Žmogui, bent kartą patyrusiam turistinių kelionių džiaugsmus ir sunkumus, laikas nuo laiko ir vėl kyla nenumaldomas noras išsiveržti iš mus supančio miestų triukšmo į nuošalius gamtos kampelius: pasiklausyti įstabaus miško šlamėjimo, pasigėrėti nuošalaus upokšnio čiurlenimu ar turistinio laužo alsavimu, pasigrožėti saulėlydžio žaromis ar rasotu dienos budimu, pagaliau visa krūtine įkvėpti tyro oro. Visa tai — be galo gera! Tačiau tą gėrį, kurį mums teikia gamta, reikia mokėti išsaugoti.
Kelionės, išvykos į gamtą pamažu virsta masiniu, sunkiai aprėpiamu ir suvaldomu socialiniu reiškiniu. Šiandien jau ne vis vien, kaip toje gamtoje elgiasi išvykusi grupė ar atskiras visuomenės narys, nes elementarių gamtosaugos ar turistinės etikos normų nesilaikymas gali būti pražūtingas gamtai, kuri ir taip nuo neapgalvotos žmogaus ūkinės veiklos yra labai nukentėjusi.
Nors tai atrodo kurioziška, tačiau jau dabar į Tokiją atvykstantiems turistams, kad neapalptų nuo oro užteršimo, siūlomos švaraus oro ar deguonies kaukės, o kai kuriose išsivysčiusiose Vakarų Europos kapitalistinėse šalyse sėkmingai prekiaujama Skandinavijos ar Alpių gėlu vandeniu. Žmogus neapgalvotai ėmė naudoti gausybę cheminių medžiagų (DDT, heksachloraną ir kt.) piktžolėms ir kenksmingiems vabzdžiams naikinti, galutinai neišsiaiškinęs, jog tos medžiagos žudo paukščius ir net žvėris, pavojingai kaupiasi žmogaus organizme, net persiduoda ateities kartoms. Kapitalistinėje visuomenėje, vaikantis pelnų, nežiūrima, kas bus po 10 ar 20 metų. Apskaičiuota, kad jau dabar kasmet kiekvienam mūsų planetos gyventojui vidutiniškai tenka po 2—3 tonas įvairių atliekų. Didelė dalis jų nesuyra. Nesuyrančiomis medžiagomis teršia gamtą ir nevalyvi turistai. Polietileno maišeliai, konservų dėžutės, buteliai ir kitos lėtai yrančios medžiagos vis dažniau „puošia” poilsiavietes, o pastaraisiais metais ir tolimųjų kelionių takus. Su nesutvarkytais maisto likučiais jos sudaro palankią dirvą įvairioms nepageidautinoms bakterijoms plisti.
O kiek gamta nukenčia nuo gaisrų! Per 10 tūkst. metų Žemėje išnaikinta ir išdeginta du trečdaliai jos miškų plotų! Išnyko daugybė augalų. Šiandien apie 28 000 rūšių gyvių yra ties išnaikinimo riba. Mokslininkai apskaičiavo, kad per porą metų, nustojus žaliuoti žaliajam žemės rūbui, mūsų planetoje išnyktų gyvybė, taip pat ir žmogus.
Štai kodėl vieną brangiausių žmonijos turtų — natūralią gamtą — privalo tausoti ir saugoti visi, o visų pirma — keliautojai. Kaip tik todėl kritiškai reikia vertinti ne tik savo ir draugų elgesį gamtoje, bet ir kitų sutiktų grupių veiklą ar tos veiklos pasekmes.
Visi keliautojai turi saugoti istorijos, architektūros ir gamtos paminklus, įstatymu draudžiama gadinti juos, tepti, piešti ir rašyti ant jų bei juose, savarankiškai keisti jų aplinką.
Kiekvienas keliaujantysis turi žinoti ir vykdyti pagrindines turistinės etikos taisykles. Turistinės stovyklos įrengimui reikia parinkti atviras aikšteles, nekertant tam tikslui medžių nei jaunų daigų. Negalima patiesimui po palapine kapoti medelius, išskabyti paparčius, sukaupti dideles samanų krūvas. Tam reikalui šiuo metu naudojami pripučiami čiužiniai, paralono lakštai ir kt. Palapinėms statyti geriausiai turėti suneriamas medines ar metalines lazdeles bei trumpus kuolelius, o jų neturint, naudoti menkaverčius krūmokšnius.
Ypač atidžiai reikia parinkti vietas laužams. Negalima laužo kurti tankumyne, arti medžių kamienų ir kelmų, samanose ir durpynuose net ir tuo atveju, jei po to šie laužai užpilami žemėmis ar smėliu. Žinomi atsitikimai, kai panašiai įkurti laužai, nors ir būdavo užgesinami, įsidegdavo po daugelio valandų. Todėl turistams patariama aplink būsimą laužavietę iki mineralinio grunto iškasti vieno metro pločio juostą, o pasinaudojus visas laužavietes gerai užlieti vandeniu ir tik įsitikinus, kad laužas tikrai užgesintas, stovyklos vietą palikti.
Kiekvienos grupės garbės reikalas — prieš išvykstant sutvarkyti stovyklos vietą. Likusias malkas ir lazdas tvarkingai sukrauti vienoje vietoje, popierius sukūrenti, konservų dėžutes, polietileno plėvelės atliekas ir stiklainius išsivežti, kad kuo mažiau liktų žymių, jog čia kažkas stovyklavo. Patiems juk nemalonu apsistoti netvarkingai paliktoje stovyklavietėje. Saugoti vandens lelijas — kiekvieno turisto pareiga.
Kaimuose, gyvenvietėse, prie turistinių objektų turistai turi būti tvarkingai apsirengę, susitvarkę. Kokiuose rajonuose jie bekeliautų, visur turi tinkamai elgtis su vietos gyventojais, gerbti jų papročius. Nusižengiantiems pravartu priminti liaudies išmintį: negerbdamas kito, negerbi ir pats savęs.
Visos turistinės grupės turėtų jausti pareigą sudrausti netinkamai besielgiančias keliautojų grupes, o jei sudraudimas nepadeda, išaiškinus, kokiai organizacijai atstovauja konkreti grupė, pranešti jos vadovybei, gamtos ar vandens apsaugos inspekcijoms, girininkijoms, kontrolės-gelbėjimo tarnybai.
Didelę paramą gamtos apsaugos darbuotojams, miškininkams, vandens apsaugos inspekcijoms galėtų suteikti grupės, keliaujančios po nuošalesnius rajonus.
Atkreipti dėmesį į labai didelius miškų iškirtimus vienoje vietoje, miško naikinimą gražiuose gamtos kampeliuose: prie upių, ežerų, gamtos, istorijos ar architektūros paminklų. Neretai smulkių žinybų vadovai savo iniciatyva nuleidžia užtvenktus ežerus ar tvenkinius. Apie tokius kėslus ar darbus būtų labai pravartu pranešti gamtos apsaugos darbuotojams. Juos reikėtų informuoti ir apie medžioklės bei žvejybos brakonierius.
Neretai keliautojai būna vandens užteršimo liudininkais. Jeigu prie vandens telkinių plaunamos mašinos, traktoriai, kiti įrengimai, pilstomas benzinas ar tepalai, reikia, užsirašius mašinų numerį, pranešti Aplinkos apsaugos tarnybai.
Kelionės metu turistai gali pastebėti dažais, mechaninėmis, cheminėmis ar organinėmis medžiagomis užterštų ežerų ar upių. Apie tai pravartu telefonu pranešti Aplinkos apsaugos tarnyba.
Turistai turi gesinti pastebėtus miško gaisrus, apie juos pranešti miškininkams.
Tik saugodami gamtą ir sudrausdami kitus, galėsime save laikyti tikrais gamtos bičiuliais.
