1922 m. ekspedicija

Žemiau pateiktas tekstas parašytas prieš beveik 100 metų, su visomis tuo laikmečiu vyravusiomis literatūrinėmis intonacijomis, būdingomis rašant tokio tipo tekstus. Kai kurios klaidos pataisytos, tačiau tik tos, kurios padarytos kaip spėjama per neapsižiūrėjimą. Tai gana būdinga to meto spaudai.

Anglų ekspedicijos į Everesto kalną

Aukščiausia žemės viršūnė vis dar tebestovėjo savo ledinėje didybė­je — stovėjo nepaliesta. Savo apgynimui ji laikė išvedusi kovon tokius bai­singus žmogui neprietelius, kaip ledų audras, glečerių kiaurymes, stačias uolas. Ir praėjusių metų dalyvių viltis kuomet nors pasiekt aukščiausiąjį smaigalį buvo stipriai sumažėjusi.

Tačiau šitos kliūtys, dar labiau pakurstė dalyvių drąsą, atkaklumą, pasiryžimą. Ir todėl 1921/1922 m. žiemą jie stropiai panaudojo prisirengt ir apsiginkluot dideliai žūtbūtinei 1922, m. kovai.

Vadu išsirinko geriausią Himalajų žinovą, generolą Bruce’ą. Jam padėjėjais paskyrė geriausius vyrus: pirmiausia vėl Mallory, paskui pagarsėjusi d-rą Longstaft’ą ir nepaprastai narsų pulkininką, Finch’ą, tikrai geriausią ir vaisingiausią iš naujųjų laikų anglų laipio­tojų po kalnus, iš kurio reikia tikėtis puikių pavaizdavimų ir žavinčių pranešimų. Be jų, pasiskyrė dar devynetą vyrų laipiotojų, tyrinėtojų ir gydytojų: Strutt’ą, Morris’ą , Morshead’ą Crawford‘ą, Norton’ą Sommerwell’į, Nobel’į, Wakefield’ą ir Geoffroy Bruce’ą, generolo giminaitį. Geologą d-rą Heron’ą šį kart teko palikt, kadangi tibetiečiai tikėjo, jog jis savo kūjeliu kauškinda­mas į uolas darąs nemalonumo kalnų dvasioms ir dievams.

1922 Eversto ekspedicijos komanda
1922 Ekspedicijos į Everestą dalyviai

Taip pat rūpestingai pasirinko ir kovos priemonių: puikių, didesnių ir mažesnių palapinių su kamštiniais matrosais ir miegamaisiais maišais, ge­riausios dangos ir apsaugos nuo šalčio, virimo aparatų ir kitų tokių rei­kalingų dalykų, rūpestingai susvarstytų visokeriopų maisto reikmenų, apnituotų kerosininėse skardinėse, mokslinių matavimo ir kartiravimo pabūk­lų, didelių ir mažų fotografijos aparatų, vieną kinoaparatą ir pagaliau di­desnį skaičių deguonies aparatų, kad galėtų kovot su didelių aukštumų oru, turinčiu maža deguonies. Šitoks aparatas susideda iš ketverto cilinderių, kurių kiekviename yra po 240 literių suspausto deguonies. Cilinderiai pri­tvirtinami ant laipiotojo nugaros, iš kur plieninis vamzdis per kairįjį petį eina prie burnos. Visas toks aparatas sveria 14½ kilogramo.

Visa ši apgulimo medžiaga vėl buvo sugabenta į Darjilingą. Čia susi­rinko ir visa kariuomenė. Ekspedicija pasijudino iš čia kovo 26 ir 27 die­nomis ir leidosi jau žinomais keliais. Balandžio 11 d. ji buvo pasiekusi Kampą Dsongą, o paskui po keleto dienų Rongbuko dauboj prie glečerio kaktos 5030 metrų aukštumoj padarė savo vyriausiąją žemumų stotį. Iš čia etapais aukštyn turėjo prasidėt patsai apgulimas.

Pirmiausia išsiuntė žvalgomuosius būrius išilgai Rongbuko glečerio ir gegužės 1 d. pastatė 1-ją būklę 5425 aukštumoj, o gegužės 6 d. 2-ją to­kią būklę 6035 metrų aukštumoj. Iš čia reikėjo peržengt neįtikimai sukiaurimėjęs glečeris. Tai atlikt su sunkiai apkrautomis nešikų kolonomis buvo milžiniškas darbas! Betgi tai pavyko ir gegužės 8 d. galima buvo pastatyt 3-ji būklė 6400m. aukštumoj prie Tjangtsės papėdės. Tai buvo vyriausia aukštumų stotis, iš kur dabar turėjo prasidėt didieji puolimai. Tie puolimai betgi ir vėl negalėjo būt daromi be tarpinių būklių, nes tas dar beveik 3000 m. tolis iki smaigalio negalėjo būt atliktas vienu žygiu.

Tačiau kilimas aukštyn šį kartą buvo daug baisingesnis kaip praei­tais metais ir tik labai dideliu sunkumu pavyko nugabent kroviniai į 4-ją būklę. Šią būklę teko pastatyt 7015 m. aukštumoj fantastingoj dykynėj tarp suižusių ledų ir sniego pusnynų, kurie riogsojo aplink palapines kaip kokios pirmuonio pasaulio baisenybės. Ši būklė pastatyta gegužės 13d. o 17d. jon atgabeno daugiau ekspedicijos krovinių. Pulkininkui Strutt’ui, vy­riausios augštumų stoties komendantui, dabar rodėsi atėjęs laikas padaryti pirmąjį smarkų nejaukios tvirtovės puolimą. Ilga ranga buvo stipriausiai įjudinus dalyvius pult į tą žygį. Jie degte degė pagaliau rimtai kibt milžiną.

Todėl Mallory’s, Sommervell’is, Norton’as ir Morshead’as gegužės 19 d. atvyko į 4-ją būklę. Ji turėjo su savimi 9 nešikų, kurie, tačiau kitą rytą pasijuto blogai, kadangi jie naktį buvo miegoję per daug aklinai užsi­darę savas palapines. Pusryčių maistas buvo visiškai sušalęs ir buvo var­giai pataisomas. Ir oras buvo blogas. Betgi šturmuotojai vis dėlto leidosi aukštyn į savo tikslą.

Žygiuotojai netrukus turėjo sušalusiame sniege prasilaužinėt laiptus, taip pat pakilo įkirus šiaurvakarių vėjas ir per keterą šlavė tiek daug rūkų, jog jie turėjo pasitraukt į rytinį keteros šoną ir 12 val. apsistot 7620 m. aukštumoj, kadangi apie žengimą toliau negalėjo būt jokios kalbos. Ant beveik stačios uolos nešikai veikiai ištiesę dvejetą palapinių (5-ji būklė) keturiems anglams, patys kuo skubiausiai leidosi atgal. Šaltis ir audra didėjo. Likusieji keturiese visi drebėjo nuo šalčio, jų ausys ir rankos dalinai rodė jau nušalimo žymių. Šitaip jie ištvėrė ir per visą naktį tokioj aukštumoj, kurios ligi šiol nebuvo pasiekęs nė vienas žmogus, nekalbant jau apie tai, kad būtų ją pasirinkęs nakvynei!

Naktį audra nešė krušą ir sniegą, bet rytą oras pasirodė kiek gere­snis, todėl mūsų žygiuotojai pasiryžo kopt toliau, rods, be Morshead’o, kuris buvo likęs visai be jėgų. Valanda po valandos trejetas vyrų grūmėsi ketera aukštyn, pagaliau tegalėdami „liūdnai šliaužti“. Jie turėjo kiekvieną žingsnį išsikovot neturinčiame pakankamai deguonies ore, nes ėjo be deguonies aparatų . Visos jų pajėgos baigėsi, didelis pavargimas vis labiau stabdė jų žingsnius ir pagaliau iš 8169 m. aukštumos privertė juos grįžt atgal.

„Tai būtų buvęs beprotiškas darbas“, sako Mallory’s, eit aukštyn iki paskutinių jėgų ir pasitikėt alkoholiu arba energija, kad paskui neabe­jotinai galėt sugrįžti atgal. Šiose aukštumose ir leidžiantis žemyn kūnas neatgauna savo jėgų, kaip tai yra Alpėse. Kad ir kaip mes norėjome ženg­ti priekin – ir mūsų pajėgos dar nebuvo visiškai išsibaigusios – tai betgi nebuvo likę daryt nieko kita, kaip tik grįžt atgal. Aukštumų matuotojas rodė 8169 m. Mes apsisukome grįžt su viltimi turį dar pakankamai jėgų šiam sunkiam uždaviniui atlikti.

Suspaustomis širdimis jie nusileido į 5-ją būklę, kame nerimaudamas laukė jų Morshead’as. Visa palikdami, jie skubėjo toliau kad dar prieš su­temą pasiektų 4-ją būklę; tuo laiku buvo 4 val. po piet. Bet ir žemyn lei­stis buvo lygiai tiek pat sunku, kaip ir žengti aukštyn! Jie turėdavo da­žnai stabtelt, kad atsikvėptų. Morshead’as vos vos bepajėgė pasivilkt. Naujai iškritęs sniegas padidino staiga prieš akis atsistojusį pavojų, nes vienas nusprūdo, tą akimirkį nusitraukdamas paskui save ir kitu du ir būtų buvę po jų, jei ketvirtasis nebūtų turėjęs savo virvę apvyniojęs aplink į sniegą įsmeigtą kartį ir tuo būdu išlaikęs baisingą truktelėjimą.

Morshead’as veltui stengėsi, kas du žingsniu sustodamas, pripildyt savo plaučius oru. Jis desperatiškai (be vilties) kovojo dėl oro ir beveik visai paliko be jėgų, taip jog jį reikėjo vesti. O čia užėjo naktis ir savo juodu šešėliu apklojo piktą kelionę. Jie užsižiebė savo žibintus ir valanda po valandos atkakliai brukosi. žemyn į tamsią gilumą. Staiga prieš juos at­sivėrė 5 m. gilumo pakriūtė, kurią jie iš desperacijos peršoko drąsiu šuo­liu. Pagaliau žibintai užgeso, sužibėjo paskutinis žvakagalis. Jie leidosi to­lyn tamsumoj, pametė, virvę ir paklydo. Laimė, kad nekilo audra, nes šią naktį jie visi butų žuvę. Pagaliau jie užsidūrė ant virvės po naujai iškritu­siu sniegu, o netrukus, po 10 minučių, pasiekė ir (4-sios būklės) palapi­nes. Buvo netoliese vidurnakčio. Nusigąsdami jie čia pastebėjo nebesant jokių virimo aparatų ir todėl buvo priversti ištvert per naktį kankinami troškulio ir dar didesnėse kančiose ant rytojaus nusileist į 3-ją būklę, ku­rią jie pasiekė mirtinai pavargę. Morshead’ui turėjo nupjaut nušalusius pirštų galus.

Taip tat gamtos tvirtovė atmušė šį pirmąjį puolimą. Jame pažinta vi­sas baisingas neprietelio ginklų žiaurumas ir pavojingumas, bet taip pat parodyta, ir ką gali padaryt žmogaus darbo pajėga. Šiuo žygiu buvo pa­siektas aukščiausias kalnų punktas, kokis kieno kuomet buvo užkoptas; Bet šio žygio dalyviai buvo tiek nusikamavę, jog juos veikiai turėjo ga­bent į žemesnes būkles, netgi iš dalies į pačią Indiją.

Tačiau apgulimas nebuvo paliautas, ir, kai pirmasis puolimo būrys grįžo sumuštas, buvo tuoj parengtas antras būrys naujam puolimui. Fin­ch’as ir jaunesnysis Bruce’as apsiginklavę deguonies aparatais tuo tarpu buvo jau padarę labai vaisingą bandymą, jie per vieną valandą pakilo į 4-ją būklę ir sugrįžo atgal. O Mallory’o būrys tą žygį neatlikęs buvo per ket­vertą valandų! Po trejeto dienų, gegužės m. 25 d. antrasis būrys pradėjo tikrąjį savo žygį. Būrį sudarė Finch’as, Bruce’as, vienas tibetietis karininkas Teibir’as ir 12 nešikų. Jie išlipo ant keteros per Tsang’o perėją, manyda­mi padaryt būklę 7900 m. aukštumoj. Bet oras vėl iškirto jiems šposą. Per visą apgulimo laiką temperatūra nuolat kilo: buvo tai nepakenčiamai šalta, tai tiek pat karšta, tai kaukė vėjas, tai siautė audra. Taip buvo ir tą dieną. 7700 m. aukštumoj prasidėjo vėjas ir tuoj pradėjo per keterą gint sniego debesis, taip jog žygiuotojai 7777 m. aukštumoj turėjo išskėst palapines, jei nenorėjo išstatyt pavojun nešikų sugrįžimą.

Finch’as pasakoja apie gerus patyrimus, kokių jie ir jų dvylika neši­kų turėjo deguonies aparatais. Tibetiečiai, tuos aparatus pradžioj laikę at­liekamais ir juokęsi iš jų, aukštumoj per 7000 m. patyrė šių padarų vertę , ir gyrė juose esamą medžiagą, vadindami ją „anglišku oru“. Nešikai dirbo neilstamai, vilko didelius krovinius aukštyn, dažnai po dvejetą trejetą die­nų padret. Kai audra priversdavo apsistot būklėj, jie dainuodavo savas liaudies dainas, kad paskui kaip begalėdami greičiau galėtų grįžt atgal.

Taip buvo ir šį kartą. Tada apie 2 val. po piet tik trejetas žmonių tebuvo palikę mažytėj palapinėj ant siauros keteros ties kiaurymėmis. Su vis didėjančia audra artinosi ir baisiausia jų gyvenimo naktis. Jie įsilindo į savo miegamuosius maišus. Sniego debesys šnypšdami lėkė per keterą, veikiai ir palapinėj viskas buvo užpustyta. Šaltis kilo didyn, audra ėjo smarkyn. Pamažu užstojo naktis, bet audra dūko toliau ir netrukus reikėjo palapinė prilaikyt rankomis, kad jos neatplėštų nuo uolos. Bet apie 1 val. nakties užėjo toks uraganas, jog į palapinės, sienas turėjo įsikabint visi ir užšivert duris. Per audros kaukimą ir palapinės sienų barškėjimą nebuvo galima susikalbėt. Pagaliau vėjas praplėšė palapinę, įsiveržė vidun ir paky­lėjo ją su visais trimis žmonėmis aukštyn! Šaltis pervėrė juos iki kaulų smegenų, nupurtydamas visą kūną. Finch’as rašo: „Jei ši šalta kaip ledas audra būtų dar smarkiau kibusi į mūsų palapinę, tai su jąja mes visi būtume nulėkę į daugelio tūkstančio pėdų gilumą Rongbuko glečerio kiau­rymes. Mes jau kovojome ar žūt ar būt“. Siada tada vienas kuris iškišda­vo galvą paveržt virvėms ir darytis apsaugos pylimą. Čia jau jie pastebėjo, jog audra jiems net visai užkirto kelią grįžt atgal!

Ir taip ištisą naktį kaukė ir dūko audra ir per ištisą naktį trejetas vyrų laikėsi įsikibę į palapinę. Bet ir rytas neatnešė laukiamo ramumo, nes audra dūko iki vidudienio. Pagaliau, pasidarė ramiau ir išsekdintomis pajėgomis trejetas žmonių išsitiesė ant savo šalto kieto patalo, vos bepa­jėgę sau šį tą prasivirt. „Spirito pagalba.“, rašo Finch’as, „mes susitirpdinome sniego ir šio to susišildėme. Bet pasigamint tikrai karšto gėrimo ne­buvo galima, nes šitokioj aukštumoj vanduo verda jau tokioj žemoj tem­peratūroj, jog verdančiame vandeny gali ramiai laikyt ranką nenusiplikindamas“.

Ir po visa to įvyksta neįtikimas dalykas: jie ryžtasi toj vietoj pasilikt dar ir kitą naktį, ir kad ir į trečią dieną vis dėlto užkopt į viršūnę! Apie 6 val. vakarą atėjo nešikai ir šildomose stiklinėse atnešė savo ponams šil­tų gėrimų.

Antrą naktį, turėdami deguonies ir nesant vėjo, jie galėjo net pamiegot; būtent, po kiekvieno „deguonies gurkšnio“ jie galėdavo valandėlę vi­sai gerai snustelt. Atsibudo sušalę ir alkani, bet atsigaivinę, pirmiausia už­truko kokią valandą kol apsiavė standžiai sušalusias kalnų pušnis. Su pir­muoju saulės spinduliu, apie pusiau aštuntą valandą, jie pasijudino iš vie­tos kiekvienas nešinas deguonies aparatu su ketvertą cilinderių, o minėtas, karys tibetietis, stiprūs kaip lokys vyras, nešėsi net šešetą cilinderių, vadi­nasi, vieno deguonies turėdamas apsikrovęs apie 50 svarų. Jis buvo pasi­ryžęs pasiekt bent 8100 m. aukštumos, bet jau nuo 7900 m. turėjo grįžt atgal dėl didelio šalčio ir vėjo, o taip pat ir dėl to, kad jis netinkamai naudojosi savuoju deguonies aparatu. Tada anglai kiekvienas pasiėmė dar po du cilinderių ir šitaip kiekvienas apsiginklavęs puse centnerio amuni­cijos rengėsi šturmuot žemės viršūnę!

Bet ir vėl pakilo prieš juos pikčiausias jų priešininkas vėjas, pulda­mas vis smarkyn ir smarkyn. Jis privertė žygiuotojus atsitraukt nuo ke­teros ir, užuot žengus stačiai į viršūnę, pasukus daugiau į vakarus lipt pagal keterą per stačias, dažnai apledėjusias uolas. Pakriūtingos sniego, nuokaros ir stačios uolų plokštumos buvo jų kelionei pavojingos, bet jie drąsiai brovėsi priekin. Jie stengėsi visomis savo pajėgomis. Bet vėjas, šaltis ir milžiniškas krovinys, kurį jie buvo vilkę jau pusšeštos valandos, vertė juos kas kart žengti vis lėčiau. „Jau tuoj kaip tik išėję iš palapinės nebejutome savo kojų“, rašo Finch’as. Pasiekę 8326 m. aukštumos – tai yra aukščiau nei kiek kuomet buvo pasiekta žmogaus jėgomis – jie sustojo ir nusprendė su „Tantalo kančiomis“ grįžt atgal. Kapitonas Bruce’as, ro­dydamas į aukščiausią kalno smaigalį, kyšojusį ant jų dar 500 m. aukš­čiau, ištarė: „Palauk, seni, mes tave vis dėlto nutversim“.

Tą pat galvojo ir Finch’as. Paskui jie apsigrįžo ir leidosi žemyn. 8080 m. aukštumoj jie pasiekė, keterą ir ten vienos uolos gelmėj paliko ketvertą cilinderių. Finch’as sako: „Paskui juo mes toliau leidomės, juo daugiau jutome esą be jėgų. Mes buvome tiek pavargę, jog nebebuvo galima daugiau atsidėt mūsiškėmis kojomis. Mes kvaitome, klupinėjome ir dažnai turėdavome sėstis“. Taigi, ir jie gavo pajust visą baisingą kalno galybę. Beveik tekini, jie dabar nusileido į 4-ją, o paskui į 3-ją būklę, iš­viso praėję 1900 m.! Tai buvo gegužės m. 27 d. Jie buvo iki paskutiniųjų išsekdinę savo jėgas, taip jausdamiesi dar ir ilgai po to!

Vargu kas galėjo tikėt, jog po šių kovų atsirastų bent vienas, kuris drįstų iš naujo pakartot puolimą. Bet ekskursininkai ėjo ant vienos. Nors, dėl apšalimo ir jėgų išeikvojimo didumą teko nugabent net į Kartos slėnies gilumą, tai betgi paliko dar penketas, pasiryžusių viską išbandyt. Ta­čiau birželio 3 d. užėjo bijomasis monsunas su savo pirmomis, audromis, ir siautė be paliovos 36 valandas. Daugybę naujai prisnigo. Birželio 6 d. oras nusišvietė su 23º šalčio! Prasidėjo nuostabiai graži diena ir Mallory’s, Sommerwell’is bei Crawford’as Finch’as buvo dar tiek pavargęs, jog tu­rėjo grįžt jau nuo 1-sios būklės, su 15 nešikų išėjo iš 3-sios būklės. Žen­gė pasiskirstę į keturis būrius, kiekvienas būrys susirišęs virve. Trys an­glai su vienu nešiku žengė prieky. Naujų kovos geismų varomi jie žengė į 4-ją būklę.

Staiga išgirsta jie spiegiantį sprogimą, lyg kad būtų plyšusios sniego ir ledo plokštumos, paskui eina ūžimas, šnypštimas, dundėjimas, sniegas, kyla, iki debesų: kaukdama atūžia lavina, grasindama nušluot visus. Žmonės desperatingai šoka grumtis su pragaištinga srove, kuri risdamosi paglem­žta juos po savimi ir nešasi į kiaurymę. Pirmuoju du būriu vargais negalais atsilaiko, o visi kiti nusviedžiami per ledinę sieną į per 20 metrų gi­lumos pakriūšę ir paiaidojami pasiutusiai paskui atlekiančiose sniego ma­sėse. Likusieji gyvi puola juos gelbėt, bet šešetas ištikimųjų nešikų atka­sami tiktai nebegyvi, o septintojo net visai nesurasta, jis taip ir paliko amžinai palaidotas lediniame karste.

Išdidus, sustingęs, šaltas niūksojo ten aukštai galingas kalnas, ir jo baisingos didybės bei galybės nupurtinti grįžo visi atgal į slėnį. Tenai su išgastimi išgirsta žinia apie pirmąsias milžiniško kalno, aukas. Apgulimas, buvo paliautas, nes ten aukštai dabar prasidėjo kaukdamas monsunas ir, tarytum, triumfuodamas ėmė suktis ties ketera. Juodi debesys apsiautė slaptingas aukštybes, o audrai kartkartėmis juos nuo ten išvaikius, grįžtą namo ekskursininkai, kiek kartų pažvelgdavo atgal, iš tolimo ir tolimiausio atsto vis matydavo už viską aukščiau iškilusią baltą kaip sniegas milžiniš­ką galvą: ten stovėjo dar nenugalėta tokia gerutė ir tačiau tokia žiauri ša­lies dievų motė. Rugpjūčio 2 d. ekspedicija jau buvo sugrįžusi į savo išė­jimo punktą į Darjilingą, pasiryžusi bent ateinančiais metais pasiekt savo tikslą.

Čia 1921 ir 1922 m. žygiai atpasakoti supynus draugėn suglaustus, pranešimus vokiečių gamtos mokslo žurnaluose pirmon eilėn O. Ba­sehin’o, Die Naturvissenschaften 1923, 65-70; su platesniu pasakojimu W. Flaig’o knygelėse „Im Kampf um Tschomo-lungma den Gipfęt der Erde“.

 

Pr. Dovydaitis „Kosmos“ 1923 m.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia