Galvė

Galvė – ežeras pietryčių Lietuvoje, Trakų rajone, apie 2 km į šiaurę nuo Trakų, Trakų istoriniame nacionaliniame parke. Ilgis 3,2 km, didžiausias plotis siekia 1,75 km.
Galvės ežeras
Sužinosite
  1. Geografija
  2. Žvejyba

Ežero gylis rytinėje ežero dalyje siekia net 46,7 m. Galvės dubuo rininės kilmės. Kranto linija labai vingiuota, jos ilgis 12 km. Šiaurėje, pietryčiuose yra ilgos įlankos, gausu pusiasalių. Krantai daugiausia žemi, lėkšti, rytuose apaugę Užutrakio parku, pietuose – Trakų parku, pietryčiuose – Varnikių mišku.

Geografija

Galvės ežere yra 21 sala, apipinta įvairiomis legendomis. Daugiausia salų yra pietinėje dalyje, bendras salų plotas – 14,9 ha.

Ežere labai daug ir įvairios formos įlankų bei pusiasalių. Galvės ežere yra 21 sala, apipinta įvairiomis legendomis. Pasukę lanku į pietvakarius, priplauksite salelę, kuri vadinasi Deimantinė. Į pietus nuo šios salos, beveik pačiame Galvės ežero viduryje, yra dvi salos. Sala arčiau pilies vadinama Rau, kita Valka. Į Valkos salą kitados suvarydavo (atvilkdavo) pasmerktuosius mirti. Pasmerktųjų giminėms buvo leidžiama su jais pasimatyti iš tolo, iš Raudų salos. Dar labiau į pietus yra trys salos,vadinamos Viduriais, mat jos iškilusio sežero viduryje.

Į kairę, netoli kranto, yra sala, vadinama Plytinė. Joje būta molio, iš kurio buvo gaminamos plytos, reikalingos pilies statybai. Vakarinėje Galvės ežero pusėje įrengta irklavimo trasa.

Į rytus nuo Vidurinių salų yra mažesnė sala, vadinama Pirtsale. Sakoma, kad Vytautas Didysis, o vėliau ir Žygimantas retkarčiais savo bajorams čia “ištaisydavo pirtį”.

Pati didžiausia Galvės ežero sala – Pilies. Ji yra 2 ha ploto. Saloje stovi 14 – 15 a. pilis. Šioje pilyje – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rezidencijoje – buvo priimami užsienio pasiuntiniai, kiti garbingi svečiai. Pasak padavimo, pilis stovi ant milžiniškų uolų, po kuriomis esanti didžiulė salė. Jos viduryje, prie juodo aukuro, apsuptas vaidilučių sėdi paskutinis Lietuvos didysis Krivių Krivaitis. Įvedus krikščionybę, jam nebelikę vietos Lietuvoje, ir šis persikėlęs į salos požemius. Reikalingų žinių Kriviui suteikti gali tik skenduoliai. Senolis skenduolius atidžiai išklausinėjąs, paskui užverčiąs akmenimis. Ir vėl mirtina tyla viešpatauja iki kito skenduolio… Štai kodėl Galvės ežere jie niekada neiškyla į paviršių.

Už Pilies salos yra Karvinės arba Karaimkos sala, kuri tiltais sujungta su miestu ir Pilimi. Toliau į pietvakarius yra salelė vadinama Bažnytėle.

Plaukdami šia Galvės ežero dalimi, sutiksite daug jachtų ,valčių, vandens dviračiu .Galvės ežeru plaukioja garlaivis„Skaistis”,burvaltė „Baltis“. Šiltomis vasaros dienomis čia daug žmonių, nes tai mėgstamiausia poilsiautojų vieta.

Pietvakarinėje dalyje Galvės ežeras jungiasi su dar vienu ežeru – Totoriškių.

Lietuvos metraštyje sakoma, kad didysis kunigaikštis Gediminas „išvyko iš savo sostinės Kernavės medžioti už penkių mylių, už Neries, ir rado girioje gražų kalną, apsuptą ąžuolynų ir lygumų, jam didžiai patiko, jis apsigyveno tenai, įkūrė miestą ir davė jam Trakų vardą – tenai, kur buvo senieji Trakai“.

Bejodinėjant už mylios nuo Trakų, kunigaikščiui Kęstučiui labai patiko vietovė tarp ežerų, ir jis ten apsigyveno, ir įkūrė miestą, pramindamas jį Naujaisiais Trakais“. Salos pilis gi pastatyta ne ant paprastos salos, o ant prasišviečiančių uolų, kurių viduje esanti milžiniška salė. Toje salėje gyvena krivių krivaitis Rimgaudas. Jį lanko Galvės ežero skenduolius atvedančios raudonakės žuvys, idant tai papasakotų apie gyvųjų pasaulį. O štai pats Galvės ežero pavadinimas byloja, kad jis neužšaląs rudenį ir pavasarį ledas netirpstąs, kad gaunąs „aukų galvų“.

Įdomu, kad muziejaus rinkiniuose saugomos dvi unikalios, analogų neturinčios, akmeninės galvos, rastos 1923 m. Galvės ežere, prie Pirties salos. Ežero gelmėje glūdi ir kunigaikščio Kęstučio skrynia su brangenybėmis. Pasakojama, kad buvę laimingųjų, kuriems pavykdavo užgriebti lobį, bet traukiama skrynia, lyg užkeikta, išslysdavo ir vėl pradingdavo ežero gelmėse.

Tikima, kad lobį paveldės tik labai geras, be nuodėmių žmogus. Galvės ežeras nusagstytas salomis, kurių pavadinimai dažnai kalba patys už save. Perkaso salos pavadinimas, pasak legendos, kilęs nuo to, kad Užutrakio dvaro šeimininkė J.Tiškevičienė, nematydama iš savo miegamojo lango Trakų bažnyčios, liepusi salą perkasti. Karvinės saloje karaimai ganė karves. Pirties saloje, pasakojama, vykdavo bausmės, o Raudmės saloje susirinkę artimieji apraudodavo pasmerktuosius. Bažnytėlės saloje savo stačiatikei žmonai Julijonai, Vytautas Didysis pastatęs šv. Jurgio cerkvę, vėliau čia buvęs Sapiegų mauzoliejus.

Pasak legendos, ieškojęs lobių plėšikas įgriuvo į rūsį ir taip rado paslaptingąjį tunelį į Vilnių. Pasak kitos legendos, tunelis į Vilnių prasidedąs po vienu iš Salos pilies bokštu. Tikime, kad virš šio bokšto, gaubiamas šviesos stulpo, pasirodęs pats kunigaikštis Vytautas. Kas pamatys kunigaikštį vaiduoklį, tam seksis ištisus metus. Apie Vytauto žirgą pasakojama legendose. Karaimai byloja, kad, kai Galvės ežere kilusi audra, ežeras patvinęs nematytai, neregėtai. Moterys bėgusios pagalbos pas valdovą. Liepęs Vytautas savo žirgą pagirdyti. Šis, išgėręs vandenį, nušuoliavęs už miesto ir apliejęs jį. Nuo tų laikų atsiradusi Plomėnų pelkė, nūnai ornitologinis draustinis. Vytautui Didžiajam mirus, Trakų pilyje ir gamta nelikusi abejinga – Galvės ežeras vėl stipriai patvinęs, vanduo kruvinas tris dienas stovėjęs…

Žvejyba

Ešeriukų ir kuojų Galvėje toli ieškoti nereikia. Nueikite 20 – 30 m. į šiaurės rytus nuo salos, kurioje žiemą nuobodžiauja kavinukė. Čia 2 m. gylyje aptiksite stambių kuojų ir ešeriokų. Jei jie nenori avižėlės, įmeskite porą lervų – ir vėl nenuoramos susigundys avižėle ir apetitą žadinančia raudona lerva.Nenustebkit, jei iš pradžių prie dugno kibusios žuvys staiga nebejudina lervos. Kelkit avižėlę aukščiau. Nekimba, dar aukščiau, ir, tik likus kokiam metrui iki ledo, staiga suvirpa sargelis. Truputi atleidžiat, truktelkit, ir ant ledo spurda kuoja. Dar kartą įleidžiat, ir ešeriokas, išvertęs akis, iš eketės išsikapsto.

Nustoja kibti sekliuje, paėjėkit kelis metrus toliau – gilumon. Kuojos ir ešeriukai persikraustė į 6 – 7 m. gylį. tačiau ir čia jie įnoringi – tai prie dugno, tai porą metrų aukščiau kimba.

Galite paėjėti ir už pilies salos. Čia apie 10 m. už povandeninio sėkliaus, kurio tik rudi meldai pasišiaušę, taip pat 2m. gylyje kuojos su ešeriais jūsų laukia nesulaukia.

Žūklaudami pavasariop, Trakuose galite ir vėgėlę pakabinti. Mėgsta jos rytais slieku paskanauti, blizgutę pasivaikyti.

Galvėje gausu ungurių, lynų, karšių ir kitos baltos žuvies. Gaudant lynus juos reikia pasišerti tam tikroje vietoje prie žolių, kur smėlėtas dugnas. Porą dienų pašėrę turėsite užtikrintai gerą kibimą lynų, raudžių, karšių. Geriausias masalas lynams – musės lerva, makaronas, sliekas. Ant Galvės tiltelio su žiemine meškere galima pagauti gražių kuojų. Velkiaujant mikromasalais kimba ešeriai. Seklumose yra lydekų. Tačiau geriausiai kimba lynai ir tikrai vertas dėmesio šis telkinys dėl jų populiacijos.

Baseinas: Neries mažųjų intakų baseinas
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Panašūs straipsniai
Stirnių ežeras

Stirniai

Stirniai – ežeras rytų Lietuvoje, Molėtų rajone, apie 13 km į šiaurės rytus nuo Molėtų. Ežeras ilgas, vingiuotas, ištįsęs iš vakarų į rytus. Ilgis – 9,6 km, didžiausias plotis – 2,3 km. Ežere yra 7 salos, kurių bendras plotas – 33 ha.
Plačiau
Kamanių rūšys Lietuvoje

Kamanės

Mūsų duomenimis, Lietuvoje sutin­kama 31 kamanės rūšis, dvylika iš jų — dažnos. Sunku pažinti kama­nių rūšis, nes kiekviena iš jų turi daug spalvinių formų. Norėdami su­pažindinti su dažniau sutinkamomis ka­manių rūšimis, patelkiame trumpą jų morfologinį aprašymą.
Plačiau
Kretuono ežeras

Kretuonas

Kretúonas arba Kretuonis – ežeras rytų Lietuvoje, Švenčionių rajone, 7 km į šiaurės rytus nuo Švenčionėlių. Didžiausias Švenčionių rajono ir Aukštaitijos nacionalinio parko ežeras.
Plačiau