Pradedant bent kuriuos svarbesnius darbus čia visada atsižvelgiama mėnulio atmainų, nes tikima, kad mėnulio atmainos turinčios labai didžios įtakos darbo pasekmingumui. Rengiantis piaut kokį gyvulį, o ypač skerst kiaulę, taipgi bojama, kad mėnulis būtų ar jaunas, ar priešpilnis, arba pilnatis, bet jo­kiu būdu ne delčia. Mat, manoma, kad paskerdus delčioje, verdama mėsa sumažėjanti bei susitraukianti. Ir priešingai. Mėnuliui didėjant, (pav.: jaunas mėnu­lis nuolat didėja, eidamas priešpilnin, priešpilnis — pilnatin), verdama mėsa ar lašiniai išbrinksta ir žymiai padidėja. Kiaules penint, iš anksto taikoma baigt penėjimą ir paruošt skerdimui „ant jauno”, priešpilnio ir nevėliau pilnačio. Ne­suspėjus ar dėliai kurių nors priežasčių užsitęsus penėjimui iki delčios, stengia­masi laukt sekančio jauno mėnulio.

Gyvulių skerdime svarbiausią vietą užima kiaulių skerdimas todėl, kad jų daugiausia skerdžiama ir jos skerdimas bei skerdenos sudorojimas žymiai su­dėtingesnis, negu kitų gyvulių.

Kiaulių skerdimas dažnai atliekamas talka, ypač kai kiaulė ar paršas yra didelis ir stiprus ir jis įveikt savo jėgomis neįmanoma. Tokiu atveju iš vakaro suprašomi du arba trys kaimynai, kurie, pagal paprotį, ateina labai anksti, kad iki dienai būtų galima paspėt ir nusvilint.

Kiaulės skerdimui reikalingas dar nedidelis pasiruošimas, pav., pasidaryti sprudunklą. Tai yra labai paprastas įrankis kiaulės snukiui suveržti, kad ji negalėtų kąst ir žviegt. Imamas pagalėlis apie 15—20 cm. ilgio, apie 3 cm. storumo ir jo vidury užneriama ar užrišama abiejais galais stipri, neilga virvė, kad pasidarytų kilpa, užmaut kiaulei ant snukio. Užmovus, pagalys sukamas ir tuo būdu virvė stipriai veržia snukį.

Talkininkams susirinkus, užsidegamas žibintas (liktarna), imamas sprudunklas, o kartais dar ir vadžios, peilis ar durtuvas, kibiras kraujui: „nuleist”, ir einama kiaulės gardan. Bent trys vikresni ir stipresni vyrai sušoka gardan ir pradeda su kiaule imtynes, stengdamiesi ją parist. Kiaulė puolama iš visų pusių, gulant ant nugaros ir griebiant už kojų, kad greičiau pargriaut. Jei kiaulė labai didelė ir stipri ir užgulus nepasiduoda pargriaunama bei pradeda ją už­gulusius nešioti po gardą, tada stengiamasi ant paskutinės jos kojos užnert vadžias ir stipriai prie tvoros pririšt, kad kiaulė negalėtų po gardą bėgioti. Kiaulę paritus, keliama, kad persvarint, ant tvoros, o jei persunki, tada persvarinama ant suolelio, guldant ant pilvo, kad kojomis nesiektų žemės, tada už­mauna ant snukio sprudunklą ir suveržia snukį. Kitiems prilaikant, geriau įpra­tęs apčiupinėja po gerklės duobelę ir duria, taikant peilį vidun. Kraujas teki­namas kibiran ar puodynėn, nuolat maišant medine mentele, kad nesukrešėtų. Iš kraujo verdama juka, o taipgi jo dedama ir į vėdarus.

Kiaulei nusibaigus, paguldoma žemėje, jei manoma raut šeriai. Šeriai raunami su vinimi, ant kurios apsuka pluoštelį šerių ir rauna. Po to kiaulė guldoma ant rogių ir vežama kur nuošaliau nuo trobėsių, užuovėjon svilinti. Paklojama po apačia šiaudų, kad nesušlaptų ir guldoma ant šono ar ant pilvo. Į snukį įspraudžiamas akmuo, kad svilinant kiaulė būtų prasižiojus, nes tada „nesušunta grobai”; apdengiama sluoksniu „trakinių” (išdraikytų, ne kūliuose) šiaudų ir padegama pavėjui. Šiaudų žarijos kokiu ilgu pagaiščiu nuolat maišo­mos, tuo reguliuojant karštį. Šiaudams sudegus, kiaulės oda skutama bei gran­doma peiliu; po to ilgesni šeriai svilinami ilgais kūlimais šiaudais, kurių sauja padegama gale ir iš rankos kišamas degąs galas prie norimos nusvilint vietos. Po apsvilinimo vėl grandoma. Jei pasitaiko, kad kuri odos vieta daugiau ap­svyla, tada tą vietą vilgo vandeniu, kad oda nesusproginėtų. Kol suvilgoma oda ir visa kiaulė nugrandoma, ugnis dažniausiai prigęsta. Kad turėt nuolat ugnies, imama gera saują kulinių šiaudų ir storesniame gale, netoli vidurio, perrišama, gerokai suveržiant šiaudiniu ryšiu. Galas uždegamas, bet suspausti šiaudai, pridegę netoli ryšio, lyg ir prigęsta, gruzdėdami be liepsnos. Ta sauja pametama žemėje. Prireikus ugnies, pakanka stipriau papūst ar saują kelis kart apsukt aplink galvą ore, ir liepsna bematant iššoksta. Nusvilinus vieną šoną, kiaulė apverčiama ir svilinamas tokiu pat būdu ir antras jos šonas. Pabaigus svilinimą, rogėmis kiaulė vežama prie šulinio. Tada iš trobos išeina šeimininkė, nešina šiltu vandeniu ir kiaulę numazgoja; po to dar perpiliama keliais kibirais šalto vandens ir gabenama vidun. Rogėmis atvežama ligi trobos durų, paskum kiaulė užritama ant kopėčių arba „nasilkų”, padarytų tuo būdu: imama du stip­rūs pagaliai, apie sieksnį ilgio ir netoli galų sujungiami skersai perrišant stip­ria virve, kad nesiskėstų, paliekant vienas nuo antro tarpą maždaug apie 60 centimetrų. Kiaulė užguldoma ir keturi vyrai, laikydami po vieną „nasilkų” galų pagalį, neša vidun „ravidavojimui”. Jei stalas pakankamai stiprus ir didelis — guldoma ant stalo, o jei ne — ant trobos ar kokių kitų durų, uždėtų ant suolų ar ant kėdžių.

Ravidavojimas arba mėsinėjimas pradedamas nupjaunant per są­narius kojas, kurios iš abiejų kiaulės pusių pakišamos kaipo ramstis, kad kiaulė, paguldyta ant nugaros, nenugriūtų. Po to nupjaunama galva; tatai padarius, imama papilvė, piaunant du išilginiu piūviu: vieną viename šone tiesiai, krypti­mi nuo pirmųjų link paskutiniųjų kojų iš vidaus pusės, o antrą, taipgi jau iš antros pusės. Atėmus papilvę, ateina ir šeimininkė, kuri padeda išverst vidurius ir pasiima užkulą. Su užkulu šeimininkė susidoroja tuo būdu, kad taukus supiausto, išminko, pridedaton tešlon prieskonių — sumaltų pipirų, užsūdo druska ir tą tešlą sudeda užkulo plėvėn, kuria ir apsiuva užkulą; plėvę susiuva suktu lininiu siūlu. Išėmus vidurius ir užkulą, atplaunami pečiai ir kulšės — kumpiai; išimama blužis ir tulžis; pastaroji suleidžiama bonkutėn ir lai­koma kaipo vaistas žmonėms ir gyvuliams. Mat, manoma, kad kai kuriems gy­vuliams ir žmonėms jos stinga. Po to raižomi paltėmis lašiniai ir renkami bei rūšiuojmai raumens „kilbasams”, o jei ketinama daryt, ir „calsisonams”. Mėsa ir lašiniai išdėliojami troboje atvėst ir po kelių valandų jau sūdoma.

Imamas medinis kubilas, dažniausiai specialiai darytas tam tikslui, ir pra­dedama dėt mėsa. Ant dugno dedami pečiai ir kumpiai, vėliau lašiniai ir ant galo įvairios liekanos ir kaulai. Sūdoma klojant bei dėliojant sandariai, kad kuo mažiausiai liktų tuščių vietų, kurias užpildo mažesniais gabalėliais. Susūdymui apie 4 centn. kiaulės reikalinga maždaug apie 25 kgr. druskos. Ji beriama sluoksniais; uždėjus naują sluoksnį lašinių, beriama druska. Prisūdžius pilną kubilą, užvožiama dangčiu ir užslegiama akmenimis. Mėsa laikoma šaltai; iki įsisūrėja trunka apie tris savaitės ; po to mėsa rūkoma (vendzijama).

Keli papročiai. Talkininkai, padėję skerst kiaulę, yra vaišinami valgiais ir degtine. Atlyginimas už talką neimamas. Tiktai šeimininkui nesugebant mėsi­nėt, atlyginama talkininkui už sudorojimą skerdienos skerstuvėmis, duo­dant jam lašinių ir šiaip su kaulais geresnės mėsos, arba tokios skerstuvės ati­duodamos ir vėliau „kilbasais” ir, iškepus, „vėdarais”.

Šeimininkė iš vakaro prieš skerdimą niekada kiaulės nešeria, kad žarnos būtų tuštesnės. Rytą paprastai šeimininkė neina su vyrais gardan skersti; apskritai iki paskerdžia ji stengiasi pagal galimybę nuošaliau laikytis, kad ne­girdėtų kiaulės žviegimo, kas visada daro į šeimininkes nejaukaus įspūdžio ir sukelia joje gailesčio jausmą. Jaučiama savotiška šeimininkių meilė ir prisiri­šimas prie savo gyvulių, tuo labiau, kad šeimininkei ilgokai tenka augint iki skerdimui. Taipgi atstu laikosi ir vaikai, kurie daugiausia tiesiog myli savo gyvulėlius. Iki paskerdžia, jaučiamas tam tikras nerviškas įtempimas ir prislėgta nuotaika, kuri atslūgsta svilinant ir baigus svilinti.

Pūslė atiduodama pūst vaikams, kurie prieš tai dar gerokai ją išmankš­tina bei išdirba, tarytum kokią odą. Pūslę nuolat pasūdo į pelenus ir trina as­loje su koja arba tarp rankų; vėliau įdedami keli žirniai, pripučiama oro, užri­šama ir pakabinama paluby, kad išdžiūtų. Išdžiuvusia pūsle žaidžia vaikai, o vėliau ji sunaudojama vaistams nuo „prytvirtinės” žmonėms ir gyvu­liams: verdama iš pūslės „arbata” ir geriama.

Išėmus iš mėsinėjamos kiaulės blužnį, žiūri kokio ji pavidalo, nes iš to daro meteorologinių spėjimų: jei blužnis yra lygi, panaši į liežuvį — normali žiema; jei blužnies galas nuo paskuigalio drūtesnis, tada yra ženklas, kad pra­džioje žiemos nebus, o bus gale, artėjant pavasariui; jei antrasis blužnies galas drūtesnis — žiema pradžioj, o vidury ir gale — nebus; jei blužnies galai abu drūtesni, negu vidurys, bus žiema pradžioj ir gale; o jei vidurys drūtesnis, bus žie­ma tik vidury.

Avių ir veršių piovimas yra kur kas paprastesnis. Tą darbą dažniausiai at­lieka vienas šeimininkas, peiliu papiaudamas avį ar veršį po gerkle. Papiovus, neriamas kailis, pradedant nuo paskutiniųjų kojų, nuo kurių numaukus kailį ar odą, įspraudžiamas „sprudukis” — apie 60 cm ilgio stiprus, truputį lenktas pagalys, kurio gale įkirpti karbai, kad, pagalio galus perkišus per kojas, nenu­slystų. Per sprudukio vidurį užneriama virvė ir, permetus per balkį, gyvulys pa­keliamas paskuigaliu aukštyn iki reikiamo aukštumo, kaip patogiau lupt kailį ar odą.

Kiti gyvuliai rečiau teskerdžiami. Dar paminėtinas paukščių piovimas, nors ir jų mažai tepiaunama. Žąsys, antys ir kalakutai ne visur auginama, o jei ir auginama, tai savo reikalams mažai tepiaunama, bet parduodama. Piaunama tik didžiųjų švenčių proga, pav. Velykoms ar Kalėdoms. Užtat kiekviename ūky auginama vištų, kurių taipgi sau mažai tepiaunama, nebent šventėms ar ligo­niams. Žąsis piauna dažniausiai pati šeimininkė, durdama smailiu peiliu galvon. Vištų galvos nupiaunamos ar, padėjus ant kaladės, nukertamos.

A. Vitauskas “Gimtasai kraštas” 1937 nr. 14-16

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia