Galimi susirgimai žygio metu

Žygio metu galimi kai kurie susirgimai.

Galvos skausmai.

Jie gali būti įvairių su­sirgimų simptomu. Sergančiam duoti 1—2 tabletes analgino. Jei skausmas nepraeina, kreiptis į gydymo įstaigą.

Gerklės skausmai.

Pirmoji pagalba: duoti 1—2 tabletes sulfadimezino ir gerklę skalauti drus­kos arba sodos tirpalu. Mentolo lašai, lašinami į nosį, padeda, esant slogai. Angina dažnai pakenkia širdžiai, todėl tuo metu vengti stipraus fizinio apkrovimo. Įtarus, jog turistas serga angina, pristatyti į gydymo įstaigą.

Kosulys.

Pirmoji pagalba: 1—2 tabletės kodterpino; gerti karštą pieną su medumi.

Dantų skausmai.

Ant skaudančio danties už­dėti vatos, sumirkytos „dantų lašais”. Jei jų nėra, galima duoti 1—2 tabletes amidopirino arba anal­gino.

Apsinuodijimas maistu.

Požymiai: py­kinimas, vėmimas, skausmai pilve, viduriavimas. Susirgusiam išgerti 5—6 stiklines šilto virinto vandens, dirbtinai sukelti vėmimą. Duoti besalolo. 2—3 dienas laikytis dietos: neriebi košė, buljonas, kisie­lius. Draudžiama valgyti pieną ir jo produktus, rie­bų maistą. Sunkesniais atvejais gabenti į gydymo įstaigą.

Apalpimas.

Požymiai: vos pastebimas kvėpa­vimas, silpnas pulsas. Ligonis išblyškęs, veidas iš­muštas prakaito, klaidžiojantis žvilgsnis. Apalpstama, staigiai sumažėjus kraujo kiekiui smegenyse, smarkiai kraujuojant, po stiprių pergyvenimų, smū­gio į jautrias vietas, didelio pervargimo, alkio, troš­kulio ir t. t.

Ligonį guldyti taip, kad galva būtų 30—40 cm žemiau kojų. Atsegti drabužius, duoti uostyti amo­niako, veidą ir krūtinę šlakstyti šaltu vandeniu. Jei gali gerti, duoti kavos, kardiamino lašų, daryti dirb­tinį kvėpavimą (jei silpnai kvėpuoja).

Šokas.

Po sunkios traumos kartais įvyksta šo­kas. Požymiai: ligonis išblyškęs, prislėgta nuotaika, vos užčiuopiamas pulsas. Skausmui numalšinti duo­ti 1—2 tabletes amidopirino arba analgino. Jei krau­juojama, nedelsiant jį sustabdyti. Prie kojų dėti bu­telius su karštu vandeniu (apvynioti rankšluosčiu, kad nenudegintų). Ligonį kuo greičiau pristatyti į gydymo įstaigą.

Saulės smūgis ir organizmo perkai­timas.

Ilgai veikiant organizmą saulės spindu­liams, gali ištikti saulės smūgis. Požymiai: į galvos smegenis priteka daug kraujo, ima skaudėti galvą, pykina, verčia vemti, ligonis netenka sąmonės. Perkaistama ne tik dėl aukštos temperatūros, bet ir nepalankiomis sąlygomis sunkiai fiziškai dirbant. Išti­kus saulės smūgiui ar perkaitus, nukentėjusįjį per­nešti į pavėsį, nuimti varžančius drabužius, paguldyti taip, kad galva būtų aukščiau viso kūno, veidą ir krūtinę šlakstyti šaltu vandeniu. Jei kvėpavimas silpnas, daryti dirbtinį kvėpavimą, duoti uostyti amoniako.

Pirmoji pagalba nukentėjusiems nuo žaibo.

Nukentėjęs dažniausiai būna be są­monės. Guldyti jį ant nugaros, veidą šlakstyti šaltu vandeniu, daryti dirbtinį kvėpavimą.

Pagalba skenduoliui.

Tik ištraukus iš vandens, guldyti krutinę ant kelio (galva turi būti žemiau, negu krūtinė) ir keletą kartų, suėmus už nugaros, stipriai paspausti, kad iš kvėpavimo takų išbėgtų vanduo. Po to pirštu iš burnos ar nosies iš­valius purvą, molį ir pan., daryti dirbtinį kvėpavi­mą. Skenduolis pražiodomas ir tarp krūminių dantų įkišamas koks nors kietas daiktas. Reikia ištraukti liežuvį, apvynioti jį tvarsčiu, nosine ir laikyti, kad jis neužkristų, pradėjus kvėpuoti. Skenduolį šildyti, duoti valerijono lašų. Kartais po 2—3 val. dirbtinio kvėpavimo žmogus atsigauna. Esant nors truputė­liui vilties, dirbtinį kvėpavimą tęsti.

Yra keletas dirbtinio kvėpavimo būdų. Paplitęs yra Silvesterio būdas. Skenduolis guldomas aukš­tielninkas. Po nugara padedama susukta antklodė ar drabužis. Teikiąs pagalbą atsiklaupia už skenduolio nugaros, ima už jo rankų žemiau alkūnių, pakelia jas į viršų ar atmeta už galvos ir 2—3 sek. palaiko. Paskui rankas stipriai prispaudžia prie krūtinės. To­kius judesius daryti ramiai, ritmiškai, ne daugiau kaip 16—18 kartų per minutę. Geriausia dirbtinį kvėpavimą daryti dviese. Tuomet, kai rankos atme­tamos už galvos, marle apsuktas liežuvis iš burnos patraukiamas, o spaudžiant rankas prie krūtinės ląs­tos— atleidžiamas. Liežuvio patraukimai dirgina kvėpavimo centrą.

Jei lūžęs rankos kaulas arba sužalotas kuris nors sąnarys, šis būdas netinka. Tada naudojamas Sete­rio būdas.

Skenduolis paguldomas kniūbsčias. Veidas pasu­kamas į šoną. Dirbtinį kvėpavimą darantis klaupiasi ant kelių, apžergia skenduolį veidu į jo galvą. Iš­skėstomis plaštakomis imama už apatinio šonkaulio ir stipriai spaudžiama (iškvėpimas), po to atleidžiama, neatitraukiant rankų nuo krūtinės ląstos (įkvė­pimas). Taip kartojama 16—18 kartų per minutę. Dažnesnis ritmas tik pakenkia. Liežuvis patraukia­mas taip pat, kaip ir Silvesterio būdu.

Ypač sunkiais atvejais galima masažuoti širdį: de­dama ranka ant širdies ploto ir delnu daromi ne­stiprūs smūgiai į krūtinės ląstą 60—70 kartų per minutę.

Efektyviausi yra „iš burnos į burną” ir „iš burnos į nosį” dirbtinio kvėpavimo būdai. Skenduolis gul­domas ant nugaros, galva jo smarkiai atlošiama. Ta­da labiausiai atsiveria kvėpavimo takai. Taikant dirbtinio kvėpavimo būdą „iš burnos į nosį”, ligonio burna ranka uždengiama. Dirbtinį kvėpavimą atlie­kantis giliai įkvepia ir, apžiojęs nukentėjusiojo no­sį, išpučia jam orą. Išsiplėtus nukentėjusiojo krūti­nės ląstai, burna nuo nosies atitraukiama. Darant dirbtinį kvėpavimą „iš burnos į burną”, užspaudžia­ma nosis, apatinis žandikaulis pastumiamas į priekį ir, skenduoliui prasižiojus, išpučiamas oras į burną. Per minutę daroma 16—18 išpūtimų. Higienos sume­timais skenduolio burną ar nosį uždengti marle.

Aukštumų liga.

Aukštumų liga paprastai atsiranda, užkopus į 4000—5000 m aukštį, kai suma­žėja atmosferos slėgis ir deguonies kiekis ore, o or­ganizmas nespėja tokiomis sąlygomis aklimatizuotis.

Susirgus aukštumų liga ir esant deguonies stokai ore, sergantysis pradžioje būna susijaudinimo bū­senoje. Po to tas susijaudinimas virsta apatija, širdis stipriai plaka, kankina dusulys, verčia vemti, ima skaudėti galvą, spaudžia smilkinius. Sergantysis ne­nori ir negali valgyti (ypač riebesnio maisto). Jei pastebime, jog kuriam iš draugų pasireiškia aukštu­mų ligos simptomai, reikia sustoti, susirgusįjį atpa­laiduoti nuo dalies ar viso jo nešamo svorio, suma­žinti ėjimo tempus. Dažnai šios priemonės užkerta kelią ligai vystytis.

Jei liga smarkėja, reikia ilgesniam laikui sustoti ir sergančiajam duoti širdį raminančių vaistų, arba­tos. Jei ir toliau sveikata nepagerėja, siųsti jį su ke­liais draugais žemyn. Nusileidus iki 1000—1500 m, ligos reiškiniai paprastai išnyksta.

Geriausios priemonės aukštumų ligai išvengti — aklimatizavimasis, normalus žygio tempas, atitin­kantis reljefą ir žygio dalyvių fizinį pasiruošimą, gera mityba ir poilsis.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia