos pusės viršūnėmis. Supynus želmenį, jis nėra van­deniui nelaidus, todėl užpila prie progos spaliais.

Supynus želmenį, uždengiama laužtinių stogų galai. Sunkiausia yra uždengti patys kampai: mat, kampus vėjas labai greit iššiurena (išpurtina). Kampams uždengti vartojama geriausi kūliai ir pluoštai skleidžiami gerai ištai­sius, kad nebūtų susikryžavusių šiaudų. Vėliau prispaudžiami tvirtai karkline ar lazdynine išlenkta lotele. Kartais ant tokių kampų uždeda dar surištus šiaudų kūlelius ir juos stipriai vytele priveržia, o viršūnes nauja eile pridengia. Toks būdas buvo vartojamas prieš karą. Su kūleliais buvo uždengiama ne tik kampai, bet ir galai iki laužtūmos ir želmuo.

Baigiant apie stogų stiegimą Dusetų krašte, tenka pažymėti dar vienas charakteringumas, kad stogo uždengtas plotas ir dengimo laikas „velenožodžiu nusakoma:

  1. Dar trys velenai liko (iki užbaigs dengti).
  2. Tik du velenu apidengė.
  3. Lig pietų dar veleną užvarysiu.
  4. Du velenu užvariau, — jau pietūs turi būti.
  5. Trumpa diena, tik keturi velenai.
  6. Dar du velenai ligi vakaro.

Paprastai, velenu laikoma dešimt metrų ilgio ir metro aukščio stogo gaba­las, bet yra ir nukrypimų; mažos trobos gali nebūti veleno, o didesnės gavus kartį iki 12 metrų ir pats veleno plotas padidėja.

Pamatai.

Bedengiant stogą ar tik jį užbaigus, sutvarkoma ir trobesio pamatai. Pa­matų darbas laikomas nesudėtingas ir jei tik pats ūkininkas turi laiko, jokio meisterio nekviečia, o jei ir kviečia, tai šios rūšies meisterių visur galima nesun­kiai susirasti.

Seniau, maždaug prieš 40 metų, su pamatais jokios bėdos nebuvo: po ker­čia padėdavo po akmenuką, o pamatus žemėmis užpildavo. Vėliau pradėta gy­venamiems namams pakamšioti eilė akmenukų, o kitiems pastatams po keletą ar kelioliką. Prieš karą pamatai tebuvo dedami tik gyvenamiems veik namams ir dažniausiai užlipinami moliu, sumaišytu su karvių mėšlu, nors jau pradėta dėti ir su kalkėmis. Tvartams pamatai iki karo nebuvo dedami, bet tik eilė ak­menų, kurie žiemos metu mėšlu buvo užtaisomi. Paskutiniu laiku dedami pama­tai ir iš skaldytų akmenų su kalkių ar cemento koše sujungiama, bet grožio mažai vaikomasi, išskyrus gyvenamų namų ir klėčių (jei joms dedama) pamatus.

Į žemę pamatai retai kada giliau įleidžiama, bet statoma akmens viršuje, nuimant tik patį viršutinį dirvožemio sluoksnį. Klojimams daržinėms ir klėtims dar ir šiandien retai daromi pamatai, bet tenkinamasi keleto akmenų pakišimu, kad trobesys būtų nuo žemės kiek pakeltas ir negalėtų pasmukus kampiniams šonan nusvirti.

Kalbant apie pamatus, tenka pažymėti ir daugelio dusetiškių žinomas labai paprastas akmenų skaldymo būdas — ugnimi. Atkasa akmenį ir ant jo vir­šaus sukuria nedidelę ugnį. Taikoma, kad vėjas pūstų išilgai malkas, nes daug greičiau ir gražiau akmuo perskyla. Malkos, sukuriama, siaurai sudėjus ant vi­durio akmens. Paprastai per 10 min., o rudens ar pavasario metu ir daug grei­čiau. Taip pat daug greičiau skyla kuo tankesnis ir kietesnis akmuo.

Buvo pradėję kai kas sukurti ir apačioje akmens ugnį, o paskui jam gerokai įšilus pila vandeniu. Šis būdas pasirodė nevykęs, nes neskyla akmens norima kryptimi ir reikalinga daug malkų, kai pirmuoju būdu dideliam akmeniui pusiau perskelti užtenka nedidelio glėbio malkų.

Paskutiniu laiku šiuos ugnimi skaldymo būdus pradeda pakeisti skaldymas kyliais arba, kaip dusetiškiai sako, klynais. Už vieną perskėlimą mokama 25—40 ct. žiūrint akmens dydžio.

Suskaldytus akmenis veža drungomis arba šliužu. Patogiausia laikoma vežti šliužu, tik visa bėda, kad parvežti iš tolesnės vietos netinka.

Šliužas padaroma iš dvišako beržo, prie storgalio pritaisoma kablis užka­binti arkliui, o ant dvišakės užverčiamas akmuo.

Neturint šliužo kartais ir paprastas šiaudų kūlys panaudojama: suriša­ma šiaudų varpos ir užkinkoma arklys, o ant paskleistų šiaudų užritama akmuo. Šiuo būdu vežama tik visai nedideliuose atstumuose, kai purvynas ar sniegas.

Dusetų krašte nededama pamatan perkūno mušto ar su „velnio pėdo­mis“ akmens. Jei įdėti perkūno muštą, vėl perkūnas tą akmenį muštų, o su „vel­nio pėdomis“ — vaiduokliai namus lankytų.

Pamatus darant, jokių papročių ir prietarų nepavyko sutikti ir, reikia ma­nyti, kad jų nedaug tebuvo ir visi pamiršti.

Užbaigimas.

Apdengus ir po trobesio pamatais pakamšius akmenis, trobesys laikomas baigtu ir lieka tik užbaigti. Klojimui, daržinei, tvartui telieka įdėti durys, o kitiems trobesiams truputį daugiau darbo.

Senesniais laikais klojimui, daržinei ir diendaržiui durys (suveriamos) ne­buvo duodama, bet dedami vartai, padaryti iš vienos pusės ir prigręžtos prie apvalaus storo baslio. Baslis buvo privyčiojamas stora beržo vytimi prie kito baslio, kuris taip pat apvalus ir prigręžtas prie sienos, o vyčių vieta paplo­ninta. Atkeldavo paėmę už skersai vartus peršautos karties. Dabar vartojama suveriamos durys, uždėtos ant geležinių „zovieskų“.

Klėties statybą užbaigia meisteris. Jis padaro storas, iš storų lentų, dvigu­bas duris, įdeda špuntuotas grindis ir padaro aruodus.

Daugiausia darbų tenka turėti su gyvenamu namu. Duris, langus, lubas dažniausia sudeda meisteris. Seniau duris kabindavo ant medžio kriūkų ir šikšnos „zovieskų“, šiandien viskas pakeista geležimi. Lubų senasis sudėjimo – būdas buvo: lentas deda su protarpiais ir trečia juos užvožia, o šiandien dau­giausia kala iš apačios — „miestiškai“. Grindis dėdavo senesniais laikais tik kamaroj, o visur kitur plūkdavo molinę aslą. Aslą plūkdavo iš molio, dažniau talka ir su mediniais plūktuvais, nemažomis medinėmis kūlėmis, kurių vienas galas platus, o kitas plokščias. Plūkdami suvilgydavo molį vandeniu ir visa jėga mušdavo. Panašiai plūkdavo ir klojimų padus.

Didesnio rūpesnio sukeldavo jau krosnis ir jos suplūkti buvo visada kviečiama talka. Ant akmenų sunerdavo mažą pastatėlį, uždėdavo eilę lentgalių ir kraudavo molį, kurį koks penketas vyrų su medžio kūlėmis plūkdavo. Kros­nies angai išplūkti sukaldavo iš lentų išlenktą dėžę arba padėdavo eilę rąstų, ant kurių dėdavo molį ir plūkdavo iki reikiamo aukštumo. Plūkdami naują eilę, palaisto ir padeda plonai sudraikytų šiaudų. Užbaigus plūkti krosnį, po poros dienų ištraukia iš vidaus pagalius ir išlygina su geležiniu drožtuku jos vidų. Krosnies padą padaro iš degtų plytų, po jomis padėdami eilę akmenų. Po kros­nimi palikta tuštuma papečiu vadinama, senesniais laikais buvo išnaudoja­ma vištoms laikyti.

Šiandieną krosnis daugiau daroma iš degtų plytų. Iš degtų plytų daromas ir dūmtraukis. Prieš 40—50 m. dūmtraukiai buvo daroma iš nedegtų plytų ir dažnai sugriūdavo. Kartais buvo daromi iš medžio ir aplipdomi moliu. Krosnį mūrija mažai to amato mokęsi žmonės, nes mūryti didelio mokslo nerei­kia, tiesumą akis parodo, o plytų tarpus koše užkrėsti nesunku. Mūrininkas pa­prastai juokauja:

„Purvinas darbas ir blogas man valgis. Iš pavasario pjauna medžius, stato, tai jie ir mėsą suvalgo, o man jos nelieka. Pielnykam lašiniai, meistram užgrūsti batviniai, o man prasti batviniai ir bulbas, lauke išvirtos.“

Sumūrijus krosnį, keliama kurtuves. Kurtuvėse valgoma, šokama ir dalyvauja visas kaimas. Kurtuvėse apeiginių iškilmių neliko. Seniau, sako, buvo kalama slenkstin adata, kad vaiduokliai ir raganos neįeitų. Viena sienos šaka užklijuojama vašku iš šventintos žvakės — nuo piktų dvasių. Kiti sako, kad buvo kalama ir šermukšnio sienon nuo velnių.

Šiandieną be puotos ir šokių kurtuvės daugiau nieku nebepasižymi.

Stogų priežiūra. Užbaigus visus trobesio statybos darbus, jo želmenį (kraigą) apipila spaliais. Spalius ant stogo pila drėgnam orui esant, kad grei­čiau susigulėtų ir vėjas nenuneštų.

Seniau, kad vėjas stogų nedraskytų, ant želmens uždėdavo žaginėlius, t. y., stogą apžargdydavo žirgeliais.

Pradėjus vėjui stogą kurioje nors vietoje šiurenti, prispaudžia lotele ir pri­riša, o varnoms apnikus pešioti, stato baidykles ar sugavę ir nudobę pačią var­ną pakabina.

Stogui apžolėjus ar apsamanojus, samanų nedrasko, nes yra įsitikinę, kad samanotas ilgiau laiko. Normaliai skaitoma, kad šiaudų stogas neteka apie 15 metų, o aplopius ištveria iki 30 m. Pratekus, paprastai, stogas lopoma žemyn varpomis.

P. S. Šiam rašiniui panaudota šių Dusetų krašto statybos žinovų pasakojimai:

  • Bukausko, 67 m. amžiaus, statybos amatu pradėjo verstis vos 18 m. turėda­mas (mirė 1932 m.).
  • Aršvilos, 65 m, taip pat žymaus statybininko.

Tautosakoj užrašai paimti iš Dusetų „Pavasario“ kuopos tautosakos rinkėjų bū­relio įvairių rinkinių.

Iš statybos tautosakos.

Kurtuvių ir balių dainos.

1.

Auga, auga apvynėlis, tevelia sadely.
Ai kū kokia vyną žalala.
Apvynėlį nuraškysiu, alų padarysiu. Ai kū ir t. t.
Alų padarysiu, svečius suprašysiu, Ai kū ir t. t.
Svečius suprašysiu, alum nugirdysiu. Ai kū ir t. t.
Alum nugirdysiu, gulti išvarysiu. Ai kū ir t. t.
Unkšti ryta kelsiu,
un darbą varysiu. Ai kū ir t. t.

2.

Saldų alutį aš padarysiu ir daug svetelių aš suprašysiu.
Saldus alutis jau padarytas, visi sveteliai štai suprašyti.
Saldus alutis balta putela, ai gražus gražus mūsų pulkelis.

3.

Alau, alau aš tavi malau ir tavi bemaldams visas išbalau.
Saldus alutis balta putela, ai graži graži mana mergela.

4.

Ai dū dū šiaudai be grūdų, padariau alų vienų avižų.
Saldus alutis balta putela, balta raudona mana mergela.

5.

Padariau alų iš miežia grūda
kad net bačkelas lunkelis trūka.
Stiprus alutis balta putela, ai sukas sukas mana galvela.

6.

Mes alutį geriam ir gražiai dainuojam,
visi mumi myli, kad gražiai uliojam.
Mes mylim žmonis, kur alučia duoda
ir gaspadinį, kur mum valgyt ruošia.

7.

A, šeimininke, būk pasveikinta,
mes išgersma ažu tava sveikatų,
mes išgersma pa visu pa visu
ažu tava sveikatų.

8.

Kas geria alų, a mes arelkėlį,
kas bučiuoja senu bobū, a mes mergužėlį.

9.

Arelkyte, tai ne pienas,
visi geria ne aš vienas.
Geria ponai ir seniokas,
ir mužikas, ir vyžiotas.

10.

Gersma pa stikliuku
iš ta maža butaliuka.
Kalu, kalu kalūdū
iš ta maža butaliuka.
Mes tū mažu butaliukū
išgeriosma pa stikliukū.
Kalu ir t.t.
Gardi arelkyte cukravota,
gražus keliškėlis risavotas.
Kalu ir t.t.

11.

Sveiki pijokai, sveiki susirinki,
padėkit mumi, pribūkit ratunkan.
Pribūkit pijokai mum un padėjimą,
išverste arielkas bačkas iš vežimą.

12.

Kas arielkū geria,
tas gerai gyvena,
turi duonas ir mėsas,
ir pinigų gurbu.

Statybos priežodžiai, prietarai, mįslės.

  1. Medžio, kurio šaka atsikišusi ar panaši į atkištą ranką, trobesio sienon nededa. Įdėjus tokį medį sienon, trobesys būtų nelaimingas: įvairios vagystės, ligos ir kitos nelaimės vargintų, nes atkišta šaka, tarytum, ranka visa į save traukia.
  2. Nededa sienon perkūno trenkto medžio, kad jo antrą kartą sienoje netrenktų.
  3. Vėjo laužtą medį įdėjus sienon, jis pleškės, braškės, čypaus ir neduos ramybės.
  4. Nededa sienon medžio, kurio žievėje randa keno nors išpjautą kryžių, nes įdėjus, staiga kas nors mirtų.
  5. Nuobliavus lentą ar medį ir jei iš galo žiūrint iš šakučių susidaro kas tai panašu į žmogaus veidą, to medžio ir lentos trobon nededa. Įdėjus, tokį me­dį, ištiktų žmones ligos ar kitos nelaimės.
  6. Kai kertama statybai medis ir iš kelmo išsitraukia „gyslos“ (visai medžio nenukirtus, jam lūžtant iš kelmo išsitraukia medžio skalelės, lyg ašaros), tai toks kelmas nešerti kirvio pintimi, bet tik įkirsti, kad kartais sugriuvęs ir per kelmą pervirtęs vilkatas, vėl žmogumi galėtų atvirsti.
  7. Jei kertant statybai mišką, pasitaiko zvimbinčia skiedra, tai tokią skiedrą žmogus pamynęs po koja vestuvėse, užkirs muzikantus, muzikantai ne­valės griežti, jų muzikos instrumentai suges. (Dar senesni žmonės, kartais tokias skiedas renka ir brangina. A. M.).
  8. Jei kartais pasitaiko pastatyti troba ant palaidoto žmogaus, ir tas pradeda vaidentis, tai iškasti jo kiaušas ir palaidoti kitoje vietoje. Vaiduoklis pranyks.
  9. Kai pradeda vaidintis ir nakties metu visus gyventojus iškrausto, tai reikia pernakvoti žmogui, ir vaiduokliai išsikraustys. Vaiduokliai žmogui nieko padaryti negali, tik gąsdina.
  10. Kas kūčiose malkas skaldo, tam namus perkūnas sudegins.
  11. Kas kūčiose mala, tam namus perkūnas trenks ar vėjai stogus nuplėš.
  12. Kad namus apsaugoti nuo ugnies, reikia velykiniu vandeniu palaistyt trobesių želmenys.
  13. Kad namų perkūnas nesudegintų, reikia palėpėn pakišti šventintų aktovose žolynų, kiečių ir ąžuolo šakučių. Kiša ąžuolo šakutes ir nešventintas.
  14. Kad namų perkūnas nemuštų, reikia turėti namuose šv. Benedikto kryžius.
  15. Jei gandras ant namų lizdą susikrovė, tų namų perkūnas netrenks.
  16. Jei kregždė lizdą po stogu susilipdė — namai ant vietos ilgai stovės.
  17. Susišlapinantį lovoje žmogų muša kibiro pasaitu pasiguldę ant slenksčio.
  18. Kad tvartuose gyvačių nebūtų, reikia mėšlą išvežus išbarstyt sėmenokais.
  19. Kiekvieni namai turi po savą gyvatę.
  20. Meškas nagas — duonas praša. (Meisterio darbas, sūsparas).
  21. Širvys š.ka, uodega vyzgia, kas tas misiąs neinmins, tam š.kine iš­kirmys. (Grūžtas gręžia).
  22. Dyvinas bernas, invijas kelnes. (Grūžtas).
  23. Čigonė grįčioj, kojas ulyčioj. (Sūsparas).
  24. Čigonė grįčioj, k.kas ulyčioj. (Bolikas).
  25. Un kaina sanalis, liuikelį kurija. (Kaminas rūksta).

A. Mažiulis.

Gimtasai kraštas” 1937 nr. 13

1 KOMENTARAS

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia