Vargu ar vertingas bus tas turistinis žygis, iš kurio neatsivešime gerų fotonuotraukų ar video filmukų. Ne tik todėl, kad be foto-kino medžiagos neįmanoma pakenčiamai pasidalinti kelionės įspūdžiais. Fotografavimo, filmavimo prasmė turistiniame žygyje kur kas gilesnė. Užaštrintas pastabumas, daugiadienis kritiškas aplinkos (kraštovaizdžio, savo bendražygių) stebėjimas, komponavimas, ieškojimas dėkingesnių matymo taškų, — visa tai fotografuojančiojo turizmą daro žymiai turtingesnį. Mus sudominusių vaizdų, momentų perteikimas fotografijoje ar filmo juostoje — tai jau meninės kūrybos užuomazgos, o rezultatas priklauso nuo mūsų pačių Ko gi reikia, kad tas rezultatas būtų apčiuopiamiausias? Vertingą foto kino medžiagų galima atsivežti tik iš vertingo žygio. Tai svarbiausioji sąlyga. Nei patirtis, nei geros medžiagos ar gera foto kino aparatūra negali užpildyti dvasinės tuštumos, neišvengiamos skurdžiame turistiniame žygyje.
Koks gi turi būti tas žygis?
Visų pirma reikia pasirinkti racionalų maršrutą, t. y. maksimumą įdomių dienų, įdomių kilometrų. Tokiose „balastinėse“ atkarpose, kur būtina dieną ar kelias eiti monotoniška, skurdžia vietove, fotoaparatą reikia dėti į kuprinę. Jeigu tokios atkarpos nusitiesia iki pusės turistui belieka gailėtis ne tik to, kad pasiėmė fotoaparatą, bet ir kad susidėjo su tokiu vadovu.
Ne žygio sudėtingumas ar sunkumas lemia jo „fotogeniškumą“. Daug svarbiau grupės draugiškumas, tas palankus psichologinis klimatas, kuris privalo būti perteiktas foto-kino medžiagoje. Jeigu žygis sunkus ir įdomus, kur stačiai persisotinama gerais vaizdais, įspūdžiai kompensuoja fizinį nuovargį, nejučiom daugėja kadrų… Toks žygis ir bus vertingas, gausi bei įdomi bus ir iš jo parsivežta foto-kino medžiaga. Ir atvirkščiai, pelnytai neįdomios, skurdžios būna paskubom prifotografuotos atminties kortelės tų „varytojų„, kurie išvargo sunkų, beprasmiškų maršrutų, paskui vadinamų „sportišku“. Grupės vadovas dalį dėmesio privalo skirti fotografavimui, filmavimui. Nenormalu, kai žygio diena pavirsta ištisais pozavimais, vaidinimais, dubliais prieš objektyvų, bet taip pat nenormalu, kai vadovas raukosi dėl kiekvienos fotografuojančių sugaišintos minutės. Ir visai negerai, jeigu praeinama pro tikrai įdomius objektus, sunkioje kelio atkarpoje grupės nariai demonstruoja savo meistriškumą ar nesugebėjimą įveikti kliūtis, o grupės vadovas skubina, ragina, nepaisydamas fotografo ar operatoriaus prašymų lukterėti, kol šis užims tinkamą pozicijų.
Rekomenduotina, kad fotografuotų ar filmuotų ne vienas kitas, o visi žygio dalyviai. Gausi foto – kino medžiaga liks bet kokią atmintį pralenkiančiu kelionės dienoraščiu.
Žodžiu, geroms fotografijoms, kino filmams reikia skirti nemažai dėmesio ir laiko.
Pirmoji fotografavimo objektų grupė.
Pirmiausia — tai kraštas, per kurį keliaujame, jo kaimai, miesteliai, etnografiniai objektai, kalnai, upės, ežerai, miškai, dirbamos žemės laukai. Visa tai bus įdomu, jeigu kadruose bus pastebėta, kas ryškiai tipiška, nepakartojama. Vidutiniškų vaizdų nereikia fotografuoti. Per visą kelionę jų prisirinktų šimtai. Prieš fotografuojant būtina išmokti atskilti tikrai retus ir ypač patrauklius kadrus. Pamatę rezultatą dar daugiau nei pusę turėsime atsijoti. Žodžiu, būtina atranka. Visą kelionę atrinkinėjame akimis, objektyvu. Persijoję tūkstančius vaizdų, galime tikėtis keleto gerų peizažų.
Kokiomis taisyklėmis vadovautis, fotografuojant ar filmuojant peizažinio tipo motyvus? Pirmiausia — gerai sukomponuoti. Ypatingų geros kompozicijos taisyklių lyg ir nėra. Visų pirma vengti tokių kadrų, kurių kompozicija „griūvanti“ — vienas šonas tamsus, kitas šviesus. Pavyzdžiui, pastatas viename kadro pakrašty, o kitame — tuščias laukas. Taip pat vengti kadro viduryje horizonto linijos. Jeigu vienu atveju įdomesnė žemė, vanduo — horizonto linija turi būti kadro viršuje ar net už jo, jeigu įdomesnis dangus (nepaprasti debesys) — apačioje.
Stengtis, kad į kadrą nepatektų atsitiktinės šakos, laidai, stulpai ir t.t. Norint jų išvengti, reikia šiek tiek pakeisti fotografavimo tašką. Šakos, medžių lapai tik tada puošia peizažą, kai jie labai gražūs, reti, vykusiai įkomponuoti, tačiau to negalima daryti štampu. Atsitiktiniai elementai kadre — tai kompozicijos šiukšlės, fotografuojančiojo aplaidumas.
Gerai kompozicijai labai pasitarnauja įstrižos, tiesios ar kreivos linijos, o ypač ritmas, t. y. tokių pat detalių ar linijų pasikartojimas viename plane ar perspektyvoje: trobesiai lauke, pavieniai medžiai, ežerai, gubos, arimas, žmonės, valtys, kalnai, bangos ir t.t.
Fotografavimas kalnuose — tai visai skirtinga sritis. Lygumų gyventojo akis, įpratusi prie horizontaliai gulinčios plokštumos ar net horizonto tiesės, kalnuose susiduria su „žeme aukštai virš savęs“ ir „žeme po savimi“. Žodžiu, viskas transformuojasi į vertikalią plokštumą, erdvė įgyja akivaizdų tūrį. Pagaliau erdvės, atstumo pojūčiai kalnuose daug ryškesni. Dėl gryno kalnų oro ir aukšto stebėjimo taško matomumas padidėja iki dešimčių kilometrų. Šitame mums neįprastame pasaulyje akis pasimeta, ir mes nebesugebame komponuoti. Tuo, gal būt, galima paaiškinti, kad dažnai net gerų fotografų iš kalnų parsivežti peizažai būna nevykę. O taisyklės čia tos pačios: kompozicijai pajungtu linijų ir elementų ritmo ieškojimas.
Antroji fotografuojamų objektų grupė
— tai žmonės, per kurių kraštą mes keliaujame. Mūsų foto-kino pasakojimas būtų nepilnas ir monotoniškas, jeigu jo nepaįvairintume keletu štrichų apie to krašto žmones. Retame žygyje būna per daug laiko, tačiau negalime teigti, kad bendrauti su žmonėmis jo neliko. Iš tų bendravimo trupinių ir turi būti daroma fotografija. Pavyzdžiui, vienas klausia kelio, kitas gali spėti padaryti gerą portretą. Žinoma, tam reikia kitokių įgūdžių — reporteriškumo, psichologinio pastabumo, žaibiškos reakcijos. Derinti kompoziciją dažnai nebėra kada. Gyva, betarpiška akimirka diktuoja formą, sąlygoja netikėtą, bet dažnai priimtiną kompoziciją.
Keletas bendrų taisyklių: tipažas turi būti neeilinis, pradžiai jis turi patikti bent autoriui. Jei aplinkybės leidžia, reikia „pagaudyti“ įdomesnį veido, drabužių apšvietimą. Kai fotografuojamas žmogus varžosi, yra suglumintas, negyvas, tai blogo pozavimo pavyzdys. Yra ir gero pozavimo pavyzdžių: fotografuojamasis laisvai, betarpiškai laikosi prieš objektyvą, iš jo tiesiai žiūrinčių akių plūsta žmogiška šiluma. Čia reikia daug takto, subtilumo. Pagal galimybę turi atsispindėti ir fotografuojamojo aplinka: buities elementai ar peizažas. Deja, čia jau norisi ir aiškios kompozicijos. Dažniausiai tai nesunku pasiekti. Žmogus ir jo aplinkos ryšys fotografijoje pilniau perteikia tautos charakterį bei gyvenimo būdą, portretui teikia platesnes kompozicines galimybes. Etnografija — savaime įdomus fotografavimo objektas — kadrui pagyvinti dažnai irgi prašosi žmogaus. Žinoma, jei akis neranda gerai besikomponuojančio fono, geriau apsiriboti portretu stambiu planu, kuriame aplinkos nedaug arba ji neryški. Atminkime, kad į visų tautų žmones turime žiūrėti su gilia pagarba. Fotografijoje, kine aiškiai atsispindi autoriaus mintys, pozicija. Labai gražu, kai jaučiama viena didžiausių žmogaus (ir turisto) vertybių — humaniškumas.
Trečioji fotografuojamų objektų grupė
— tai grupės draugai žygyje. Tai irgi sunki tema. Vidutiniškų ir prastų žygio kronikos kadrų apstu, reikia neeilinių. Kelionės įtampa ir įveikiami sunkumai, rizika ir pavojai — tai išraiškingi ir efektingi kadrai, užfiksuoti sunkiuose žygio metruose, o ne vien košę srebiant. Žodžiu, parodyti gerokai daugiau išradingumo, negu „grupė kokio nors paminklo fone“, „grupė ant tokios viršukalnės“ ir t.t. Turi būti aštrus kelionės reportažas, giliai psichologiški portretai. Būnam ir pervargę, ir sušalę, ir šlapi, ir purvini. Reikia tik pačiam pakilti virš viso šito ir… daryti kadrus.
