Geriamasis vanduo

Turistinio žygio melu ypatingą dėmesį reikia kreipti į geriamąjį vandenį: jis turi būti švarus, neužterštas. Geriau­siai tinka šaltinio arba šulinio vanduo. Kad iš šaltinio bū­tų patogiau semti vandenį, iš akmenų ar lentų padaromas šulinėlis. Jei reikia vartoti upės ar ežero vandenį, tai maudytis, plauti indus ir praustis galima tik keliasdešimt metrų žemiau. Drumzlino, neskaidraus ar spalvoto upės vandens geriausia visai nevartoti.

Švarus vanduo yra permatomas, bespalvis, beskonis, bekvapis, jame greitai verda daržovės ir gerai tirpsta mui­las. Geras vanduo greit užverda ir užviręs lieka skaidrus. Vandens skaidrumas nustatomas taip: stiklinė su vande­niu pastatoma ant knygos arba laikraščio lapo. Jeigu van­duo skaidrus, tai per jo sluoksnį tekstą galima lengvai perskaityti. Jeigu įtariama, kad vanduo užterštas, įpilama jo truputį į gertuvę, pašildoma ir suplakama, paskui ger­tuvė atkemšama ir greitai pauostoma. Jeigu yra kvapas, vandens gerti negalima, nes švarus vanduo neturi nei kvapo, nei skonio. Skonį galima nustatyti tik virinto van­dens: blogas vanduo yra rūgštoko, sūraus ar kartaus skonio.

Paežerėje, jei arti nėra šaltinio, tekančio upelio ar šu­linio, galima patiems išsikasti šulinį. Vandenį iš tokio šulinio reikia filtruoti. Taip pat vartojant neištirtą ar įtar­tiną vandenį, būtinai reikia filtruoti ir virinti. Filtruoti per sutrupintą medžio anglį ar smulkų smėlį. Nežinomo ar įtartino vandens geriausia visai nevartoti.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia