Everestas 1921

Žemiau pateiktas tekstas parašytas prieš beveik 100 metų, su visomis tuo laikmečiu vyravusiomis literatūrinėmis intonacijomis, būdingomis rašant tokio tipo tekstus. Kai kurios klaidos pataisytos, tačiau tik tos, kurios padarytos kaip spėjama per neapsižiūrėjimą. Tai gana būdinga to meto spaudai.

Anglų ekspedicijos į Everesto kalną

Everesto ekspediciją surengė ir remia dvi Londono organizacijos: ,Karališkoji Geografijos Draugiją“ (Royal Geographical Society) ir „Alpi­ninkų klubas“ (Alpine Club). Šiedviejų organizacijų didelis populiarumas Britanijos pasauly ir pačiai ekspedicijai įmuša tautinio pasižymėjimo ant­spaudą. Tatai atkakliausiai ir kovojama su visomis kliūtimis. Po, taip ta­riant, žvalgybinio žygio 1921 m. vasarą, 1922 m. padarytas jau pirmas generalinis šios gamtos, tvirtovės puolimas ir buvo labai toli prasimušta, taip aukštai, jog iki paties smaigalio buvo bepalikę tik 580 metrų. Tatai nors eksdedicijos tikslas ligi šiol dar neatsiektas, tačiau abiejų metų žygiai pirmiausiai atliko daug svarbaus ir vaišingo tiriamojo darbo, atverdami mokslui lig šiol Europoj dar visai nežinomas pietvakarinio Tibeto šalis ir pargabendami iš ten daug rinkinių. Galutinas tikslas tikimasi busiąs at­siektas šiais 1923 m.

1921 m. žvalgyba

1921 m. ekspedicijos dalyviai susirinko Darlijinge, iš kurios vietos ek­spedicija turėjo išvykt. Tai yra 2200 m aukštumos vieta pietinėj Himalajų kalnų nuokaroj, 520 km šiaurėj nuo Kalkutos, ši vieta klimato atžvilgiu yra puiki atilsiui, ir Indijoj gyvenąs europietis į ją mielu noru keliasi iš karštųjų Gango upės žemumų.

Ekspedicijai vadovaut apsiėmė pulkininkas C. K. Howard – Bury’s, Tibeto ir Himalajų kelionėse prityręs vyras. Ekspedicijoj buvo tam tikras į kalnus lipimo skyrius, kurio vadu buvo H. Reaburn’as, o nariais pagarsėjęs D-ras Kellas, Mallory’s ir Bullock’as. Indijos vyriausybė dar pasiuntė drauge matavimo ir žemėlapių nuėmimo darbams majorus Morshead’ą ir Wheeler’į. Taip pat dalyvavo vienas geologas D-ras Heron’as ir vienas gydytojas Wollaston’as, sykiu turėjęs veikt kaipo botanikas ir kaip gamtininkas apskritai.

Ekspedicijos kraului nešt Indijos vyriausybė patiekė 100 mulų. Pa­samdė ir 40 nešikų žmonių, kuriuos apaut tačiau buvo nemaža sunkeny­bių, kadangi šie basakojai turi neįtikimai didelias kojas – tokio platumo kaip ir ilgumo – taip jog jiems netiko, jokie atgabenti batai.

Ekspedicija pasijudino 1921 m. gegužės 18 ir 19 d. dviem skyriais po 50 mulų ir 20 nešikų kiekviename. Kelias iš Darjilingo pirmiau nusileido į Tistos, klonį, o paskui ėmė kilt aukštyn Tibeto ribos linkui, eidamas per atogražiškas klonis su puikia vegetacija ir nuostabiomis visokių spalvų pe­teliškėmis. Dalyvius žavėjo baltos, brunavos, pamarančinės ir purpurinės spal­vos gegužraibės (orchidėjos), 5 – 6 aukščio durnaropių (Datura) krūmai su šimtais baltų triūbos pavidalo žiedų iki 30 cm ilgio ir 20 cm skersmens… Ekspedicija patiko karavanus, gabenusius ant mulų iš Tibeto vilnas, arba į Tibetą ryžius, grūdus ir audimus. Tačiau ekspedicijos turėtieji mulai po ke­leto dienų atsisakė eit, taip jog reikėjo ieškot kitų gyvulių; juos pakeitė poniais. Lietingas oras labai kenkė ir ekspedicijos žmonėms, dėl ko daugelis apsirgo vidurių sugedimu.

Perėjusi ąžuolų ir magnolijų zoną ekspedicija pasiekė puikias rodo­dendrų girias, visokių spalvų ir neaprašomo grožio. Paskui ėjo žolių lan­kos su, raktažolėmis ir kitais alpiškais augalais. Jelep La (La=perėja=Pass) perėjoj 4384 m aukšty ekspedicija peržengė ribą tarp Sikimo ir Tibeto. Kelias dabar pasileido į Chumi’o klonį, vieną iš derlingiausių ir vaisingiau­sių Tibeto klonių, su dideliais, gerai pastatytais, Tyrolį atmenančiais namais. Čia lietus pradėjo mažėt. Čia visur derėjo bulvės, miežiai, kviečiai, obuoliai, kriaušės. Daugelis pakeliui buvusių vienuolynų turi milžiniškus maldų ratus, ant kurių surašyta per milijoną maldų; juos suka vanduo arba vėjas, kadangi vanduo čia stovi sušalęs šešetą mėnesių. Donkos vienuoly­ne stovi tikras orakulis, kurio atsiklaust atvyksta ir iš tolo daugelis žmonių.

Tang La perėjos augštumoj (4630 m) perėjus Chumbio aukštupį pasiekta Arun’o srovės rajonas. Arūnas, rytuose nuo Everesto, ateidamas iš Šiaurės pragraužia visą Himalajų grandinę ir įteka į vieną Gango prięupį (Kušį). Į Arūną įteka bėgdami išilgai, šiaurinio Himalajų krašto du prieupiai, – iš rytų jaru-ču, iš vakarų Bong-ču. Jarų upės rajone užeita daug laukinio gyvio. Čia sukosi pulkais vikrios Amono avys, baikščios gazelės ir baubdamos ganėsi Kiang’o laukinių asilų bandos. Iš klanų kilo ištisos, virtinės ir spiečiai laukinių ančių ir žąsų. Įkyriai kankino musės.

Po keleto dienų ekspedicija atvyko į Kampą Dsongą (28¼º 88½º O, 4630 m), artimiausiąjį savo kelionės tikslą. Bet jau žygis ir iki čia neap­siėjo ekspedicijai be aukų. Dėl klimato ir maisto pakeitimo įvairūs ekspe­dicijos dalyviai buvo apsirgę ir iš dalies labai rimtai, ypač Dr. Kelias, jį turėjo nešte nešt, kadangi jis niekaip nesutiko grįžt atgal. Nuo senai jis jau buvo drąsiausiai lipinėjęs po kalnus iki 7000 – 7200 m aukščio ir tam darbui išsilavinęs daugiau, kaip kuris kitas iš ekspedicijos dalyvių. Jis jau ne nuo vakar dienos buvo nešiojęsis planą užkopt Everestą tai buvo jo išdidi mintis. Tatai nenuostabu, kad jis nenorėjo atsitikt, bet kad ir neša­mas stengėsi į savo ilgesio tikslą! Bet dar prieš Kampa Dsongą, – kaip tik peržengus perėją ir pietvakarių toly iškilus nuo sniego blizgančioms Himalajų viršūnėms jo širdis paliovė plakus. Jį pakasė vienoj kalvoj prie Kampos Dsongos, kurios nuostabi aukštai iškilusi pilis greitai buvo atsi­stojusi prieš keleivių akis. Iš jo kapo vietos matyt visa Himalajų, grandinė, trejetas milžiniškų Sikimo kalnų, kuriuos jis pirmutinis buvo užkopęs, ir pagaliaus žvilgsnis, siekia ir jo taip karštai trokštąjį pasiekt kalnų kalną. Taip pat rimtai susirgo ir Reaburnas, ir turėjo būt gabenamas atgal į pietus.

Tuo būdu ekspedicija vienu kirčiu neteko dviejų savo, aktingiausių dalyvių, dar tik vos prisiartinusi prie neištirtos šalies. Nes tik nuo Kampos Dsongos prasideda toji šalis, kurion lig šiol dar nebuvo įžengusi europie­čio koja, ir tik nuo čia prasideda tikrasis tokios tyrimo kelionės žavėjimas.

Kelias į vakarus nuo Kampos Dsongos ėjo išilgai balotą Jarų upės klonį, 4000 – 5000 m aukščiau kaip Indijos žemuma. Ir čia pilna buvo viso­kios rūšies laukinių gyvių; įkyrių mūsų spiečiai lakiojo dieną ties karava­nu. Tirštai, čia gyvenama ir žmonių, kurie labai stebėdamiesi lydėjo mūsų keleivius. Žemiau Kampos Dsongos viename šalutiniame klony vienoj vie­toj suskaityta 15 kaimų. Paskui ekspedicija pasiekė Tinkį Dsongą, nuostabią uolų stiprovę su vienuolyno trobėsiais prie stačios uolos, prieš kurią tysojo platus ežeras. Jo vilnyse besisupančios žąsys ir antys buvo, jaukios, kaip na­minės; mat, čia kadaise gyvenęs vyriausias dvasininkas buvo jas visas prisi­jaukinęs. Jos kvarkdamos net lėkė prie anglų palapinių be jokios žmonių baimės. Ekspediciją čia pasitiko ir vaišino vietos dsongpenas (=bulmistras ir apygardos viršininkas), subėgusių tibetiečių minios žiūrėjo žiopsodami.

Parėjus Jarų upę – miežiai čia derėjo 4000 – 5000 m aukštumoj, kadangį šalis turi pakankamai drėgmės ir gerai įdirbta ir praėjus pro puikią Fari’ų dsongpeno vilą, kelias išėjo į dykumos plokštumą su tekančiojo smė­lio kopomis. Išėjus į jos kraštą kilo smarki audra; kadangi vadai-paaiškino, jog vėjas padedąs pereit šį plotą, tai ekspedicija žengė, užsidėję apsaugos akinius, burnas ir nosis apsiraišioję skepetomis. Perėję dykumą, sustojo prie Arūno santakos su Pučung-ču. Saulei nusileidus ir audrai praėjus, auk­štai iš debesų žemutiniame Arūno klony iškilo prieš dalyvių akis aukšta, nuostabiai graži viršūnė — tai ir buvo tas siekiamasai Everesto kalnas, toj- „dievybės būklė“, Cho-mo-lung-mo).

Nuo čia kelias ėjo Bong-ču kloniu. Po trijų dienų kelionės ekspedi­cija pasiekė svarbią vietą Šekar Dsongą (28%°N, 87º O, 4450 m), vėl su aukšta pilim. Kaimo ir vienuolyno trobesiai išmėtyti prie kalno nuokaros ant stačių uolos pakopų (terasų). Bokštais apstatyti pylimai šią uolą sujun­gia su aukščiau esančia stiprove, o ši vėl, su vienu, viršūnę apkepuruojančiu trobesiu, panašaus į gotikos stilių. Čia kiekvieną rytą deginant smilkalą atnašaujamos aukos. Dienamy yra daugel žmogaus didumo paauksuo­tų Budos stovylų, išpuoštų brangiais akmenimis. Už jų iškilusi milžiniška Budos stovyla 15 m. aukščio. Jos veidas paauksuotas. Aplinkui dienamį stovėjo aštuonetas keistų figūrų, tarsi dievo sargyba. Betgi gyvas stebuk­las tai buvo to vienuolyno, vyriausias, skaitomas ten kaip savo pirmatako „kūniškas sugrįžimas“ ir kaip labai šventas žmogus. Jau 60 metus jis bu­vo išgyvenęs šiose sienose ir visi vienuoliai, kaip ir tibetėnai šen ir ten garbino jį kaip šventąjį. Jo aplinkiniai prikalbėjo jį po ilgo svyravimo nu­sifotografuok. Labai iškilmingai aprėdžius jį paauksuotais brokatiniais rūbais ir pastačius prieš puikius šilkinius uždangalus, išėjo savotiška, didelės re­tenybės fotografija. Šis atvaizdas pasirodė labai visų pageidaujamas, nes kur tik anglai ėjo, visur jų prašė padaryt jo nuotraukų. Žmonės šį atvaiz­dą statėsi savo namų altoriuose, bei šventose spintose ir su iškilmingais mojais degino prieš jį smilkalą, čia, kaip ir visur kitur, vietos gyventojai pa­sitikdavo ekspediciją draugingai ir svetingai, vaišindami svečius iš meilingai išpjaustytų puodelių ir sidabrinių arbatinių lėkštelių. Čia ir kelio ilgį žmonės matuoja pagal skaičių arbatos puodelių, kurį tuo laiku galima išgert. Taip antai, trejetas arbatos puodelių atitinka maždaug aštuonetai kilometrų.

Po dviejų dienų tolesnės kelionės (birželio 10 d.) ekspedicija pasiekė Dingo, didelį kaimą ir įžymią prekyvietę Dingrio Maidano plačioj aukštumoj. Čia tatai ir turėjo būt padaryta būklė, iš kurios turėjo tirt artimiau­sias Everesto apylinkes. Kad surastų kurioje vietoje galima būtų kopt į kal­ną, reikėjo kiek galima geriau ištirt klonys, kalnų nuokaros ir glečeriai. Everesto masivo šiaurėj ir rytuose, taip pat kaip ir kokia 60 km į vakarus gulinčio. Gaurizankaro šiaurinė nuokara. Apie tų tyrimų davinius kalbėt palikdami toliau, dabar žiūrėsime paties į kalną kopimo bandymų.

Kopt į patį kalną pirmiausia mėgino iš šiaurės pusės, išeinamoji būklė buvo prie kairiojo vakarų pusės Rongbuk’o glečerio 5490 m aukštu­moj.Iš čia liepos 5 d., galėjo būt pasiektas 7100 m aukščio punktas; drau­ge paaiškėjo šiaurinį vakarinį kalno šoną nusileidžiant labai stačia, aukštes­ne kaip 3000 m siena, taip jog iš šios pusės prisiartint į Everestą buvot aiškiai negalima. Todėl ekspedicija savo vyriausiąją būklę iš Dingrio per­kėlė į Khartą prie šiauraryčių pusės, pasiryžusi jį atakuot iš šito šono.

Čia vienoj upės pakopoj – jovaryne ekspedicija išsinuomojo namus su sodu ir ganyklomis. Visa tai kainavo dienai po 3½ penso (68 lietuviški centai). O nusamdytam prievaizdai sulygta mokėt 2 šilingai 8 pensai (6 lt. 24 ct.) metams! Gerai įdirbama ir žmoninga Kartos klonis vakarų pusėj įeina į pietus tekančio Arūno kloniu; Arūnas čia savo aukštupy vadinamas dar savo dešiniojo prieūpio Bong-ču vardu. Per aukštutinę Kartos klonies dalį kopimo skyrius per Kartos glečerį,ir Lakpa-La perėją pasiekė į šiaurę nutekančio Rongbuko glečerio sritis. Čia, tarp aukščiausių didžio­jo glečerio atžalų ir jo rytinės rankos, rugsėjo 23 d. pavyko užkopt ant vieno iš šių kalnų masyvo pečių Ghang La (7010 m). Tai buvo tokia vieta, nuo kurios iki pietuose kyšančio Everesto smaigalio buvo bepalikę tik 4 kilometrai. Tačiau keturių dienų baisinga audra ir smarkus šaltis sutrukdė tolesnį brovimasi, kuris turėjo būt atidėtas kitiems metams.

Dar buvo padarytas ir kitas nepavykęs bandymas iš pietų kaimyniškės Kartos klonies. Šiąja linkme rugsėjo 17 d. pasiekta 6400 m aukštuma. Iš čia mėnulio šviesoj atsivėrė puikiausias reginys į rūko marias, apglo­busias visas Tibeto ir Nepalo klonis. Oras buvo toks aiškus, kad mėnulio šviesoj buvo aiškiai ir ryškiai matyt visos kalnų viršūnės, net 160 km to­lio rytuose trečiasis iš eilės didžiausias žemės kalnas, Kančanjanga (8580 m). Pagaliau, dalyviai dar čia gavo pasigėrėt neaprašomo gražumo saulėtekiu, pirmiausia paauksinusiu Everesto viršūnę. Savomis akimis stebėjusieji šį gamtos reginį dalyviai užsidegę, vaizduoja jį kaipo tokį negirdėto didin­gumo, pergyvenimų, kurio jie niekada neužmiršę. Rugsėjo 20 d. stabtelėjus 6100 m aukštumoj čia dar pastebėta buvus gėlių.

Spalių m. 5 d. ekspedicija apleido Kartą ir skubiu tempu patraukė at­gal, kadangi Tibeto aukštumose jau buvo justi artinantis šaltą žiemos me­tą. Spalių m. 25 d. visa ekspedicija vėl įžengė į Darjilingą, į savo išeities punktą. 1921 m. žvalgomasis žygis buvo baigtas.

Galinis ekspedicijos tikslas šį kartą nors nebuvo atsiektas, betgi jau ir šio žygio vaisiai mokslui yra labai dideli Čia buvo ištirta ir kartogra­fiškai bei geologiškai nuimta per 33000 kvadr. kilometrų dar lig šiol visai nežinomos šalies.

Pr. Dovydaitis „Kosmos“ 1923 m.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia