Lietuvos grožis

Straipsnis nors ir senas, tačiau teisybės nemažai pasakyta. To ką turime, nevertiname, o turėtumėm.


Lietuva savo paviršiaus reljefu nėra labai įvairi, nes nei didelių kalnų, nei tarp jų gilių slėnių neturi. Tačiau ji savo orografija yra labai savotiška, ir labai daug žmo­nių net nežino, koks tai yra šis jos savotiškumas.

Daugumas domisi tik tolimais kraštais ir, žiūrėdami į gražiai išleistus įvairių kraštų prospektus bei vadovų paveikslus, svajoja ten patekti, pasigrožėti ta, būtent, stebuklinga gamta.

Daugumas mano, kad Lietuva yra monotoniška lyguma, o jei kur nors ir sutinkama kokių daugiau išraižytų kalvomis bei slėniais landšaftų, tai sako — „kas čia tokio ypatingo“.

Deja — šitas nepripažinimas mūsų landšaftui este­tinių privalumų yra dažnai atsiradęs ne todėl, kad šis kraštovaizdis būtų negražus, o tik dėl to, kad jisai kelei­vio ar praeivio yra pastebėtas netinkamu laiku, netin­kamu momentu arba tiesiog netinkamoj aplinkumoj, kuriai priklauso ir susisiekimo patogumas, ir patogumai poilsio vietų, galop, net virškinimo proceso stovis. O tam, po Lietuvą keliaujant, yra daug ir daug priežasčių ir to­ji galbūt, yra svarbiausia kliūtis, kad mes nežinome savo krašto.

Europos jaunuoliai net turi savotišką terminą „kla­joti“. Kiekvienas jaunuolis tik ir svajoja — pirmam lais­valaikiui pasitaikius — išsprukti iš miesto ir paklajoti grynoje gamtoje. Jaunuoliai, paėmę kūprinę bei kurį nors muzikalinį instrumentą, renkasi būreliais, pasiskirsto poromis, kurios dažnai jau nebepersiskiria ir visą gyvenimą, o taip pat keliauja ir paskirai, kad vėliau kur nors susitiktą su kitu panašiu atsiskyrėliu bei atsiskyrėle ir toliau keliautų jau drauge.

Pas mus, deja, tokių klajojimų dar nematyti ir, gal­būt, tai yra tik dėl to, kad daugumui mūsų jaunuomenės kaimas yra ne naujiena, nes daugumas kaime yra gimę bei augę. Be to, aš manau, kad tam yra dar ypatinga kliūtis, o gal net ir jų keletas. Pirma, tai dėl krašto gro­žio nežinojimo mūsų jaunoji karta neturi smalsumo jį pažinti, o antra, tie, kurie galėtų įskiepyti gerą sveiką vaikui smalsumą — to nedaro. O reikalas yra labai di­delis, nes žmogus, nuo jaunų dienų daugiau pasaulio ma­tęs, daugiau įsigyja ne vien tik sausų žinių, bet ir įspū­džių, o iš nevieno puodo pavalgius ir tarp žmonių apsi­lankius, įsigyja jis gyvenimo „perspektyvos“ jausmą ir gali savo kampo ar užkampio gyvenimą palyginti su kitų vietų gyvenimu. Lietuva su savo mažos valstybės ribo­mis negali pretenduoti į platesnį diapozoną svyravimų įvairių geologinių poveikių, ir todėl skirtingų geologinių ryškių padarų neturi. Tačiau paskutinio geologinio laiko­tarpio metu, kada visa Europos bei Europos Rusijos ir Amerikos šiaurinė dalis buvo padengta milžiniškais le­dynais (gletčeriais), Lietuva įsigijo labai charakteringą ir vietomis labai skirtingą landšaftą. Lietuva, būdama įtakoje įvairių oro srovių, kurios įgijo specifinės reikš­mės dėliai to, kad turi daug miškų ir yra pajūrio zonoje, turi savo žiemius, pietus, rytus bei vakarus. Kraštas ne­didelis, bet klimato, reljefo bei peizažo atžvilgiais labai skirtingas. Mūsų žiemiai — tai Zarasų kraštas su savo gražiais ir giliais ežerais, su aukštomis moreninėmis kal­vomis, tarp kurių kaip smaragdas žaliuoja girios ir pie­vos, vietomis raudonuoja durpėta žemė arba čiurlena savotiškas upelis, kurio vanduo, skaidrus ir šaltas, ritasi tarp aukštų ir akmenuotų krantų.

Pietų rajonas — tai Suvalkijos lyguma, kurią tik vietomis raižo atskiros, aukštos galinės morenos. Čia pasibaigus ledlaikiui, pasitraukiant ledams, vanduo, ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš kaimyninių šiaurės kraštų sunešdamas vietomis smėlį, vietomis molį, sudarė didesnius lygesnius plotus. Be to, šitam išlyginimui kiek prisi­dėjo ir aukštesnė laukų kultūra, nes žmonės išrinko iš laukų akmenis, o didesnes žvyro kalvas keliams bei betono darbams sunaudojo. Mūsų rytai — tai pademarklinio rajonas, vietomis kalnuotas ir labai morenų išraižytas, su tipingomis tarpmoreninėmis užtvankomis, daugiausia apskritos formos ežerų pavidalu, o vietomis dideli smėlynai tarp aukštų galinių morenų, kurios amfiteatro pavidalu leidžiasi į Suvalkijos lygumą. Tarp šitų aukštesnių kalnų laukuose yra daugybė stambesnio ir mažesnio dydžio akmenų, o patys kalnai susideda iš mo­lio bei žvyro, ir dėl to atsiranda slėniuose daugybė šal­tinių. Vakarai – tai Žemaitijos moreniniai kalnai bei platūs slėniai, kuriuose rasi daugybę ir akmenuotų, ir molingų, ir smėlingų bei žvyringų laukų ir kalvų. Vieto­mis pamatysi apnuogintus iš senesnių geologinių laikų klodus, kur ledas nubraukė minkštąsias padermes ir vie­tomis paliko tik kietas dolomitines, devonines uolas. Ta­čiau visas beveik plotas giriomis bei miškeliais apaugęs, tuo sudarydamas labai savotišką, o vietomis net didingą gamtos vaizdą. Už Žemaitijos tolimiausias mūsų va­karų kraštas, tai Kuršių Neringos ir Klaipėdos krašto lygumos su dideliais smėlynais jūros pakraščiuose, kur esama tokių kopų, kokių neturi net visa Vakarų Europa.

Nesigilinant kol kas į savotiškus skirtumus pami­nėto kiekvieno krašto, norisi pabrėžti, kad ir klimato atžvilgiu jie gan skirtingi.

Mūsų Šiaurės Rytai, kaipo visos Lietuvos avanpostas, savo kalnuotu reljefu stabdo įsigalėjusį šiaurės rytų šaltą ir sausą vėją ir todėl pasižymi savo klimato sausu­mu, o žiemą aštriais šalčiais, Bet tuo pačiu metu vasarą šis kraštas turi gaivinamąjį šalti nuo daugybės gilių eže­rų, kurie žiemą sudaro puikias sąlygas, ledo bei sniego sportui.

Mūsų Pietų Vakarai turi jau skirtingą klimatą, ku­ris visai priklauso nuo artimos jūros ir kritulių kiekis pareina nuo vakarų vėjo buvimo. Ruduo daugiausia lietingas, o žiemą vietomis būna daugybė sniego. Vasarą pajūrio rajonas saulėtomis dienomis suteikia puikiau­sias sąlygas poilsiui, o didžiuliai miškai slepia savyje daug gamtos grožio, kuris savo ruožtu gali priminti se­novės laikus, kuomet žmonės gyveno medžiodami, žu­vaudami bei grybaudami. Jūros – artumo dėka oras yra daug švelnesnis, dažnai būna netikėtų atmainų. Ta­čiau toj pačioj Žemaitijoj galima rasti keletą labai skir­tingų rajonų kritulių bei oro sausumo atžvilgiu. Taip, labai charakteringa, kad Mažeikių Telšių apskrityse vasaros metu nuo Mažeikių per Tirkšlius eina zona miškų į smėlynus, kur labai, retai būna lietaus, žiemą gi šis ra­jonas iki Kietūnų dažniausia turi labai mažai sniego, o už Rietimų, per Mitkaičius Telšius Varnių link tuo pačiu metu būna puikiausias rogių kelias,

Turint tokią įvairią klimato bei peizažo atžvilgiais gamtą, ar yra reikalas ieškoti kur kitur svetimo grožio? Tik, savaime suprantama, dėl klimato įvairenybių kiek­vienas kampas turi ir sezonini savo grožį. Ir tą groži kiekvienas gamtos mylėtojas turi ne tik pats išnaudoti, bet ir kitiems parodyti. Niekas, pavyzdžiui, nevažiuoja į Pietinių Alpių, Ispolinų, Pirėnų bei Karpatų kalnus, gry­nus žiemos sezono sporto kurortus, kuomet ten nėra snie­go, arba vasaros karščių metu į pietų kraštus, kaip Italiją ir Ispaniją. Kiekvienam vaisiui yra skirtas ir lai­kas, tai ir mūsų Lietuvos įvairius rajonus reikia lankyti tik gražiausiu tam rajonui laiku.

Puikiausios išvaizdos ir aukščiausi kalnai rūkų metu atrodo niūrūs ir slegiantys, o kiekvienas šlapias ir purvi­nas kelias išmuša norą judintis iš vietos. Bet kada sau­lėta, šviesu, gražu – kiekviena kalva, papuošta mišku bei žaliuojančiais laukais, turi begalybę įvairių niuansų, ku­rie visais žmogaus pojūčiais gali paveikti sielą ramina­mai, gaivinamai. Net balos tam tikru laiku turi savotiš­ką grožį, nes mūsų Lietuvos kai kurie kampeliai turi dar nepaliestos gamtos tipingų vaizdų.

Be visų tų ypatingų atskirų reginių savumų — Lie­tuva turi dar labai patogią ir gan ypatingą pramogą, tai galimumas mūsų upėmis susisiekti lengvo tipo laiveliais. Beplaukiant upėmis, kurios didesniam susisiekimui yra netinkamos, kiekvienas gali patirti daug įspūdžių, besigrožėdamas jų krantais. Be skirtingo aukščio krantų, turistas mato ypatingų skirtumų miškuos bei krūmuos, kurie, kartu su dirvos pasikeitimais, ryškiai keičiasi. O ypač gražu rudenį, kai miškai įgyja savo ryškias spal­vas. Be to, nugriuvimai bei nušliaužimai duoda gali­mybės pamatyti gilesnių žemės zonų sluoksniavimą, ku­ris gali duoti nemažai medžiagos geologui bei petrografui. Kadangi mūsų upių daugumas savo farvarterius prązulino tarp moreninių kalvų ir daugely atvejų tepajėgė praplauti tik žvyro bei smėlio sluoksnius, tai mūsų upės užsisukimus dažniausiai daro molingų kalvų rajonuose, kuriuos jos apeina arba ledais prazulina bei vandeniu praplauna. Bet kai kada upė pasinaudoja ir sena gleče­rių vaga, ir tada turi ypatingai gilų farvarterį.

Gaila, kad dėliai buvimo keliose vietose skersai Ne­muną akmenuotų zonų, kurios susidarė praplaunant glečero dugninių arba galinių morenų medžiagą, ši didelė natūralinė susisiekimo arterija iki šiol dar nesutvarkyta. Lietuva, esant nesutvarkytam Nemuno farvarteriui, nu­stoja nė tik pigaus ir patogaus susisiekimo, bet netu­ri ir maloniausio dalyko lankyti grąžinusių vietų, kaip, pavyzdžiui, aukščiau Kauno Rumšiškės – Kampiškių, Birš­tono – Punios ir Alytaus rajonų, kur krantai pasižymi ypa­tingu gamtos grožiu. Suprantamas dalykas, kad tokios didelės upės reguliavimas, ypač smėlingų krantų sustipri­nimas (išvengti smėlio sėklumoms), reikalauja dide­lių lėšų, bet reikia tikėtis, kad ilgainiui mes pajėgsime šitą vandens kelią sutvarkyti. Kaip matome, Lietuva tu­ri daug varijacijų, daug skirtingų vietų, o grožio atžvil­giu tegul kiekvienas pats, jas aplankęs, įsitikina, ar jos nėra gražios. Bet tegul tas lankymas nebus tuščias, tegul kiekvienas fotografas mėgėjas, padaręs vykusią gra­žią nuotrauką, dalyvauja fotografų konkursuose, arba siunčia savo fotografijas kokiam nors iliustruotam žur­nalui, kad tas grožis nebūtų slepiamas, bet plačiai skel­biamas. Nemanykite, kad tos nuotraukos, kurias mes matome užsienio prospektuose, tikrai vaizduoja visą toli­mą gamtą, kad tas atskiras paveikslas charakterizuoja visą ištisą rajono vaizdą. Toli gražu ne. Tačiau atskiras gražus vaizdas tam tikru momentu sudaro tam tikrą nuo­taiką, nors tas vaizdas atstovauja kai kada visai banališkam reginiui. Bet pagautas momentas sudaro nuotaiką, sukelia smalsumą ir traukia tenai turistus bei poilsio ieškančius žmones.

Deja, turiu pridurti, kad įstaigos, kurios turėtų rū­pintis mūsų krašto reklama bei ekonomine gerove (nes iš turizmo nemaža litų tektų kaimui), dabar pirmiausia tu­rėtų pasirūpinti patogesnėmis poilsio vietomis keleiviams, nes dabartinis mūsų provincijos viešbučių bei restoranų stovis gali atbaidyti net kukliausią turistą. Sanitariniu atžvilgiu — turėtų būti padarytas didesnis pasistūmimas pirmyn: žmogus, ieškąs sveikatos sustiprinimo, neturi patekti į sveikatai kenkiančias sąlygas.

M.S. Kaveckis
“Naujoji Romuva” 1934 m.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia