Gamtos grožis

Daugelyje užsienio vietų esą gražiau, kaip mūsų nublankusioje, nuobodžioje, pil­koje ir neįvairioje Lietuvoje. Taip dažnai gir­dime. Gal čia ir yra kiek tiesos, bet drau­ge daug daugiau apsirikimo. Kasdieninis neišvengiamas susidūrimas su gamta, su jos grožiu verčia mus pasvarstyti — kas gi iš tikrųjų yra gamtos grožis, kurie gam­tos vaizdai gražūs, kaip pastebėti gam­toje grožį? Iškeltieji klausimai juoba rei­kalauja atsakymo, kad daug žmonių, kal­bančių apie gamtos grožį, visai nenusi­mano, kas gamtoje gražu, nejaučia gamtos žavingumo; gražumas pastebimas tik ten, kur jį kas nors iš šalies nurodo.

Beveik visuomet esame įpratę daiktų grožį painioti su daiktų įdomumu. Visa tai, kas mumyse kelia susidomėjimą, no­rime laikyti grožiu. Betgi galime supras­ti, kad smalsumą gali sukelti ne tik gra­žūs dalykai; kiekvienas pirmą kartą pa­matytas daiktas, taigi, ir gamtos vaizdas, sužadina mumyse susidomėjimo jausmą, — štai šį pirmąjį smalsumą apšaukiame gro­žio jutimu. Žinoma, grožis ir įdomumas turi bendrų taškų: kas gražu, tas ir įdo­mu; bet kas įdomu, ne visuomet yra gražu. Daiktų įdomumas turi būti išski­riamas iš grožio. Kai grožį būtinai sieja­me su įdomumu, tai tasai grožis tuojau nu­blunka, nes daiktai įdomūs tik pačioje pradžioje.

Patekus neįpraston gyvenimo vieton, viskas mus sudomina, — ir žemės pavir­šiaus linijos, ir spalvos, ir augalai, ir dan­gus; tai pavadiname gamtos grožiu, bet tai yra tik paprastas smalsumo padidėji­mas, kuris kaip mat gali atslūgti. Kiek­viena žemės vieta turi savo paviršiaus linijas, spalvas, augalus ir t. t., taigi, kiek­viena žemės vieta turėtų būti graži. Argi taip? Taip.

Ar mokame, ar sugebame tą grožį matyti – kitas klausimas.

Kai nuvažiuosite į Šveicariją ir būsite paskendę Alpių grožio burtuose, neuž­mirškit pasiteirauti eilinio šveicaro, kaip jam patinka jo gamta. Jei jis bus nuoširdus (nenorės pasigirti!), atsakys, kad jo krašto gamta esanti graži; „gražu, nors nieko ypatingo”. Jūs galėsite nu­stebti; juk Šveicarijos gamta ne graži, bet labai graži, žavinga! Jei tą patį šveicarą parsivežtumėt į Lietuvą, parodytumėt Lietuvą. Jis bus nustebęs, — visų pirma nepaprasto įspūdžio jam padarys tie gamtos paveikslai, kurių jo šalyje nė­ra: Lietuvos laukų lygumas. Jei bus va­sara, jis stebėsis siūbuojančių javų plotais, margomis pievomis ir lapuotųjų mūsų medžių žavumu. Kaip visur žalia, kaip įdomu, kaip gražu!

Iš to galime drįsti padaryti išvadą, kad gamtos grožis, na, ir šiaip jau grožis, daug pareina nuo pačio stebėtojo. Be abe­jo, yra daugiau ar mažiau gražių gamtos vaizdų, bet neginčijamai gražios ar ne­gražios gamtos nėra. Gali juk kilti toksai klausimas, — jei bet kuri gamta vieno­dai graži, tad kodėl visi tekalba apie Šveicarijos, Italijos ir visų anų kraštų gamtos grožį, kodėl ten važiuojama, ko­dėl mažai kas kalba apie Lietuvos gam­tą? — Jei apie Lietuvos gamtą kalbama mažiau, tai labiausiai dėl to, kad mūsų klimatas neturi tų gerų savumų, kaip anuose kraštuose; o antra, kalti esame patys. Turisto akis ir mūsų gamtos vaiz­duose galėtų rasti nemažiau malonumo, kaip Šveicarijoje. Tam reikia reklamos, reikia geresnės nuomonės apie save, o svarbiausia, mums patiems pirmiesiems reikia pamatyti ir pajusti savo krašto gamtos grožį! Nebūkime akli ir nelauki­me, kad svetimieji atvertų mums akis.

Kaip matyti gamtoje grožį!

Kaip visur, taip ir čia reikia tam tik­ro mokslo, įgudimo; reikia pastabios akies, kurią kai kas jau turi iš prigimties. Bet yra net tam tikrų nurodymų, taisyk­lių stebėti gamtos grožiui.

Kiekvienas gamtos vaizdas yra gražus tik tuomet, kai yra imamas ne jo dalimis, o visuma. Į gamtos vaizdą reikia žiūrėti lyg į kokią iškarpą, lyg į paveikslą, ku­ris visoj savo pilnumoj turi stovėti prieš akis. Tuo pačiu momentu turime matyti ir žemės paviršiaus vingius, ir spalvas, ir visa tai, kas stebimoje vietoje yra; prie gamtos vaizdo neužmirškime prijungti ir dangaus foną, kuris labai dažnai visą vaizdą gali pakeisti. Debesų formos ir spalvos dažnai turi nepaprasto grožio. Lietuvos dangus savo debesų spalvingu­mu, be abejo, yra daug gražesnis už šil­tųjų kraštų (kad ir tokios Italijos) nuola­tinį mėlyną dangų.

Kaip minėta, gamtos vaizdą reikia su­gauti akimis, kaip paveikslą. Bet tai rei­kalauja pastabios, tiksliau sakant, išla­vintos akies. Kadangi gamtos vaizdai nė­ra maži, tai matyti juos visumoje tega­lima, tik judinant akių žvilgsnį; visomis gerai stebės tas, kas pirmiausiai, pavyz­džiui, gėrėsis dangumi, paskui nukreips žvilgsnį į medžius, toliau į namus ir ant galo aplink save apsidairys. Tokiam ste­bėtojui gamtos paveikslas niekad nepa­sirodys savo pilnumoje, nes grynai dėl fi­ziško nemokėjimo stebėti jis bus suskal­dytas į dalis. Taigi, stebint, žvilgsnis turi nestovėti vietoje arba slinkti lėtai, bet bėgioti.

Pabandykime taip daryti, ir stebėsi­mės naujais vaizdais.

Šios pastabos turėtų plačiau atverti akis mūsų gamtos grožiui matyti, jį la­biau vertinti ir branginti. „Gražu, gražu mūsų Lietuvoj!“

P. Varnėnas

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia