Saulėlydis

Užrašai iš drobinės valtelės po Dzūkų ežerus

Pasakose pasakojama, kaip gelmės žmogų traukte traukiančios, tempte tempiančios į savo žalsvą karali­ją. Ypač pavojingos esančios paslėptos gelmės: visoki liūnai ir raistai.

Ar tai tiesa, du šiauriečiai ežero nematę, panorom patys, ištirti, ir leidomės į vandeningus pietus — į Dzū­kų žemę. Nubildėjom į Marijampolę ir, šak šak su­nėrę savo drobinę valtelę, pasispyrėm prieš vandenį. Miestiečiai stebisi, vejasi mūsų „šeivą”, o čia Šešupė – ta pašėlus kalnų mergelė kunkuliuoja siauroj savo vagoj, verda aplink povandenines klinčių uolas, vartosi tarp slenksčių ir nors pašėlk — neleidžia parodyti viso mūsų greitumo. Suprantam, ir Maironiui gal ne kitaip buvo, juk neparašė netyčiomis: „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka“…

Šiaip taip išsprukom iš miesto: Paplaukėm keletą kilometrų ir jau naktis. O aplink nei krūmo nei me­delio, tik vitelinių karklų saujelė švilioja vėjo pu­čiama. Teks nakvoti, ugnelę kurti, šildytis, o čia nei šakelės sausos nerasi. Sugulėm, spoksom į lazurkinį nakties dangų ir „garbiname“ praktiškus suvalkiečius kam jie išskynė trakus ir nuplikino pašešupius. Kark­lai švysteli, palinksta, užkloja mus ir vėl atsilenkia. Ne­šilta. O patrakimas! Užsnundant į mūsų karklus at­lėkė šarkos ir, per akis lįsdamos, pakėlė tokį ermyderį, net vienkiemių šunės sulojo.

Bet išmiegojome gerai, tik tos šarkos rytą pasi­skubino mūsų pusryčius suryti. Taigi. Išpešk tu joms uodegas, kai jos sočios linksmai purpsi per dobilienas ir atsigręždamos visa gerkle šydijasi. Rods taip ir sako: „Vabalų pasigaudykit! Kirmėlių pasirinkit!“.

Bet mus traukė milžiniškos Amalių ir Žuvintu pa­lios – liūnai; Visą dieną pastirę naktį jau sėdėjom Dovinės krantuose — tos Dovinės, kuri po 30 kartų ran­gosi, kol iš kilometro išsirango. Tai labai žuvinga upė. Bet plaukti sunki.. Vėdrynai, vandragės ir maras taip vešlūs, kad mes daugiau šliaužėme jos žolėtu paviršiu­mi, nekaip plaukėm. O „skystas vanduo“ čia didžiausia retenybė ir trumpas malonumas.

Trečią dieną pajutome sunkų vėsumą. Nendry­nuose išgirdom kvarkiant ančių šeimynas, pro pat val­telę sklandė mitrios žuvėdros, padebesyse krykštavo vikrūs sakalai, o seni ereliai rimtai, lėtai skraidžiojo po laukus. Išlipome į krantą. Laukai ir vienkiemiai jau užpakaly. Ten dalgių, žvangėjimas ir žmonių balsai. O prieky, tamsi pieva — Tumas apaugęs nendrėmis ir švendrais. Prieky tikrosios palios, klaiki tuštuma ir ty­luma. Bet toji tyluma, tie melsvi horizontai ir paslėp­tos gelmės stipriai traukią savo slaptingumu. Drąsiai sėdamės į valtelę ir atsistumtam nuo paskutinio kieto kiauto. Dabar mums ir iš vienos ir iš kitos pusės – aukštos nendrių sienos. Krantų jau nėra — jų vietoj plona žolių šaknelių velėna. Girdėjome kalbant, kad ir profesoriui Ivanauskui kojos drebančios, kai jis su studentais atplaukiąs čia vabalų gaudyti. Menki juo­kai būtų tokioje vietoje išvirsti.

Amalių palias nuo Žuvinto palių skiria siauras dirvų ruožas su Daukšių bažnytkaimiu. Išlipus vėl į krantą taip rodu Šokinėti ir džiaugtis, tartum porą metų nebūtum žemės matęs. Stengiamės judėti kuo daugiausia. Mat, vėl reiks per palias slinkti, nežinia kur sustoti. Norime duonos, einame pas ūkininką ir prašom bent pusę kepalo parduoti. Atneša mažiau, kaip pusę. Oi, duonytėle! Kokie milžinai tave iškepė ir kokie valgo? Puskepalis milžiniškas! Tik plonytis. Be lei­dimo apžiūrime krosnį. Nieko sau – ir ji nemaža. Bet joje netilptų daugiau, kaip trys tokie kepalai.

Pas mus visi tokių duonų kepa – musų nuste­bimą didina šeimininkė. — Pašauname tris keturias duoneles, žiūrėk, po dešimts dienų vėl reikia maišyti.

Turbūt labai gardi? — klausiame ir jos ir sa­vęs. Ragaujam – tikras medus! Tuojau mums at­svėrė keturis kilogramus. Užmokėjom, kaip mieste. Parsinešėm ir netikini, kad tai keturi kilogramai. Bet nejaugi vietoj keturių būtų davę tik pusantro. Tokie maži du gabaliukai… Kemšame į maišą, tik vienas gabalas kliotik į vandenį ir skęsta. Kaip akmuo! Irklų mentėmis greit iškeliam, riekiam čia, riekiam ki­tur.  Nuostabu, duona nepermirko. Ir tik dabar pastebim, kad duonoje nėra jokių skylučių. Todėl ji tokia sunki.

Ir vėl prasidėjo palios: pupalaiškių, viksvų, asiūklių, lelijų, kiaulžolių ir nendrių viešpatija. Dovinės dugnas pasiekti vėl nepasiekiamas. O ir vaga prapuo­lė. Ėmė maišytis visokios rankovės ir akys. Vanduo — tikra buza. Iš žolių pasvyrimo pavandenin jau sun­ku orientuotis ar tikrąja vaga plaukiame. Slenkame at­sargiai, apžiūrinėjame kiekvienų alkūnę, saugomės, kad kas nepraduriu valtelės. O vabalų knibždėjimas! Čia vandenmėgiai siuva, čia dusios žvilga, čiuožikai pavir­šių šlifuoja, vandens bitės ir tūkstančiai kitokiausių kyla ir vėl knisasi į dumblą.

Tik štai nuleidome irklus. Paklydome. Lendam į kiekvienų rankovę, o angos nerandam. Jaučiame, kad ežeras jau čia pat – už šimto metrų, bet matyti jo ne­galim. O saulė jau svyra į nendrynus, krykia antys, dusulingų kranklių šeima plasnoja į pakraščius, vana­gai skuba į tolimas poilsio vietas.

Papūtė smarkesnis, šaltas vėjas.

Jis tik ežere galėjo taip įsibėgėti sakau, o draugas nerimdamas siūlosi:

— Aš atsistosiu ir apsižvalgysiu, kur vaga eina. Nusitveriam nendrių, įremiam irklus į jų šaknis, bet valtelė vis tiek krivuliuoja. Taip besistengiant žiū! Liūnas prieš mus prasiskyrė, parodė kanalą į eže­rą ir vėl užsičiaupė. Nudžiugę dui liūno plutų stumti į abu šonu. Pavyko. Rėkdami, šaukdami sprukom pro tuos nasrus. O vėjas juos vėl suglaudė. Kelio atgal nebėr.

Dar keli vingiai, ir įpuolame į „skysto vandens“ klaną, iš to – į akį, iš tos — į kitą… Mūsų džiaugsmui prieš saulę sumirga sidabrinis ežeras. Bangos pradeda kiloti, supti ir lankstyti mūsų drobinę valtelę. Bėgame prieš bangas, lėliojame…

Priplaukiame tolimesnę, krūmais apaugusią, pa­krantę. Kur tau! Ištežusi velėna neleidžia nė kojos iš­kelti. Kur dairais, vis kilometriniai nendrynai ir palios. O saulė, tas išsirpęs vasarinis obuolys, juo žemiau, juo greičiau krinta nuo dangaus obelies. Vakarai raudoni – naktis bus vėjuota. Susirūpinę lendame šen, lenda­me ten, o kranto nepasiekiame. Nusibodo sėdėti, no­rėtųsi pašokinėti, pasirąžyti.

Susilaikome užuovėjoj ir tariamės: grįžti į Daukšius ar nakvoti ežere? Naktį abu atvejai pavojingi. O vė­jas stiprėja. Bangos besiversdamos putoja ir lūžta, rauna žoles, drumsčia dugno dumblą, štai! Pro šalį lė­tai praplaukia sala — tankus nendrynas su antimis ir plepančiais ardyčiais. Nustebę palydim akimis. Ir tas ir kitas nuplaukia kelių kilometrų ežeru pavėjui.

Pagaliau žemėlapy suradom vienintelę aukštumą įsiremiančią į ežerą. Vakarų vėjai gal nebus leidę, prie jos nendrynams suželti. O gal jie nebus platūs. Nekantraudami iš trijų kilometrų tą vietą tiriame žiūronais. Kalnelis. Toliau beržynas. Pamiškėje galvijų banda. Keli atsiskiria ir prieina prie ežero. Turbūt gerti. Jei taip, pasispjaudom delnus ir leidžiamės skersai kriokiantį vandenį. O siaurasparnės žuvėdros lekia iš pas­kos ir klykia. Atsilenkdami keliaujančių nendrynų, žo­lių kolonijų ir dumblo seklumų prisiartiname vėl prie pla­čios pelkės. Bet ties nužiūrėtu kalneliu iš tikrųjų tyvu­liuoja užtaka. Dar kelios minutės, ir mes bučiuojame tą tvirtą, patikimą, brangią žemelę.

Jau temsta. Beržyne užsidega ugnelė, plepa kati­liukas. Ateina žvejai, žiūri, klausos ir niekaip netiki, kad mes į čia atplaukėm tik gelmių traukiami.

Ponai inžinieriai! Argi nereikia ežero nusau­sinti? Mes badaujam dėl jo galvos, į laukus negalim įeiti. Viskas prigeria. Ak, jau buvo žadėta, bet nieko nedaro — skundžiasi vargšai. Jie taip laukia kultūrtechnikų, kad kiekvieną pasimaišantį inteligentą – neabe­jotinai laiko inžinierium. Vietoj vandens jie ir mums pila pieno ir visai nenori suprasti, kad nuims rūpi tik pažint savasis kraštas ir jo gyventojai.

Atrodo, kad Dzūkų žemės ežerų traukiamosios galios centras yra Žuvinto ež. Tą jautėme dar namie, tą pajutome ir dabar. Toliau plaukti nebenorėjom. Stovyklavom beržyne, kvėpavom sunkiu, minkštu pel­kių oru ir nenorėjom ko geriau pamatyti. O ar neįdomu klaidžioti po linguojančias 10 kartų už ežerą platesnes palias, ar neįdomu 10.000 ha gyvatynėje, kur gali susitikti su visomis baisenybėmis? Tiesa, lo­kio nesutiksi, bei kartais gali sutikti nė kiek nemalo­nesnį kitą besislapstantį, dvikojį.

Kelias dienas mindžiojome minkštą, storą samanų kilimą, skendome pukuotėse, lyg žiemos pusnyse, trepukojome sausus viržius, svaigome tarp gailių. O muselių, uodų ir kitokiausių sparnuočių muzika taip išgraužė galvą, kad pasitaikius nebeatskirdavom drie­žo nuo žalčio, ir žalčio nuo gyvatės.

Dar kartą perplaukėm ežerą, maišėm jo dumblą, tyrėm neregėtas žolių rūšis, gėrėjomės auksiniais karo­sais, spoksojom į vandens paukščius ir jautėm, kad kitur nebus taip įdomu. Mano draugas tuo taip įsitikino, kad išlipo, atsisveikino ir nežinomais keliais nu­ėjo į artimiausią geležinkelio stotį. Bet Krosna buvo toli. Užėjo naktis ir jis atsirado painioj kryžkelėj, kurių taip daug Suvalkų krašte. Kur eiti? Žiūri stovi stulpas su penkiomis rodyklėmis. Bet užrašų nematyti. Stulpas juda. Na, dui rauti! Išrovė tą kerepėtą, paguldė žemėn ir išsigando. Užrašai prisikišus šiaip taip išskaitomi, bet kuri rodyklė kurį kelią dabar rodo? O vis dėlto Krosną jis pasiekė laiku ir, namo parvažiavo laimingai.

O aš ryžausi pasiekti Dusios ežerą.

Rytojaus diena buvo lytinga ir šturmuojanti. Pen­kis kilometrus spyriausi prieš bangas ir vėją, kol pa­siekiau pietini ežero galą dar pikčiau apaugusi visokiu prakeikimu, į čia ateina upeliūkštis net iš pačios Du­sios. Bet kur jis, kai aplinkui dešimtys klaidingu, ak­lų žiočių? Ir tik po kelių valandų landžiojimo pradėjau artėti į pievas ir gyvenamas vietas.

Kitą dieną pasinėriau Dusios platume. Vanduo, kaip ašara. Dugnas gintaro ir stiklo. Niekur žolėlės, niekur dumblo. Ir kas pripylė tokią 2.333 ha duobelę. Aštuonis kilometrus įsibėgėjusios bangos „sei­vą“, tikrai, kaip šeivą, užmeta ant pustonio smėlio kopų. Einu į žmones. Ant varčios rymo baltas senelis. Išklauso, ko pageidauju ir tuojau raportuoja vikresnei dukteriai:

— Bernas dori valgyt!

Greit atsiranda pieno. Pieno ne pieno, o saldžios grietinėlės.

Klausia, kas esu.

Studentas sakau.

— Inžinierius šnabžda močia dukteriai.

O duktė  nešpėtna mergučė.

Bernas nori miego vėl rūpinasi neprašomas tėvukas. Sutinku. Miegu.

Anksti rytą ekskursuoju aplink tą didelį, kunku­liuojantį vandenį, grožiuos, piešiu. Priešpiečiais grįž­tu pasiimti daiktų. Bet niekaip neberandu, kur nakvo­jau. Einu iš vienos pusės, rodos, tos trobos. Einu iš kitos — ir praeinu. Mat, kieme tikras muziejus ar paroda padaryta. Ant virvių, virvučių, tvorų tiek už­karta margaraščių, balčiausių audinių bei mezginių, net akys raibsta. Stebiuos. Giriu. O mergučė tik neša, tik neša dar daugiau parodyti.

O močiutė šypsosi.

– Inžinierius — prisimenu ir viską suprantu. At­silyginu už grietinėlę ir greit sprunku iš gudriai tiesia­mų močios tinklų. O ji dar ilgai stovi kiemo vidury tarp plevėsuojančių audinių, stovi nustebusi ir nusivylusi, kad toks „šamas“ taip lengvai paspruko.

O kelionė toliau eina per Metelių, Šlavantus, Vei­sėjų, Ančios ir kitus keliolika mažesnių Dzūkų ežerų, eina per pačias tamsiausias gelmes. Nes gelmės trau­kia.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia