1924 m Britų ekspedicijos į Everestą dalyviai

Jau publikavome straipsnius apie 1921 m. padarytą Everesto apylinkių žvalgybą ir 1922 m. jo apgulimą. Da­bar čia tariamės pranešt apie trečiąjį ekspedicijos žygį 1924 metais, padarytą po vienų (1923) metų pertraukos.

1924 metų žygis, kaip jau žinoma – pasibaigė tragiškai. Bet. vis dėlto tenka minėt jo nuopelnus, kadangi jis pateikė svarbių netiktai sporto, bet ir mokslo reikšmės žinių, ypač iš tos srities, kiek žmo­gus pajėgia ištvert dideliame aukštyje ir praskydusio oro erdvėj.

Ir 1924 metų ekspedicija susirinko vėl Darjeeling’e prie Himalajų pa­pėdės. Pirmieji dalyviai pradėjo jau rengtis nuo kovo mėn. pradžios. Visa ekspedicija dabar susidėjo iš šešeto senųjų ir septyneto naujų dalyvių. Mallory’s buvo vienintelis asmuo, dalyvavęs abiejose pirmose ekspe­dicijose. Ekspediciją vedė pradžioj generolas Bruce’as, bet Rongbuko slėny sunkiai susirgęs maliarija, jis turėjo nuo pusiaukelės grįžt atgal, o vado­vavimą paėmė pulkininkas Norton’as.

Iš Darjeelingo išvykusi kovo 26 d. 1924 metų ekspedicija keliavo tais pačiais keliais kaip ir 1922 m, pereidama Chumbi’o klonį, ir gegužės mėn. pradžioj atvyko į Rongbuko slėnį. Pirmutinis jos uždavinys dabar buvo kuo veikiausiai pasiekt aukštumų būkles nuo 1-sios iki 4-sios. Iš šios pa­skutiniosios paskui jau turėjo atakuot pačią Everesto viršūnę. Būklių aprūpinimas reikalingomis priemonėmis vietos nešikams padedant šį kartą vyko nesitikėtai sunkiai. Nuo gegužės 10 iki 12 siautė tokios smarkios audros, jog visi dalyviai keletai dienų turėjo sugrįžt į žemumos būklę Rong­buko slėny. Paskui betgi vis dėlto pavyko aprūpint aukštumų būkles provijantu ir iki gegužės m. galo buvo įrengta ir pati aukščiatisioji būklė 7000 metrų aukšty, toje pat vietoj kaip ir 1922 m. ant Cang La (North Col).

Žygio pradžia
Žygio pradžia

Dabar iš čia turėjo būt bandoma atakuot viršūnė grupėmis, po dve­jetą vyrų. Pirmiausia turėjo būt įtaisyta dar aukščiau nauja būklė (5-ji), kurioje galėtų tilpt bent keletas nešikų, o paskui iš čia dar viena būklė vėl aukščiau (6-ji), bent dvejetai anglų užsiglausti. Pirmosios atakos turėjo būt daromos be deguonies, o vėliau atakuojama ir apsiginklavus deguo­nim, nes iš 1922 m. žygio nepaaiškėjo, ar geriau bus tikslas pasiekt su dirbtiniu kvėpavimu ar be jo, tuomet abi grupės buvo pasiekusios maž daug tokios pat aukštumos ir tiktai buvo įžvelgta, jog prisitaikymas ir įsipratinimas vaidina ypatingai svarbų vaidmenį. Šį kartą 4-je būklėje turėjo visą laiką dežuruot padedamoji dviejų anglų grupė, kurios uždavinys buvo remti atvykstančias ir toliau maršuojančias tikrąsias viršūnės atakų grupes, ši priemonė pasirodė buvus dideliai naudinga.

Tokiu būdu birželio 1 – 8 dienomis buvo padaryta trejetas atakų. Pir­mąją ataką darė Mallory’s ir Bruce’as (jaunesnysis) be deguo­nies. Antrąją — Sommerwell’is ir Nortona’s taip pat be de­guonies. Trečiąją — Mallory’s ir Irvine’as su deguonim.

Gegužės 30 d. visi lipikai buvo susirinkę į 3-ją būklę, Buvo giedras ir geras oras, Everesto viršūnė didumoj atvejų buvo šviesi. Penkiolika ypa­tingai gerų nešikų stovėjo pasirengę žengt.

Everesto epas (1924 m.)
Everesto epas (1924 m.)

Birželio 1 d. Maloris ir Briusas su devynetą nešikų jau buvo 4-je būklėje (7000); Odellis ir Irvinas čia turėjo palikt kaipo padedamoji (re­zervo) grupė. Rytojaus dieną, birželio 2, Maloris ir Briusas su aštuoneta nešikų leidosi atakon slinkdami aukštyn šiaurine kalno briauna. Jų brovimąsi veikiai pradėjo kliudyt pakilęs piktas vėjas, kuris ypač nuvargino nešikus, taip jog tik vargais negalais ir rezervo padedami jie galėjo įtaisyt 5-ją būklę kokių 7680 metrų aukštumoj, ji buvo kokius 80 metrų aukščiau kaip 1922 m. čia turėtoji būklė, kurios šėtrų žymių dar buvo matyt. Dve­jetai anglų ir trejetas nešikų pernakvojus 5-joj buklėj, rytojaus dieną nešikai atsisakė toliau eit ir neliko nieko kita, kaip tik grįžt į 4-ją būklę. Taigi, ši pirmoji ataka nepavyko dėl visuomet labai bauginamo vėjo.

Betgi tuojaus jau ir kad nešikų ūpas nenupultų, buvo atakuojama an­tru kart. Pasitaikius geresniam orui, Somervelis ir Nortonas pasiekė savo pirmatakų 5-sios būklės šėtras ir jose pernakvojo su ketvertą nešikų. Rytojaus dieną du nešikai pasisakė sutinką žygiuot ir tolyn, šį žygiavimą, kartkartėmis sunkino pažulnios plokštumos, ant kurių gulėjo palaidi ak­menys, todėl reikėjo eit atsargiai. Bet orias buvo geras. Reginys buvo didingas ir, esant būtina dažnai stabteli, juo buvo galima gerai stebėtis. Ko­kių 8135 metrų aukštumoj radosi pakenčiama vietelė būklei pastatyt (6-jai); čia ištiesė šėtrelę. Nešikus sugrąžino 4-jon būklėn. Anglai prasivirė viralo, bet neturėjo apetito ir vargiai galėjo ką nuryt. Naktį jie pakenčiamai pra­migo ir atbudo gana smagūs. Tiktai vienos šildomųjų stiklinių buvo atsipalaidavęs kamštis ir vanduo sušalęs. Todėl juodu turėjo tirpintis sniego, nes iš pirmesnių bandymų buvo žinoma, jog troškulys daugiausiai kliudo žygiuot. Todėl valandą pasivėlinę, juodu 0 val. 45 m. leidosi tolyn, pra­džioj patamsiai, o paskui veikiai saulės šildomi. Žygiuodami juodu pasiekė geltoną uolų briauną, kuri dėl savo spalvos ir pažymingo pavidalo buvo matyt jau nuo žemumos, ji teikė gerą taką priekin. Bet tolyn labyn jau­tėsi aukštumos įtaka, ir pasiekę apie 8400 metrų aukštumos juodu, pajuto staigų ir nesitikėtą jėgų pakitėjimą. Būtent, kai iki šiol vienam žingsniui nužengti pakakdavo 3 – 4 kartus įkvėpt oro, dabar tam reikėjo jau 7 – 10 gilių įkvėpimų. Prie to, po kiekvienų 20 – 30 žing­snių reikėjo stabtelt 1 – 2 minutes. Taigi, „šturmavimas“ vyko gana sai­kingai! Po pusiaudienio abu pasiekė punktą, kuriame jėgos atsisakė toliau tarnaut. Pirmiau Somervelis, o toliau ir Nortonas paliovė kovoję, juodu buvo pasiekę apie 8570 metrų, taigi, apie 300 metrų aukščiau, kaip 1922 m. grupė su deguonim. Jų dviejų šis žygis parodė, jog didelėj aukštumoj ir įpratusių žmonių jėgos staiga sumažta. Be deguonies tikslas rodomi neatsiekiamas. Nutarus grįžt atgal, jų dviejų širdies pulsas plakė 180 kartų per minutę.

Ledo laukas Evereste, vienas iš Johno Noelio rankomis nuspalvintų vaizdų
Ledo laukas Evereste, vienas iš Johno Noelio rankomis nuspalvintų vaizdų

Juodu kvėptelėjo ir pasigrožėjo begalinio tolio reginiu, kurį juodu piešia kaipo visai stebuklingą. Atgal pradžioj sekėsi eit tik beveik taip pat iš lėto, kaip pirmiau aukštyn, bet leidžiantis žemyn darėsi, galima pažengi ir sparčiau. Pusiau dešimtos val. vakarą visai išsekdinę pajėgas juodu pa­siekė 4-ją būklę, kame juodu gerai priėmė padedamoji grupė, sušildė ir at­gaivino. Be šios pagalbos juodu ir čia dar, gal būt, būtų neatsigriebę. Po to, Nortono akys susirgo stipria, ištisas dienas trukusia sniego aklumo liga.

Taigi, ir šis mėginimas nepasisekė, nors ir iš jo gauta gerų dalinių rezultatų. Kadangi buvo geras oras, nešikai gerai atliko savo pareigas ir keliaut nebuvo jokių technikos kliūčių, tai žygis nepavyko vien tik dėl to, kad trūkstant deguonies, žmogaus kūnas išsekdino savo jėgas skystame ore. Tai dabar buvo aišku.

Suprantama, jog dabar turėjo daryt žygį su deguonim, ir rodos, taip veikiai, kaip tik galima, nes negalima buvo tikėtis, gražų orą būsiant kiek tik nori. Maloris jau tuoj po pirmo sugrįžimo rūpinosi daryt naują žygį dabar. Somerveliui ir Nortonui sugrįžus, tuojaus leidosi su Irvinu. Birželio 6 d. abu juodu pasiekė 5-ją būklę, rytojaus dieną 6-ją būklę, o birželio 8 d. anksti rytą kopė aukštyn apsiginklavę deguonim, kuris davė daug spartos. Bet iš šios atakos juodu nebegrįžo. Niekas nežino, kas su jais atsitiko. Paskutinis juodu matė Odelis. Jis tos nelaimingos dienos rytą, išėjo iš 5-sios būklės, kame buvo pernakvojęs ir ją pataisęs, ir kopė į 6 ją būklę pakeliui rinkdamas akmenų, jis didžiausiai stebėdamasis pamatė, jog ir čia, Everesto viršūnėj, esama suakmenėjusių gyvybės liekanų. Buvo gie­dras oras, nors kartkartėmis netrūko ir debesų, tačiau jo manymu, aukščiau kalnas turėjo būt nedebesuotas. Debesims prasisklaidžius, jis matė Malorį su Irvinu sparčiai kopiančius aukštyn. Paskui paaiškėjo, jog tai būta 8600 m. aukštumos. Kadangi dar buvo nevisai pusiaudienis, tai jis tarė, jog vėliau­siai apie 4 val. po piet juodu būsią pačioj viršūnėj. Odelis pasiekė 6-ją būklę, kurią kiek aprūpino nauju provijantu. Čia jis perkentė dviejų valan­dų pusnį su kruša, kuriai praėjus betgi buvo giedra, ir Odelis mano, jog juodu šiuo laiku yra buvę aukščiau tos pusnies siautimo vietos. Bet kai veikiai po to kalnas nugiedrėjo, jis jų dviejų nebematė. Gautomis pirmiau instrukcijomis Odelis nusileido į 4-ją būklę ir ten laukė abiejų grįžtant. Bet nei vakare nei rytojaus rytą juodu nebegrįžo. Nebuvo gauta iš jų dviejų taip pat ir jokių signalų, nors signalizavimo reikalais buvo geriausiai pa­sirūpinta. Tada apie vidudienį pradėta dėl jų dviejų nerimastaut. Odelis vienas užkopė į 5-ją būklę, o rytojaus rytą ir į 6 ją. Bet pasigendamųjų nebuvo niekur žymu likę jokių pėdsakų, ir jų dviejų nebuvo sugrįžta net ir į visai nepaliestą 6-ją būklę.

George'as Mallory ir Sandy Irvine'as kyla į Everestą, matomi per teleobjektyvą
George’as Mallory ir Sandy Irvine’as kyla į Everestą, matomi per teleobjektyvą

Ar Maloris ir Irvinas buvo pasiekę viršūnę? Odelis mano reikiant šį klausimą atsakyt teigiamai, bet įrodyt to niekaip negalima. Tai ir yra jų mirties tragizmas, jog net nežinia, ar jie yra pasiekę savo tikslo ir palikę nugalėtojais pirm negu kalnas jiemdviem atkeršijo. Technikos sunkenybių kopt aukštyn jau nebebuvo. Deguonies turėjo pakakt bent užkopti. Gal juodu lipant aukštyn ar leidžiantis žemyn ištiko paprasta kalnų nelaimė, ką Nortonas laiko esant įtikima? O gal juodu, pasiekę viršūnę ir leisda­miesi atgal, palikę be jėgų prigulė bet kur pasilsėt ir užmigę čia sušalo? Ar Maloris, šioj ekspedicijoj jau antru kart stengęsis pasiekt viršūnę, gal būt susivadžiojo per maža įkainuodamas atgal grįžimo darbų, taip jog grįžt buvo per vėlu arba nepakako deguonies? Visi šie klausimai liko neatsakyti ir su tieka energijos bei ūpo pradėta ekspedicija pasibaigia visai liūdnai.

Paskutinė Mallory ir Irvine nuotrauka
Paskutinė Mallory ir Irvine nuotrauka, daryta 1924 m. birželio 6 d., kai jie išvyko iš North Col. Po dviejų dienų jie dingo bandydami pasiekti viršūnę.

Negalėjo kilt klausimo ieškoti dingusių, kurie neabejotinai jau nebe­buvo gyvi, nes tokiose aukštumose, kame jau ir tiesiu keliu nelengva pir­myn pasislinkt, apieškinėt didesnį plotą buvo visai negalimas daiktas. Šitoks ieškojimas, kaip kad ir tolesnis brovimasis viršūnėn, įtikima, būtų tik pa­didinęs aukų skaičių. Tat Nortonas ir manė nereikiant žmonių gyvybės sta­tyt ant kortos, ypač kad reikėjo pasirūpint ir sugrįžimo darbais, o taip pat iš dalies ir beveik visai privargusiais nešikais. Todėl buvo nutarta ekspe­dicija nutraukt. Būkles ištuštino ir birželio 14 d. visi likusieji, gyvi dalyviai susirinko į žemutinę pagrindinę būklę. Mirusiems – buvo miręs ir vienas nešikų – pastatė paminklą ir birželio 15 d. pradėjo kelionę atgal. Visi Eu­ropos dalyviai sirgo nuo širdies išsiplėtimo ir kitų mažesnių negalių, ku­rios grasino pasidaryt nuolatinės.

Kai kurie ekspedicijos šerpai
Kai kurie ekspedicijos šerpai

Maloris jau pirmesnėse ekspedicijose buvo vienas iš aistringiausių ir pajėgiausių dalyviu ir tikroji siela dabartinio sumanymo kopt grupėmis, jo mirtis nebejotinai labai numušė ūpą. Irvinas pirmiau buvo pasižymėjęs ekspedicijoj į Špicbergeną.

1924 m.ekspedicija davė daugel geografijos ir gamtos mokslo davi­nių, kuriuos paskui dar papildė kitos ekspedicijos.

1922 ir 1924 m. ekspedicijos suteikė visa, kas buvo pageidaujama žinot apie didelių aukštumų ir skysto oro įtaką žmogaus organizmo kū­nui ir sielai. Pasirodė žmogaus pajėgumą esant didesnį ir prisitaikymo gebėjimą platesnį, kaip kad manyta. Šiuo atžvilgiu labai interesingi ir Ode­lio žygiai. Jis per ištisas vienuolika dienų ir naktų išsilaikė 4-je būklėj (7000 m. aukštumoj) du kart įkopdamas į 6-ją būklę (8135 m;) Maloris ir Briusas pasiekė 8570 m. be deguonies, pirmiau tai buvo laikoma negali­mu daiktu. Taigi, žmogaus prigimtis sugeba daugiau prisitaikini į aukštumą, kaip kad manyta. Bet aukštuma per 8400 m. jau turi reikšmingų ir slap­tingų pavojų, būtent, staiga užeinantį jėgų sumenkėjimą. Ką šiedvi Eve­resto aukos pergyveno užkopusios į niekeno dar nepasiektas aukštybes, nuo mūsų akių neatskleidžiamai uždengta juodu uždangalu.

Kas bus daroma toliau? Geografijos ir kitų mokslo naujenybių iš bu­simųjų ekspedicijų netenka tikėtis. Palieka tik grynai kalnų sportiškas reikalas įveikt aukščiausią žemės viršūnę. Tikra, jog žmogus, norįs visiškai valdyt savo gyvenamąjį žemės rutulėlį, kurio ir abu ašigalius šiandien jis jau yra įveikęs, darys ir toliau pastangų nugalėt šią žemės viršūnę. Ypač iš anglų sunku tikėtis, kad jie pigiai nuo šios pergalės atsisakytų….

Pr. Dovydaitis „Kosmos“ 1924 m.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia