Šį be galo įdomu ir kultūriškai praturtinantį maršrutą suradome 1979 metais išleistoje, Č. Kudabos ir J. Vaicekausko knygelėje “Jei iš Vilniaus keliausi”. Maršruto aprašymą mes išvalėme nuo anuo laikotarpiu privalomos propagandos ir žemėlapyje sudėliojome jame minimus taškus. Žemėlapį rasite šio aprašymo pabaigoje. Aprašymas be galo išsamus ir turtingas žiniomis, o jame minimas istorines asmenybes mes susiejome su jų aprašymais Vikipedijoje.

Keliaujantiems šiuo maršrutu, būtumėm be galo dėkingi jei savo įspūdžiais ir nuotraukomis pasidalintumėte Kelionių archeologijos forumo temoje. Gražiausiomis pasidalintomis nuotraukomis mes praturtintinsime šį aprašymą.

Iki Pirčiupių

M. K. Čiurlionis palaidotas Vilniuje, kur prasidėjo jo kūrybi­nė šlovė; jo kūrybinis palikimas sutelktas Kaune, didžiojo meni­ninko vardu pavadintame dailės muziejuje. Tačiau M. K. Čiurlio­nio kūrybinės dvasios giliau nepajusi, neapsilankęs jo gimtajame krašte, į kurį kviečia turistinė Vilniaus – Druskininkų tra­sa. Druskininkuose prabėgo gražiausi dailininko gyvenimo me­tai; tuo būdu kelionės iš Vilniaus į Kauną ir Druskininkus tary­tum sudaro savotišką M. K. Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos “tri­kampį”. Tačiau kol atsidursime M. K. Čiurlionio krašte, bus pro­gos daug kur sustoti, pasidairyti.

Pradedame šią kelionę iš Vilniaus mums jau įprasta kryptimi pro Žemuosius Panerius, pakylame iš klonio ir aplenkiame Aukš­tųjų Panerių pramoninį rajoną. Netrunkame palikti Vokės senklonį, anapus kurio kelias šakojasi į du — vienas eina į Druskinin­kus.

Patenkame į mišką. Tai nedidelis ūksmingas plotas, likęs nuo kažkada plačių Dainavos girių. Dabar čia tėra tik keliasde­šimt hektarų miško tarp Juodbalio ir Ladygų kaimų. Medynas įvairus, nes auga sekliuose žvirgždynuose. Šalia pušų — nema­žai eglių, lapuočių, žaliojo pomiškio.

Vėl prašviesėja, plentas iš miško išlekia į erdvias platumas. Plyti banguoti žvirgždynai. Čia prasideda, geografiškai kalbant, smėlėtųjų zandrų lygumos, kurias suplovė į pietus plūdę ledynų tirpsmo vandenys. Prisiminkime, kokiose kalvotose apylinkėse yra Vilnius, Trakai ir vietovės tarp Vilniaus ir Kauno. Ten buvo ledyno pakraštys, šalia kurio gulė ištirpę akmenuoto molžemio moreniniai kaupai (morenos), atsirado kalvos. Visa tai šiandien — puikūs, ežeruoti ir miškais miškeliais pasipuošę kalvynai. Taigi tose vietose vyko lemiamieji paskutinio ledmečio „mūšiai”, lie­josi… vandenys. Plūsdami jie išlygino, žvirgždu bei smėliu nu­grindę šias lygumas. Jos dabar daug sausesnės, upių jose rečiau, bet tos, kurios srūva, yra šaltavandenės ir tyros kaip krištolas. Tiesa, dirvos čia ne ypatingai našios, akiratyje — daugiausia miškai — šviesūs Dainavos šilai. Žemesnėse vietose, kur drėgna, želia lapuočių brūzgynai, krūmai. Kai kur jie iškirsti, plyti žalios lankos.

Šiuose tarpumiškiuose gyvenvietės kiek kitaip surikiuotos, negu, pavyzdžiui, pakelėje į Kauną. Čia mažai vienkiemių, daž­nesni sodžiai, štai ir priešais, nuo kelio dešiniau, prie nedidelio apvalaus ir nenutekamo šventininkų ežerėlio (20 ha) — šventi­ninkų kaimas. Gyvena šiame sodžiuje apie 300 žmonių. Kitapus kelio, kairėje, prie didesnio Lygainių ežero, yra kitas panašus sodžius, pakelėje — kapeliai, o dar kiek pavažiavus plentu, nedideliame įklonyje spindi llgučio (9,5 ha) ežerėlis — mažutis palyginti su plačiu Lygainių eže­ru. Netoli jo — nedidelė Guopstos gyvenvietė (yra to pat vardo 9 ha ploto ežerėlis).

Prasideda miškai. Masyvas, į kurį patenka mūsų kelias, vadi­namas Ropėjos miškais. Čia pat, kelio kairėje, Ropėjos girininkija, priklausanti Trakų miškų ūkiui. Miškų plotas — 8340 ha. Vyrauja pušynai (iš dešimties medžių — devynios pušys). Yra beržų, eg­lių, juodalksnių. Vidutinis masyvo amžius — 40 metų. Yra šiame miške briedžių, stirnų, šernų, lapių, kiaunių, voverių, kiškių. Per mišką teka upeliai (Žvirgžde, Krempė), jis pats įsiremia į ežerus ir upes: pietuose — Merkį, vakaruose — Lukną. Pakeliui galima stabtelėti tyro vandens atsigerti: 26-tame kilometre stovi kelei­viams iškastas šulinys, prie kurio „budi” išdrožtas iš medžio di­džiulis gandras.

Ropėjos miškai pasibaigia ties Palukniu, už septyneto kilo­metrų. Ten vėl lygu, erdvu. Dešinėje, prie Luknos upės, kuri teka iš kairės į Merkį (šeštas pagal ilgį jo intakas), įsikūręs ne­mažas Paluknio sodžius. Pastebėsite, jog Luknos vaga suregu­liuota, teką melioruotais laukais; jos, kaip ir kitų pakelės upių, ilgis yra pasikeitęs: jeigu pagal „Lietuvos upių kadastrą” ji buvo 32 km, tai pagal naujus matavimus (1973 m.) — sutrumpėjo iki 28,9 km. Sutrumpėjo ir Merkys, Spengla bei kitos šį mūsų kelią kertančios upės.

Paluknys — gatvinio plano gyvenvietė, kiemai — abipus ke­lio. 1828 m. buvo pastatyta bažnyčia, karo metais ji sudegė, tad stovi nauja, nedidelė. Seniau išilgai kaimo ėjo plentas. Prieš ke­lis metus nutiestas naujas, aplenkiantis gyvenvietę.

1833—1859 m. Paluknyje gyveno Vilniaus universiteto pro­fesorius, botanikas, farmacininkas J. Volfgangas. Nuo 1807 m. jis tvarkė Vilniaus universiteto vaistinę, o kiek vėliau, 1810 m., pradėjo dėstyti universitete ir netrukus buvo pripažintas profesoriumi. Jis pirmasis pradėjo tirti vietinius vaistinius augalus, jų naudojimą gydymui. J. Volfgangas tyrinėjo Vilniaus krašto au­galiją, Birštono mineralinius vandenis, redagavo „Vilniaus farmacinį žinyną”, paskelbė daug straipsnių. Caro valdžiai uždarius Vilniaus universitetą, apsigyveno Paluknyje, savo ūkyje. Čia ir mirė.

Lenkiant Paluknį, priešingoje kelio pusėje, lygioje vietoje, maždaug ties 35-tu kilometru, dėmesį patraukia nemažas anga­ras. Čia įsikūręs Lietuvos Lengvosios pramonės ministerijos sklan­dytojų klubas. Šiuo metu yra daugiau kaip 20 sklandytuvų — tiek lietuviškos gamybos, tiek padarytų kitur. Šis klubas išugdė čempionų, Lietuvos rekordininkų.

Apylinkės gana patrauklios, čia pat pušynai, nedidelis, bet gražus Mamavio ežerėlis (25 ha), greta kurio — to paties pava­dinimo kaimas, čia baigiasi lyguma. Staigus šlaitas, lyg kokia pakopa, nelauktai nusprūsta žemyn. Pasibaigia aukštesnysis (145 – 150 m virš jūros lygio) vandenų suplautas smėlingasis (fliuvioglacialinis) lygis. Priešais plyti žemesnioji lygumos pakopa, iškilusi virš jūros lygio apie 130 metrų. Neseniai šioje drėgnoje žemumoje buvo neišbrendamos balos, pelkynai. 1955 – 1965 m. krūmynai iškirsti, nusausinti, išrauti kelmai. Plyti našios žalios lankos. Prie pat kelio ir Luknos upės — šieno miltų gamybos cechas. Kiek įkalniau yra Madžiūnų sodžius. O aplink — milžiniški melioruoti laukai. Vieną vasarą juose pavyko suskaičiuoti daugiau kaip 50 gandrų!

Kelias vėl bėga link miško. Pravažiuojame Merkį, čia jis iš­tiesintas, neturi įgimtos išvaizdos. O priešais, visai ties upe, dunkso miškas. Merkio ilgis iki sutvarkymo buvo 206,2 km, dabar— 203 km; jis yra šeštas pagal ilgį Nemuno intakas.

Prasideda senoji Rūdininkų giria… Vakarinis jos pakraštys. Neapmatomi platūs jos masyvai tęsiasi ir tęsiasi į kairę nuo ke­lio iki pat Šalčininkų aukštumų pašlaičių — iki jų nuo čia net tiesiu taikymu daugiau kaip 20 kilometrų. Viso masyvo, į kurį įeina Inklėriškių – Rūdiškių, Ropėjos, Fermos ir kiti miškai (iš vi­so — 16), plotas apie 60 000 hektarų, šį miškų plotą tvarko du miškų ūkiai — Šalčininkų ir Valkininkų. Girioje plačiausiai papli­tę šilai.

Giria nuo XV a. Lietuvos ūkyje buvo svarbi ne vien mediena, bet ir medžiokle, geležies gavyba (nuo tada, tikriausiai, ir kilę Rūdininkų, Rūdiškių vietovardžiai). Girioje gyveno meškos (paskutinė nušauta 1885 m.), stumbrai, taurai. Dar 1470 m. Kazi­mieras Jogailaitis, didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos kara­lius, čia buvo įkūręs medžioklės dvarą ir vadinamąjį žvėryną.

1831 m. Rūdininkų girioje formavosi sukilėlių legionas, ku­riame dalyvavo Vilniaus universiteto studentų. 1863 m. kovo 9 d. netoli Rūdininkų įvyko L. Narbuto, žinomo istoriko T. Narbuto sūnaus, vadovaujamų sukilėlių kautynės su caro kariuomene.

Girioje yra nemažų pelkynų, gražių samanyčių. Pasitaiko sausesnių pakilumų. Srūva ne vienas upelis, kaip taisyklė — Mer­kio intakas. Pakeliui du nežymūs upeliai pavadinti Pirčiupiais, o čiabuvių, dzūkų, šaukiami Pirčiupiais. Jų pakrantėse stovėjo kadais pirtys. Prie pirmojo, vadinamo Mažuoju Pirčiupiu (9,1 km), sausesnėje tarpumiškės erčioje, dešinėje kelio pusėje, — Naujųjų Macelių sodžius. Paskui vėl miškas, miškas. Jis baigiasi, prasideda šviesi erčia, dirvos. Didžiojo Pirčiupio upeliukas (7,3 km) — visas sureguliuotas. Abipus kelio — Pirčiupiu sodžius: dešinėje — Nau­jasis Pirčiupis, kairėje — Senasis. Senasis tebestovi, o Naujojo jau daugiau kaip trisdešimt metų nėra. 1944 m. birželio 3 d. Naująjį Pirčiupį sunaikino vokiečiai.

Tačiau Sudegintasis Pirčiupis atstatytas, šiandieną čia vėl gyvena daugiau kaip šimtas žmonių. 1960 m. vasarą pastatytas paminklas — „Motinos“ skulptūra. Skulptoriui G. Jokūboniui 1963 m. už šį darbą paskirta premija. Mokykloje įrengtas memorialinis muziejus. Kapai, vietos, kur buvo sudeginti žmo­nės, paskelbti istoriniu paminklu.

Prie Pirčiupio Motinos, prie granito lentos, kurioje iškalti nužudytųjų vardai, sustoja dažnas keleivis.

Valkininkų keliu

Pravažiuojame Pirčiupius. Prie neseniai padaryto tvenkinuko, 44 km nuo Vilniaus, keliai skiriasi. Kairysis rieda į Eišiškes ir Gardiną, o dešinysis — tiesiai į Druskininkus.

Vėl miškas, pavadintas Pilymo klonio vardu. Auga sausašiliai. Ties 47-to km rodykle per kelią srūva vėsus ir labai skaidrus upeliukas— Raudonėlė (6,2 km) ir čia pat įpuola į Merkį. O priešais — Merkys, kurį jau antrą karią pravažiuojame. Upė šio­je vietoje daug pilnesnė, vandeningesnė. Ji čia žmogaus dar vi­siškai nepakeista. Teka rangydamasi, šalimais yra gilokų senvagių.

Lenkiant Merkį, kiek atokiau kelio, dešinėje matyti didelis dzūkų sodžius — Dargužiai. Kaime yra daugiau kaip šimtas kie­mų. Jis senas, paminėtas dar XVI a. Tada jame gyeno tik kelios miško prižiūrėtojų šeimos.

Dargužiu sodžiaus gatvės sudėtingai išsirangiusios tarp Mer­kio ir jo intako Graužupio – vingių (10,8 km.) Yra senų dzūkiš­kų pirkių, naujų mūrinių sodybų.

Dargužiu apylinkių laukai platūs, toli matyti. Užsibaigia jie ža­liomis pamiškėmis. Iš kairės laukus tarsi lydi Merkys, o priešais visu platumu iš tolo matomas Valkininkų miestelis. Per jį vėl vingiuoja Merkys. Kaip tik ties čia, iš dešinės, įteka Gelužos upelis (14,4 km), o iš kitos pusės, nuo Eišiškių aukštumų, atiteka nemaža Šalčios upė (75,8 km — antras pagal ilgį Merkio intakas). Visos šios upės upelės, o ypač Merkys, — labai rangytos, todėl gyvenvietė yra atskiruose tarpupiuose, turi kelis tiltus. Net atskiros miestelio dalys kitais vardais vadinamos — Užuperkasis (už perkaso), Pakleštorė (stovėjo vie­nuolynas), į miestelį įaugo Čižiūnų kaimas. Gamtos apsupties po­žiūriu vietovė patogi, šalia didelio plento, netoli geležinkelio, teka upės, aplinkui — sausašiliai miškai. Nors miestelis ne kartą degė (paskutinį kartą praeito karo pradžioje), tačiau išlaikė sa­vo architektūrinį veidą. Centre — plati trikampė aikštė, radialiai įvairiomis kryptimis nuo jos eina lankstytos gatvės. Kaimiškas už­statymas čia užima didesnę miestelio dalį. XVI a. viduryje Val­kininkų dvarui išaugus į miestelį, jis drauge su aplinkiniais kai­mais sudarė funkciškai ir architektūriškai vieningą kompleksą. Manoma, jog toks vieningas urbanistinis kompleksas yra be­ne vienintelis Lietuvoje, o ir vėlesnių laikų statybos nepa­keitė jo plano ir išvaizdos. Dėl būdingų regioninių liaudies ar­chitektūros savybių miestelis pripažintas saugomu šio rajono liaudies urbanistikos pavyzdžiu. Pokario metais miestelio išpla­navimo projektą paruošė žemės ūkio statybos projektavi­mo institutas. Tačiau specialistai aiškino, kad šio projekto idėjos nebuvo nuosekliai laikytasi, tad ir neišvengta klaidų, tvarkant aikštę.

Apie Valkininkų vietovardžio kilmę yra nemažai vietinių pa­sakojimų. Vieni teigia, kad vienas Dainavos valdovų — Alkis — upelių santakoje turėjęs pilį Alkininkus (vėliau išvirto į Valkinin­kus), kiti, — jog naudojantis vandens keliais čia buvę pervalkų, o nuo žodžio valkas atsirado ir vietovardis.

Viena aišku — vietovė sena, įdomi savo praeitimi. Istoriniuo­se šaltiniuose paminėta dar XIV a. Pro čia ėjo Vilniaus — Gardi­no — Krokuvos kelias. Tvirtinama, jog karaliai buvo įkūrę pake­lės rezidenciją. Nuo XV a. buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, kuriam priklausę dideli miškų plotai. Miestelis minimas 1516 m. XVI a. pastatyta pirmoji bažnyčia, 1631 m. įkurtas pran­ciškonų vienuolynas. Vadinamoje Pakleštorės miestelio dalyje iki Antrojo pasaulinio karo stovėjo vienuolyno rūmas, kurį vokiečiai traukdamiesi susprogdino. Vienuolynas buvo uždarytas 1831 m., carui numalšinus sukilimą.

XVI a. netoli Valkininkų, prie Spenglos upelio, veikė ginklų kalykla, sunaikinta 1655 m. karo metu. Jos dėka miestelis iki to laiko klestėjo. Be to, XVI – XVII a. Valkininkuose buvo plytinė, nemažai amatininkų (kalvių, duonkepių, račių, puodžių ir kt.). Pramoniniai verslai gyvavo ir vėliau. XIX a. pabaigoje čia veikė kartono fabrikas, jo vietoje 1953 m. įkurtas linų mynimo fabrikas., šiuo metu ir jo nėra.

Verta čia prisiminti ir dar vieną fabriką. Žinomas geologas profesorius Pranas Jodelė (1871—1955) netoliese 1913 m. įkūrė pirmą Lietuvoje cemento fabriką. Jis buvo prie Merkio, pasro­viui nuo Valkininkų, ten, kur paviršiuje pasirodo upės apnuogin­tos kreidos padermės. Kraštui taip reikalingą fabriką profesorius įkūrė savo pasiaukojamo darbo, pasišventimo dėka. Pirmas pa­saulinis karas sužlugdė šią idėją.

Miestelis per XVII ir XVIII a. karus labai nukentėjo, tačiau buvo seniūnijos centras, o 1792 m. jam buvo suteiktos Magde­burgo miesto teisės, herbas. Jau tada čia buvusi parapijinė mo­kykla.

Miestelio ir apylinkių žmonės priešinosi išnaudojimui ir prie­vartai. 1831 m. jie dalyvavo sukilėlių kovose. Ties Valkininkais įvyko mūšis. 1863 m. netoli miško įvyko didelis mūšis tarp suki­lėlių ir caro kariuomenės. Valkininkų apylinkių valstiečiai 1912 m. masiškai priešinosi skirstymui į vienkiemius. Jie visaip trukdė ma­tininkų darbą. Už tai 12 valstiečių net buvo nuteisti kalėti.

Ties Valkininkais 1920 m. įvyko kautynės tarp Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių. Miestelį okupavo Lenkija. Okupacija tę­sėsi 20 metų, kol 1939 m. spalio 10 d. pagal sutartį Vilniaus kraštas buvo grąžintas Lietuvai.

Skaudžių praradimų Valkininkų gyventojai patyrė Antrojo pa­saulinio karo metais. Jau pirmosiomis karo dienomis miestelis beveik sudegė. Vokiečiai bei jų vietiniai tarnai kelis šimtus žmonių sušaudė. Nušovus kažkam vokietį, jie viešai su­šaudė 21 vyrą. Vienuolyne buvo belaisvių stovykla.

Šiandien Valkininkai gerokai paaugę (1970 m. gyveno dau­giau kaip 1300 gyventojų). Yra čia pagrindinės buities ir kultū­ros įstaigos: vidurinė mokykla, kultūros namai, ligoninė.  Lankantis miestely­je, verta apžiūrėti bažnyčios rūmą, suręstą iš vietos laukų akmenų 1823 — 1827 m., o 1889 m. praplėstą. Joje valstybės saugo­mais paskelbti aštuoni XVIII — XIX a. dailės kūriniai (paveikslai, varpai, metalo darbai)! kelios XVIII a. vietinių liaudies meistrų medžio skulptūros.

Valkininkų apylinkės jau nuo seno garsėja liaudies kūrybin­gumu, tautosakos gausumu. Ja čia domėjosi suomių mokslinin­kas R. A. Niemis, lietuvių kultūros veikėjai V. Mickevičius – Krėvė, St. Šimkus, J. Basanavičius, taip pat daugelis kitų tyri­nėtojų.

Dar spaudos draudimo metais, kai 40 metų (1864—1904) bu­vo persekiojamas lietuviškas raštas ir kultūra, Valkininkuose buvo platinamos pažangios idėjos gimtąja kalba. Veik kiekviename kaime atsirado drąsių, pasiaukojančių žmonių — knygnešiu ko­vojusių dėl lietuviško rašto. Valkininkuose buvo draudžiamų knygų sandėlis.

Ženklų darbą Valkininkuose spaudos draudimo metais atliko žinomas aukštaičių poetas ir tautosakininkas Silvestras Gimžaus­kas, apsigyvenęs čia 1884 m. Steigė jis „vargo mokyklas”, ruo­šė daraktorius, pats mokė. Mokyklos buvo veik visuose aplin­kiniuose kaimuose. Pats eiliavo, tas eiles buvo išrašęs švento­riaus aptvare, prie miestelio šulinio ir kitur.

Valkininkuose ilgą laiką gyveno ir čia mirė (palaidotas šven­toriuje) P. Bieliauskas (1883—1957) — žymus tautosakos rinkėjas. Nuo 1913 m. jis priklausė Lietuvių mokslo, draugijai. Vilniaus krašte surinko apie 3000 liaudies dainų su melodijomis, nemažai pasakų. Rinko numizmatinę ir etnografinę medžiagą. Jo tauto­sakos rinkiniai saugomi Lietuvių kalbos ir literatūros institute.

Iš Valkininkų vėl pasukus į Druskininkų plentą ir tęsiant juo kelionę link Varėnos, tolumoje plyti idealiai lygūs laukai. Čia tę­siasi toji pati žemesnioji lyguma, į kurią nusileidome prie Paluk­nio. Bet netrukus ji baigiasi. Priešais ir dešiniau — ryški pakopi­nė pakiluma. Šlaite rikiuojasi didelio sodžiaus pirkios. Tai — Deksniai, o keliaujant už jų — tokie patys dideli ir nuotaikingi Kalviai (senesniuose žemėlapiuose Juodkalviai), Klepočiai, Tiltai, Lieponys, Pučkarniai ir kiti. Jie prigludę prie upelių — išsidėstę palei Spenglą, Gelužą. Šių sodžių kiemuose — dar daug seno kai­mo nuotaikos, nors nestinga ir naujoviškų patogumų: įvairiems darbams darbeliams pajungta elektra, vis daugiau naudojama da­žų, muro, nėra šiaudinių stogų.

Kalvių pavadinimas primena viduramžių amatus, kai apylin­kėse lydė, kalė geležį. O štai Lieponys primena kruvinas mūsų krašto bajorijos varžybas. XVII a. pabaigoj Lietuvos valstybėje labai įsigalėjus Sapiegų įtakai, 1700 m. kiti bajorai Valkininkuo­se sudarė prieš juos konfederaciją. Tų pačių metų lapkričio 18 d. Sapiegų samdyta kariuomenė beveik visą dieną kovėsi su K. Oginskio vadovaujama Lietuvos konfederatų kariuomene. Pra­laimėjo Sapiegos. Mykolas Sapiega, vadovavęs savo pusės ka­riuomenei, kartu su kitais bajorais buvo paimtas į nelaisvę ir at­vežtas į Valkininkus. Konfederatai šturmavo vienuolyną, įsibrovę per stogą, atidarė vartus. Įtūžusi bajorų minia įsiveržė ir My­kolą Sapiegą bei kelis jo bendrus užkapojo kardais. Tai nebu­vo eilinis Lietuvos feodalų kruvinas kivirčas; jis žymėjo Lietuvos valstybės saulėlydį. Lietuvos valstybės dramą vaizduoja Balio SruogosKazimieras Sapiega” (1947 m.), kur veiksmas baigia­si Valkininkuose.

Lietuvoje XVII a. pabaigoje buvo ypač sunki padėtis. Valstybės iždas buvo tuščias, dvarai — užstatyti, 1655 — 1667 m. kraštą niokojo Rusijos ir Švedijos kariuomenės, siautėjo maras ir badas. Lietuvoje tuo metu buvo įsigalėjusi didikų Sapiegų giminė (kaip XVI a. antroje pusėje — Radvilų, XVII a. viduryje — Pacų), iškelta Lenkijos karaliaus J. Sobieskio. K. Sapie­ga, didysis maršalka, iždo valdytojas ir didysis etmonas, buvo paskutinis Lietuvos valstybinio patriotizmo atstovas (tautinio pat­riotizmo sąvoka valdantiems Lietuvos sluoksniams buvo sveti­ma). K. Sapiega norėjo gelbėti Lietuvos valstybingumą bažny­čios turtų dėka (bažnyčia engė beveik trečdalį Lietuvos bau­džiauninkų). Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis iškeikė pirmą Lietuvos poną ir atskyrė nuo bažnyčios. Prie vyskupo pri­sidėjo bajorai, kurie jau neturėjo jokių tautinių ar valstybinių aspiracijų, jiems rūpėjo sava gerovė, lygios su lenkų bajorais teisės. Kai Europoje plito tautinės valstybės idėjos, Lietuvos ba­jorams ir bažnytininkams šios pavėluotos valstybinio — teritori­nio patriotizmo idėjos buvo nepriimtinos. Tad jie susivienijo prieš Sapiegas. Nugalėję konfederatai tapo kitų valstybių pa­stumdėliais, sudarė sąlygas naujiems krašto niokojimams, Lietuva visiškai neteko savarankiškumo. Tad Lieponių laukai liudija Lie­tuvos feodalinės valstybės pakasynas.

…Pakilus į aukštesniąją pakopą, kelias eina mišku — gražiu sausašiliu. Paviršius vietomis kiek subanguoja, vėl tęsiasi smėlėta lyguma, yra sausadugnių, įklonių. Skersai teka skaidriavandenis šaltupys — Spengla. Upė neilga — apie 26 km (tarp Mer­kio intakų, pagal ilgį, — septinta). Dar tebėra žemupyje vandens malūnas. Seniau jų buvo keletas. Nuo plento einant paupiu prieš srovę yra Pučkornės kaimas, kur ir stovėjo minėtoji Valkininkų geležies liejykla bei ginklų kalykla. Ji smulkiai aprašyta 1611 m. Valkininkų dvaro inventoriuje. Rašoma, jog patvenktas Speng­los vanduo suko net 5 ratus, kurie dūmė dumples ir kilnojo kū­jus. Geležies kalykloje buvo 4 krosnys. Dirbo 33 kalviai, 3 patrankininkai, vienas kulkadirbys, daug kitų darbininkų. Buvo net auksakalių. Žaliavą kalyklai pristatydavo miestelėnai ir valstiečiai. Jie privalėjo tiekti ir medžio anglį.

Dar keli plento kilometrai, apsupti miškų, ir privažiuojame naują vietovę — Valkininkų stotį. Ji atsirado tik prieš gerą šimt­metį, kai buvo nutiestas geležinkelis. Pamažu besistatant, išaugo gyvenvietė (1970 m. — apie 400 gyventojų). Valkininkuose 1954—1969 m. veikė tuberkuliozinė ligoninė (dabar terapinis sky­rius). Yra Valkininkuose sanatorinė aštuonmetė mokykla — inter­natas. O 1970 m. čia pastatyta dar viena respublikinė vaikų tu­berkuliozinė sanatorija ir aštuonmetė mokykla — internatas „Pu­šelė”, į ją verta užsukti. Naujus sanatorijos pastatus puošia ori­ginali sieninė tapyba liaudies pasakų motyvais (atlikta 1970 m.). Jos kūrėjai — žinomi Vilniaus dailininkai Birutė Žilytė ir Algir­das Steponavičius. Kūriniai jau paskelbti valstybės saugomais. Yra puikios dekoratyvinės keramikos. „Pušelėje” sukurtos geros sąlygos vaikams mokytis ir gydytis: puiki gamta, moderni gydy­mo aparatūra, geras išplanavimas, nemokama priežiūra, išlaiky­mas ir gydymas.

Nauja plento juosta – iki Varėnos

Už Valkininkų, 62 kilometrai nuo Vilniaus, miške — kryžkelė. Anksčiau važiuodami jos tarsi nematydavome, nes į Druskinin­kus tekdavo sukti aplinkui, per Babriškes, Alytaus — Varėnos ke­liu. Tiesesnis kelias pro Varėną — pasukus į kairę — Lenkijos okupacijos metais nenaudotas sunyko, buvo už­mirštas. Iš naujo atstatytas jis apie 1965 — 1967 m., ir dabar visi į Druskininkus važiuoja tuo geru, greitu keliu (iki Varėnos — apie 14 km).

Naujasis plentas eina laukais, gyvenvietes palikdamas nuo­šaliau. Peizažas skiriasi nuo Valkininkų, kurį palikome anapus miškų. Yra nedidelių kalvų, kauburių ir labai gausu akmenų. Jų tiek daug jau išrinkta, bet vis dar nemažai pūpso pakelėse. Išli­ko gražių gojelių, tebėra vienkiemių. Peizažą įvairina gilokos įklonės, dažnai sausais dugnais, be upelių. Murkso kur kokia pelkutė ar mažo ežerėlio akis. Tik pasukus į naują kelią, kairė­je —  vieškelis į Kuklių kaimą. Kiek pavažiavus, dešinėje — po­sūkis į Karpiškes. Pagaliau 65 km nuo Vilniaus — didokas klo­nis; ežeras — vienoje kelio pusėje, virvenantis iš balų upokš­nis — kitoje.

Kelios rodyklės į dešinę vis rodo keliukus į didesnius kai­mus: Jokėnai, Žilinėliai. Pro Jokėnus teka Duobupis (11 km); skubėdamas į Merkį, jis kerta kelią. Matyt, upelio pavadinimas neatsitiktinai atsiradęs: kloniuose pilna didesnių ir mažesnių duo­bių ar daubų. Upeliai čia įdomūs ir gražūs, visi teka į Merkį.

Už Duobupio, 69-tame kilometre, kairėje kelio pusėje, dėme­sį patraukia prie senkelio esanti mažytė medinė bažnytėlė, po liekna stogine –  varpai. Ansamblis, rodos, išlikęs nuo XVIII a., valstybės saugomas. Sodybų šiame ruože nedaug, aplink miš­kai, dvelkia vienatve. Akmens vardu nuo seno žmonėse žinoma ši vietovė. Neveltui…

Dzūkuose gal dažniau nei kitur akmenims suteikta dvasingu­mo, įžiūrėta juose liūdnas kokio nors žmogaus likimas: tai nelai­minga meilė, tai kita nedalia. Prisimename kad ir V. Krėvės „Už­keiktą mergą“ (vienas didesnių akmenų netoli nuo šio kaimo pavadintas „Mergos akmeniu”). O kiek liaudyje panašių padavi­mų apie užkeiktas vestuves. Ir štai čia prie kelio glūdi stuome­ningas akmuo. Sakoma, jog tai — užkeikta jaunamartė. Tikinama, girdi, senesni žmonės galėję šio akmens bruožuose įžiūrėti ka­sas, kaspinus ir nelaimingosios nuometą. Aplankydavę akmenį jaunavedžiai, papuošdavę kaspinais. Teko girdėti, jog sykį labai seniai, tą vienišą akmenį žmonės matė papuoštą jaunamartės dra­bužiais… Romantiškas tas pakelės kaimelis — Akmuo.

Kelias toliau skuba kauburėtais miškais. Auga jie kopose. Poledynmečio vandenų suplauti sausasmėliai ilgą laiką buvo be augalijos, juos gainiojo vėjai, sužarstė į kaupus, vadinamus ko­pomis. Kopų miškai sausi, auga šviesūs kerpšiliai… Daug kada­gių. Visom pakelėm šioje sausoje Lietuvos dalyje į dangų sminga kadagiai — tamsūs, sodriai žali, stuomeningi. Kitur grakštūs, nors neaukšti, jie net primena subtropikų kiparisus,

O kairiąja pakele visą laiką rangosi Merkys. Vietomis jį ga­li pamatyti nuo kelio, paskui jis vėl klydinėja — šioje šalikelė­je jis teka vis kita kryptimi, vis labiau daro įmantrius lanksčius. Prie jo yra gražių tylių sodžių, ramių kiemų, tarsi kokių natūralių mažų dzūkiškų kurortėlių. Tais jų privalumais augančių miestų gyventojai noriai naudojasi, nes visą šį grožį neretai vos ne ly­giagrečiai su plentu lydi geležinkelis. Pasirinkus vietą, lengva iš Vilniaus atvažiuoti, vėl sugrįžti į namus.

Kelias artėja prie Varėnos. Jį abipus sergi miškas, bet nenuo­bodžiai. Štai 73-iame kilometre išvaizdžiau nei kitur pūpso žemyninės dzūkų krašto kopos, miškas kiek praretėję, saulėje vėl uoliai stoviniuoja kadagiai…

Būtinai sustokite maždaug 73-iame kilometre nuo Vilniaus — kairėje kelio pusėje yra poilsio vieta (P). Čia pat, žemai po ko­jomis, rangosi Merkys, plyti erdvus žalias slėnis. Tai labai maloni žvilgsniui vieta, kupina grožio ir poezijos.

Dar vienas upeliukas skuba į Merkį per kelią (tiksliau po ke­liu). Jis nėra nė 3 km ilgio. Tai Vykšius, jis išteka iš to paties vardo ežerėlio.

Dešinėje kelio pusėje — rodyklė — Glūkas. Už kelių kilometrų per mišką — gražus miško ežeras (67 ha) su aukštais, žalio miš­ko pavėsyje skęstančiais krantais.

Pagaliau — įlomis. Iš dešinės—klonis, sklidinas vandens. Iš kalvotų Dzūkijos laukų atiteka trečias pagal ilgį Merkio intakas Varėnė (47,7 km) ir čia, prie pat kelio; dirbtinai patvenkta, išsi­lieja į gražų ežerėlį. Varėnės ir Merkio santakoje — senas Varė­nos miestelis. Kadangi už penketo kilometrų, girioje, prie gele­žinkelio, išaugo dar viena Varėna, dabartinis rajono centras, tai šioji pagal pirmumo teisę vadinama Varėna I. Šiandieną tai eilinis, miestelio bruožų turintis kaimas, kuriame 1970 m. gyvenę apie 300 žmonių. Nors čia upių santaka, vieškeliai, bet pokario metais didesniu miestu (nuo 1959 m. gyventojų skaičius padidėjo beveik 3 kartus) tapo būtent geležinkelio stoties gyvenvietė. Iki rajono centro, Varėnos II, nuo Varėnos I visai netoli, geras plentas, tad nesunku pasukti į ją, pamatyti gražiai besistatantį miestą, plačiu ežeru patvenktą Derežnytės upelį ir kt.

Kitokį šių miestų likimą lėmė 1920—1939 m. laikotarpis, kurio metu Varėna I atsidūrė Lietuvos pasienyje, prie demarkacinės linijos su Lenkija, ir visai sumenko. Buvo išardyta geležinkelio šaka, ėjusi nuo Alytaus link Vilniaus — Gardino geležinkelio, ap­griuvo žymesni pastatai, tankiai sužėlė aplink miškas. Gerokai sumažėjo ir miestelio gyventojų.

Iš šios vietovės praeities verta priminti dar keletą epizodų. Sausose pakrantėse, palei bėgantį į Merkį 11 km ilgio Derežnytės (Derežnyčios) upelį, taip pat prie minėto Glūko ežerėlio ir ap­linkinėse vietovėse archeologai rado kelias dešimtis mezolito ir neolito stovyklaviečių! Vadinasi, šias apylinkes žmonės labiau mėgo, negu kalvotą mūsų krašto žemėvaizdį. Dar reta buvo žmonių net ten, kur nūnai didieji mūsų miestai, tarp kalvų ir Lietuvos vidurio lygumose, o čia gyventa palyginti gausiai.

Laikoma, jog šį Varėnos miestelį įkūręs didysis Lietuvos ku­nigaikštis Vytautas. XV a. gražioje upių santakoje, prie didelių miškų, jis pastatydinęs medžioklės sodybą. Istoriniuose šaltiniuosse paminėti Vytauto (1413 m.) ir Jogailos (1416 m.) rašyti iš čia laiškai. Kiek vėliau šalia išaugęs kunigaikščio dvaras, kuris XVII a. atiduotas valdyti Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės iždininkui M. Bžosfovskiui. Jis ir pradėjęs prie dvaro kurti miestelį. Miestelio bei aplinkinių sodžių gyventojų pagrindinis verslas bu­vo miško darbai, uogų bei grybų rinkimas.

1712 m. vietovę labai nusiaubė maras; minima, jog gyvas pa­likęs tiktai vienas žmogus. 1776 m. Varėnoje įsteigta kortų dirb­tuvė, kuri Šią produkciją leido daugiau kaip 20 metų. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1786 m. Miestelyje buvo vandens malūnų, bravorų, smuklių. Kartais rašoma, jog čia gamintas ir stiklas. Pirmoji mokykla Varėnoje paminėta XVIII a, pabaigoje.

XIX a. šiluose prie miestelio įsikūrė carinės Vilniaus apygar­dos kariuomenės stovykla. Tarp Varėnės upelio ir Glūko eže­rėlio buvo pastatytas kareivinių miestelis. Į vakarus, link Glėbo ežero, miškų nebuvo. Ten plytėjo smėlynai, kartais Sachara va­dinti. Juose buvo įkurtas artilerijos poligonas, 1894 m. pro čia nutiestas geležinkelis, atsirado stotis. Išaugo miestas. 1897 m. Varėnoje jau gyveno apie 2,5 tūkstančio žmonių, tai buvo vie­nas didesnių Lietuvos miestų. Veikė tada kartono, krakmolo, koklių dirbtuvės, plytinė, kalkių degykla, buvo smulkių amatų.

Kaip jau minėta, po pirmojo pasaulinio karo, kurio metu miestelis buvo sugriautas, Varėna atsidūrė pasienyje ir sunyko. Veikė dar kurį laiką kartono fabrikas, 1926 m. buvo įkurta tuberkuliozės sanatorija (antrojo pasaulinio karo metu sugriauta), o 1937 m. buvusiuose geležinkelio rūmuose įkurta dar viena sa­natorija.

Varėna I įžymi ypač tuo, kad ji yra didžiojo musų tautos me­nininko M. K. Čiurlionio (1875—1911) gimtinė. Deja, jo gimtojo namo nėra likę. Bet čia pat, keturių plentų sankryžoje, praside­da garsus “M. K. Čiurlionio kelias” — nuo jo gimtinės iki jaunys­tės miesto… Liaudies meistrai jį sukūrė M. K. Čiurlionio 100-ųjų metinių jubiliejui.

Pro Perloją, pro Merkinę…

Privažiavę didelę kryžkelę, pasiekiame dar vieną būdingą mūsų turistinės trasos atkarpą. Jei suksime į dešinę — pasieksi­me Alytų ir Kauną, į kairę — Varėną, tiesiai — Merkinę, atgal — Vilnių. Kelio rodyklėje pažymėta — 76 km nuo Vilniaus. Len­kiant Varėną I, kelias tiesiasi ledyno tirpsmo vandenų mulyginta terasa į vakarus. Iki Merkinės lieka 25 km.

Netrunkame privažiuoti dešinėje pakelėje tyvuliuojantį Glė­bo ežerą. Keliais požiūriais įdomus šis vandens plotas. Ežeras — apvalios formos, žemėlapyje atrodo lyg mėnulis. Vidutinis gy­lis – 3,5 m, o giliausia vieta — 11 m. Plotas — 136 ha, tačiau norint apeiti ežerą, reikia nueiti 4,5 km kelią. Prieš šimtmetį eže­ras tyvuliavo visiškai plynoje vietoje, nes nebuvo miško. Dabar jį gobia pušų užuovėjos. Ežere negilu, ir jis daug kur ligi dug­no prašviečiamas saulės. Galima nuo kelio pakrantės toli bristi smėlėtu dugnu.

Tai trumpos žinios apie ežerą. O vietinė atmintis pridurs epi­zodu, kaip nežinia kada čia ganėsi banda, kurioje bastėsi bai­sus nenuorama jautis, vardu Glėbas. Jis visada elgėsi priešin­gai — atsiskirdavo nuo galvijų ir droždavo kur negalima. Sykį piemuo šioje vietoje jį pasivijęs keikė — „Glėbai, kad tu skradžiais!..” Taip ir įvyko: liko tik klanas, žinomas Glėbo vardu.

Toliau tęsiasi ta pati smėlėta lygi terasa, lydima miškų; tolė­liau nuo kelio rangydamasis skuba į Nemuną Merkys. Iš aukštu­mų, kurios yra į dešinę nuo kelio, srūva nedidelis Merkio intakas, Vardaunios (Vardaukos) upelis. Jis kerta mūsų kelią, pravažiavus nuo Vilniaus daugiau kaip 81 km. Prie jo žiočių — Salovaitės (gal buvęs Salovarčio) kaimas, kurio nuo kelio nema­tyti. Beje, tarp 83 ir 85 kilometro (nuo Vilniaus rodyklių iki Per­lojos) kelią kerta keli upeliukai: Šačia (3,5 km), Mildupis arba Ešerinis (2,6 km) ir dar vienas bevardis upelis…

Pakilus vingiuotu keliu — posūkis į Perloją. Seniau kelias ėjo užsukdamas beveik į kiekvieną kaimą, miestelio aikštę, tarsi ūlydamas pailsėti. Dabar tie kaimai ir miesteliai liko nuošalyje nuo naujų kelių, į juos užsuki tarsi į kokį užutekį.

Perloja yra įsikūrusi patogiame Merkio paupyje, apsukta nemažo upės lanksto. Dabar ši vieta plačiau žinoma kaip dzūkų regiono, kuriame vyrauja smėlėtos dirvos, bandymų stotis. Stotis turi didelį eksperimentinį ūkį. Čia atliekama nemažai bandymų, mėginimų — ieškoma būdų, kaip geriau, našiau ūkininkauti smėlėtose žemėse. Tapęs žemės ūkio mokslo centru, miestelis dabar kiek išaugo. Yra visos kaimo buičiai ir kultūriniams poreikiams būtinos įstaigos.

Miestelio praeities pradžia dingsta istorijos užmarštyje. Tokiu atveju tikrovę bandoma pakeisti legendomis, padavimais, ku­riuose žmonės praeitį dažnai nusako taip, kaip jie norėtų, kad jinai būtų buvusi. Apie Perloją tariama, jog tai buvęs neišma­tuojamo dydžio miestas, kuris vienu pakraščiu siekė Varėną, ki­tu Merkinę… Jame buvę net keletas pilių, šventovių, o geležį gaivino ir kalė net 20 kalvių (liejyklų). Dar kiti taria buvus čia senąją Mindaugo sostinę Vorutą, nors šiaip jos „įprastinis“ ad­resas — netoli Anykščių… Yra ir toks pasakojimas, kad Perloją įkūręs galingas dzūkų kunigaikštis, o jo vardas buvo Perlius. To­kios tad legendinės prielaidos.

Išties, istorijos vėtros neaplenkė ir šios vietos. Dar XIV a. ji minima kryžiuočių kelių aprašymuose, čia būta kautynių. Buvo vėliau seniūnija, kunigaikščio dvaras. Kiti autoriai mini stiklo fab­riką, vario kalimo dirbtuvę. Kunigaikščio dvaras turėjęs geležies dirbtuvę. Teigiama, jog Perlojos dvare mėgdavę apsistoti pake­liui į Krokuvą vykstanys ar grįžtantys atgal kunigaikščiai, jų pa­lyda arba šeimų nariai.

Perloja praeityje plačiai garsėjo. XIV a. Novgorodo metraš­tis Perloją pamini ir vadina miestu. 1710 m. dėl maro epidemi­jos išmirė visi gyventojai. Tačiau XVIII a. gale gyvenvietė vėl nemaža, jai 1792 m. suteiktos Magdeburgo miesto teisės. Dar ir XIX a. pabaigoje miestelis buvo gal net didesnis, nei nūdie­nis. Tačiau pirmojo pasaulinio karo metais, lenkams okupavus Vilniaus kraštą, jis atsidūrė pačiame demarkaciniame pasienyje ir todėl merdėjo. Antrasis pasaulinis karas nelenkė Perlojos, ji beveik visa sudegė.

Beje, pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Perloja ne kartą ėjo iš vienų rankų į kitas. Vietiniai gyventojai nutarė, jog „Lietuva mus mažai gina” ir pradėjo kurti savarankiškos gynybos pajė­gas. Vietiniai vyrai sudarė ginkluotą rinktinę (apie 50 žmonių), miestelį paskelbė nepriklausoma „Perlojos respublika”. Atmušė jie vokiečius, lenkus, nesutiko pasiduoti ir Lietuves kariuomenei. Ši jų „respublika” laikėsi apie pusę metų! Tačiau ir vėliau, jei tik reikėdavo, perlojiečiai išsitraukdavo surūdijusius šautuvus. Tai kartojosi iki 1923 m… Šis pertojiečių atkaklumas apylinkėse dar nepamirštas.

Pirmoji bažnyčia statyta Vytauto laikais (1428 m.). Ji buvo medinė, kelis kartus perstatinėta, bet išliko iki šio amžiaus ket­virtojo dešimtmečio.  Vie­tiniai gyventojai pasakoja, jog jiems stigę dažų, tad naudojo įvairias gamtines medžiagas. Jo kūriniai pripažinti dailės saugo­mais paminklais.

Miestelio architektūrinė struktūra — radialinė su netaisyklingos formos aikšte centre. Čia stovi restauruotas ku­nigaikščio Vytauto paminklas. Jis statytas pagal Petro Tarabildos (1905—1977) projektą 500-ųjų Vytauto mirties metinių pro­ga. Paminklas saugomas valstybės.

Iš Perlojos toliau į vakarus kelias vėl toks pat: pradžioje smėlėtų lygumų toliai, banguotos pakilumos, vienas kitas vien­kiemis. Netrukus visa apgobia teikiantys dzūkiško jaukumo pušynai. Pakelės — daugiausia jaunuolynai. Tereikia pavartyti maž­daug šimtmečio senumo anos gadynes žemėlapius, ir įsitikinsime, jog čia buvo pliki laukai. Miško nuo Varėnos iki Merkinės (dau­giau nei 20 km) iš viso nebuvo. O mūsų kelias bėga pušyno ūksmėmis. Akivaizdu, kaip nūnai krašte daugėja miško. Smėlėtose, žemdirbystei nenašiose dirvose želdinami miškai, iš viso Varėnos miškų susivienijimo plotai dabar siekia 165 tūkst. hektarų — jie didžiausi Lietuvoje. Taigi kelią iš Vilniaus į Druskinin­kus „gaubia” abu didžiausi Lietuvos miškų masyvai.

Smėlėtuose paviršiuose mažiau drėgmės, rečiau upelių. Štai ir čia, beveik penkiolikos kilometrų ruože tarp Perlojos ir Mer­kinės, vos vienų upelį pravažiuojame. Tai Nedzingė (Nedingė). Ji neilga, tik 15 km (iki sureguliavimo — 22 km), bet palei kelią, įbėganti vingiu į didoką daubą, labai gražiai rangosi tarp me­džių eilių. Beje, jis vadinamas ir kitu vardu –  Amarnios. Tai ro­do, jog paupiuose būta kalvių (Amarnia — vardas kilęs iš vo­kiško žodžio „Hammer”— kūjis). Nedzingės — Amarnios aukštu­pyje yra nemažas Nedzingės ežeras (320 ha), kiek žemiau — Ne­dzingė.

Miestelio pavadinimas grynai dzūkiškas, veikiausiai kilęs nuo vandenvardžių. Įdomus apylinkių reljefas, šalimais tęsiasi keteretas kalvagūbris. Tvirtinama, jog nuo pat XVI a. Nedzingės dva­rą valdę Žilinskiai. XIX a. jie statė panašių į Vilniaus katedrą baž­nyčią. Joje saugoma dešimt vertingų dailės kūrinių — paveikslų, skulptūrų ir kt. Juozas Žilinskis buvo žymus geodezininkas, sa­vo darbais žinomas net užsienyje. Rusijoje jis vykdė trianguliacijos darbus, vadovavo (1873—1898) Vakarų melioracijos eks­pedicijai, kuri atliko Polesės, Maskvos, Riazanės, Vladimiro že­mių sausinimo darbus. Jis laikomas vienu melioracijos te­ritorijoje pradininkų.

Artėjant prie Nemuno, kelias keliskart įkopia į aukštesnes pa­kilumas, atsiveria platesnis reginys. Aukštoko išsikuprojimo šlai­te — Merkinė. Miestelis įsikūręs ypatingoje aplinkoje. Čia kryž­kelių ir santakų vieta. Mūsų plentas šioje vietoje kryžiuojasi su Kauno — Druskininkų plentu. Tai bene penkta svarbi musu trasos į Druskininkus kryžkelė. Ją pasiekiame, nuvažiavę nuo Vilniaus 100 km. Nemunas šioje vietoje daro staigų vingį, į jį įteka Mer­kys, mažas Stangės upeliukas, Strauja (28 km). Taigi čia, tarp daugelio kelių, giliais kloniais apribotame, stačių šlaitų kuore ir yra įsikūrusi Merkinė. Beje, V. Krėvės išgarsintą Stangės upelį beveik visą keliaujant galima pamatyti. Jis išteka iš Mergelės akimis pavadinto, vos 0,6 ha dydžio ežerėlio, prie vienos „M. K. Čiurlionio kelio” skulptūrinės grupės kerta Vilniaus plentą, ir pro Merkinę skuba į Nemunų.

Tai viena seniausių Lietuvos gyvenamų vietovių. Kai buvo statomos Egipto piramidės, kai jaunas ošė Stelmužės ąžuolas — čia jau gyveno žmonių. Šiose apylinkėse gausiai aptikta akmens amžiaus stovyklaviečių, pilkapynų. Nemuno, Merkio ir Stangės santakose stūkso senas Merkinės piliakalnis. Išliko jo vos pusė, viršūnėje — dalis pylimo. Didžią dalį yra nuplovęs mažas srau­nus Stangės upelis. Kalnas daug matė, patyrė…

Ten, kur sravus Merkys, bėgdamas, tekėdamas per žalias pievas, per alksnynus, krūmuotus šlaitus, plukdo savo tyrą vandenėlį platun Nemunėlin, yra ten aukštas ir status kalnas, visų kalnų aukščiausias, o ant to kalno tvirta pilis, garsi Merkinė, visų pilių tvirčiausia“… Tokią šios vietos senovę jautė „Milžinkapio” autorius V. Krėvė-Mickevičius.

Dabar kasmet vis daugiau ir dažniau kalną lanko turistai, gė­risi puikia upių santaka. Šios retos savo gamtos grožiu vietos paskelbtos landšaftiniu-istoriniu draustiniu.

Merkinės piliakalnyje stovėjo viena svarbiausių panemunės pilių, minima XIV a. kryžiuočių kronikose, šią pilį jie puolė 1377, 1393, 1403 metais.

Bažnyčia Merkinėje atsirado Jogailos laikais, kartu su pirmo­siomis, statomomis tuo metu Lietuvoje. 1605 m. Merkinėje įkur­dinti vienuoliai dominikonai, pastatyta mūro bažnyčia. XVII a. antrojoje pusėje ji iš esmės rekonstruota, pastatytas priešakinis baroko fasadas. 1848—1856 m. ji vėl atnaujinta, 1884 m. priekyje esantis lauko akmenų prieangis pastatytas pagal J. Strebeikos projektą. Bažnyčia bei joje esantys dailės kūriniai paskelbti vals­tybės saugomais.

Kaip miestas Merkinė paminėta 1551 m. Lietuvos miestų ir miestelių sąrašuose. XVI a. jai suteiktos Magdeburgo miesto tei­sės. Aikštėje buvo pastatyta rotušė su bokštu ir laikrodžiu. Mies­tas turėjo herbą. Miesto ribas žymėjo 4 stulpai prie didžiųjų vieškelių (du išlikę iki šiol; vienas — dešinėje pakelėje). Jie pas­kelbti saugomais istorijos paminklais.

Merkinėje lankėsi Lietuvos didieji kunigaikščiai. Minima, jog čia ne sykį buvo Vytautas, Jogaila. Užsukdavo valdovai ir vėliau, kai vykdavo į Lenkiją arba grįždavo iš jos. Čia buvo keleivių už­eigos namai. Rašoma, kad miestas tuo laiku turėjęs ir kariuome­nės įgulą. Merkinės dvarui (minimas nuo XVI a.) priklausė di­džiulė Merkinės giria. Į miškėtas Dainavos panemunes medžioti atvykdavo Lietuvos — Lenkijos valstybės valdovai. Kai kurias medžiokles lotyniškai aprašo poetas M. K. Sarbievijus.

Lietuvos — Lenkijos karalius Vladislovas Vaza, keliaudamas 1648 m. susirgo Merkinėje, čia ir mirė. Bet mirė, kaip pasakoja padavimas, visiems matant, su lova išneštas į aikštę.

1707 ir 1708 m. Merkinėje lankėsi Rusijos imperatorius Pet­ras I.

Po Lietuvos — Lenkijos karo su Rusija (1655 m.) Merkinė nebe­atsigavo. 1676 m. miestelyje įsikūrė jėzuitai, jiems Vilniaus vai­vada ir Lietuvos etmonas pastatė namus. XVIII a. antroje pusėje dominikonai čia turėjo spaustuvę, šiame miestelyje ypač senos mokyklų tradicijos. 1676 čia įsteigta vidurinė mokykla, veikusi iki 1831 metų. 1921 m. Merkinėje įkurta progimnazija, kurios stei­gime labai aktyviai dalyvavo iš čia kilęs rašytojas V. Krėvė-Mickevičius. Dabar čia net dvi didelės vidurinės mokyklos. 600 vietų vidurinė mokykla miestelio bei apylinkių vaikams ir 380 vietų mokykla – internatas. Pagrindinė, dabar Rojaus Mizaros vidurinė mokykla, 1976 m. minėjo 300 metų sukaktį. Ji antroji po Kražių mokyklos (pastaroji jau minėjo 350-metį) pažymėjo tokių gar­bingų sukaktį.

Labai keitėsi Merkinė mūsų amžininkų akyse. Vokietijos oku­pacijos metais miestelis ypač nukentėjo. Pirmomis karo dienomis sudegė, vokiečiai čia sušaudė daugiau kaip 650 žmonių; 1944 m. liepos 13 — 15 dienomis vokiečiai, įsitvirtinę kairiuosiuose Nemuno šlaituose, buvo pasiryžę gintis. Sunkios buvo upės forsavimo kovos, žuvo daug karių. Kai kurie žuvusieji palaidoti Merkinės kapinėse.

Dabar Merkinėje yra vietinių verslų: paplitę stalių, miško darbai, gyvos čia ir liaudies keramikos tradicijos, veikia Druski­ninkų meno gaminių įmonės cechas.

Miestelio rytiniame pakraštyje, prie kelio į Vilnių, statomas didelis dviaukščių namų kvartalas. Apskritai Merkinėje yra daug naujų balto mūro pastatų — kul­tūros namai, dvi mokyklos, parduotuvės, „Stangės” kavinė ir kt. Nauji abiejų mokyklų pastatai viduje išpuošti meno darbais.

Merkinę supa vertinga gamta ir turtinga kultūros paminklais bei reiškiniais aplinka. Nepaprastai gražios Nemuno pakrantės pasroviui. Nuo Merkinės Nemunas teka tyliomis miško nuošalumomis. Į dešinę nuo upės plyti Subartonių miškai, priklausantys Druskininkų miškų Krėvos girininkijai. Mišku teka Straujos intakas Gelovinė (6 km), pradubę gilūs Gelovinio, Gilšės ir kiti ežerėliai, rymo Šarūno kalnai. Visas šias turistų gausiai lankomas vietas galima pasiekti, važiuojant į šiaurę, Kauno link; keliai nu­rodyti rodyklėmis. Viduryje miškų yra erčių su dirbamais laukais. Netoli minėtų ežerėlių — Subartonių sodžius — mūsų literatūros klasiko Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimtinė. Čia busimasis rašy­tojas augo, čia palaidoti jo tėvai. Jis išgarsino šias vietas. 1957 m. Subartonyse senoji Mickevičių sodyba restauruota, joje yra bib­lioteka, memorialinė rašytojo ekspozicija. Sodyba paskelbia saugomu kultūros paminklu.

Dalis miško paskelbta landšaftiniu draustiniu.

Likusi kelio į Druskininkus dalis gana vienoda, tačiau nenuo­bodi. Pakelėse – Dainavos krašto didgirė. Tą vienodą pušynėtų pakelių plentą į atskiras dalis suskaido upių ir upelių kloniai, ne­didelės laukymės ir kaimai. Pagaliau ir miškai kaskart vis kiti ir kiti. Kelio juostą kerta keturi upeliai, ir visi teka į Nemuną tarp Merkio bei Ratnyčios žiočių, jie gana vienodi savo ilgiu: Pašilingė — 7,5 km, Grovė — 5, Mošnyčia — 6,3, Grūtą — 6,6 km.

Pirmąjį klonį rasime, pavažiavę keletą kilometrų nuo Merki­nės. Tai Merkio slėnis. Aplink giria, aukštuose šlaituose sustoję, pušynai, o slėnis plokščiadugnis, su platokomis lankomis. Juo lėtai vingiuoja Merkys. Šalimais nurimusios senvagės, želia karklų kukšteros. Vasaros mėnesiais — lakštingalų karalystė. Jos vienos tetrikdo girių tylą ir suteikia jai nepaprastą V. Krėvės atgaivintą garsiosios Dainavos praeities nuotaiką.

Merkys paskutinį kartą kerta šią turistinę trasą.

Tai viena įdomiausių ir maloniausių mūsų krašto upių. Prasi­deda ji Medininkų aukštumose. Savo kelyje ji prateka įvairiausiu žemėvaizdžiu — kalvotomis, priemolėtomis ir ramiomis smėlėto­mis lygumomis. Jo pakrantėse — ne vienas legendų apipintas piliakalnis, miško pašaknėse — pilkapynai. Yra istorinių litera­tūrinių vietų. Tačiau nuostabiausia yra miškų nuošaluma, ramybės tvenkiniai, pro kuriuos prasismelkia sraunusis Merkys.

Pakilę nuo Merkio tilto (vingiuotas keliais čia ištiesintas), vėl randame girią… Keleto kilometrų jos masyvas vadinasi Balnakalnio mišku. Kelio atkarpa ilgokai sminga nekryptelėdama. Pasiro­do dirbamų laukų. Dešinėje — netoli Nemunas, bet jo nematome. Ties Uciekos kaimeliu – minėtas Grovės (arba Uciekos) upelis. Tai juo ėjo kadais demarkacinė linija. Už jo, kiek pakiliau,— vėl pušynų masyvas, vadinamas Balainės mišku. Jis želia kopose. Tik auga kažkaip lygiau, vienodžiau. Vietom padvelkia gūdokos gi­rios nuotaika, kitur primena lyg kokį parką.

Grūtas — vidugirio kaimelis, šalia — gražus ežeras (51 ha). Bet telkšo jis tarsi tyčia taip, kad keliui reikia jį apeiti. Kitoje ke­lio pusėje — poilsiautojų pamėgtas Ilgio ežerėlis (16 ha).

Tokių kaimų, kaip Grūtas ar Randamonys, netoli Uciekos, Gu­dų girioje yra daug. Jie dažniausiai prigludę prie kokio upelio ar ežerėlio — tarsi nenorėdami pamesti ryšį su plačiuoju pasau­liu. Prisiminkime dar Zervynas, Žiūrus, Musteiką bei daugelį kitų tarp kopų šilų pasimetusių kaimų. Jie labai saviti. Ne tik kad sa­kais kvapnūs jų kamarų sienojai, sidabru žvilga malksnų stogai, sausi kiemai — juose nėra ir ilgų „ulyčių”. Raitosi, kreiveliojasi tos pačios gatvelės. Jokio griežtesnio plano, valdiškos rikiuotės. Ir vadinami jie ne kaimais, o sodžiais. Manoma, jog smėlėtų gi­rių gyvenimas nuo seno tvarkėsi kiek kitaip, nei molingų sričių. Nederlingas dirvas pamiršo dvarai ir visi kiti, kas buvo suskatę iš žemės turtus krauti. Jų veikiausiai nepalietė jokie valakų patvarkymai. Štai ir vystėsi, keitėsi jie pagal savo madą. Todėl jie ne tik savičiausi, bet ir liaudiškiausi. Neveltui net keliolika jų paskelbti liaudies architektūros paminklais, valstybės saugomi.

Įdomūs čia gyvena žmonės, vadinami dzūkais. Varėnos rajo­nas— „pati Dzūkija”. Tai labai svetingi ir draugiški valstiečiai. Tačiau ilgus šimtmečius tai buvo vieni iš vargingiausių Lietuvos krašto žmonių. Jų žemės — daugiausia smėlynai, jos labai ne­derlingos, tad šių kaimų žmones maitino ir miškai, ir ežerai. Po­puliari buvo daina: „Jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos“. Kultūrinį krašto vystymąsi trukdė okupacijos. Ta­čiau šie žmonės nepasidavė negandoms, liko tokie pat nuoširdūs ir svetingi. Iš jų tarpo iškilo daug įžymių Lietuvos žmonių.

Pagal tradicinį skirstymą, dzūkai — viena iš keturių pagrin­dinių etnografinių-dialektinių grupių Lietuvoje (aukštaičiai, žemai­čiai, dzūkai, suvalkiečiai). Bet šiuolaikinės kalbos mokslas juos laiko tais pačiais aukštaičiais.

Mūsų kelyje aplankyti žmonės — pietų dzūkai (esama dar šiau­rės rytų dzūkų). Jų tarmei, sakytume, teritoriniam dialektui, bū­dinga tai, kad „t”, „d”, „tv”, „dv” prieš „y”, „i” jie taria „c”, „dz”, „cv”, „dzv”, o vietoj „č”, „dž” taria „c”, „dz”; tad jei bendrinėje kalboje sakoma „Nedingė”, tai dzūkiškai — „Nedzin­gė” ir pan.

Taip besamprotaudami kelionėje per dzūkų kraštą, nepajuto­me, jog miškas ir pakelės rodo, kad netoli miestas. Dar vienas vėsus girios upelis ir — kurorto priemiesčiai.

“Čiurlionio kelio” pabaigoje – Druskininkai

Puikių miškų apsuptas, gražaus Nemuno vingio glėbyje, prie Ratnyčios (33 km) žiočių — tokioje vietoje yra puikusis Druski­ninkų kurortas. Šilai, pakrantės, erdvūs kloniai nepaprasti gam­tiniu tobulumu; rodos, čia ir turėjo mūsų Čiurlionis pajusti tuos nuostabios savo kūrybos pasaulius. Apie Druskininkus išleista ne viena knyga, skaitytojas jų susiras, tad čia tik trumpai papasako­sime apie miestą.

Druskininkų apylinkėse rasta net keliolika akmens gadynės stovyklų, liudijančių, kad žmonės seniai pamėgo šias vietas prie Nemuno.

Ilgą laiką čia buvo tik nedidelis panemunės kaimas, iš dau­gelio kitų išsiskyręs tuo, kad tryško sūrių šaltinių. Nuo to ir var­das toks. Veikiausiai aplinkiniai žmonės nuo seno tą vandenį naudodavo liaudies medicinoje. Dar gerokai anksčiau kaimo mo­kovai buvo įsitikinę, jog sūriųjų šaltinių vanduo gydo. Labiau už kitus buvo pagarsėjęs Petras Suraučius, vėliau jo sūnus Benedik­tas.

Rašytiniuose šaltiniuose Druskininkai pirmą kartą paminėti 1636 m., o XVIII a. pabaigoje vietove imta domėtis kaip kurortu. XIX a. pradžioje pirmuosius Druskininkų mineralinių šaltinių tyri­mus atliko Gardino vaistininkas, vėliau — Vilniaus universiteto profesorius L. Fonbergas. 1837 m. valstybė patvirtino Druskininkų kurorto steigimo planą. Tie metai ir laikomi kurorto pradžia. Nuo to laiko miestelis pastebimai augo, garsėjo.

Druskininkai ne sykį degė (1871, 1884 m.), miestą griovė karai ir Nemuno potvyniai jis merdėjo, nepajėgdamas atsikratyti pro­vincijos miestelio dalia. XIX a. pabaigoje kurortas buvo privačių verslovininkų rankose, Peterburgo akcinės bendrovės žinioje. Tik 1893 m. Druskininkams pripažintos miesto teisės.

Lenkijos valdymo metais nuo Pariečės nutiesta geležinkelio atšaka, suaktyvėjo kurorto veikla (1923 m.). Jau galima buvo lauk­ti, kad gydykla atsigaus. Tačiau kurortu susidomėjo lenkų vyriausybė, ir viskas imta taikyti ponijos patogumui ir sko­niui. Platesniems gyventojų sluoksniams čia vietos nebuvo. Todėl net 1937 m. poilsiautojų skaičius Druskininkuose buvo mažesnis, negu carams valdant. Baltarusija, į kurios sudėtį, griuvus Lenkijos valstybei, buvo patekę Druskininkai, miestą grąžino Lietuvai.

Karo metais Druskininkai nukentėjo, bet nesudegė, nepatyrė didelių sugriovimų, todėl pirmosios gydyklos pradėjo veikti jau 1945 m. vasarą. 1950 — 1955 m. Druskininkai buvo administracinis rajono centras. Kurortas kasmet augo, plėtėsi. Šiandieną Druski­ninkai — stambus gydymo ir poilsio kurortas, populiarus visoje šalyje ir už jos ribų. Gydomos čia širdies ligos, virškinimo trakto susirgimai, reumatas, nervų ligos ir kt. Mineralinis šaltinių vanduo, purvo, saulės, vandens vonios bei kitos medicininės pro­cedūros padeda atgauti sveikatą. Mineralinis vanduo gaunamas iš įvairaus gilumo gręžinių. Pagrindiniai yra penki gręžiniai. Vie­nas paskutinių gręžinių pavadintas M. K. Čiurlionio vardu.

Druskininkai kasmet gražėja ir puošiasi. Kurortui ši savybė labai reikalinga. Mieste iškilo modernių pastatų, tokių, kaip kino teatras „Aidas”, sanatorija „Dainava”,, „Dzūkijos” sanatorijos valgykla, kavinė „Dainava” ir kt. Puikiai sutvarkytas gydomosios kūno kultūros ir klimato terapijos parkas. Mieste yra žinomų dailininkų sukurtų skulptūrų.

Daugelis žmonių myli Druskininkus dėl to, kad, vien būdami čia, jie geriau jaučiasi. Ir jie neapsirinka, nes ši vietovė išties pasižymi unikaliomis, žmogaus sveikatai palankiomis mikroklimato savybėmis. Ji yra nežemai įsikūrusi (100 m virš jūros lygio), turi sausą geomorfologinį pamatą. Čia būna mažesni temperatūros svyravimai. Didesnė nei kitur šalyje ir saulės radiacija, kiek daugiau per metus giedrių dienų (50), negu, pavyzdžiui, Šiaurės Lietuvoje (40), atitinkamai mažiau (150) apsiniaukusių (šiaurės Lietuvoje — 170). Mažiau kritulių (600 mm), negu Žemaičių aukš­tumose (850 mm).

Pušys, ypač kadagiai, gerina oro sudėtį, kuri pasižymi palan­kia žmogaus sveikatai jonizacija. Miške su kadagių pomiškiu visai nėra žalingų mikrobų. Nuostabi yra fitoncidų — lakiųjų medžia­gų — savybė valyti orų, naikinti kenksmingas bakterijas. O šias medžiagas į orą kaip tik daugiausia išskiria kadagiai.

Nemaža dzūkiško originalumo suteikė Druskininkams miškinin­kai. Apie juos kiekvienas taria gerų padėkos žodį, kurio jie tikrai yra verti. Jie gerai saugo ir puoselėja kurortų gobiančius miškus. Be to, sugeba parodyti žmonėms prigimtų medžio grožį, jo dva­singų galių. Miškininkai sukūrė čia įdomių pastatų, įkūrė miško muziejų „Girios aidas”, išpuošė „Saulės taką” (pasivaikščiojimų, gydomųjų bėgimų trasų palei Ratnyčią). Medis puikiai, originaliai panaudotas ir „Alkos” kavinėje.

Druskininkų apylinkės nepaprastai įvairios ir įdomios. Vieto­vę gražina Nemunas, miškai, gražūs aplinkiniai sodžiai bei mies­teliai.

Arčiausiai Druskininkų yra Ratnyčios miestelis, turintis didesnę praeitį, nei nūdienis Druskininkų miestas. Verta priminti bent tai, jog, formuojantis Druskininkų kurortui, Ratnyčios miestelis lyg ir nenorėjo atsilikti. 1838 m. čia atsirado privačios gydyklos, į kurias mineralinis vanduo buvo vežamas iš Druskininkų statinėmis. Jau buvo vasarnamių. Ratnyčios kurortas formavosi prie Ratnyčios upės. Tačiau baigėsi viskas netikėtai. 1841 m. kovo 23 d. staiga prasiveržė Salotės ežero vandenys, kilo baisus potvynis. Po to kurti gydymo įstaigų čia niekas nesiryžo.

Ypač brangu mūsų krašto žmonėms tai, kas susiję su didžiojo lietuvių menininko M. K. Čiurlionio vardu. Druskininkuose ilgai gyveno menininko tėvai su šeima, čia užaugo ir dažnai lankyda­vosi jis pats — atostogaudavo, nemažai kūrė. Gyvendamas sve­tur, nuolat prisimindavo namus, Druskininkų šilus, Nemuną. “Pra­šome rašyti dažniau ir plačiau — apie viską, apie orą, apie Ne­muną…“— ragino laiškuose namiškiams. „Ar Nemune didelis eina ižas?” 1901 m. iš Leipcigo skundėsi: „…Kartais ateina į galvą, kad gal būtų gerai taip sau besivaikščiojant leistis Nemuno kryptimi, link mūsų kalnelių, smėlynų, pušų…

1963 m. Čiurlioniu sodybos nameliai buvo restauruoti, įrengta ekspozicija, skirta menininko gyvenimui ir kūrybai. Čia ekspo­nuojamos jo kūrinių reprodukcijos, vyksta koncertai.

Nuo 1975 m. kelionė iš Vilniaus į Druskininkus žymiai „pailgė­jo”: vargu ar įmanoma dabar turistui, vykstančiam nuo Varėnos iki Druskininkų, retkarčiais nestabtelėti prie liaudies menininkų darbų, kurie skirti pagerbti M. K. Čiurlioniui. Didžiojo menininko 100-mečio jubiliejui artėjant. Perlojoje susirinko liaudies meni­ninkai iš visų Lietuvos vietų ir dvi savaites kūrė originalius liau­diškus stogastulpius M. K. Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos temo­mis O sukakties išvakarėse, 1975 m. rugsėjo 12 dieną, buvo iškilmingai atidarytas “M. K. Čiurlionio kelias” įvairiais atstumais, dešinėje plento pusėje, pradedant Varėna I ir baigiant Druskininkų pakraščiais, išsirikiavo penkiolika medžio skulptūrų, išdrožtų iš lietuviškų ąžuolų. O 1976 m. jų dar keletas išaugo kelyje tarp Merkinės sankryžos ir Druskininkų.

1975 m. rugsėjo 22 d. Druskininkuose, vienoje gražiausių aikščių, netoli “Lietuvos” sanatorijos buvo iškilmingai atidengtas įspūdingas paminklas M. K. Čiurlioniui (skulptorius V. Vildžiūnas, architektas – R. Dičius).

Tą pačią dieną Čiurlioniu sodyboje atidengtas memorialinis M. K. Čiurlionio biustas (skulptorius — K. Švažas, architektė — Z. Mačionienė). Atidarytas trečias muziejaus pastatas — koncertų salė.

Baigiant kelionę po Druskininkus, būtinai reikia prisiminti Raigardą. Tai įspūdingas Nemuno klonio praplatėjimas (penki ki­lometrai ilgio, keturi pločio). Ypač puikus reginys į Raigardą nuo pakelės iš Druskininkų į Gardiną. Apie šią įspūdingą vietą paprasti žmonės sudėstė pasakojimų, kurie skelbia, jog čia kaž­kada stovėjęs didis miestas, vėliau prarytas žemės. Kodėl žmo­nėms taip atrodė, nesunku suprasti. Jie nuo neatmenamų senų laikų matė, kaip Raigardo duburio šlaitai kartu su aukštame sausa­me šlaite išaugusiomis pušimis slenka į versmėtą prarają. Klonis kasmet didėjo. Raigardu duburys vadinti pradėtas nuo tada, kai mūsų kalboje miestai buvo vadinami gardais, o klampynės — ra­jomis. Iš anų dviejų senovinių mūsų kalbos žodžių ir atsirado Rai­gardas. O gal jis kada nors vadinosi ir kitaip, gal Švendubre (Šventa dubre) — pakraštyje duburio yra Švendubrės kaimas.

Raigardo klonis paskelbtas landšaftiniu draustiniu. Jo pakraš­tys yra Baltarusijoje — ten irgi draustinis. Dugne — plačios lan­kos, kuriose iškyla kopos, tvyro senvagės. Raigardo slėnis sau­gomas kaip retos sandaros žemės forma, susidariusi palyginti ne­seniai (prieš 5000 metų) ir dar dabar besiformuojanti, šlaito, kuriuo praeina plentas, papėdėje yra vandeningų šaltinių, dėl kurių slėnio šonas nuo senų laikų ir dabar slenka. Čia didžiau­sias Lietuvoje nuoslinkio (sufozijos) cirkas. Iš to cirko prasideda Kubilnyčios upelė (8,8 km) ir teka į Nemuną.

Pavasarį Nemunas kartais užtvenkdavo vagą ir pasukdavo pro Raigardą. Nuostabus gamtos kūrinys yra Raigardas. Brangus jis mums dar ir dėl to, kad, juo žavėdamiesi, lenkiame galvą di­džiajam dzūkui M. K. Čiurlioniui bei kitiems garsiems šio krašto žmonėms. “Pasakoja mūsų seni tėveliai, kad tarpu plačiųjų Lie­tuvos girelių, tarpu aukštųjų jos šilelių, kur nei senas žmogus nevaikščiojo, nei jaunas bernelis žirgelio nemandravojo, nei mer gelės lelijėlės daina garsiai neskambėjo, esanti pievelė…” – V. Krėvės “Vakarinės giesmės” nuotaika labai atitinka Raigardo spalvas. Yra čia ir „Svajonių kalnas”, nuo kurio matyti „užburti pasauliai, tokie puikus, stebėtini“, „kur žaidžia vėjai vakariniai, kur miega sapnai vasariniai”, kur žmogaus dvasia atitrūksta nuo kasdieniškos pilkumos ir akimirką trumpą pajaučia „jūres be krašto, erdves be ribų”, išgirsta „milžinų ginčus”, M. K. Čiur­lionis Raigardo erdves, klonio gamtos savitumą pavaizdavo savo triptike „Raigardas”.

Nuostabaus grožio tai vietos, jas aplankę jausimės keleriopai praturtėję ir puikiai baigę kelionę.

Su Čiurlioniu ir jo kūryba susijusius maršruto taškus pažymėjome mėlyna spalva, visos kitos čia minimos turistinės vertybės geltonos. Norėdami gauti nuorodas kaip atvykti iki vieno ar kito taško, tiesiog paspauskite ant jo ir pasirinkite “Nuorodos”, Google Maps sistema automatiškai parinks trumpiausia maršrutą nuo Jūsų. P.S. žemėlapį rekomenduojame atsisiųsti į telefonus, taip išvengsite nepatogumų vietose, kuriose gali nebūti ryšio.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia