Žemės plutoj grynos geležies beveik nerandama, randama tik jos įvairių junginių ir rudų. Negiliai nuo žemės paviršiaus, dažnai tik velėna apkloto, daugelyje vietų randama vadinamos balų geležinės rudos. Nors toji rudos rūšis laikoma ne geriausia ir storų sluoksnių jos nesama, bet geležies gaminimui ir ji plačiai vartojama: Suomijoj, ir šiaurinėj Rusijoj ja paremta ir stambesnė pramonė.
Balų geležies rūda plačiai žinoma ir Lietuvoj.
Pravartu pasakyti keletą žodžių paaiškinti jos atsiradimo būdą, jos kilmę. Geležies rūda ir kiti jos junginiai gamtoje lengvai pasiduoda metamorfozės procesams. Vanduo, turįs savyje oro angliadijoksido ir organinių rūgščių, pasidariusių nuo augalų puvimo arba bakterijų veikimo, keičia ir tirpina rūdas ir kitus geležies junginius. (Kai kurių neteisingai suprantama, jog bakterijos pačios veikia geleži; veikia ne bakterijos, bet jų gyvavimo procesų produktai). Geležies junginių tirpiniai, becirkuliuodami žemės plutos plyšeliuose, išeina į žemės paviršių ir čia susitikę su oru, su jo dėguoniu keičiasi ir iškrinta geležies pusantradeginio hidrato pavidale. Tokiu būdu atsiranda ochra, limonitas ir kitokios balų rūdos rūšys.
Kyla klausimas, ar negalėtų geležies šaltiniai ir balų rūda duoti nurodymo apie esančius žemės plutoje geležies rūdos klodus? Tikrai to tvirtinti negalima, nes geležies junginių randasi po truputį daugelyje mineralų ir žemės plutos padarų, ir kurių vanduo su minėtomis priemaišomis gali išplauti ne maža geležies.
Šiaip ar taip vis dėlto pas mus Lietuvoj daugelyje vietų yra balų geležies rūdos; antai, daug miestelių, kaimų ir šiaip vietų įvairių Rūdų, Rudžių, Rudnikų ir t. t. rodo, kad pas mus labai senai buvo žinoma ir vartodama rūda.
1921 m, vasarą man teko lankytis Suvalkijoje: Kazlų Rūdoj, Višakio Rūdoj, Judrės Rūdoj, Senoj Rūdoj, Jūrės Rudnioj, Mockavos Rūdoj ir Rudnioj (Trakų apsk. — netoli Dusmenų) — visose minėtose vietose jau ant žemės paviršiaus yra šiek tiek rūdos; o kitose yra dar žymių buvusių ten geležies dirbtuvių; jas vadindavo „rudnia”.
3 kilometrai nuo Kazlų Rūdos stoties į upės Jūrės krantą yra kaimas Kazlų Rūda vadinamas. Prieš 2—3 šimtus metų toje vietoje tarp girių gyveno tik viena Kazlų šeimyna; joje buvo 5 ar 6 broliai ir visi geri meisteriai kalviai; jie pradėję steigti geležies dirbtuves. Laikui bėgant jų vaikai ir vaikų vaikai išsiskirstė, toje vietoje pasidarė kaimas, o apylinkėje (Rūdoj, Kazluos, Kazliškyj, Višakio Rudoj, Jūrėj…) buvo įtaisyta 12 dirbtuvių rudnių. Taip man pasakoja tų Kazlų šeimynos senutė, kurios vyras miręs prieš 8 metus, turėdamas 90 metų, kurs mažas būdamas dar matydavęs, kaip dirbdavę geležį.
Iš tos senutės papasakojimo, likusių įrankių ir istorijos faktų galima taip įsivaizdinti sau senovės geležies gaminimo būdą. Nedidelėj krosnyje (kaip kalkėms deginti) sukraudavo bent pusantro pūdo medžių anglių ir bent pūdą ar pusantro rūdos, iš apačios per spragą uždegdavo, ir per valandą arba dvi („kol bernai pagulto pamiegodavo“) iš krosnies apačios per spragą jau tekėdavo skysta geležis. Geležį suleisdavo duobelėn žemėje, iš tos duobelės dar karštą geležies gabalą suimdavo replėmis ir padėję ant priekalo kaldavo plodavo dideliais plaktukais. Kalti ir ploti reikalinga, žinoma, tam, kad išspaustų ir pašalintų iš geležies žemės priemaišas (šlakus — zindras); iš pusantro pūdo rūdos gaudavo pusę pūdo geležies. Geresnei geležei parminti reikdavo kaitinimą ir kalimą bent 2 kart pakartoti. Kiloti didelį plaktuką rankomis buvo sunku, todėl jį sujungdavo su vandens sukamu ratu (kaip taiso milui velti mašinas). Tas kaimas ir baudžiavą atlikdavo geležies dirbiniais.
Netoli Kazlų šeimynos namų prie upės kranto dar užsiliko buvusios čion kalvės rudnios žymės. Tuos namuos kieme riogso didelis kieto plieno plaktukas; jis turi 38 cm. ilgio, jo pentis turi 20 cm.; išvaizda panaši į paprastą plaktuką su didele tam tinkama skyle rankenai. Pakelti jį sunku — sveria bent 4 pūdus. Dar nesenai buvę ten ir daugiau dirbtuvės liekanų (dumtuvės ir k.) bėt karo metu žuvę.
Onušiškio valse. Trakų aps. netoli Dusmenų yra gretą du kaimai — Rudnia ir Uta (Hutą); ten taip pat yra buvusios prieš 70—80 metų geležies dirbtuvės liekanų.
Anot Korevos žinių 1858 m. Vilniaus gubernijoje veikė 4 geležies dirbtuvės.
- Višnevoje Ašmen. apskrityje 2 dirbtuvės su 67 darbininkų
- Nalibokuos 1 dirbtuvė su 561 darbininkais
- Talkove Trakų apskrityje 1 dirbtuvė su 4 darbininkais
Kodėl tos dirbtuvės nustojo dirbusios?
Priežastis ta, kad tuo metu jau miškai pabrango ir buvo uždrausta naikinti jie anglių deginimui. Užsienyje ir Rusijoje, kur buvo vietoj daugiau rūdos ir mineralinio kuro, galėjo išaugti didelė geležies pramonė.
Dabartiniais laikais špižiaus dirbimui krosnys (domnos) statomos labai didelės — ne mažesnės kaip 300 tonų špižiaus išdirbimui per parą, nes mažesnės neapsimoka statyti. Išdirbimui (liejimui) špižiaus iš rūdos reikia labai daug (120—14O%) gero kuro — kokso arba medžio anglių. Medžio anglius vis mažiau ir mažiau tam tikslui vartoja, nes tik viena krosnis per vienus metus sunaudotų kelius milijonus pūdų anglių, kurių gavimui reiktų sudeginti per vienus metus šimtai tūkstančių sieksnių malkų.
Be aukščiau aprašytų vietų, geležies rūdos, pasirodo, yra Nemunaičio apylinkėse, kai kur Nemuno pakrančiais ir prie Papilio miestelio (Šiaulių aps,) jūros laikmečio sluoksniuose. Gilesniais tyrinėjimais galima rasti daugiau ir geresnės geležies rūdos.
P. Jodelė “Kosmos” 1921 m.
Nuotr. atostogoskaime.lt
Redakcijos pastaba – kadangi straipsnis parašytas prieš 100 metų, todėl kai kurie čia minimi vietovardžiai jau pasikeitę, dar kiti aplamai nepriklauso Lietuvai kaip, kad pavyzdžiui Nalibokai, dabar tai Baltarusijos dalis.
