Nors šiame įraše dėstoma informacija visų pirma skirta skautams, tačiau ji, kuo puikiausiai tinka visiems be išimties keliautojams. Nors kai kuria čia pateikiama informacija jau yra pasenusi, tačiau daugeliu patarimų galima kuo puikiausiai pritaikyti ir mūsų dienomis.

Kaip ruošti įdomias ir naudingas iškylas

Nors mes ir dažnai ruošiame „iški­las“, bet retai jos tėra vykusios, retai jos tėra naudingos ir kartu įdomios, daž­niausiai net visiškai nevertos skautiškų iškilų vardo. Kartą pastebėjau, kad vie­nas skautų vyčių būrelis visai neiškylauja. Paklausiau būrelio vado, kodėl taip yra. Na ką, sako, koks čia įdomumas sekma­dieniais nusibastyti kur į mišką, patiems išsivirti pietus, paspardyti futbolą ir vėl grįžti namo? Žinoma, jokio, atsakiau aš. Ar ne geriau, sako jis, tą patį sekma­dienį pasilikti namie, susitikti su kuo nors, pasivaikščioti gatvėmis; juk jei nori, tai ir čia gali paspardyti futbolą. Čia tai aš jau nebesutikau. Ne, jei jau nemokame iškylauti, tai dar nereiškia, kad neturime mokytis ir neturime iškylauti. Iškylose ga­lima išmokti tiek daug gera ir naudinga. Ir kartu tos iškilos yra tiek pat įdomios, o gal net dar ir įdomesnės už stovyklas. Kas vieną kartą yra buvęs stovykloje (žinoma, mažiausia vidutiniškoje, jei jau ne geroje), tai to ir su „lazda“ nebepriversi namie tupėti, kai kiti stovyklauja. Taip pat yra ir su tikrosiomis skautiš­komis iškilomis.

Daugelis skiltininkų nusiskundžia, esą skiltyse nesą kas daryti, skilčių sueigos esančios neįdomios, gaišinamos vien tik rengimuisi į laipsnius, skautai nesilanką, gerai nesugyveną ir t.t. Bet kaip tik tas pa­rodo, kad skiltis blogai vedama. Tokiems skiltininkams aš nesakysiu: meskit darbą ir eikit, kur norit. Ne! Pirmas dalykas: iš­mokit gerai iškylauti ir ruoškit iškylas. Tada vaizdas per trumpą laiką visiškai pasikeis: darbo, ir tai įdomaus darbo, bus begalės, skautai bus patenkinti, į pa­tyrimo laipsnius praktiškai, be jokio sauso „rengimosi“, prisirengs, sugyvenimas bus kuo didžiausias, visi jausis vienos šeimos nariais. Iškilose skautai kartu būna ir susidaro savotiška šeima, visi yra vienas kitam broliai. Čia išmoksta jie vienas kitam padėti. Ir čia užsimezgę draugystės ryšiai yra tokie stiprūs, kad jie dešimtmečiais nenutrūksta. Tik, žino­ma, viskas turi būti daroma tikra skau­tiška dvasia. Be to, iškilos — tai geriausia savarankiškumo mokykla, nes čia viską tenka savarankiškai patiems susigalvoti ir patiems pasidaryti. Ypač daug reikšmės iškilose reikia kreipti į skauto būdo su­darymą. Ištižėliai ir išlepėliai gali tapti tvirtais, vikriais ir ryžtingais; tinginiai — darbščiais ir stropiais; išsiblaškėliai — tvar­kingais, egoistai išmoksta altruizmo.

Iškylos leidžia skautams tiek mokyk­loje, tiek sueigose įgytas žinias praktiš­kai pritaikyti, labiausiai tinka praktiška­jam auklėjimui. Žavingoji mūsų krašto gamta ne tik gaivinančiai veikia skauto širdį, ir sielą, bet taip pat leidžia jam atsi­gauti, pasilsėti ir vėl susikaupti naujų jėgų tolimesniam darbui mieste. Jei skau­tai eina iškylauti, tai jų iškilos visai nėra panašios į paprastas ekskursijas ar į šiaip žmonių pasivaikščiojimus po miesto apy­linkes. Iškilose jie užsigrūdina ir kūnu, ir siela, ir jausmais, ir valia, ir tolimes­nio gyvenimo kelias jiems pasidaro nebe taip slidus ir pavojai nebe taip baisūs, kaip nebuvusiam skautu ir skautiškai neiškylavusiam. Be to, iškilose mes pažįs­tame savo kraštą, jo gamtą, žmones, jų gyvenimą ir papročius.

Nesiimu smulkiai įrodinėti iškilų rei­kalingumo ir naudingumo. Pabandykit tik padaryti kelias tikrai skautiškas iškilas, ir patys įsitikinsite, ką jos duoda ir ko jos yra vertos. Tad trumpai,—mokykitės iškylauti ir iškylaukite!

Vadovavimas iškiloje

Iškilos vadu gali būti tas, kuris sugeba suruošti gerą iškilą ir jos metu taip vadovauti, kad ją būtų galima skaityti gerai pavykusia. Vadas turi būti puikus, geras vyrukas, kitų aukštai vertinamas ir gerbiamas, ku­riam kiti patys savo valia pasiduoda ir noriai klauso; jis turi būti sumanus, vik­rus, savarankiškas ir vispusiškas. Žino­ma, tas dar nereiškia, kad jis turi mokėti geriausiai žaisti, kuo nors griežti, dviem ar trimis balsais dainuoti, galėti kuo toliausiai nušokti, kuo greičiausiai bėgti, kuo garsiausiai švilpti ir kuo dau­giausiai valgyti. Taip pat negalima iš jo reikalauti, kad jis mokėtų kuo daugiau­siai papasakoti apie kiekvieną akmenį, kiekvieną žolelę, kad žinotų kiekvienos užeitos pilies, miestelio ar kaimo istoriją. Žinoma, juo daugiau jis viso to moka ir žino, tuo geriau. Taip pat iškylaujančių tarpe jis neturi būti pats stipriausias „jau­tis“ — didžiausias darbininkas, kuris pats vienas ir malkų pririnktų ir vandens pri­neštų, ir valgyt išvirtų, ir nakvynę su­rastų, ir išlaidų knygutę vestų, ir, paga­liau, visus savo skaučiukus — baltarankius paguldęs gerai apklostytų ir iš ryto pirmas atsikėlęs jiems kakavos išvirtų. Ne, taip neturi būti. Iškilos vadas pirmiausiai turi būti geras organizatorius, stovėti virš viso to, viską organizuoti, tvarkyti, duoti nurodymų ir padėti viską pravesti. Bet tas nereiškia, kad jis niekur savo pirštų neprikištų. Iškiloje jis nėra pirmasis iš sau lygių, jis stovi kiek aukščiau už vi­sus kitus. Be to, jis turi labai gerai su­gebėti palaikyti drausmę, kiekvienas jo nurodymas turi būti greit, noriai, sąži­ningai ir drausmingai išpildytas. Neryžtumas čia taip pat yra ne vietoje, kaip paliepimų skubumas ir neapgalvotumas. Bet jis turi atsižvelgti, kiek tas yra gali­ma, ir į iškylaujančių norus ir pageidavi­mus. Taigi, didelio mokslo čia nereikia, ir kiekvienas skiltininkas, kiek pasimo­kęs, sugebės iškilas sėkmingai rengti ir jas pravesti.

Iškyla

Iškylaujantieji

Geriausias ir tikslin­giausias iškylaujančių skaičius priklauso nuo daugelio aplinkybių. Tačiau niekad ne­reikia atsisakyti nuo iškilos, jei tik ir du dalyviai tesusirastų. Gyvenimas jau parodė, kad iškylavimas dviese nė kiek nėra blogesnis ir nuobodesnis, kaip iškylavi­mas su visa skiltimi. Tačiau niekad ne­patarčiau iškylauti didesniais būriais, kaip po 8 — 10 skautų. Šitas skaičius yra geriaūsias ir tikslingiausias, bet ne būtinas. Pasiimant į iškylas ir palapines, jis gali būti ir didesnis, iškylaujant be palapinių, lengviau yra rasti ir gauti nakvynę ma­žesniam skautų skaičiui. Mažesnis skai­čius yra geras ir tose iškilose, kurių svarbiausias tikslas yra gamtos (geologi­jos, mineralogijos, botanikos, zoologijos) stebėjimas.

Vienu žodžiu, geriausia yra iškylauti skiltimis, bet reikia stengtis, kad skilties skautai būtų kiek galima vienodesnio amžiaus ir pajėgų: niekad nereikia dide­lio arklio greta su mažiuku į vežimą kinkyti. Jei skiltyje skautai kiek ir ne­sugyvena (ko niekad neturėtų būti), tai iškilose jie greit pasidarys neperskiriami draugai ir niekad neužmirš savo drau­gystės ir savo bendrų pergyvenimų. Tam užtenka jau kelių iškilų.

Visada reikia daboti, kad stipresnysis silpnesniajam, žinoma, ne tingesniajam, padėtų. Savaime suprantama, jis turi pasiimti dalį silpnesniojo naštos, o kar­tais net ir visą jo kuprinę.

Iškylos tikslo nustatymas

Be tikslo skautai nieko nedaro. Savaime supran­tama, iškylomis skiltis turi pirmiausiai gerai pažinti savo gyvenamosios vietos apylinkes, turi būti bent kelis kartus trumpesnes (vienos, pusantros dienos) iškylas padarę, o tik tada ryžtis ilgesnėms, kelių dienų, savaitės ar poros savaičių iškyloms — stovykloms. Pirmas dalykas — gerai ir vispusiškai pažinti savo apylinkes. Kartais kuri nors skiltis daro iškylas tik į pietus ar šiaip į kurią nors pusę nuo savo gyvenamosios vie­tos, kadangi ten yra gražūs miškai ar šiaip reginiai; kita net priėjusi pirmą pakrūmę, sustoja, susiranda gerą vietą pietums išsivirti, verdasi ir valgo pietus, pažaidžia — ir vėl namo! Vargšes yra tokios skiltys, dėl to jų skautai ir ne­mėgsta, nes nemoka, iškylauti.

Pirmutinis iškylų tikslas — pažinti ir planingai išvaikščioti kuo artimiausias gyvenamosios vietos apylinkes. Ir taip naujokas skautas turi jas pažinti skilties iškilose per vienus metus nuo įstojimo skiltin. Šitokias iškilas reikia, pav., taip sutvarkyti: pirmą šventadienį daroma iš­kila į šiaurę, antrą — į pietus, trečią — į rytus, tada į vakarus, o 5-tą sekmadie­nį turi būti kas nors ypatingo, sakysim vienos ar poros dienų iškila kur į toli­mesnes apylinkes, kad ir kokį 50 — 100 km. nuo gyvenamosios vietos. Dabar ypač yra patogios sąlygos tokioms iškiloms, kai gelžkelių tarifai skautams yra taip papiginti, kad jau 3 skautai gali važiuoti už ketvirtadalį kainos. Po to vėl pradėkit iš naujo nuo artimųjų apylinkių. Nie­kad netruks vietų, kur galima būtų ke­liauti, nes jau vien oro ir gamtos keiti­masis reikalauja kiekvieną vietą 4 kart per metus (pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą) aplankyti. Kiekvieną kartą rasite nepaprastai daug naujo, nors ir visiškai į tas pačias vietas ir tais pat keliais ke­liautumėte.

Taip vienadienėmis iškilomis, be il­gesnių važiavimų gelžkeliais ir kitomis susisiekimo priemonėmis, galima pažinti savo tėviškės apylinkes 20 — 25 km. spin­duliu. Pusantradienėmis (nuo šeštadie­nio po pietų iki sekmadienio vakaro)
ir dvidienėmis iškilomis pažinsite kiek tolimesnes apylinkes. Savaime supran­tama, šiose iškilose pradėsime žygiuoti nuo tų vietų, kurias jau būsime pažinę vienadienėmis iškilomis, tas vietas per­važiuodami kokia nors susisiekimo prie­mone. Taip nuosekliai eidami toliau, pamažu didžiosiomis iškilomis (po vieną ar porą savaičių) atostogų metu per kelioliką kartų pažinsime visą savo tėvynę.

Tačiau nereikia iškylauti neplaningai ir nenuosekliai, mėtytis iš artimųjų į pačias tolimiausias apylinkes, iš vieno krašto galo į kitą. Pamažus ir nuoseklus viso krašto pažinimas yra kur kas ver­tesnis už bendrą krašto vaizdą, įsigytą besiblaškant iš vieno galo į kitą. Iški­lose visada turi būti šiek tiek planingumo, bet ir gražiausi planai kartais būna visai pašalinių dalykėlių niekais paverčiami ar labai apsunkinami: pinigai, gražus oras, atostogų ilgumas turi savo įtakos. Ne­galima iškilų matematiškai apskaičiuoti: važiuosime čia, čia ir čia. Labai dažnai jas nusveria specialus noras ką nors pa­matyti, aplankyti, pažinti, kartais net ką nors padaryti, traukimas į tolį ir nuoty­kių ieškojimas. Gražus draugo papasa­kojimas, knyga, gražūs paveikslėliai, ne­paprastas atsitikimas ar nuostabi istorija gali mane taip paveikti, kad aš, nežiūrė­damas visų apskaičiavimų, tą vietą ar daiktą būtinai aplankysiu. Bet tas turi būti tik iškylavimo išimtis, o ne taisyklė. Reikalavimas iš žinomos apylinkės keliauti į nežinomą visada palieka, ir jei tektų kokią nors vietą peršokti, tai bent vėliau reikia ir ją aplankyti. Kiekvienas skautas turi visą savo kraštą išvaikščioti ir pažinti, bet ne pasitenkinti tik, taip sakant, pavyzdžiais iš įvairių krašto vietų: kiek iš Žemaičių, kiek iš Aukštaičių, kiek iš Dzūkų. Ir iš tikro, kiek naudos turi tas, kuris, norėdamas susipažinti su ko­kios nors knygos turiniu, paskaito kelis pirmutinius, vidurinius ir paskutinius pus­lapius, visus kitus, ypač ne tiek įdomius, apleisdamas?

Žinoma, mūsų tėvynėje yra ir gausiau gamtos grožybėmis apdovanotų vietų, kurios kiekvieną labiau traukia, negu ne taip gražios. Tačiau skautai neturi ribotis gražiosiomis vietomis, turi iškylauti ir pažinti ir negražiąsias vietas. Iš­kilos pasidarys ir čia įdomios, jei dau­giau dėmesio bus kreipiama į žmonių gyvenimą, jų papročius, tarmes, tautosaką ir tautodailę, į tų kraštų ūkio ir pramo­nės pažinimą. Be to, šiokios vietos vi­sada turi kokių nors savo įžymenybių ir garsenybių.

Ne tiek nuotykių gausumas, pergyve­nimų įvairumas ir vietos įžymenybės pa­daro iškilą įdomią ir naudingą, kiek pergyvenimų gilumas ir nuodugnumas. Vienokių reginių pasikeitimas kitais, kalbos ir tar­mių kitimas, papročių ir gyvenimo skir­tingumas, gyvulių ir augalų pasaulio sa­votiškumas, — visa tai pažįstama ne iš traukinio ar automobiliaus lango, perva­žiuojant per kraštą, bet tikrosiomis skau­tiškomis iškilomis.

Kiekviena iškila turi turėti aiškų tikslą. Jei reginių ir žemės paviršiaus, geogra­fiškas krašto pažinimas pirmon vieton statomas, galima daryti iškilas į kalnuo­tas, lygias, miškuotas vietas, galima ke­liauti upėmis, miškais, laukais, ežerais. Jei kitą kartą labiau įdomaujamasi tau­tos ir gyventojų pažinimu, reikia keliau­ti į Klaipėdos kraštą, Žemaičius, Aukštai­čius, Suvalkus, Dzukus ir p. Taip pat iškilas gali nulemti istorijos ir gamtos mokslų tikslai: tada keliaujama į istori­nes vietas, pilių griuvėsius, piliakalnius, alkvietes arba į pasižyminčias savo skir­tinga augmenija ir gyvulija vietas. Pa­galiau, tikslu galime pasistatyti aplanky­ti kitus skautus, pasižiūrėti, kaip jie gy­vena, ką jie veikia, patiems iš jų pasimo­kyti ir juos pamokyti. Tačiau geriausiai būna, kai visi tikslai daugiau ar mažiau su­sijungia,žinoma, vienam kuriam labiau vy­raujant už kitus. Niekad nereikia, pav., pa­sistačius tikslą kurią nors gražią gamtos vietą aplankyti, tiesiai drožti į ją, jei pake­lyje, kad ir kiek didesnį vingį tektų pa­daryti, galima aplankyti įdomių savo tarme, ar tautiniais rūbais, ar geologijos atžvilgiu vietų; arba lankant kurios nors pilies griuvėsius, nepasukti į šalį, kur yra gražus ežeras ar upė, kur butų gali­ma išsimaudyti; ar kur į įdomią savo gyvulija ar augmenija vietą. Tą pačią progą reikia įvairiais atžvilgiais išnaudoti.

Prie laužo

Prisiruošimas iškylai. Geras iškyos, ypač ilgesnės, pavykimas labai priklauso tinkamo prisiruošimo. Reikia būti taip gerai kelionei prisiruošusiam, kad sveti­moje apylinkėje nebetektų niekieno ke­lio klaustis, kad apie tos apylinkės pra­eitį, dabarties stovį ir visas įžymenybes daugiau žinoti, kaip kad tų apylinkių patys gyventojai žino. Kur kas geriau, naudingiau ir įdomiau pavyksta dviejų savaičių iškila, jei prieš ją buvo vieną savaitę ruošiamasi, negu kad viso mėne­sio kelionė su poros dienų pasiruošimu. Visada pirmiau reikia surinkti reikalin­gų žinių apie apylinkę, kur norima išky­lauti, įgyti tos apylinkės bendrą vaizdą, ir tik tada tepasirinkti kelius, kad neap­lenkti pačių įdomiųjų ir esmingųjų vietų, keliaujant visiškai nevertu keliu.

Savaime suprantama, jog ne vienas pats skiltininkas turi prisiruošti iškilai taip, kad galėtų savo skautams gamtos, istorijos ir geografijos paskaitas skaityti apie visus sutinkamus daiktus. Visi skautai turi savo žiniomis gerai pa­siruošti iškilai. Aišku, skiltininkas negali būti visose srityse taip gerai in­formuotas, kad apie kiekvieną iškiloje pastebėtą daiktelį galėtų paaiškinti. To­dėl šiuo darbu reikia taip pasiskirstyti, kad vienas skautas labiau orientuotųsi apie tos vietos istorinius dalykus, kitas apie geografinius, dar kitas apie gamtos, dar kitas apie žmones, jų papročius, tar­mę ir t. t. Visada skiltyje bus vienas labiau prie vieno, kitas prie kito linkęs, todėl šiuo darbu ir reikia sulig palinkimų pasiskirstyti. Kiekvienas galės apie iški­loj sutinkamus savo srities dalykus kitiems ką nors papasakoti. Iškila bus vaisin­gesnė, jei istorikas žinos, ko jam, gamti­ninkas — ko jam ir p. iškilos metu ieškoti. Tada ir iškilos bus vispusiškos, ir kiek­vienam įdomesni daiktai ir vietos bus aplankomos.

Pasistačius tikslą aplanky­ti kurios nors vietos skautus ar jų rėmėjus, niekad nerei­kia išnaudoti jų vaišingumo, nenorint ar negalint vėliau iš savo pusės tuo pačiu atsimo­kėti. Skautai neturi kur nors nuvykę pas kitus skautus ar jų rėmėjus mielai apsistoti, apsinakvoti, gardžiai val­gyti, o šiems juos aplankius teisintis, kad pas vieną „dėdė“, pas kitą „teta“ atva­žiavusi, dar pas kitą skalbiniai plaunami, ir jie negalį suteikti nakvynės ir vaišin­gumu už vaišingumą atsimokėti. Tai butų visai neskautiška.

Tinkamai ruošiantis iškilai, reikia įsi­gyti žinių, kur joje keliauti, ką aplankyti, ko pasižiūrėti ir p. Šitų žinių galima rasti knygose, kad ir geografijos, gamtos, istorijos vadovėliuose, jei jau nebūtų pa­rašyta specialių knygų apie tas vietas. Taip pat reikia įsigyti gerų ir smulkių tos apylinkės žemėlapių, kur žadama keliauti.

Tik susidarius bendrą nuovoką, kas reikės aplankyti, galima, naudojantis že­mėlapiu, nusistatyti iškilai kelius ir planą kiekvienai dienai skyrium. Čia apskai­čiuojamas nuotolis, kiek manoma nueiti, kartu su visais vingiais ir pasisukimais iš kelio. Nepamirškit, kad jaunesnės ir neįgudusios skiltys per dieną nesuvaikš­čios daugiau, kaip 10 — 15 km., o prity­rusios ir įpratusios — 20 — 25 km. Dau­giau niekad nereikia stengtis nueiti per dieną, nestatyti jokių „rekordų“, nes, kitaip, iškilos bus bevertės, viskas bus tik paviršutiniškai matyta, ir jei tokio iškylautojo kas paklaus, ką matei, ką pa­tyrei, tai jis nedaug temokės papasakoti.

Tiek ruošiantis iškilai, tiek iškylaujant, visada pagrindu reikia imti silpniausiojo skauto, o ne vidutines skilties pajėgas, ir prie silpniausiojo visiems prisitaikyti.

Neteisinga būtų jau iš anksto visai smulkmeniškai išsidirbti planą ir paskui, kas bus, tas tebūnie, vergiškai jo laikytis. Tačiau neteisinga būtų ir visai be jokio plano keliauti. Reikia visada numatyti, kad užtektų laiko pakelyje apžiūrėti pilis, piliakalnius, miestelius, bažnyčias, užsi­lipti kur ant aukšto kalno ar šiaip ko­kioje gražioje vietoje pasilsėti, išsimaudyti. Iškylauti aš patarčiau pėstiems, ne dviračiais. Dviratis iškiloje sudaro daug nepatogumų: juo būtinai turi laikytis ke­lio, ir tai gero kelio, nepasuksi kur į šalį, neužsilipsi ant gražaus kalno. Pės­čias gali visur prieiti, visur užsilipti, jokio kelio nesi reikalingas, gali tiesiai eiti per miškus ir laukus, ką įdomesnio pamatęs tuoj išsisukti iš kelio. Bet tas nereiškia, kad visai nereikia iškylauti dviračiais, ypač ilgesnėse iškilose. Kaip dviračiu, taip ir laiveliais, baidarėmis galima iškylauti, tokios iškilos kartais būna įdomesnės už pėsčiųjų, bet niekad nereikia vien tik dviračiais ar baidarėmis iškylauti.

Traukinį ir kitas susisiekimo priemo­nes patarsiu tik tiek naudoti, kad kuo greičiau pervažiuoti jau pažintas vietas ir, išimtinai, norint kur toliau nuvažiuot iškylaut. Bet atsiminkite: tikra iškila pra­sidės tik išlipus iš traukinio. Važiuojant tik 2 dienų iškilai, nepradėkite kelionės traukiniu vėlai vakare ir nevažiuokite visą naktį: iš ryto visi bus pavargę, ir iškyla neatsieks nė trečdalio savo tikslo, tada bus viskas nebeįdomu. Tokiais atve­jais reikia taip susitvarkyti, kad dar tems­tant apleisti traukinį ir susirasti nakvynę. Kelionę traukiniu, žinoma, tik ilgesnėse iškilose, turint daug laiko, galima įdomiai ir naudingai sutvarkyti, dažnai ją per­traukiant.

Rengiantis iškilai, reikia iš anksto apskaičiuoti visas išlaidas, gelžkelio, že­mėlapių, indų, maisto ir kitas, ir apie tai pranešti skautams. Geriau nustatyti kai­nas kiek didesnes, turint galvoje visokius netikėtumus, iš anksto surinkti pinigus, o jei kiek liks, kiekvienam grąžinti iškilai pasibaigus. Prie didžiųjų iškilų išlaidų padengimo turėtų prisidėti skilčių ir drau­govių kasos. Keliaujant visos išlaidos turi būti smulkiai surašomos.

Be gerų žemėlapių nepadarysite vy­kusios iškilos. Geriausiai tinka vokiečių generalinio štabo smulkūs žemėlapiai 1 : 100 000 maštabe (galima gauti Vokie­čių knygyne, Kaune, Laisvės al.). Jais naudojantis galima visur keliauti. Tačiau ir geriausi žemėlapiai nieko nepadės, jei nemokėsime jų skaityti. Kas skautų dar nemoka skaityti, turi išmokti, nes pirma­jam laipsniui vistiek reikės išmokti. Pri­tyrę skautai iš žemėlapio kur kas daugiau gali išskaityti, negu kad šiaip net 1-mo laipsnio skautai mano. Kiekvienas skau­tas turėtų bent savo apylinkės tokius smulkus žemėlapius turėti ir iškilose stropiai jais naudotis ir tuo būdu lavintis juos skaityti. Jei visoj skiltyj tebūtų tik vienas žemėlapis tos vietos, kur iškilaujama, tai skiltininkas iškilos metu turi duoti kiekvienam skautui bent pasižiūrėti jį ir surasti nueitą kelią, bet dar geriau, kad kiekvienas skautas paeiliui pasiėmęs jį vestų visus kitus numatytu keliu, žino­ma, skiltininko prižiūrimas. Dėl vietos sto­kos negaliu čia kalbėti apie pačią žemėlapių skaitymo techniką ir topografijos ženklus, tai kiekvienas skiltininkas ar draugininkas paaiškins savo skautams. Keliaujant su žemėlapiu svarbiausia yra visada žinoti, kurioje vietoje esama, ir nustatyti žemė­lapyje tą vietą. Žiūrint į žemėlapį, visada reikia jo šiaurinę dalį atkreipti į šiaurę. Pakelyje visada sekti visokius požymius, iš kurių galima būtų spręsti, kurioje vietose esama. Pav., einame tik perėję žemėlapyje pažymėtą kaimą; po 5 minučjų prieiname dar vieną namuką; pasižiūrim į žemėlapį, — taip, jis yra; už 700 metrų turi būti kryžkelė, taip, yra; dar už 300 metrų kelias pasisuka, lei­džiasi pakalnėn, kur turi būti upelis ir miškas; tikrai, taip ir yra.

Tik taip naudojantis žemėlapiu, beveik visai negalima nukrypti nuo užsibrėžtojo kelio. Jeigu kas nors tik kiek nebeati­tinka, tai dviguba atyda reikia sekti visus požymius. Nustatant kelio kryptį, visada reikia įsidėmėti, kurion pusėn kelias veda. Jei jūsų kelias veda į pietus, o jūs be­eidami apie 12 valandą pastebėsite, kad saulė jums šviečia ne iš priešakio, bet iš kairės, reiškia, jus nuklydot nuo kelio ir einat į vakarus. Nustatant žemėlapio šiaurinį šoną į šiaurę, visada reikia naudotis kompasu, o jo neturint, šiaurę ga­lima surasti laikrodžiu ir iš įvairių gamtos požymių, ką jau kiekvienas II-jo laipsnio skautas gerai moka (tik ne teoretiškai išmokęs ir išlaikęs kvotimus!). Keliau­jant tiesiai per mišką be jokio kelio, lengviau galima iškrypti iš tikrojo kelio, bet tas vis tiek yra įdomiau ir geriau, negu keliauti plentais ir vieškeliais. Čia irgi iš įvairių požymių galima nustatyti žemėlapyje, kur esama. Jei jau visai pa­klydot, nereikia nusiminti ir karščiuotis: tik ramumas ir šaltumas vėl jus išves į tikrąjį kelią. Karščiuojantis dažnai pasi­taiko, kad vis ratu sukiesi, ir nekaip ne­gali išeiti iš tos pačios vietos. Šunies suloiimas, gaidžio sugiedojimas gali iš­vesti į tikrąjį kelią. Visai paklydus, rei­kia eiti kuria nors viena kryptimi ir visai nesisukinėti.

Anksčiau ar vėliau išeisite iš miško, o tada nebesunku bus susirasti.

Darbo pasidalinimas iškilos metu

Ge­ram iškilos pavykimui beveik svarbiausia yra tinkamas darbo pasidalinimas. Jau buvo sakyta, kad viso darbo negalima už­mesti skiltininkui, jis turi būti labai tik­sliai ir planingai padalintas tarp visų skautų. Gerai susigyvenusioj skiltyje vi­sada atsiras savanorių, kurie rinks mal­kas, nešios vandenį, pirks maistą, virs, plaus ir t. t.

Ir jei ko niekas nenorėtų dirbti, tai tada tik skiltininkas paskiria. Tačiau to­kių pavyzdingų skilčių nedaug. Todėl visada iš anksto tenka pasidalinti darbu, ką kas iškiloje dirbs. Negera yra visai iškilai, ilgesnei kaip 2 dienos, skirti pa­stovius virėjus, pastovius malkų ir van­dens nešėjus ir t. t. Kiekvieną dieną, jei iškila ilgesnė, kaip 2 dienos, turi būti ki­ti virėjai, kiti malkų nešėjai ir t. t. Vie­nadienėse ir dvidienėse iškilose kiek­vieną iškilą turi būti nauji virėjai, mai­sto rūpintojai, vandens nešėjai ir t. t., Iškilose kiekvienas skautas turi išmokti visų pasitaikančių darbų, turi atlikti visas pareigas. Todėl kiekvieną dieną ar iškylą ir reikia keistis darbais. Tik šiuo keliu galima ateičiai paruošti tinkamų skiltininkų ir vadų. Kaip geriausia ir tik­slingiausia pasiskirstyti darbus, paaiškės iš žemiau dedamų lentelių.

Šitoks darbų pasidalinimas tinka ir dežuruojančiai skilčiai stovykloj, norint, kad būtų tvarka ir pietūs niekad nepa­sivėluotų. Juo daugiau skautų iškylauja, tuo geriau galima pasidalinti darbu ir tuo mažiau kiekvienam jų tenka dirbti. Jei tik galima, kiekvienam darbui visada reikia skirti po du skautus. Labai svarbu, yra, kam kokį darbą pavesti. Tokie du ar keli darbai, kurie turi būti vienu laiku atliekami, negali būti niekad paskiriami vienam ir tam pačiam skautui. Taip, no­rint, kad būtų tvarka ir kad pietūs visa­da savo laiku būtų išverdami, niekad nereikia paskirti tiems patiems skautams malkų rinkimo ir vandens nešimo. Taip pat tie darbai negali būti paskiriami maisto pirkėjams arba virė­jams. Kitaip, bus sugaištama labai daug laiko, kai tie patys skautai turės ir maisto, ir malkų, ir vandens parsinešti, ir valgyti virti. Vandens nešiotojams la­bai gera yra skirti ir indų plovimas, nes jie jau žino, kur vanduo gaunamas, par­sineš jo iš anksto užtenkamai ir taupys jį. Žinoma, jie plauna tik bendrus ir virtu­vės indus, o kitus indus kiekvienas skau­tas išsiplauna pats savo. Nakvynės ieško­tojai turi rūpintis ir tuo, kad nakvynės, sustojimo ir virtuvės vietos būtų švariai apleidžiamos.

Darbų pasiskirstymas 10 skautų skilčiai (be skiltininko)

 Malkas rinktiVirti maistąVandenį nešioti ir indus plautiNakvyne rūpintis ir švarą palaikytimaistą supirkinėti
I-a dienaA ir BC ir DE ir FG ir HI ir K
II-a dienaC ir DE ir FG ir HI ir KA ir B
III-a dienaE ir FG ir HI ir KA ir BC ir D

Darbų pasiskirstymas 6 skautų skilčiai (be skiltininko)

 Maistą supirkinėti ir ruoštiMalkas rinkti, rūpintis nakvyne ir palaikyti švarąNešti vandenį ir plauti indus
I-a dienaA ir BC ir DE ir F
II-a dienaC ir DE ir FA ir B
III-a dienaE ir FA ir BC ir D

Visu darbu reikia aiškiai pasiskirsty­ti dar prieš išeisiant iškylauti, kad kiek­vienas iš anksto žinotų, kas kam teks dirbti, ir paskui iškiloj nebesiginčytų, kam virti, kam indus plauti ir p. Jei iški­la yra kelių dienų ir kas dieną keičiama­si darbu, tai skiltininkas jau iš vakaro turi nurodyti, kam kas ryt reikės dirbti. Niekad nereikia du neprityru­sius ar du prityrusius skautus skirti tam pačiam darbui dirbti, bet, kiek tas galima, visada naujoką ar mažiau prityrusi su daugiau prityrusiu.

Gera iškilos nuotaika ir geras pasise­kimas labiausiai ir priklauso tikslaus ir planingo darbo pasiskirstymo ir dar tik­slesnio jo įvykdymo. Tuo pačiu išvengia­ma didelės netvarkos ir daug laiko sutau­poma: per kelias minutes puodas gali jau ant ugnies stovėti, nes ir maisto, ir mal­kų, ir vandens jau bus pakankamai, ir pietų virimas neužsitęs nežmoniškai il­gai; taip pat per kelias minutes gali būti pastatyta ir nugriauta palapinė. Iš anksto nepasiskirsčius ar blogai pasiskirsčius darbu, visada pasitaiko, kad skautai pir­ma visi bendrai pasistato virtuvę, tada pastebi, kad vandens nėra, lekia visi van­dens nešti, o tada pasigenda malkų, maisto ir t. t. Gerai pasiskirsčius, ir mai­stas, ir vanduo, ir malkos vienu metu plaukia į virtuvę, o virėjams belieka tik pasistatyti virtuvę ir tuoj pradėti vir­ti. Be to, visada atpuola nemalonūs ra­ginimai, bėk tą, bėk tą padaryti, kai visi iš anksto tiksliai žino, kas jiems da­ryti ir kiekvienas sąžiningai savo darbu rūpinasi. Tada ir nuotaika visų bus ge­ra, ir visiems “kaip ii pypkės” seksis.

Be šito mechaniško darbo pasiskirsty­mo tenka dar ir vadovaujamuoju darbu pasiskirstyti. Juo yra pasiskirstoma vi­sos iškilos laikui.

  1. Skiltininkas: rūpinasi bendra tvar­ka, ieško kelio ir nakvynės, veda bendrą kasą;
  2. Paskiltininkas: turi ir išdavinėja pinigus maistui, veda išlaidų knygutę; rūpinasi maistu;
  3. Vyriausias skautas: dalina darbus, žiūri ir rūpinasi bendruoju turtu (puo­dais, palapinėmis ir t. t.).

Likusieji paeiliui veda dienyną, rūpi­nasi visiems papasakoti apie sutinkamus daiktus geografijos, gamtos, istorijos ir ki­tais atžvilgiais kuo taip pat rūpinasi ir pirmieji trys.

Šituo vadovavimo darbo pasiskirstymu pasiekiama, kad visi padeda skiltininkui skiltininkas, iš savo pusės, supažindina skautus su vadovavimu iškiloms, prati­na visus prie savarankiškumo, parodo skautams, kad jie turi ne tiktai teises, bet ir pareigas.

Maitinimasis

Labai svarbus, ypač il­gesnėse iškilose, yra maitinimosi klausi­mas. Iškilose skautai daug daugiau valgo ir jų virškinimo organai veikia geriau, negu namie. Ką nors valgant, visada yra svarbiausia gerai sukramtyti. Skiltininkas turi žiūrėti, kad skautai nie­ko „nerytų”. Antra būtina sąlyga — visi valgiai turi būti švariai ir gerai išvirti.

Nors iškilose kūnas yra ir ištver­mingesnis, daugiau pakelia ir geriau virškina, bet neturi būti užmirštama, kad mūsų virškinimo aparatas yra kiek iš­lepęs geresniam maistui, kurį mes gauna­me namie.

Nepatartina iškilose per dažnai val­gyti mėsą: jai virti reikia daug laiko, sunkiai virškinama, karštomis dienomis nemaloni yra valgyti ir greit genda. Reikia stengtis kuo daugiau pieno ger­ti, kaip tik dažnai galima gauti. Labai gerai yra rūgusis pienas ir pasukos: tuoj atgaivina visą kūną. Maistingos yra ir įvairios daržovės ir kruopos.

Virėjai žadinami turi tuoj arba net anksčiau už kitus atsikelti ir paruošti pusryčius. Malkomis ir vandeniu turi būti jau iš vakaro apsirūpinta. Iš ryto nėra būtina virtis sriubą: pilnai užten­ka arbatos, kakavos ar net šilto pieno su duona, sviestu, sūriu ar dešra. Sriubos virimas tik laiką gaišina. Gera, bet ne būtina, yra porą valandų iš ryto pa­keliauti tuščiu pilvu, ir tik tada pusry­čiauti. Tas ypač patartina po šaltokos nakvynės, arba jei vandens ar pieno tenka neštis iš tolo ir tam gaišti pačio brangiausio visos dienos laiko. Niekad nereikia valgyti tiek daug, kad net dir­žas tektų atleisti: nesveika ir, be to, sun­ku keliauti. Valgyti po truputį, bet daž­nai. Gera yra tarp pusryčio ir pietų ir tarp pietų ir vakarienės po kokį buter­brodą suvalgyti.

Ką valgyti pietums, — priklauso me­tų laiko, apylinkės, skautų pažiūrų ir paties skiltininko sugebėjimo. Turtingiau­sias laikas yra ruduo, kada yra daug daržovių, bulvių ir vaisių. Pavasarį ir vasarą daugiau valgoma ankštinių auga­lų (žirnių, pupelių, pupų), bulvių ir kruopų (ryžių, miežių ir k.), skanu ir sotu yra pasidaryti kiaušinienės su lašiniukais.

Vakarienei tinka pienas, kava, arbata su buterbrodais.

Valgį gamintis ir virti turi ne kiek­vienas skautas skyrium, bet visa skil­tis bendrai ir kartu. Tas veikia labai auklėjančiai ir sutaupo daug laiko ir dar­bo. Verdant po virtuvę neturi maišytis šiam darbui nereikalingi skautai. Verda tik paskirti virėjai. Malkų ir vandens nešiotojai, atlikę savo darbą, taip pat pasišalina ir nesimaišo. Jei lietui lyjant ar šiaip (pusryčius, vakarienę) tenka vir­ti ūkininko troboje, tai virtuvėje nesimaišo ir nesėdi visi skautai: verda tiktai virėjai. Šiuo atveju reikia visada manda­giai paprašyti šeimininkės leisti naudo­tis virtuve, visada pasiklausti, kur gali­ma užkaisti puodą, iš kur imtis vandens ir malkų ir p. Nieko nedaryti nepasiklausus. Jei kas svetimoje virtuvėje šei­mininkauja kaip savoje, svetimus puodus nustumia į šalį ir savuosius ten užkai­čia, — nemandagu ir negražu, gadina skautų vardą. Taip pat neužmiršti pasiū­lyti šeimininkei užmokėti, jei pinigų ne­priima, tai gražiai padėkoti.

Verdant pietus lauke, labai svarbu pasirinkti tinkamą vietą virtuvei: malkos ir vanduo turi būti netoli. Taip pat rei­kia žiūrėti, kad vieta būtų graži, nes pietų metu ilsimasi, ir tą laiką reikia išnaudoti bent žiūrint į gražius reginius. Tinkamą vietą galima išsirinkti jau ir iš žemėlapio, tik čia reikia jau labai gerai mokėti jį skaityti. Galima sustoti kur ant kalno, o virti pakalnėje, prie vandens. Virti tinka upelių, šaltinių ir bendrai tekąs vanduo. Nevirintą vandenį gerti galima tik iš švarių šulinių ir šaltinių. Niekad iškiloje nereikia per daug gerti, nors ir didelis būtų troškulys, nes tai nepadės, o kūnas, dar labiau prakaituos. Tas yra tikras silpnuolis, kuris negali 2 — 3 valandas vasaros karštyje iškęsti negėręs. Iš kur imamas vanduo, ten ne­galima indų, kojų ar ko kito plauti. Upelyje tas galima tik kelioliką metrų pavandeniui.

Malkų virimuisi rasti nėra sunku. Reikia stengtis rinkti tik sausas šakas. Po lietaus ar lyjant, reikia laužyti sausas šakas nuo medžių, nes jos yra sausesnės, negu nuo žemės. Kai ugnis gerai įsidega, galima ir šlapiomis malkomis kūrenti. Malkas patogiausia nešti virvute ar dir­žu perrišus. Geriausiai kūrenti ir grei­čiausiai užverda, deginant 3 — 5 cm. sto­rumo šakas. Žali medžiai blogiau dega ir mažiau duoda šilimos. Tinkamiausi — eglišakiai ir pušų šakos.

Jokiu būdu negalima virti tankumy­ne, vidury miško. Ugnį reikia kurti kiek smėlyje ar šiaip drėgnoje žemėje, tik ne durpyne, nes tada visa žemė užside­ga. Ugnį taip kurti, kad vėjas neneštų kibirkščių ir dūmų į mišką; žiūrėti, kad arti nebūtų aukštos išdžiūvusios žolės ar javų lauko, nes jie nuo mažiausios ki­birkštėlės užsidega ir beveik visai nega­lima užgesinti. Esant sausrai, ypač reikia saugotis. Geriausia virti nusekusių upelių vagose, paežerėse, prie upių, smėlio duo­bėse. Nešienautose pievose sustoti ir virti būtų neskautiška. Ugniavietę rei­kia apkasti raveliu, nuimant velėną, kad ugnis nepersimestų kiton vieton. Apleidžiant reikia ugnį užgesinti vandeniu ir visą ugniavietę apkasti žemėmis, kad vėjas neišpūstų ugnies. Taip pat visą sustojimo vietą reikia kuo švariausiai palikti (neprimėtyti popiergalių, užkasti visas prakastas duobutes ir t. t.).

Kaip pasidaryti iškilose (ne stovyk­lose) virtuvę ir kaip pastatyti puodą, matysite iš pridedamo braižinio.

Virtuvės įrengimo būdai
Įvairūs virtuvės įrengimo būdai iškylose

Pučiant vėjui, geriausia išsikasti duo­butę ir joje kūrenti ugnį, iš priešingos vėjui pusės susikasti pylimuką, kad liep­snos neblaškytų. Gerai yra turėti iš kietos vielos pasidarius tris tinkamai sulank­stytus virbalus (žiūr. brėž.), įsismeigti juos į žemę ir ant jų padėti puodą. Tuo būdu virtuvė įrengiama greit ir patogiai, tik tuos virbalus reikia visada nešiotis su savim. Visada reikia žiūrėti, kad puodas nekabėtų arba nebūtų pastatytas per daug aukštai nuo žemės arba per daug arti prie žemės. Norma, žiūrint vėjo stip­rumo, yra 10 — 20 cm. nuo žemės. Patarti­na visada prie ugnies turėti vandens, kad ištikus nelaimei ugnis būtų pačioje pra­džioje užgniaužta.

Virėjas visada turi nusimanyti, kiek kokia medžiaga yra maistinga ir kaip alkani skautai, kad nei per daug, nei per mažai neišvirtų. Jau daug kas buvo nu­stebęs, kad ¼ kg. bulvių neužtenka žmogui pavalgyti, kai iš tiek pat kruo­pų daugiau, kaip pusė atlieka, ir žmo­gus yra sotus. Visada reikia žinoti, kiek ilgai kas verda, numatant laiką pietums.

Iškiloje visada yra geriau pietums iš­sivirti tik vieną gerą patiekalą, kaip porą ar tris, kiekvieno po truputį. Sriu­ba ir trečiasis patiekalas iškilose visada būna nereikalingi. Jie reikalauja tik dau­giau indų, darbo ir laiko, o naudos ma­žiau, kaip iš vieno gero patiekalo. Ver­dant yra žinotina:

  1. visas daržoves gali­ma maišyti (virti kartu) su bulvėmis, įvai­riomis kruopomis ir tešla;
  2. visas kruo­pas galima maišyti su tešla ir džiovintais ar žaliais vaisiais;
  3. visas daržoves — su tešla, daržovėmis ir mėsa.

Verdant daržoves, nuo jų vanduo niekad nenupilamas. Taip maišant produktus, galima sugalvoti daugybę patiekalų. Valgyti so­čiai, bet niekada nepersivalgyti.

Nakvynė palapinėse ir pastogėse

Palapinės tinka, bet nėra būti­nas daiktas iškiloms. Ypač ilgesnėms, kaip 2 dienos iškiloms, nepa­tartina jų imtis, nes kaitros metu jos su­daro didelį nereikalingą svorį. Iškylaujant su palapinėmis, geriausia imti jas sude­damas iš kelių dalių, susagstomas iš kelių gabalų. Gabalus, dratinius kuolelius ir virves reik išdalinti tarp visų skautų, kad nė vienas nebūtų apsunkintas. Laz­dų imtis nereikia, visada galima rasti vietoje. Neturint sudedamų palapinių, geriau imti kelias mažas, negu vieną di­delę, ir tai kuo lengviausias. Tačiau daž­niausiai palapinės iškilose sudaro tik nereikalingą balastą. Palapinę statyti reikia kuo sausesnėje vietoje, vengti žolynų nes ten yra drėgna. Visada geriau statyti į to­kią vietą, kur visą dieną šviečia saulė, bet ne į pavėsingas ir labiau samanotas vietas. Nors tokios vietos būtų nuo vėjo neuždengtos, vistik jos geresnės už pa­vėsingas ir labai samanuotas vietas; vė­jas pro palapinę neprapučia ir gerai pa­statytos nenuverčia. Palapinės statomos ant kalnelių ir dar iš visų pusių apkasamos grioveliu, kad lyjant nepribėgtų vandens į vidų. Palapinės šonus reikia suleisti į tuos griovelius, o iš jų išimtą žemę supilti palapinėje pasienius. Raveliams reikia padaryti kelis nutekėjimus, kad vanduo juose nesilaikytų.

Paapinę reikia statyti kiek nuožul­nioje vietoje, kad gulint galvos būtų kiek aukščiau už kojas, tik ne per daug. Pa­lapinės viduj, jei tik galima, pasikloti sausų šiaudų, šieno, lapų, sausų sama­nų, bruknių ar mėlynių lapų (tik be uo­gų!) ir tik ant jų klotis patalą. Kad apsisaugojus nuo drėgmės, gera pasikloti apačioje brezentus: jų neturint, reikia ant pat žemės pridėti daug eglišakių. Svarbu įsitaisyti kiek galima patogiau, nes nuo patogaus gulėjimo pareina ge­ras poilsis, kas iškilose labai svarbu. Kuprinė padedama pagalvio vietoje. Vi­si kiti daiktai taip sudedami, kad jokiu būdu neliestų palapinės šonų, nes lyjant pro tas vietas ims varvėti, nors ir ge­riausia būtų palapinė. Kad kūnas pailsė­tų ir būtų šilta miegoti, visada reikia nusirengti ir miegoti tik su nakti­niais marškiniais, susivynioti į antklodę ir nusivilktus drabužius užsidėti ant vir­šaus. Nusivilkti ir ant viršaus ar į apačią padėti drabužiai daug geriau šildo, kaip kad ant kūno. Miegant daug žmo­nių, palapinėje palikti pravirą mažą ply­šį, kad įeitų tyras oras. Prieš statant pa­lapinę neužmiršti paprašyti žemės savi­ninko ar eigulio leidimo.

Nors ir labai gražu ir gera vartoti iš­kilose palapines, tačiau ilgesnėse iški­lose daug patogiau yra nakvoti kur pa­stogėse, negu palapinėse. Labai gerai ir patogiai galima pernakvoti pas ūkininkus ant šiaudų ar šieno (visai šviežaus šieno geriau vengti, nes jis savo kvapu svaigi­na). Nakvyne reikia jau iš anksto pasirū­pinti, dar prieš pradedant temti, nes kar­tais ūkininkas gali ir nepriimti nakvynėn, kad užtektų laiko dar kur kitur nueiti; be to, kaime žmonės visada eina anksti gulti, o jiems sugulus sunku bus begauti nakvynė. Ja reikia apsirūpinti, dar prieš vakarienę. Ūkininkas turi labai pasitikė­ti svetimais žmonėmis, jei jis juos priima nakvynėn. Todėl visur reikia stengtis kiek galima daugiau įgyti žmonių pasitikėjimo. Niekad nepatarsiu siųsti nakvy­ne rūpintis tuos, kurie savo diržą yra apsikabinėję visokiais peiliais, kirvukais ar net visais gaisrininkų įrankiais: žmonės gali nusigąsti, o pasėkoje to, nebus kur pernakvoti.

Jei jau vieną kartą skautai yra kokiame kaime nakvoję, tai tą tuoj galima matyti iš to, kaip juos priima, nes tai priklauso pirmiau buvusių skautų suda­ryto įspūdžio. Jei jie sudarė gerą įspūdį, tai ir jus mielai priims, jei blogai, — sunku bus su nakvyne. Todėl, gavę kur nakvynės, visada būkite mandagūs su namiškiais. Neužmirškite ir dainų, kurios labai gerai veikia. Naudokitės kiekviena tokia proga supažindinti žmones su skautybe, nepagailėkite ir įvairių skautiškų spaudinių. Tokios nakvynės yra naudingos, nes jomis arčiau susieinama su žmonė­mis, pažįstami jie ir jų gyvenimo būdas.

Šeimininkai jausis labai įžeisti, jei laisvai elgsitės, nieko nesiklausę viską imsite ir su viskuo elgsitės, kaip su sa­vo daiktu. Jei ko nors esat reikalingi, niekad neimkit nepasiklausę. Būkit vi­sada tvarkingi, nes niekas geriau ne­veikia, kaip drausmingumas ir tvarkin­gumas. Pagaliau, žinokite, kad iš jūsų elgesio spręs apie visus skautus, niekur nedarykite to, kas žemintų skauto vardą.

Taip pat dar su šviesa reikia pasida­ryti guolį. Nakvojant ant šiaudų ar šie­no, guolis įruošiamas taip: nesigulkit per daug nuožulniai, nes nepasilsėsite, bet galva visada turi būti kiek aukščiau už kojas. Nesigulkit per arti prie krašto, — naktį nejučiomis galima nukristi. Jei guolį reikia pasidaryti ant žemės ar troboje ant grindų, dirbkit viską tvarkingai, neprikreikit šiaudų. Šiaudus reikia dėti dviem sluoksniais: pirmasis turi būti sker­sai žmogaus kūno, antrasis, viršutinis, iš­ilgai varpomis į kojų galą ir, storesnis. Po galvą pasidėti kuprines ar šiaudų pluoštą skersai. Nesigulti tol, kol sukel­tos dulkės vėl nenukris. Prie šieno ir šiaudų galima vartoti tik elektros lemputes, jokiu būdu negalima nei degtukų, nei žvakių var­toti. Jei jau būtinai tenka užžiebti žibin­tuvą, tai tegu pašviečia pats šeimininkas, kol visi suguls: ir jam, ir skau­tams bus ramiau. Kad visiškai nuraminti šeimininką, reikia jam paaiškinti, kad niekas nerūko, ir visus degtukus atiduoti.

Kaip pasiklosi, — taip išmiegosi. Tačiau dauguma nemoka pasikloti ir blogai išmiega. Naujokai, kiek palapinėje, tiek ant šieno nakvodami paprastai iš va­karo nepakankamai apsiklosto. Prityręs skautas žino, kad iš ryto, auš­tant, oras labai atšąla, nors iš vakaro ir labai šilta būtų. Todėl naujokai iš ryto pradeda šalti, o tada jau ir klostymasis nelabai bepadeda. Visada reikia įsivinioti į paklodę ir antklodę ir apsikasti šiaudais ar šienu. Tada, nors vakare bus kiek per šilta, visą naktį bus gerai miegoti. Šaltesnę naktį reikia arčiau vienas prie kito gulti. Miegoti visada nusirengus, tik su naktiniais marškiniais. Prieš gulsiant visus smulkius daiktus iš kišenių išimti, surišti į nosiniuką ir padėti kur ant že­mės, kad nepasimestų šiene ar šiauduose, nes tada jų jau neberasi. Be to, tokie vi­sokie daikteliai gali pakenkti gyvuliams, jei jie juos kartu su šienu prarys. Savai­me suprantama, kad ant šieno nereikia lipti su purvinais batais. Batus vi­sada reikia palikti žemai. Kitaip, nė vienas ūkininkas neduos pašaro teršti ir neleis nakvoti.

Atsigulus reikia tuoj užmigti, neple­pėti, nepasakoti visokių nuotykių nors ir labai norėtųsi. Tam užtenka laiko dieną, o naktį reikia gerai pailsėti. Čia skiltininkas turi būti labai griežtas. Iš ryto viską reikia kuo geriausiai sutvar­kyti ir šeimininkams gražiomis dainelė­mis padėkoti.

Nepatartina ieškoti nakvynių vien tik dvaruose ar klebonijose, nors ten ir mie­liau priimtų. Reikia stengtis visur pa­būtu, ypač pas ūkininkus, pažinti visus žmonių sluoksnius. Vieną kartą apsinakvokit pas ūkininką, kitą kartą pas dvari­ninką, dar kitą pas kunigą, mokytoją, mokykloje, dar kitą pas malūnininką. Bus ir įvairiau, ir naudingiau. Jeigu iš anksto kur užsisakote nakvynę, visada atvykite laiku. Nemandagu versti šeimininkus laukti ir pavėlavus neatsiprašyti. Kur buvot gerai ir maloniai priimti, ne­užmirškit gerai padėkoti ir grįžę namo dar kartą pasiųskite laišku savo padėką.

Kiek miegant palapinėj, tiek ir pasto­gėse, visada be antklodės dar reikia tu­rėti ir paklodę, Tačiau ir turint paklodę nėra labai gera miegoti, nes paprastai prilenda šieno, šiaudų, samanų ir ji pati susijaukia. Geriausia yra turėti tam tikrus, kad ir iš paklodžių susiūtus, miegamuosius maišus. Tai yra šienikai, į kuriuos ne šieno prikiši, bet pats įlendi ir miegi. Jie yra vartojami vieton paklodės, ir labai pato­gu, kartu nebrangu ir lengva pačiam pasidaryti. Į tokį miegamąjį maišą nie­kad nei šieno, nei šiaudų nei kitokių pur­vų neprilenda, o susitepusius, kaip ir kiekvieną paklodę, galima plauti. Į jį įlindus, reikia dar užsidengti antklode, šienu ar šiaudais, — ir bus šilta ir pa­togu. Jį darantis reikia pasiimti dvi sto­ras nelabai plačias paklodes arba 4,5 m. ilgio ir 75 — 80 cm. pločio storos drobės ir sulenkus sudėti taip, kaip parodyta paveikslėlyje.

Kaip pasisiuvamas miegamasis maišas
Kaip pasisiuvamas miegamasis maišas (a – skylė, pro kuria prikemšamas šienu pagalvis, b – petims uždangalas)

Apatinei daliai užtenka 2 metrų, vir­šutinei 1,5 m. Ilgesni skautai turi pasi­siūti atitinkamai ilgesnį maišą. Taip su­dėjus, šonus reikia susiūti stipriais siū­lais taip, kaip parodyta paveikslėlyje. Vieta, kur bus padedama galva, užsiuva­ma taip, kad iš vieno šono liktų 25 cm. plyšys, pro kurį į vidų galima būtų pri­kimšti šieno ar ko kito ir tuo būdu pa­sidaryti pagalvę. Čia prisiūti kaspinus, kurie prikimšus užrišami, Kad neprilįstų šiaudų į patį maišą, gerai galvų gale prisiųti dar uždangalą pečiams, kaip tai pa­rodyta brėžinyje. Iškišus pro skylę gal­vą, uždangalas prisegamas sagomis prie viršutinės maišo dalies.

Aš patariu kiekvienam iškylaujančiam ar stovyklaujančiam pasisiūti tokius mie­gamuosius maišus, — tai visai nesunku, nedaug tekainuoja, yra visai menkas da­lykėlis, o suteikia labai daug patogumo. 

Išsirengimas

Gerai išsirengti nereiškia pasiimti su savimi kiek galima daugiau daiktų. Ge­rai išsirengti reiškia mokėti išsi­rinkti ir su savimi pasiimti tik tuos daiktus, kurie iškiloje bus būtinai reikalingi, nes čia viską nusveria daiktų svoris. Prieš įsidėdami į kuprinę bet ko­kį daiktelį, gerai pagalvokite:

  1. ar aš būtinai būsiu šio daikto reikalingas šioje iškiloje (pav., palapinės, keptuvo, baltinių pamainos);
  2. ar tas daiktas ben­drai tinka iškiloms (pav., nertinis, seni batai, šliurės, molinė ar porcelaninė lėkš­tė, butelis);
  3. nors tas daiktas ir nėra persunkus, bet gal geriau bus jį palikti namie (pav., kirvukas, graži knyga, gi­tara).

Visada reikia atsiminti: juo sunkesnė kuprinė, tuo nemalonesnė pati iškila, tuo viskas neįdomiau, ypač vasaros kai­tromis. Niekad nereikia prisikimšti ki­šenes visokių nereikalingų daiktų ir dir­žą apsikabinėti visokiais sunkumais nors tie daikteliai ir po keliasdešimt gramų svertų, su laiku jie pasidarys labai sunkūs. Taip pat nereikia per šiltai ap­sirėdyti, nors oras ir vėsus atrodytų: žy­gyje visada yra šilta.

Rūbai turi būti tvirti ir praktiški. Geriausiai tinka trumpos skautiškos kelnaitės ir skautiški marškiniai, spor­tiškos kojinės ir geri tvirti batai, kurie niekad neturi būti nauji, o jau gerai išnešioti. Nauji batai greit nuspaudžia ir nuvargina kojas, ir žygis pasidaro nebe­įmanomas. Batai turi turėti gerus, jei ga­lima, dvigubus puspadžius, patys turi būti gerai riebalais ištepti. Pusbačiai ir sandalai žygiui netinka, nes greit prisisemia smėlio ir žvyro, ir dažnai reikia nusiavinėti. Tačiau sustojus geriau tinka sporto bateliai ir sandalai, todėl vienus jų visa­da reikia turėti kuprinėje. Iškiloje batus iš vakaro reikia nuvalyti nuo purvo, jei­gu drėgni, iškimšti popieriumi ar šiaudais ir, jeigu galima, pastatyti šiltai. Iš ryto reikia gerai ištepti riebalais.

Iškylauti geriausia yra visai be kepu­rės, tačiau kokią lengvą kepuraitę gerai yra įsidėti į kuprinę apsisaugoti nuo lie­taus ir nuo labai karštos saulės. Be to, kuprinėje visada dar turi būti brezenti­nis švarkas arba lengvas guminis paltas. Tiesa, vokiečių skautai nepripažįsta gu­minių paltų, bet jie pasiima lengvus, šil­tus ir standžius, sunkiai vandenį pralei­džiančius medžiaginius paltus, kurių ir lietui lyjant nesivelka, nes vistiek jie grei­tai sudrėgsta ir tose vietose, kurios glau­džiasi prie kūno, praleidžia vandenį. Jie žygiuoja, kaip stovėdami, nors nuo lie­taus ir kiaurai permirktų, sakydami, kad nuo to jie dar nesą persišaldę. Tuo tar­pu paltą jie laiko kuprinėje ir stropiai saugo, kad jis nesušlaptų. Tačiau baigę žygį ar apsinakvoję (žinoma, ne palapi­nėje!) jie persivelka sausus rūbus, ku­rių pakaitą taip pat turi kuprinėje, ir apsisiaučia sausu ir šiltu paltu, — ir jiems nėra šalta. Tuo būdu jie sustoję nešąla ir jiems gerai, ypač, kad jie ir antklo­džių nevartoja, bet įsilindę į miegamuo­sius maišus tais pačiais paltais apsikloja. Jei jie lyjant žygiuotų su paltu, tai vis­tiek jie peršlaptų ir vėliau turėtų persi­vilkti sausais rūbais, bet paltas liktų šla­pias, ir jiems būtų šalta, nes neturėtų nei kuo apsisiausti, nei užsikloti. Guminių paltų jie todėl nesiima, kad jie nepraleidžia oro ir dėl to visas kūnas greit su­prakaituoja iš vidaus, o be to, ir guminis paltas per ilgesnį laiką praleidžia van­denį. Taip pasidaro dar blogiau, nes ir iš vidaus ir iš lauko esti šlapias.

Ilgesnėms, kaip pusantros dienos iškyloms, be minėtų daiktų, į kuprinę dar reikia įsidėti vienus marškinius (viršutinius) ir kelnaites pakaitai (jie yra gera pasiimti ir pusantradienėms iškyloms, nes peršlapus galima persivilkti), kelias po­ras švarių kojinių ir nosiniukų. Iš kitų daiktų visada reikia pasiimti vykstant iškylon: kišeninį peilį, laikrodį, kompasą, žemėlapį, maudymosi kelnaites, vaistinė­lę, kiek virvės, siūlų su adata, popierio su paišeliu (tik ne chemišku!), degtukų ir, jei turima, foto — medžiagos.

Vienadienei iškilai, be minėtų daiktų, reikia dar pasiimti puodelį gerti. Pietų geriau yra visai nesivirti, o iš namų pasiimti užtektinai buterbrodų. Žadant virti pietus, pasiimti lėkštę, šaukštą, rei­kalingo maisto ir puodą visai skilčiai pie­tums virtis.

Pusantros dienos iškilai be minėtų daiktų pasiimti: antklodę, miegamąjį mai­šą, naktinius marškinius, palapinę (jei žadama joje nakvoti), maisto (duonos, sviesto, sūrio ar dešros, „žaliavos“ pie­tums, kakavos arba arbatos, cukraus, druskos). Maistą, kaip cukrus, kruopos, miltai, reikia laikyti atskiruose drobiniuo­se maišeliuose. Valgymui: aliumininę lėkštę, šaukštą, šakutę, puodelį. Prausimuisi (atskirame maišelyje): rankšluostį, mui­lą, dantims miltelių ir šepetėlį, šukas, veidrodėlį. Pagalios, kišeninę elektrišką lemputę, virvės. Skilties turtas padalina­mas: kastuvėlis, kirvukas, palapinė su reikmenimis, žibintuvas, žvakė, degtu­kai, virtuvės reikmenys.

llgesniai, kaip 2 dienų iškilai reikia pasiimti: tą pat, kas pusantradienei iški­lai, tik maisto, mažiausiai bent dviem die­nom; šepetėlį rankoms plauti, batams valyti tepalo ir šepetį (pasiima kas ket­virtas žmogus), baltinių pakaitą, siūlų, lopų. Skilties turtas: tas pats, kaip pus­antradienei iškilai, tik 2 puodai pietums virti ir didelė visos skilties vaistinėlė.

Taip išsirengdamas iškilon, prieš im­damas kokį nors daiktelį, visada apsi­galvok, ar jis tau iškiloje būtinai bus rei­kalingas.

Iškylon vykstant gerai yra pasiimti pai­šymui popierio ir pakelyje gražesnius daiktus nupaišyti, o charakteringesnius bent nuškicuoti. Maisto, vykstant į ilges­nes iškilas, imti tik tokio, kokio negali­ma gauti pirkti kas dieną pakelyje. Svies­tą ir taukus reikia laikyti speciališkose aliumininėse gerai uždaromose dėžutėse, kad ištirpęs neišbėgtų. Šaukštus, šakutes, lėkštes (tik ne molines) imti kuo leng­viausias, aliuminines. Puodas pietums vir­ti turi būti pakankamai didelis: 1 skautui reikia skirti 1 — 1,5 literio puodo erd­vės. Geriau imti du mažesnius, negu vie­ną didelį puodą: galima iš karto dviejuo­se virti arba viename virti, kitame van­denį laikyti. Puodų dangčiai nėra nerei­kalingas balastas: su jais greičiau užver­da ir purvų neprikrenta. Puodo skers­muo turi santykiauti su jo aukščiu, kaip 2 : 1, dugnas turi būti platus ir su šonais susieiti apvaliu kampu. Puodus imti tik aliumininius. Be to, kiekvienas puodas turi turėti po medžiaginį maišelį, kad neteptų kitų daiktų. Keptuvas nėra bū­tinas. Neužmirškit pasiimti gerą didelį šaukštą košei maišyti. Gerai yra skiltyje bent kas 3 skautui turėti po “baklaškę”, aliumininę, įvilktą į milinį maišelį. Daug jokių skautiškų lazdų nesiimkite.

Knygų, išskiriant reikalingų iškilos mokslo tikslams, nesiimti, nes ir dailio­sios literatūros knygos nebus skaitomos. Kas kita yra pasiimti keliaujamos vietos aprašymų. Gerai yra paimti ir sporto įran­kių. Šokimui, bėgimui, akmens stūmimui, plaukimui jokių įrankių nereikia. Tačiau praverčia sviedinys ir ietis, kurią galima vartoti ir vieton skilties gairelės lazdos smagumo gali suteikti kišeninė armonikė­lė ar skudučiai, bet didelių muzikos ins­trumentų nepatartina imtis. Jei daugelis turi foto-aparatus, pasiimkite ne visi, bet tik 1 — 2, kiti pasiims kitose iškilose. Foto-medžiaga yra perkama bendrais pi­nigais, bet aparato savininkas turi paga­minti visiems nuotraukų.

Ypač reikia žiūrėti, kad skilties vais­tinėlė būtų tvarkoje: bintai, merl’ė, vata, jodas, šiinkspiritas, (apalpusį gaivinti), vazelinas, citrovanilija (galvai skaudant), mėtos lašų (pilvą paleidus), plėsterio.

Skiltininkas iš anksto turi tiksliai ir planingai paskirstyti, kas ką iš skilties turto turės paimti ir iškiloj nešioti. Jei skilties turto kaip ir nėra, tai skiltininkas aiškiai kiekvienam skautui nurodo, kas kastuvėlį, kas puodą ir t. t. pasiims Kitaip gali pasitaikyti, kad bus 3 keptu­vai ir nė vieno puodo. Dar prieš išeisiant iškilauti reikia nutarti, kas iškiloj bus ver­dama, ir pasiskirstyti, kas kokių produk­tų pasiims. Bendro vartojimo ir skilties daiktus galima pasiskirstyti kad ir šitaip:

SkiltininkasPaskiltininkas1 skautas2 skautas3 skautas4 skautas5 skautas6 skautas
Ietis, skilties vaistinėlė, kompasasSkilties puodas, kakava, cukrus, didelis šaukštas, palapinės žibintasSviestas, arbata, ryžiai, kastuvėlis, virvėsTaukai, lašiniai, duona, skilties puodas, siuvimo prietaisaiPalapinė, armonikėlė, fotoaparatasKirvukas, batų šepečiai, sviedinys, virvėsDešra, kompotas, kruopos, palapinės kuoliukaiMiltai, bulvės, batų šepečiai, duona

Dalinant skilties turtą, žiūrėti, kad vi­si būtų vienodai apsunkinti, žiūrėti ne į duodamų daiktų kiekį, bet į jų svorį. Ta­čiau stipresniojo našta visada turi būti sunkesnė už silpnesniojo.

Kiekvienas skautas yra atsakomingas už jam pavestus skilties ir maisto daiktus. Daiktų ne­šiojimo pasidalini­mas galioja visai iškilai, ir kiekvie­nas skautas neragi­namas visą laiką jais rūpinasi. Čia turi būti griežta drausmė. Kiekvie­nas skautas nera­ginamas paduoda savo nešamus daiktus kam reikia ir vėliau vėl nera­ginamas juos susirenka: puodnešys paduoda virėjams puodą, maisto ne­šiotojai — maistą ir t. t., paskui vėl kiekvienas savo nešamus daiktus susirenka.

Labai svarbus dalykas, į kurį dau­gelis beveik visai nekreipia dėmesio, yra tinkamas kuprinės supakavimas.

Kuprinės supakavimas
Kaip supakuojama kuprinė. Brėž. A. ir B: 1. antklodė, 2. miegamasis maišas arba paklodė, 3. maišas su baltiniais, 4. 5. 6. įvairus daiktai ir maistas, 7. 8 maišeliai su sporto bateliais ir kitais pailgais daiktais, 9. dubenėlis, 10 prausimosi ir kiti švarai vartojami daiktai. Brėž. C. ir D: kaip pririšama palapinė arba antklodė. Brėž. E. ir F: kaip niekas neturi būti pririšama.

Kuprinė, kaip ir batai, yra svar­biausi išsirengimo dalykai. Ji neturi būti per maža, nes tada ji iškemšama, kaip sviedinys, ir tampa labai nepatogi nešioti. Taip pat neturi būti per didelė, nes nu­dribusi į užpakalį daužys pakinkles. Ypač svarbu, kad kuprinės diržai būtų platūs, bent 5 — 6 cm., kad per ilgesnį laiką nenuspaustų pečių. Kam diržai yra siauri, paplatinkite bent per pečius prie jų iš apačios prisiūdami storos odos.

Juo geriau supakuota kuprinė, tuo pa­togiau ji nešama, tuo lengvesnė darosi ir tuo daugiau į ją telpa. 10 kg. gerai supa­kuotą kuprinę lengviau yra nešti, kaip 6 kg. blogai supakuotą.

Prie pat nugaros, per visą kuprinės plotą, dedama keturkampiai suvyniota antklodė ir miegamasis maišas. Yra ge­rai, jei kuprinė perdalinta į 2 dalis. Tada traukiant antklodę ir miegamąjį maišą, nesusijaukia kiti daiktai. Į pačią kuprinės apačią per visą kuprinę dedamas pailgas apvalus maišas su baltiniais. Bendrai, ant kuprinės dugno visada turi būti kas nors minkšto. Į vieną kuprinės šoną dedamas maišelis su sporto bateliais arba sandalėmis, į kitą šoną toks pat maišelis su pa­ilgais daiktais (šepečiais ir k.). Į pasida­riusią per vidurį vietą dedami visi kiti daiktai: maistas, valgio indai, vaistinėlė, foto-aparatas ir k. Į išorines kuprinės ki­šenes kišama maišelis su prausimosi daik­tais ir kiti visi iškiloj dažnai reikalingi daiktai: rankšluostis, maudymosi kelnai­tės, siuvimosi prietaisai, virvės, žemėla­piai, rašomoji ir paišomoji medžiaga ir k. Liudymas, peiliukas, laikrodis, kompasas, švilpukas, piniginė, bloknotas ir paišelis nešiojami rūbų kišenėse.

Užpakalyje kuprinę iš lauko nereikia apkabinėti visokiais daiktais. Jei antklo­dė netelpa į kuprinę, reikia ją labai kie­tai suvynioti ir pririšti, kaip parodyta brėž. C arba D. Šiuo atveju geriausia yra pasiūti antklodei brezentinį maišelį, kad ji nesušlaptų ir nesudulkėtų. Bet ir šiaip, jei tik ji yra labai kietai suvyniota, ji ne­peršlampa. Užpakalyje niekas neturi ka-darotis (brėž. E ir F), nes tai labai apsun­kina nešimą ir atrodo labai negražiai.

Skilties puodas pririšamas prie kuprinės taip: viena jo rankena prie žiedo, kur iš­sišakoja kuprinės diržai, kita prie kiše­nių, kad ir jis nesitabaluotų. Palapinė pri­rišama taip pat, kaip ir antklodė C ir D brėž., o antklodė tada kišama į kuprinę.

Susidėjus visus daiktus, reikia dar kar­tą persitikrinti, ar kuprinė nėra per sunki. Ji tokiu būdu neturi sverti daugiau, kaip vieną penktadalį viso nešėjo kū­no svorio. Jei sveria daugiau, — palikti kas mažiau reikalinga namie. Ši taisyklė niekad neturėtų būti peržengta.

Iškyloje

Ankstybas kėlimas nė kiek nekenkia, yra labai malonus ir naudingas, nes di­desnę kelio dalį reikia nueiti, kol dar ne­užėjo pati kaitra. Iškylaujant kiekvienu atveju reikia taip elgtis, kaip kad sto­vykloj. Pats žygis turi užimti tik mažes­nę dienos laiko dalį, kad užtektų laiko ir poilsiui, ir žaidimams, ir maudytis, kas ypač patartina iškilose. Negalint pačiam nusimaudyti, reikia kiekvieną progą bent kojas nusiplauti šaltu vandeniu. Poilsių ir žaidimų metų neužmiršti užsiimti ir pa­tyrimo laipsnių programa, kuri čia prak­tiškai išmokta ir kiekviename žingsnyje pritaikoma duos visai kitų rezultatų, kaip teoretiškai išmokta namie. Po pietų valandėlę — kitą pailsėti, bet laike 1 — 2 valandų maudytis negalima. Jei pakelyje užeisite kokią nors gerą vietą skautiš­kam žaidimui ar lavinimuisi, pamatysite kokį retą augalą ar gyvį, ar šiaip savo geologinėmis formomis ar reginiais įdo­mią vietą, visada pertraukite žygį ir tiems dalykams nesigailėkite laiko. Niekad neskubėkit pasiekti galutino tikslo. Orientavimasis, pasaulio šalių ieškojimas, signalizavimas tepaįvairina poilsį, žemė­lapio naudojimas, kelio ilgio spėliojimas, dainos — žygį. Niekad neikit per greit, dažnai sustokit pailsėti. Per valandą, įskaitant poilsio ir stebėjimų laiką, ne­reikia nueiti daugiau, kaip 4 — 5 km. Kiekvieną valandą reikia po 15 — 20 min. ilsėtis, žinoma, skautiškai išnaudo­jant tą laiką. Ilsintis visada nusiimti kup­rinės, atsisėsti ar atsigulti taip, kad kojos būtų kiek aukščiau pakeltos.

Savo iškilomis skautai turi pažinti sa­vo tėvynę ir su ja tvirtai suaugti, sutap­ti. Jose jie su meile ir praktiškai pažįsta visai tai, ką tik užeina: kiekvieną pilį, kiekvieną piliakalnį, kiekvieną ežerą ar upę, kiekvieną akmenį, kiekvieną augalą ar gyvulį; savo krašto žmones, jų gyvenimo būdą ir papročius, jų dainas, vargus ir džiaugsmus; jų kalbą ir tarmes, tautodailę ir tautosaką. Viskas, ką jie pamato savo akimis, ką išgirsta savo ausimis ar gauna paliesti, viskas patampa jiems gyva tikrenybe. Iškila nėra tuščias žaidimas ar prasimanymas. Ji reikalauja iš skauto ir tam tikro pasiruošimo, ir pasiryžimo, ir atsidavimo; ji moko skautą žiūrėti atviro­mis akimis ir viską pažinti ir pamilti tik­ra meile. Skautas nuoširdžiai džiaugiasi žaliu mišku, džiaugiasi visa gamta, ste­bisi gražiais mūsų kaimo trobesiais ir kryžiais, ir tas viskas jam teikia didžiau­sio malonumo ir naudos. Tik tas gali rasti, kas tikrai ieško, tik tas gali matyti ir pergyventi, kas tikrai žiūri. Skautas vi­sada sugeba rasti ko nors naujo, nors jis tą patį mišką, tą patį medį, tą patį gy­vulį ar tą pačią gėlę jau dešimtą ar dvi­dešimtą kartą matytų. Viską jis tikru jausmu pergyvena. Vargšai yra tie jau­nuoliai, kurie pasaulyje nieko naujo ne­beranda, kurių niekas nebestebina, ku­rie tariasi jau viską pažįstą, kurių nei įvairiaspalvės pievų gėlės, nei pavasario grožybės, nei margieji rudens miškai nebedžiugina. Jiems pilkas yra visas pasau­lis, kai skauto pasaulyje visada kaitri ir giedri saulutė šviečia.

Tad, skautai, iškylaukite, ir patys pa­matysite, nesigailėsite.

“Skautų aidas” 1931 nr. 6 – 12

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia