Nors šiame įraše dėstoma informacija visų pirma skirta skautams, tačiau ji, kuo puikiausiai tinka visiems be išimties keliautojams. Nors kai kuria čia pateikiama informacija jau yra pasenusi, tačiau daugeliu patarimų galima kuo puikiausiai pritaikyti ir mūsų dienomis.
Kaip ruošti įdomias ir naudingas iškylas
Nors mes ir dažnai ruošiame „iškilas“, bet retai jos tėra vykusios, retai jos tėra naudingos ir kartu įdomios, dažniausiai net visiškai nevertos skautiškų iškilų vardo. Kartą pastebėjau, kad vienas skautų vyčių būrelis visai neiškylauja. Paklausiau būrelio vado, kodėl taip yra. Na ką, sako, koks čia įdomumas sekmadieniais nusibastyti kur į mišką, patiems išsivirti pietus, paspardyti futbolą ir vėl grįžti namo? Žinoma, jokio, atsakiau aš. Ar ne geriau, sako jis, tą patį sekmadienį pasilikti namie, susitikti su kuo nors, pasivaikščioti gatvėmis; juk jei nori, tai ir čia gali paspardyti futbolą. Čia tai aš jau nebesutikau. Ne, jei jau nemokame iškylauti, tai dar nereiškia, kad neturime mokytis ir neturime iškylauti. Iškylose galima išmokti tiek daug gera ir naudinga. Ir kartu tos iškilos yra tiek pat įdomios, o gal net dar ir įdomesnės už stovyklas. Kas vieną kartą yra buvęs stovykloje (žinoma, mažiausia vidutiniškoje, jei jau ne geroje), tai to ir su „lazda“ nebepriversi namie tupėti, kai kiti stovyklauja. Taip pat yra ir su tikrosiomis skautiškomis iškilomis.
Daugelis skiltininkų nusiskundžia, esą skiltyse nesą kas daryti, skilčių sueigos esančios neįdomios, gaišinamos vien tik rengimuisi į laipsnius, skautai nesilanką, gerai nesugyveną ir t.t. Bet kaip tik tas parodo, kad skiltis blogai vedama. Tokiems skiltininkams aš nesakysiu: meskit darbą ir eikit, kur norit. Ne! Pirmas dalykas: išmokit gerai iškylauti ir ruoškit iškylas. Tada vaizdas per trumpą laiką visiškai pasikeis: darbo, ir tai įdomaus darbo, bus begalės, skautai bus patenkinti, į patyrimo laipsnius praktiškai, be jokio sauso „rengimosi“, prisirengs, sugyvenimas bus kuo didžiausias, visi jausis vienos šeimos nariais. Iškilose skautai kartu būna ir susidaro savotiška šeima, visi yra vienas kitam broliai. Čia išmoksta jie vienas kitam padėti. Ir čia užsimezgę draugystės ryšiai yra tokie stiprūs, kad jie dešimtmečiais nenutrūksta. Tik, žinoma, viskas turi būti daroma tikra skautiška dvasia. Be to, iškilos — tai geriausia savarankiškumo mokykla, nes čia viską tenka savarankiškai patiems susigalvoti ir patiems pasidaryti. Ypač daug reikšmės iškilose reikia kreipti į skauto būdo sudarymą. Ištižėliai ir išlepėliai gali tapti tvirtais, vikriais ir ryžtingais; tinginiai — darbščiais ir stropiais; išsiblaškėliai — tvarkingais, egoistai išmoksta altruizmo.
Iškylos leidžia skautams tiek mokykloje, tiek sueigose įgytas žinias praktiškai pritaikyti, labiausiai tinka praktiškajam auklėjimui. Žavingoji mūsų krašto gamta ne tik gaivinančiai veikia skauto širdį, ir sielą, bet taip pat leidžia jam atsigauti, pasilsėti ir vėl susikaupti naujų jėgų tolimesniam darbui mieste. Jei skautai eina iškylauti, tai jų iškilos visai nėra panašios į paprastas ekskursijas ar į šiaip žmonių pasivaikščiojimus po miesto apylinkes. Iškilose jie užsigrūdina ir kūnu, ir siela, ir jausmais, ir valia, ir tolimesnio gyvenimo kelias jiems pasidaro nebe taip slidus ir pavojai nebe taip baisūs, kaip nebuvusiam skautu ir skautiškai neiškylavusiam. Be to, iškilose mes pažįstame savo kraštą, jo gamtą, žmones, jų gyvenimą ir papročius.
Nesiimu smulkiai įrodinėti iškilų reikalingumo ir naudingumo. Pabandykit tik padaryti kelias tikrai skautiškas iškilas, ir patys įsitikinsite, ką jos duoda ir ko jos yra vertos. Tad trumpai,—mokykitės iškylauti ir iškylaukite!
Vadovavimas iškiloje
Iškilos vadu gali būti tas, kuris sugeba suruošti gerą iškilą ir jos metu taip vadovauti, kad ją būtų galima skaityti gerai pavykusia. Vadas turi būti puikus, geras vyrukas, kitų aukštai vertinamas ir gerbiamas, kuriam kiti patys savo valia pasiduoda ir noriai klauso; jis turi būti sumanus, vikrus, savarankiškas ir vispusiškas. Žinoma, tas dar nereiškia, kad jis turi mokėti geriausiai žaisti, kuo nors griežti, dviem ar trimis balsais dainuoti, galėti kuo toliausiai nušokti, kuo greičiausiai bėgti, kuo garsiausiai švilpti ir kuo daugiausiai valgyti. Taip pat negalima iš jo reikalauti, kad jis mokėtų kuo daugiausiai papasakoti apie kiekvieną akmenį, kiekvieną žolelę, kad žinotų kiekvienos užeitos pilies, miestelio ar kaimo istoriją. Žinoma, juo daugiau jis viso to moka ir žino, tuo geriau. Taip pat iškylaujančių tarpe jis neturi būti pats stipriausias „jautis“ — didžiausias darbininkas, kuris pats vienas ir malkų pririnktų ir vandens prineštų, ir valgyt išvirtų, ir nakvynę surastų, ir išlaidų knygutę vestų, ir, pagaliau, visus savo skaučiukus — baltarankius paguldęs gerai apklostytų ir iš ryto pirmas atsikėlęs jiems kakavos išvirtų. Ne, taip neturi būti. Iškilos vadas pirmiausiai turi būti geras organizatorius, stovėti virš viso to, viską organizuoti, tvarkyti, duoti nurodymų ir padėti viską pravesti. Bet tas nereiškia, kad jis niekur savo pirštų neprikištų. Iškiloje jis nėra pirmasis iš sau lygių, jis stovi kiek aukščiau už visus kitus. Be to, jis turi labai gerai sugebėti palaikyti drausmę, kiekvienas jo nurodymas turi būti greit, noriai, sąžiningai ir drausmingai išpildytas. Neryžtumas čia taip pat yra ne vietoje, kaip paliepimų skubumas ir neapgalvotumas. Bet jis turi atsižvelgti, kiek tas yra galima, ir į iškylaujančių norus ir pageidavimus. Taigi, didelio mokslo čia nereikia, ir kiekvienas skiltininkas, kiek pasimokęs, sugebės iškilas sėkmingai rengti ir jas pravesti.
Iškylaujantieji
Geriausias ir tikslingiausias iškylaujančių skaičius priklauso nuo daugelio aplinkybių. Tačiau niekad nereikia atsisakyti nuo iškilos, jei tik ir du dalyviai tesusirastų. Gyvenimas jau parodė, kad iškylavimas dviese nė kiek nėra blogesnis ir nuobodesnis, kaip iškylavimas su visa skiltimi. Tačiau niekad nepatarčiau iškylauti didesniais būriais, kaip po 8 — 10 skautų. Šitas skaičius yra geriaūsias ir tikslingiausias, bet ne būtinas. Pasiimant į iškylas ir palapines, jis gali būti ir didesnis, iškylaujant be palapinių, lengviau yra rasti ir gauti nakvynę mažesniam skautų skaičiui. Mažesnis skaičius yra geras ir tose iškilose, kurių svarbiausias tikslas yra gamtos (geologijos, mineralogijos, botanikos, zoologijos) stebėjimas.
Vienu žodžiu, geriausia yra iškylauti skiltimis, bet reikia stengtis, kad skilties skautai būtų kiek galima vienodesnio amžiaus ir pajėgų: niekad nereikia didelio arklio greta su mažiuku į vežimą kinkyti. Jei skiltyje skautai kiek ir nesugyvena (ko niekad neturėtų būti), tai iškilose jie greit pasidarys neperskiriami draugai ir niekad neužmirš savo draugystės ir savo bendrų pergyvenimų. Tam užtenka jau kelių iškilų.
Visada reikia daboti, kad stipresnysis silpnesniajam, žinoma, ne tingesniajam, padėtų. Savaime suprantama, jis turi pasiimti dalį silpnesniojo naštos, o kartais net ir visą jo kuprinę.
Iškylos tikslo nustatymas
Be tikslo skautai nieko nedaro. Savaime suprantama, iškylomis skiltis turi pirmiausiai gerai pažinti savo gyvenamosios vietos apylinkes, turi būti bent kelis kartus trumpesnes (vienos, pusantros dienos) iškylas padarę, o tik tada ryžtis ilgesnėms, kelių dienų, savaitės ar poros savaičių iškyloms — stovykloms. Pirmas dalykas — gerai ir vispusiškai pažinti savo apylinkes. Kartais kuri nors skiltis daro iškylas tik į pietus ar šiaip į kurią nors pusę nuo savo gyvenamosios vietos, kadangi ten yra gražūs miškai ar šiaip reginiai; kita net priėjusi pirmą pakrūmę, sustoja, susiranda gerą vietą pietums išsivirti, verdasi ir valgo pietus, pažaidžia — ir vėl namo! Vargšes yra tokios skiltys, dėl to jų skautai ir nemėgsta, nes nemoka, iškylauti.
Pirmutinis iškylų tikslas — pažinti ir planingai išvaikščioti kuo artimiausias gyvenamosios vietos apylinkes. Ir taip naujokas skautas turi jas pažinti skilties iškilose per vienus metus nuo įstojimo skiltin. Šitokias iškilas reikia, pav., taip sutvarkyti: pirmą šventadienį daroma iškila į šiaurę, antrą — į pietus, trečią — į rytus, tada į vakarus, o 5-tą sekmadienį turi būti kas nors ypatingo, sakysim vienos ar poros dienų iškila kur į tolimesnes apylinkes, kad ir kokį 50 — 100 km. nuo gyvenamosios vietos. Dabar ypač yra patogios sąlygos tokioms iškiloms, kai gelžkelių tarifai skautams yra taip papiginti, kad jau 3 skautai gali važiuoti už ketvirtadalį kainos. Po to vėl pradėkit iš naujo nuo artimųjų apylinkių. Niekad netruks vietų, kur galima būtų keliauti, nes jau vien oro ir gamtos keitimasis reikalauja kiekvieną vietą 4 kart per metus (pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą) aplankyti. Kiekvieną kartą rasite nepaprastai daug naujo, nors ir visiškai į tas pačias vietas ir tais pat keliais keliautumėte.
Taip vienadienėmis iškilomis, be ilgesnių važiavimų gelžkeliais ir kitomis susisiekimo priemonėmis, galima pažinti savo tėviškės apylinkes 20 — 25 km. spinduliu. Pusantradienėmis (nuo šeštadienio po pietų iki sekmadienio vakaro)
ir dvidienėmis iškilomis pažinsite kiek tolimesnes apylinkes. Savaime suprantama, šiose iškilose pradėsime žygiuoti nuo tų vietų, kurias jau būsime pažinę vienadienėmis iškilomis, tas vietas pervažiuodami kokia nors susisiekimo priemone. Taip nuosekliai eidami toliau, pamažu didžiosiomis iškilomis (po vieną ar porą savaičių) atostogų metu per kelioliką kartų pažinsime visą savo tėvynę.
Tačiau nereikia iškylauti neplaningai ir nenuosekliai, mėtytis iš artimųjų į pačias tolimiausias apylinkes, iš vieno krašto galo į kitą. Pamažus ir nuoseklus viso krašto pažinimas yra kur kas vertesnis už bendrą krašto vaizdą, įsigytą besiblaškant iš vieno galo į kitą. Iškilose visada turi būti šiek tiek planingumo, bet ir gražiausi planai kartais būna visai pašalinių dalykėlių niekais paverčiami ar labai apsunkinami: pinigai, gražus oras, atostogų ilgumas turi savo įtakos. Negalima iškilų matematiškai apskaičiuoti: važiuosime čia, čia ir čia. Labai dažnai jas nusveria specialus noras ką nors pamatyti, aplankyti, pažinti, kartais net ką nors padaryti, traukimas į tolį ir nuotykių ieškojimas. Gražus draugo papasakojimas, knyga, gražūs paveikslėliai, nepaprastas atsitikimas ar nuostabi istorija gali mane taip paveikti, kad aš, nežiūrėdamas visų apskaičiavimų, tą vietą ar daiktą būtinai aplankysiu. Bet tas turi būti tik iškylavimo išimtis, o ne taisyklė. Reikalavimas iš žinomos apylinkės keliauti į nežinomą visada palieka, ir jei tektų kokią nors vietą peršokti, tai bent vėliau reikia ir ją aplankyti. Kiekvienas skautas turi visą savo kraštą išvaikščioti ir pažinti, bet ne pasitenkinti tik, taip sakant, pavyzdžiais iš įvairių krašto vietų: kiek iš Žemaičių, kiek iš Aukštaičių, kiek iš Dzūkų. Ir iš tikro, kiek naudos turi tas, kuris, norėdamas susipažinti su kokios nors knygos turiniu, paskaito kelis pirmutinius, vidurinius ir paskutinius puslapius, visus kitus, ypač ne tiek įdomius, apleisdamas?
Žinoma, mūsų tėvynėje yra ir gausiau gamtos grožybėmis apdovanotų vietų, kurios kiekvieną labiau traukia, negu ne taip gražios. Tačiau skautai neturi ribotis gražiosiomis vietomis, turi iškylauti ir pažinti ir negražiąsias vietas. Iškilos pasidarys ir čia įdomios, jei daugiau dėmesio bus kreipiama į žmonių gyvenimą, jų papročius, tarmes, tautosaką ir tautodailę, į tų kraštų ūkio ir pramonės pažinimą. Be to, šiokios vietos visada turi kokių nors savo įžymenybių ir garsenybių.
Ne tiek nuotykių gausumas, pergyvenimų įvairumas ir vietos įžymenybės padaro iškilą įdomią ir naudingą, kiek pergyvenimų gilumas ir nuodugnumas. Vienokių reginių pasikeitimas kitais, kalbos ir tarmių kitimas, papročių ir gyvenimo skirtingumas, gyvulių ir augalų pasaulio savotiškumas, — visa tai pažįstama ne iš traukinio ar automobiliaus lango, pervažiuojant per kraštą, bet tikrosiomis skautiškomis iškilomis.
Kiekviena iškila turi turėti aiškų tikslą. Jei reginių ir žemės paviršiaus, geografiškas krašto pažinimas pirmon vieton statomas, galima daryti iškilas į kalnuotas, lygias, miškuotas vietas, galima keliauti upėmis, miškais, laukais, ežerais. Jei kitą kartą labiau įdomaujamasi tautos ir gyventojų pažinimu, reikia keliauti į Klaipėdos kraštą, Žemaičius, Aukštaičius, Suvalkus, Dzukus ir p. Taip pat iškilas gali nulemti istorijos ir gamtos mokslų tikslai: tada keliaujama į istorines vietas, pilių griuvėsius, piliakalnius, alkvietes arba į pasižyminčias savo skirtinga augmenija ir gyvulija vietas. Pagaliau, tikslu galime pasistatyti aplankyti kitus skautus, pasižiūrėti, kaip jie gyvena, ką jie veikia, patiems iš jų pasimokyti ir juos pamokyti. Tačiau geriausiai būna, kai visi tikslai daugiau ar mažiau susijungia,žinoma, vienam kuriam labiau vyraujant už kitus. Niekad nereikia, pav., pasistačius tikslą kurią nors gražią gamtos vietą aplankyti, tiesiai drožti į ją, jei pakelyje, kad ir kiek didesnį vingį tektų padaryti, galima aplankyti įdomių savo tarme, ar tautiniais rūbais, ar geologijos atžvilgiu vietų; arba lankant kurios nors pilies griuvėsius, nepasukti į šalį, kur yra gražus ežeras ar upė, kur butų galima išsimaudyti; ar kur į įdomią savo gyvulija ar augmenija vietą. Tą pačią progą reikia įvairiais atžvilgiais išnaudoti.
Prisiruošimas iškylai. Geras iškyos, ypač ilgesnės, pavykimas labai priklauso tinkamo prisiruošimo. Reikia būti taip gerai kelionei prisiruošusiam, kad svetimoje apylinkėje nebetektų niekieno kelio klaustis, kad apie tos apylinkės praeitį, dabarties stovį ir visas įžymenybes daugiau žinoti, kaip kad tų apylinkių patys gyventojai žino. Kur kas geriau, naudingiau ir įdomiau pavyksta dviejų savaičių iškila, jei prieš ją buvo vieną savaitę ruošiamasi, negu kad viso mėnesio kelionė su poros dienų pasiruošimu. Visada pirmiau reikia surinkti reikalingų žinių apie apylinkę, kur norima iškylauti, įgyti tos apylinkės bendrą vaizdą, ir tik tada tepasirinkti kelius, kad neaplenkti pačių įdomiųjų ir esmingųjų vietų, keliaujant visiškai nevertu keliu.
Savaime suprantama, jog ne vienas pats skiltininkas turi prisiruošti iškilai taip, kad galėtų savo skautams gamtos, istorijos ir geografijos paskaitas skaityti apie visus sutinkamus daiktus. Visi skautai turi savo žiniomis gerai pasiruošti iškilai. Aišku, skiltininkas negali būti visose srityse taip gerai informuotas, kad apie kiekvieną iškiloje pastebėtą daiktelį galėtų paaiškinti. Todėl šiuo darbu reikia taip pasiskirstyti, kad vienas skautas labiau orientuotųsi apie tos vietos istorinius dalykus, kitas apie geografinius, dar kitas apie gamtos, dar kitas apie žmones, jų papročius, tarmę ir t. t. Visada skiltyje bus vienas labiau prie vieno, kitas prie kito linkęs, todėl šiuo darbu ir reikia sulig palinkimų pasiskirstyti. Kiekvienas galės apie iškiloj sutinkamus savo srities dalykus kitiems ką nors papasakoti. Iškila bus vaisingesnė, jei istorikas žinos, ko jam, gamtininkas — ko jam ir p. iškilos metu ieškoti. Tada ir iškilos bus vispusiškos, ir kiekvienam įdomesni daiktai ir vietos bus aplankomos.
Pasistačius tikslą aplankyti kurios nors vietos skautus ar jų rėmėjus, niekad nereikia išnaudoti jų vaišingumo, nenorint ar negalint vėliau iš savo pusės tuo pačiu atsimokėti. Skautai neturi kur nors nuvykę pas kitus skautus ar jų rėmėjus mielai apsistoti, apsinakvoti, gardžiai valgyti, o šiems juos aplankius teisintis, kad pas vieną „dėdė“, pas kitą „teta“ atvažiavusi, dar pas kitą skalbiniai plaunami, ir jie negalį suteikti nakvynės ir vaišingumu už vaišingumą atsimokėti. Tai butų visai neskautiška.
Tinkamai ruošiantis iškilai, reikia įsigyti žinių, kur joje keliauti, ką aplankyti, ko pasižiūrėti ir p. Šitų žinių galima rasti knygose, kad ir geografijos, gamtos, istorijos vadovėliuose, jei jau nebūtų parašyta specialių knygų apie tas vietas. Taip pat reikia įsigyti gerų ir smulkių tos apylinkės žemėlapių, kur žadama keliauti.
Tik susidarius bendrą nuovoką, kas reikės aplankyti, galima, naudojantis žemėlapiu, nusistatyti iškilai kelius ir planą kiekvienai dienai skyrium. Čia apskaičiuojamas nuotolis, kiek manoma nueiti, kartu su visais vingiais ir pasisukimais iš kelio. Nepamirškit, kad jaunesnės ir neįgudusios skiltys per dieną nesuvaikščios daugiau, kaip 10 — 15 km., o prityrusios ir įpratusios — 20 — 25 km. Daugiau niekad nereikia stengtis nueiti per dieną, nestatyti jokių „rekordų“, nes, kitaip, iškilos bus bevertės, viskas bus tik paviršutiniškai matyta, ir jei tokio iškylautojo kas paklaus, ką matei, ką patyrei, tai jis nedaug temokės papasakoti.
Tiek ruošiantis iškilai, tiek iškylaujant, visada pagrindu reikia imti silpniausiojo skauto, o ne vidutines skilties pajėgas, ir prie silpniausiojo visiems prisitaikyti.
Neteisinga būtų jau iš anksto visai smulkmeniškai išsidirbti planą ir paskui, kas bus, tas tebūnie, vergiškai jo laikytis. Tačiau neteisinga būtų ir visai be jokio plano keliauti. Reikia visada numatyti, kad užtektų laiko pakelyje apžiūrėti pilis, piliakalnius, miestelius, bažnyčias, užsilipti kur ant aukšto kalno ar šiaip kokioje gražioje vietoje pasilsėti, išsimaudyti. Iškylauti aš patarčiau pėstiems, ne dviračiais. Dviratis iškiloje sudaro daug nepatogumų: juo būtinai turi laikytis kelio, ir tai gero kelio, nepasuksi kur į šalį, neužsilipsi ant gražaus kalno. Pėsčias gali visur prieiti, visur užsilipti, jokio kelio nesi reikalingas, gali tiesiai eiti per miškus ir laukus, ką įdomesnio pamatęs tuoj išsisukti iš kelio. Bet tas nereiškia, kad visai nereikia iškylauti dviračiais, ypač ilgesnėse iškilose. Kaip dviračiu, taip ir laiveliais, baidarėmis galima iškylauti, tokios iškilos kartais būna įdomesnės už pėsčiųjų, bet niekad nereikia vien tik dviračiais ar baidarėmis iškylauti.
Traukinį ir kitas susisiekimo priemones patarsiu tik tiek naudoti, kad kuo greičiau pervažiuoti jau pažintas vietas ir, išimtinai, norint kur toliau nuvažiuot iškylaut. Bet atsiminkite: tikra iškila prasidės tik išlipus iš traukinio. Važiuojant tik 2 dienų iškilai, nepradėkite kelionės traukiniu vėlai vakare ir nevažiuokite visą naktį: iš ryto visi bus pavargę, ir iškyla neatsieks nė trečdalio savo tikslo, tada bus viskas nebeįdomu. Tokiais atvejais reikia taip susitvarkyti, kad dar temstant apleisti traukinį ir susirasti nakvynę. Kelionę traukiniu, žinoma, tik ilgesnėse iškilose, turint daug laiko, galima įdomiai ir naudingai sutvarkyti, dažnai ją pertraukiant.
Rengiantis iškilai, reikia iš anksto apskaičiuoti visas išlaidas, gelžkelio, žemėlapių, indų, maisto ir kitas, ir apie tai pranešti skautams. Geriau nustatyti kainas kiek didesnes, turint galvoje visokius netikėtumus, iš anksto surinkti pinigus, o jei kiek liks, kiekvienam grąžinti iškilai pasibaigus. Prie didžiųjų iškilų išlaidų padengimo turėtų prisidėti skilčių ir draugovių kasos. Keliaujant visos išlaidos turi būti smulkiai surašomos.
Be gerų žemėlapių nepadarysite vykusios iškilos. Geriausiai tinka vokiečių generalinio štabo smulkūs žemėlapiai 1 : 100 000 maštabe (galima gauti Vokiečių knygyne, Kaune, Laisvės al.). Jais naudojantis galima visur keliauti. Tačiau ir geriausi žemėlapiai nieko nepadės, jei nemokėsime jų skaityti. Kas skautų dar nemoka skaityti, turi išmokti, nes pirmajam laipsniui vistiek reikės išmokti. Prityrę skautai iš žemėlapio kur kas daugiau gali išskaityti, negu kad šiaip net 1-mo laipsnio skautai mano. Kiekvienas skautas turėtų bent savo apylinkės tokius smulkus žemėlapius turėti ir iškilose stropiai jais naudotis ir tuo būdu lavintis juos skaityti. Jei visoj skiltyj tebūtų tik vienas žemėlapis tos vietos, kur iškilaujama, tai skiltininkas iškilos metu turi duoti kiekvienam skautui bent pasižiūrėti jį ir surasti nueitą kelią, bet dar geriau, kad kiekvienas skautas paeiliui pasiėmęs jį vestų visus kitus numatytu keliu, žinoma, skiltininko prižiūrimas. Dėl vietos stokos negaliu čia kalbėti apie pačią žemėlapių skaitymo techniką ir topografijos ženklus, tai kiekvienas skiltininkas ar draugininkas paaiškins savo skautams. Keliaujant su žemėlapiu svarbiausia yra visada žinoti, kurioje vietoje esama, ir nustatyti žemėlapyje tą vietą. Žiūrint į žemėlapį, visada reikia jo šiaurinę dalį atkreipti į šiaurę. Pakelyje visada sekti visokius požymius, iš kurių galima būtų spręsti, kurioje vietose esama. Pav., einame tik perėję žemėlapyje pažymėtą kaimą; po 5 minučjų prieiname dar vieną namuką; pasižiūrim į žemėlapį, — taip, jis yra; už 700 metrų turi būti kryžkelė, taip, yra; dar už 300 metrų kelias pasisuka, leidžiasi pakalnėn, kur turi būti upelis ir miškas; tikrai, taip ir yra.
Tik taip naudojantis žemėlapiu, beveik visai negalima nukrypti nuo užsibrėžtojo kelio. Jeigu kas nors tik kiek nebeatitinka, tai dviguba atyda reikia sekti visus požymius. Nustatant kelio kryptį, visada reikia įsidėmėti, kurion pusėn kelias veda. Jei jūsų kelias veda į pietus, o jūs beeidami apie 12 valandą pastebėsite, kad saulė jums šviečia ne iš priešakio, bet iš kairės, reiškia, jus nuklydot nuo kelio ir einat į vakarus. Nustatant žemėlapio šiaurinį šoną į šiaurę, visada reikia naudotis kompasu, o jo neturint, šiaurę galima surasti laikrodžiu ir iš įvairių gamtos požymių, ką jau kiekvienas II-jo laipsnio skautas gerai moka (tik ne teoretiškai išmokęs ir išlaikęs kvotimus!). Keliaujant tiesiai per mišką be jokio kelio, lengviau galima iškrypti iš tikrojo kelio, bet tas vis tiek yra įdomiau ir geriau, negu keliauti plentais ir vieškeliais. Čia irgi iš įvairių požymių galima nustatyti žemėlapyje, kur esama. Jei jau visai paklydot, nereikia nusiminti ir karščiuotis: tik ramumas ir šaltumas vėl jus išves į tikrąjį kelią. Karščiuojantis dažnai pasitaiko, kad vis ratu sukiesi, ir nekaip negali išeiti iš tos pačios vietos. Šunies suloiimas, gaidžio sugiedojimas gali išvesti į tikrąjį kelią. Visai paklydus, reikia eiti kuria nors viena kryptimi ir visai nesisukinėti.
Anksčiau ar vėliau išeisite iš miško, o tada nebesunku bus susirasti.
Darbo pasidalinimas iškilos metu
Geram iškilos pavykimui beveik svarbiausia yra tinkamas darbo pasidalinimas. Jau buvo sakyta, kad viso darbo negalima užmesti skiltininkui, jis turi būti labai tiksliai ir planingai padalintas tarp visų skautų. Gerai susigyvenusioj skiltyje visada atsiras savanorių, kurie rinks malkas, nešios vandenį, pirks maistą, virs, plaus ir t. t.
Ir jei ko niekas nenorėtų dirbti, tai tada tik skiltininkas paskiria. Tačiau tokių pavyzdingų skilčių nedaug. Todėl visada iš anksto tenka pasidalinti darbu, ką kas iškiloje dirbs. Negera yra visai iškilai, ilgesnei kaip 2 dienos, skirti pastovius virėjus, pastovius malkų ir vandens nešėjus ir t. t. Kiekvieną dieną, jei iškila ilgesnė, kaip 2 dienos, turi būti kiti virėjai, kiti malkų nešėjai ir t. t. Vienadienėse ir dvidienėse iškilose kiekvieną iškilą turi būti nauji virėjai, maisto rūpintojai, vandens nešėjai ir t. t., Iškilose kiekvienas skautas turi išmokti visų pasitaikančių darbų, turi atlikti visas pareigas. Todėl kiekvieną dieną ar iškylą ir reikia keistis darbais. Tik šiuo keliu galima ateičiai paruošti tinkamų skiltininkų ir vadų. Kaip geriausia ir tikslingiausia pasiskirstyti darbus, paaiškės iš žemiau dedamų lentelių.
Šitoks darbų pasidalinimas tinka ir dežuruojančiai skilčiai stovykloj, norint, kad būtų tvarka ir pietūs niekad nepasivėluotų. Juo daugiau skautų iškylauja, tuo geriau galima pasidalinti darbu ir tuo mažiau kiekvienam jų tenka dirbti. Jei tik galima, kiekvienam darbui visada reikia skirti po du skautus. Labai svarbu, yra, kam kokį darbą pavesti. Tokie du ar keli darbai, kurie turi būti vienu laiku atliekami, negali būti niekad paskiriami vienam ir tam pačiam skautui. Taip, norint, kad būtų tvarka ir kad pietūs visada savo laiku būtų išverdami, niekad nereikia paskirti tiems patiems skautams malkų rinkimo ir vandens nešimo. Taip pat tie darbai negali būti paskiriami maisto pirkėjams arba virėjams. Kitaip, bus sugaištama labai daug laiko, kai tie patys skautai turės ir maisto, ir malkų, ir vandens parsinešti, ir valgyti virti. Vandens nešiotojams labai gera yra skirti ir indų plovimas, nes jie jau žino, kur vanduo gaunamas, parsineš jo iš anksto užtenkamai ir taupys jį. Žinoma, jie plauna tik bendrus ir virtuvės indus, o kitus indus kiekvienas skautas išsiplauna pats savo. Nakvynės ieškotojai turi rūpintis ir tuo, kad nakvynės, sustojimo ir virtuvės vietos būtų švariai apleidžiamos.
Darbų pasiskirstymas 10 skautų skilčiai (be skiltininko)
Malkas rinkti | Virti maistą | Vandenį nešioti ir indus plauti | Nakvyne rūpintis ir švarą palaikyti | maistą supirkinėti | |
---|---|---|---|---|---|
I-a diena | A ir B | C ir D | E ir F | G ir H | I ir K |
II-a diena | C ir D | E ir F | G ir H | I ir K | A ir B |
III-a diena | E ir F | G ir H | I ir K | A ir B | C ir D |
Darbų pasiskirstymas 6 skautų skilčiai (be skiltininko)
Maistą supirkinėti ir ruošti | Malkas rinkti, rūpintis nakvyne ir palaikyti švarą | Nešti vandenį ir plauti indus | |
---|---|---|---|
I-a diena | A ir B | C ir D | E ir F |
II-a diena | C ir D | E ir F | A ir B |
III-a diena | E ir F | A ir B | C ir D |
Visu darbu reikia aiškiai pasiskirstyti dar prieš išeisiant iškylauti, kad kiekvienas iš anksto žinotų, kas kam teks dirbti, ir paskui iškiloj nebesiginčytų, kam virti, kam indus plauti ir p. Jei iškila yra kelių dienų ir kas dieną keičiamasi darbu, tai skiltininkas jau iš vakaro turi nurodyti, kam kas ryt reikės dirbti. Niekad nereikia du neprityrusius ar du prityrusius skautus skirti tam pačiam darbui dirbti, bet, kiek tas galima, visada naujoką ar mažiau prityrusi su daugiau prityrusiu.
Gera iškilos nuotaika ir geras pasisekimas labiausiai ir priklauso tikslaus ir planingo darbo pasiskirstymo ir dar tikslesnio jo įvykdymo. Tuo pačiu išvengiama didelės netvarkos ir daug laiko sutaupoma: per kelias minutes puodas gali jau ant ugnies stovėti, nes ir maisto, ir malkų, ir vandens jau bus pakankamai, ir pietų virimas neužsitęs nežmoniškai ilgai; taip pat per kelias minutes gali būti pastatyta ir nugriauta palapinė. Iš anksto nepasiskirsčius ar blogai pasiskirsčius darbu, visada pasitaiko, kad skautai pirma visi bendrai pasistato virtuvę, tada pastebi, kad vandens nėra, lekia visi vandens nešti, o tada pasigenda malkų, maisto ir t. t. Gerai pasiskirsčius, ir maistas, ir vanduo, ir malkos vienu metu plaukia į virtuvę, o virėjams belieka tik pasistatyti virtuvę ir tuoj pradėti virti. Be to, visada atpuola nemalonūs raginimai, bėk tą, bėk tą padaryti, kai visi iš anksto tiksliai žino, kas jiems daryti ir kiekvienas sąžiningai savo darbu rūpinasi. Tada ir nuotaika visų bus gera, ir visiems “kaip ii pypkės” seksis.
Be šito mechaniško darbo pasiskirstymo tenka dar ir vadovaujamuoju darbu pasiskirstyti. Juo yra pasiskirstoma visos iškilos laikui.
- Skiltininkas: rūpinasi bendra tvarka, ieško kelio ir nakvynės, veda bendrą kasą;
- Paskiltininkas: turi ir išdavinėja pinigus maistui, veda išlaidų knygutę; rūpinasi maistu;
- Vyriausias skautas: dalina darbus, žiūri ir rūpinasi bendruoju turtu (puodais, palapinėmis ir t. t.).
Likusieji paeiliui veda dienyną, rūpinasi visiems papasakoti apie sutinkamus daiktus geografijos, gamtos, istorijos ir kitais atžvilgiais kuo taip pat rūpinasi ir pirmieji trys.
Šituo vadovavimo darbo pasiskirstymu pasiekiama, kad visi padeda skiltininkui skiltininkas, iš savo pusės, supažindina skautus su vadovavimu iškiloms, pratina visus prie savarankiškumo, parodo skautams, kad jie turi ne tiktai teises, bet ir pareigas.
Maitinimasis
Labai svarbus, ypač ilgesnėse iškilose, yra maitinimosi klausimas. Iškilose skautai daug daugiau valgo ir jų virškinimo organai veikia geriau, negu namie. Ką nors valgant, visada yra svarbiausia gerai sukramtyti. Skiltininkas turi žiūrėti, kad skautai nieko „nerytų”. Antra būtina sąlyga — visi valgiai turi būti švariai ir gerai išvirti.
Nors iškilose kūnas yra ir ištvermingesnis, daugiau pakelia ir geriau virškina, bet neturi būti užmirštama, kad mūsų virškinimo aparatas yra kiek išlepęs geresniam maistui, kurį mes gauname namie.
Nepatartina iškilose per dažnai valgyti mėsą: jai virti reikia daug laiko, sunkiai virškinama, karštomis dienomis nemaloni yra valgyti ir greit genda. Reikia stengtis kuo daugiau pieno gerti, kaip tik dažnai galima gauti. Labai gerai yra rūgusis pienas ir pasukos: tuoj atgaivina visą kūną. Maistingos yra ir įvairios daržovės ir kruopos.
Virėjai žadinami turi tuoj arba net anksčiau už kitus atsikelti ir paruošti pusryčius. Malkomis ir vandeniu turi būti jau iš vakaro apsirūpinta. Iš ryto nėra būtina virtis sriubą: pilnai užtenka arbatos, kakavos ar net šilto pieno su duona, sviestu, sūriu ar dešra. Sriubos virimas tik laiką gaišina. Gera, bet ne būtina, yra porą valandų iš ryto pakeliauti tuščiu pilvu, ir tik tada pusryčiauti. Tas ypač patartina po šaltokos nakvynės, arba jei vandens ar pieno tenka neštis iš tolo ir tam gaišti pačio brangiausio visos dienos laiko. Niekad nereikia valgyti tiek daug, kad net diržas tektų atleisti: nesveika ir, be to, sunku keliauti. Valgyti po truputį, bet dažnai. Gera yra tarp pusryčio ir pietų ir tarp pietų ir vakarienės po kokį buterbrodą suvalgyti.
Ką valgyti pietums, — priklauso metų laiko, apylinkės, skautų pažiūrų ir paties skiltininko sugebėjimo. Turtingiausias laikas yra ruduo, kada yra daug daržovių, bulvių ir vaisių. Pavasarį ir vasarą daugiau valgoma ankštinių augalų (žirnių, pupelių, pupų), bulvių ir kruopų (ryžių, miežių ir k.), skanu ir sotu yra pasidaryti kiaušinienės su lašiniukais.
Vakarienei tinka pienas, kava, arbata su buterbrodais.
Valgį gamintis ir virti turi ne kiekvienas skautas skyrium, bet visa skiltis bendrai ir kartu. Tas veikia labai auklėjančiai ir sutaupo daug laiko ir darbo. Verdant po virtuvę neturi maišytis šiam darbui nereikalingi skautai. Verda tik paskirti virėjai. Malkų ir vandens nešiotojai, atlikę savo darbą, taip pat pasišalina ir nesimaišo. Jei lietui lyjant ar šiaip (pusryčius, vakarienę) tenka virti ūkininko troboje, tai virtuvėje nesimaišo ir nesėdi visi skautai: verda tiktai virėjai. Šiuo atveju reikia visada mandagiai paprašyti šeimininkės leisti naudotis virtuve, visada pasiklausti, kur galima užkaisti puodą, iš kur imtis vandens ir malkų ir p. Nieko nedaryti nepasiklausus. Jei kas svetimoje virtuvėje šeimininkauja kaip savoje, svetimus puodus nustumia į šalį ir savuosius ten užkaičia, — nemandagu ir negražu, gadina skautų vardą. Taip pat neužmiršti pasiūlyti šeimininkei užmokėti, jei pinigų nepriima, tai gražiai padėkoti.
Verdant pietus lauke, labai svarbu pasirinkti tinkamą vietą virtuvei: malkos ir vanduo turi būti netoli. Taip pat reikia žiūrėti, kad vieta būtų graži, nes pietų metu ilsimasi, ir tą laiką reikia išnaudoti bent žiūrint į gražius reginius. Tinkamą vietą galima išsirinkti jau ir iš žemėlapio, tik čia reikia jau labai gerai mokėti jį skaityti. Galima sustoti kur ant kalno, o virti pakalnėje, prie vandens. Virti tinka upelių, šaltinių ir bendrai tekąs vanduo. Nevirintą vandenį gerti galima tik iš švarių šulinių ir šaltinių. Niekad iškiloje nereikia per daug gerti, nors ir didelis būtų troškulys, nes tai nepadės, o kūnas, dar labiau prakaituos. Tas yra tikras silpnuolis, kuris negali 2 — 3 valandas vasaros karštyje iškęsti negėręs. Iš kur imamas vanduo, ten negalima indų, kojų ar ko kito plauti. Upelyje tas galima tik kelioliką metrų pavandeniui.
Malkų virimuisi rasti nėra sunku. Reikia stengtis rinkti tik sausas šakas. Po lietaus ar lyjant, reikia laužyti sausas šakas nuo medžių, nes jos yra sausesnės, negu nuo žemės. Kai ugnis gerai įsidega, galima ir šlapiomis malkomis kūrenti. Malkas patogiausia nešti virvute ar diržu perrišus. Geriausiai kūrenti ir greičiausiai užverda, deginant 3 — 5 cm. storumo šakas. Žali medžiai blogiau dega ir mažiau duoda šilimos. Tinkamiausi — eglišakiai ir pušų šakos.
Jokiu būdu negalima virti tankumyne, vidury miško. Ugnį reikia kurti kiek smėlyje ar šiaip drėgnoje žemėje, tik ne durpyne, nes tada visa žemė užsidega. Ugnį taip kurti, kad vėjas neneštų kibirkščių ir dūmų į mišką; žiūrėti, kad arti nebūtų aukštos išdžiūvusios žolės ar javų lauko, nes jie nuo mažiausios kibirkštėlės užsidega ir beveik visai negalima užgesinti. Esant sausrai, ypač reikia saugotis. Geriausia virti nusekusių upelių vagose, paežerėse, prie upių, smėlio duobėse. Nešienautose pievose sustoti ir virti būtų neskautiška. Ugniavietę reikia apkasti raveliu, nuimant velėną, kad ugnis nepersimestų kiton vieton. Apleidžiant reikia ugnį užgesinti vandeniu ir visą ugniavietę apkasti žemėmis, kad vėjas neišpūstų ugnies. Taip pat visą sustojimo vietą reikia kuo švariausiai palikti (neprimėtyti popiergalių, užkasti visas prakastas duobutes ir t. t.).
Kaip pasidaryti iškilose (ne stovyklose) virtuvę ir kaip pastatyti puodą, matysite iš pridedamo braižinio.

Pučiant vėjui, geriausia išsikasti duobutę ir joje kūrenti ugnį, iš priešingos vėjui pusės susikasti pylimuką, kad liepsnos neblaškytų. Gerai yra turėti iš kietos vielos pasidarius tris tinkamai sulankstytus virbalus (žiūr. brėž.), įsismeigti juos į žemę ir ant jų padėti puodą. Tuo būdu virtuvė įrengiama greit ir patogiai, tik tuos virbalus reikia visada nešiotis su savim. Visada reikia žiūrėti, kad puodas nekabėtų arba nebūtų pastatytas per daug aukštai nuo žemės arba per daug arti prie žemės. Norma, žiūrint vėjo stiprumo, yra 10 — 20 cm. nuo žemės. Patartina visada prie ugnies turėti vandens, kad ištikus nelaimei ugnis būtų pačioje pradžioje užgniaužta.
Virėjas visada turi nusimanyti, kiek kokia medžiaga yra maistinga ir kaip alkani skautai, kad nei per daug, nei per mažai neišvirtų. Jau daug kas buvo nustebęs, kad ¼ kg. bulvių neužtenka žmogui pavalgyti, kai iš tiek pat kruopų daugiau, kaip pusė atlieka, ir žmogus yra sotus. Visada reikia žinoti, kiek ilgai kas verda, numatant laiką pietums.
Iškiloje visada yra geriau pietums išsivirti tik vieną gerą patiekalą, kaip porą ar tris, kiekvieno po truputį. Sriuba ir trečiasis patiekalas iškilose visada būna nereikalingi. Jie reikalauja tik daugiau indų, darbo ir laiko, o naudos mažiau, kaip iš vieno gero patiekalo. Verdant yra žinotina:
- visas daržoves galima maišyti (virti kartu) su bulvėmis, įvairiomis kruopomis ir tešla;
- visas kruopas galima maišyti su tešla ir džiovintais ar žaliais vaisiais;
- visas daržoves — su tešla, daržovėmis ir mėsa.
Verdant daržoves, nuo jų vanduo niekad nenupilamas. Taip maišant produktus, galima sugalvoti daugybę patiekalų. Valgyti sočiai, bet niekada nepersivalgyti.
Nakvynė palapinėse ir pastogėse
Palapinės tinka, bet nėra būtinas daiktas iškiloms. Ypač ilgesnėms, kaip 2 dienos iškiloms, nepatartina jų imtis, nes kaitros metu jos sudaro didelį nereikalingą svorį. Iškylaujant su palapinėmis, geriausia imti jas sudedamas iš kelių dalių, susagstomas iš kelių gabalų. Gabalus, dratinius kuolelius ir virves reik išdalinti tarp visų skautų, kad nė vienas nebūtų apsunkintas. Lazdų imtis nereikia, visada galima rasti vietoje. Neturint sudedamų palapinių, geriau imti kelias mažas, negu vieną didelę, ir tai kuo lengviausias. Tačiau dažniausiai palapinės iškilose sudaro tik nereikalingą balastą. Palapinę statyti reikia kuo sausesnėje vietoje, vengti žolynų nes ten yra drėgna. Visada geriau statyti į tokią vietą, kur visą dieną šviečia saulė, bet ne į pavėsingas ir labiau samanotas vietas. Nors tokios vietos būtų nuo vėjo neuždengtos, vistik jos geresnės už pavėsingas ir labai samanuotas vietas; vėjas pro palapinę neprapučia ir gerai pastatytos nenuverčia. Palapinės statomos ant kalnelių ir dar iš visų pusių apkasamos grioveliu, kad lyjant nepribėgtų vandens į vidų. Palapinės šonus reikia suleisti į tuos griovelius, o iš jų išimtą žemę supilti palapinėje pasienius. Raveliams reikia padaryti kelis nutekėjimus, kad vanduo juose nesilaikytų.
Paapinę reikia statyti kiek nuožulnioje vietoje, kad gulint galvos būtų kiek aukščiau už kojas, tik ne per daug. Palapinės viduj, jei tik galima, pasikloti sausų šiaudų, šieno, lapų, sausų samanų, bruknių ar mėlynių lapų (tik be uogų!) ir tik ant jų klotis patalą. Kad apsisaugojus nuo drėgmės, gera pasikloti apačioje brezentus: jų neturint, reikia ant pat žemės pridėti daug eglišakių. Svarbu įsitaisyti kiek galima patogiau, nes nuo patogaus gulėjimo pareina geras poilsis, kas iškilose labai svarbu. Kuprinė padedama pagalvio vietoje. Visi kiti daiktai taip sudedami, kad jokiu būdu neliestų palapinės šonų, nes lyjant pro tas vietas ims varvėti, nors ir geriausia būtų palapinė. Kad kūnas pailsėtų ir būtų šilta miegoti, visada reikia nusirengti ir miegoti tik su naktiniais marškiniais, susivynioti į antklodę ir nusivilktus drabužius užsidėti ant viršaus. Nusivilkti ir ant viršaus ar į apačią padėti drabužiai daug geriau šildo, kaip kad ant kūno. Miegant daug žmonių, palapinėje palikti pravirą mažą plyšį, kad įeitų tyras oras. Prieš statant palapinę neužmiršti paprašyti žemės savininko ar eigulio leidimo.
Nors ir labai gražu ir gera vartoti iškilose palapines, tačiau ilgesnėse iškilose daug patogiau yra nakvoti kur pastogėse, negu palapinėse. Labai gerai ir patogiai galima pernakvoti pas ūkininkus ant šiaudų ar šieno (visai šviežaus šieno geriau vengti, nes jis savo kvapu svaigina). Nakvyne reikia jau iš anksto pasirūpinti, dar prieš pradedant temti, nes kartais ūkininkas gali ir nepriimti nakvynėn, kad užtektų laiko dar kur kitur nueiti; be to, kaime žmonės visada eina anksti gulti, o jiems sugulus sunku bus begauti nakvynė. Ja reikia apsirūpinti, dar prieš vakarienę. Ūkininkas turi labai pasitikėti svetimais žmonėmis, jei jis juos priima nakvynėn. Todėl visur reikia stengtis kiek galima daugiau įgyti žmonių pasitikėjimo. Niekad nepatarsiu siųsti nakvyne rūpintis tuos, kurie savo diržą yra apsikabinėję visokiais peiliais, kirvukais ar net visais gaisrininkų įrankiais: žmonės gali nusigąsti, o pasėkoje to, nebus kur pernakvoti.
Jei jau vieną kartą skautai yra kokiame kaime nakvoję, tai tą tuoj galima matyti iš to, kaip juos priima, nes tai priklauso pirmiau buvusių skautų sudaryto įspūdžio. Jei jie sudarė gerą įspūdį, tai ir jus mielai priims, jei blogai, — sunku bus su nakvyne. Todėl, gavę kur nakvynės, visada būkite mandagūs su namiškiais. Neužmirškite ir dainų, kurios labai gerai veikia. Naudokitės kiekviena tokia proga supažindinti žmones su skautybe, nepagailėkite ir įvairių skautiškų spaudinių. Tokios nakvynės yra naudingos, nes jomis arčiau susieinama su žmonėmis, pažįstami jie ir jų gyvenimo būdas.
Šeimininkai jausis labai įžeisti, jei laisvai elgsitės, nieko nesiklausę viską imsite ir su viskuo elgsitės, kaip su savo daiktu. Jei ko nors esat reikalingi, niekad neimkit nepasiklausę. Būkit visada tvarkingi, nes niekas geriau neveikia, kaip drausmingumas ir tvarkingumas. Pagaliau, žinokite, kad iš jūsų elgesio spręs apie visus skautus, niekur nedarykite to, kas žemintų skauto vardą.
Taip pat dar su šviesa reikia pasidaryti guolį. Nakvojant ant šiaudų ar šieno, guolis įruošiamas taip: nesigulkit per daug nuožulniai, nes nepasilsėsite, bet galva visada turi būti kiek aukščiau už kojas. Nesigulkit per arti prie krašto, — naktį nejučiomis galima nukristi. Jei guolį reikia pasidaryti ant žemės ar troboje ant grindų, dirbkit viską tvarkingai, neprikreikit šiaudų. Šiaudus reikia dėti dviem sluoksniais: pirmasis turi būti skersai žmogaus kūno, antrasis, viršutinis, išilgai varpomis į kojų galą ir, storesnis. Po galvą pasidėti kuprines ar šiaudų pluoštą skersai. Nesigulti tol, kol sukeltos dulkės vėl nenukris. Prie šieno ir šiaudų galima vartoti tik elektros lemputes, jokiu būdu negalima nei degtukų, nei žvakių vartoti. Jei jau būtinai tenka užžiebti žibintuvą, tai tegu pašviečia pats šeimininkas, kol visi suguls: ir jam, ir skautams bus ramiau. Kad visiškai nuraminti šeimininką, reikia jam paaiškinti, kad niekas nerūko, ir visus degtukus atiduoti.
Kaip pasiklosi, — taip išmiegosi. Tačiau dauguma nemoka pasikloti ir blogai išmiega. Naujokai, kiek palapinėje, tiek ant šieno nakvodami paprastai iš vakaro nepakankamai apsiklosto. Prityręs skautas žino, kad iš ryto, auštant, oras labai atšąla, nors iš vakaro ir labai šilta būtų. Todėl naujokai iš ryto pradeda šalti, o tada jau ir klostymasis nelabai bepadeda. Visada reikia įsivinioti į paklodę ir antklodę ir apsikasti šiaudais ar šienu. Tada, nors vakare bus kiek per šilta, visą naktį bus gerai miegoti. Šaltesnę naktį reikia arčiau vienas prie kito gulti. Miegoti visada nusirengus, tik su naktiniais marškiniais. Prieš gulsiant visus smulkius daiktus iš kišenių išimti, surišti į nosiniuką ir padėti kur ant žemės, kad nepasimestų šiene ar šiauduose, nes tada jų jau neberasi. Be to, tokie visokie daikteliai gali pakenkti gyvuliams, jei jie juos kartu su šienu prarys. Savaime suprantama, kad ant šieno nereikia lipti su purvinais batais. Batus visada reikia palikti žemai. Kitaip, nė vienas ūkininkas neduos pašaro teršti ir neleis nakvoti.
Atsigulus reikia tuoj užmigti, neplepėti, nepasakoti visokių nuotykių nors ir labai norėtųsi. Tam užtenka laiko dieną, o naktį reikia gerai pailsėti. Čia skiltininkas turi būti labai griežtas. Iš ryto viską reikia kuo geriausiai sutvarkyti ir šeimininkams gražiomis dainelėmis padėkoti.
Nepatartina ieškoti nakvynių vien tik dvaruose ar klebonijose, nors ten ir mieliau priimtų. Reikia stengtis visur pabūtu, ypač pas ūkininkus, pažinti visus žmonių sluoksnius. Vieną kartą apsinakvokit pas ūkininką, kitą kartą pas dvarininką, dar kitą pas kunigą, mokytoją, mokykloje, dar kitą pas malūnininką. Bus ir įvairiau, ir naudingiau. Jeigu iš anksto kur užsisakote nakvynę, visada atvykite laiku. Nemandagu versti šeimininkus laukti ir pavėlavus neatsiprašyti. Kur buvot gerai ir maloniai priimti, neužmirškit gerai padėkoti ir grįžę namo dar kartą pasiųskite laišku savo padėką.
Kiek miegant palapinėj, tiek ir pastogėse, visada be antklodės dar reikia turėti ir paklodę, Tačiau ir turint paklodę nėra labai gera miegoti, nes paprastai prilenda šieno, šiaudų, samanų ir ji pati susijaukia. Geriausia yra turėti tam tikrus, kad ir iš paklodžių susiūtus, miegamuosius maišus. Tai yra šienikai, į kuriuos ne šieno prikiši, bet pats įlendi ir miegi. Jie yra vartojami vieton paklodės, ir labai patogu, kartu nebrangu ir lengva pačiam pasidaryti. Į tokį miegamąjį maišą niekad nei šieno, nei šiaudų nei kitokių purvų neprilenda, o susitepusius, kaip ir kiekvieną paklodę, galima plauti. Į jį įlindus, reikia dar užsidengti antklode, šienu ar šiaudais, — ir bus šilta ir patogu. Jį darantis reikia pasiimti dvi storas nelabai plačias paklodes arba 4,5 m. ilgio ir 75 — 80 cm. pločio storos drobės ir sulenkus sudėti taip, kaip parodyta paveikslėlyje.

Apatinei daliai užtenka 2 metrų, viršutinei 1,5 m. Ilgesni skautai turi pasisiūti atitinkamai ilgesnį maišą. Taip sudėjus, šonus reikia susiūti stipriais siūlais taip, kaip parodyta paveikslėlyje. Vieta, kur bus padedama galva, užsiuvama taip, kad iš vieno šono liktų 25 cm. plyšys, pro kurį į vidų galima būtų prikimšti šieno ar ko kito ir tuo būdu pasidaryti pagalvę. Čia prisiūti kaspinus, kurie prikimšus užrišami, Kad neprilįstų šiaudų į patį maišą, gerai galvų gale prisiųti dar uždangalą pečiams, kaip tai parodyta brėžinyje. Iškišus pro skylę galvą, uždangalas prisegamas sagomis prie viršutinės maišo dalies.
Aš patariu kiekvienam iškylaujančiam ar stovyklaujančiam pasisiūti tokius miegamuosius maišus, — tai visai nesunku, nedaug tekainuoja, yra visai menkas dalykėlis, o suteikia labai daug patogumo.
Išsirengimas
Gerai išsirengti nereiškia pasiimti su savimi kiek galima daugiau daiktų. Gerai išsirengti reiškia mokėti išsirinkti ir su savimi pasiimti tik tuos daiktus, kurie iškiloje bus būtinai reikalingi, nes čia viską nusveria daiktų svoris. Prieš įsidėdami į kuprinę bet kokį daiktelį, gerai pagalvokite:
- ar aš būtinai būsiu šio daikto reikalingas šioje iškiloje (pav., palapinės, keptuvo, baltinių pamainos);
- ar tas daiktas bendrai tinka iškiloms (pav., nertinis, seni batai, šliurės, molinė ar porcelaninė lėkštė, butelis);
- nors tas daiktas ir nėra persunkus, bet gal geriau bus jį palikti namie (pav., kirvukas, graži knyga, gitara).
Visada reikia atsiminti: juo sunkesnė kuprinė, tuo nemalonesnė pati iškila, tuo viskas neįdomiau, ypač vasaros kaitromis. Niekad nereikia prisikimšti kišenes visokių nereikalingų daiktų ir diržą apsikabinėti visokiais sunkumais nors tie daikteliai ir po keliasdešimt gramų svertų, su laiku jie pasidarys labai sunkūs. Taip pat nereikia per šiltai apsirėdyti, nors oras ir vėsus atrodytų: žygyje visada yra šilta.
Rūbai turi būti tvirti ir praktiški. Geriausiai tinka trumpos skautiškos kelnaitės ir skautiški marškiniai, sportiškos kojinės ir geri tvirti batai, kurie niekad neturi būti nauji, o jau gerai išnešioti. Nauji batai greit nuspaudžia ir nuvargina kojas, ir žygis pasidaro nebeįmanomas. Batai turi turėti gerus, jei galima, dvigubus puspadžius, patys turi būti gerai riebalais ištepti. Pusbačiai ir sandalai žygiui netinka, nes greit prisisemia smėlio ir žvyro, ir dažnai reikia nusiavinėti. Tačiau sustojus geriau tinka sporto bateliai ir sandalai, todėl vienus jų visada reikia turėti kuprinėje. Iškiloje batus iš vakaro reikia nuvalyti nuo purvo, jeigu drėgni, iškimšti popieriumi ar šiaudais ir, jeigu galima, pastatyti šiltai. Iš ryto reikia gerai ištepti riebalais.
Iškylauti geriausia yra visai be kepurės, tačiau kokią lengvą kepuraitę gerai yra įsidėti į kuprinę apsisaugoti nuo lietaus ir nuo labai karštos saulės. Be to, kuprinėje visada dar turi būti brezentinis švarkas arba lengvas guminis paltas. Tiesa, vokiečių skautai nepripažįsta guminių paltų, bet jie pasiima lengvus, šiltus ir standžius, sunkiai vandenį praleidžiančius medžiaginius paltus, kurių ir lietui lyjant nesivelka, nes vistiek jie greitai sudrėgsta ir tose vietose, kurios glaudžiasi prie kūno, praleidžia vandenį. Jie žygiuoja, kaip stovėdami, nors nuo lietaus ir kiaurai permirktų, sakydami, kad nuo to jie dar nesą persišaldę. Tuo tarpu paltą jie laiko kuprinėje ir stropiai saugo, kad jis nesušlaptų. Tačiau baigę žygį ar apsinakvoję (žinoma, ne palapinėje!) jie persivelka sausus rūbus, kurių pakaitą taip pat turi kuprinėje, ir apsisiaučia sausu ir šiltu paltu, — ir jiems nėra šalta. Tuo būdu jie sustoję nešąla ir jiems gerai, ypač, kad jie ir antklodžių nevartoja, bet įsilindę į miegamuosius maišus tais pačiais paltais apsikloja. Jei jie lyjant žygiuotų su paltu, tai vistiek jie peršlaptų ir vėliau turėtų persivilkti sausais rūbais, bet paltas liktų šlapias, ir jiems būtų šalta, nes neturėtų nei kuo apsisiausti, nei užsikloti. Guminių paltų jie todėl nesiima, kad jie nepraleidžia oro ir dėl to visas kūnas greit suprakaituoja iš vidaus, o be to, ir guminis paltas per ilgesnį laiką praleidžia vandenį. Taip pasidaro dar blogiau, nes ir iš vidaus ir iš lauko esti šlapias.
Ilgesnėms, kaip pusantros dienos iškyloms, be minėtų daiktų, į kuprinę dar reikia įsidėti vienus marškinius (viršutinius) ir kelnaites pakaitai (jie yra gera pasiimti ir pusantradienėms iškyloms, nes peršlapus galima persivilkti), kelias poras švarių kojinių ir nosiniukų. Iš kitų daiktų visada reikia pasiimti vykstant iškylon: kišeninį peilį, laikrodį, kompasą, žemėlapį, maudymosi kelnaites, vaistinėlę, kiek virvės, siūlų su adata, popierio su paišeliu (tik ne chemišku!), degtukų ir, jei turima, foto — medžiagos.
Vienadienei iškilai, be minėtų daiktų, reikia dar pasiimti puodelį gerti. Pietų geriau yra visai nesivirti, o iš namų pasiimti užtektinai buterbrodų. Žadant virti pietus, pasiimti lėkštę, šaukštą, reikalingo maisto ir puodą visai skilčiai pietums virtis.
Pusantros dienos iškilai be minėtų daiktų pasiimti: antklodę, miegamąjį maišą, naktinius marškinius, palapinę (jei žadama joje nakvoti), maisto (duonos, sviesto, sūrio ar dešros, „žaliavos“ pietums, kakavos arba arbatos, cukraus, druskos). Maistą, kaip cukrus, kruopos, miltai, reikia laikyti atskiruose drobiniuose maišeliuose. Valgymui: aliumininę lėkštę, šaukštą, šakutę, puodelį. Prausimuisi (atskirame maišelyje): rankšluostį, muilą, dantims miltelių ir šepetėlį, šukas, veidrodėlį. Pagalios, kišeninę elektrišką lemputę, virvės. Skilties turtas padalinamas: kastuvėlis, kirvukas, palapinė su reikmenimis, žibintuvas, žvakė, degtukai, virtuvės reikmenys.
llgesniai, kaip 2 dienų iškilai reikia pasiimti: tą pat, kas pusantradienei iškilai, tik maisto, mažiausiai bent dviem dienom; šepetėlį rankoms plauti, batams valyti tepalo ir šepetį (pasiima kas ketvirtas žmogus), baltinių pakaitą, siūlų, lopų. Skilties turtas: tas pats, kaip pusantradienei iškilai, tik 2 puodai pietums virti ir didelė visos skilties vaistinėlė.
Taip išsirengdamas iškilon, prieš imdamas kokį nors daiktelį, visada apsigalvok, ar jis tau iškiloje būtinai bus reikalingas.
Iškylon vykstant gerai yra pasiimti paišymui popierio ir pakelyje gražesnius daiktus nupaišyti, o charakteringesnius bent nuškicuoti. Maisto, vykstant į ilgesnes iškilas, imti tik tokio, kokio negalima gauti pirkti kas dieną pakelyje. Sviestą ir taukus reikia laikyti speciališkose aliumininėse gerai uždaromose dėžutėse, kad ištirpęs neišbėgtų. Šaukštus, šakutes, lėkštes (tik ne molines) imti kuo lengviausias, aliuminines. Puodas pietums virti turi būti pakankamai didelis: 1 skautui reikia skirti 1 — 1,5 literio puodo erdvės. Geriau imti du mažesnius, negu vieną didelį puodą: galima iš karto dviejuose virti arba viename virti, kitame vandenį laikyti. Puodų dangčiai nėra nereikalingas balastas: su jais greičiau užverda ir purvų neprikrenta. Puodo skersmuo turi santykiauti su jo aukščiu, kaip 2 : 1, dugnas turi būti platus ir su šonais susieiti apvaliu kampu. Puodus imti tik aliumininius. Be to, kiekvienas puodas turi turėti po medžiaginį maišelį, kad neteptų kitų daiktų. Keptuvas nėra būtinas. Neužmirškit pasiimti gerą didelį šaukštą košei maišyti. Gerai yra skiltyje bent kas 3 skautui turėti po “baklaškę”, aliumininę, įvilktą į milinį maišelį. Daug jokių skautiškų lazdų nesiimkite.
Knygų, išskiriant reikalingų iškilos mokslo tikslams, nesiimti, nes ir dailiosios literatūros knygos nebus skaitomos. Kas kita yra pasiimti keliaujamos vietos aprašymų. Gerai yra paimti ir sporto įrankių. Šokimui, bėgimui, akmens stūmimui, plaukimui jokių įrankių nereikia. Tačiau praverčia sviedinys ir ietis, kurią galima vartoti ir vieton skilties gairelės lazdos smagumo gali suteikti kišeninė armonikėlė ar skudučiai, bet didelių muzikos instrumentų nepatartina imtis. Jei daugelis turi foto-aparatus, pasiimkite ne visi, bet tik 1 — 2, kiti pasiims kitose iškilose. Foto-medžiaga yra perkama bendrais pinigais, bet aparato savininkas turi pagaminti visiems nuotraukų.
Ypač reikia žiūrėti, kad skilties vaistinėlė būtų tvarkoje: bintai, merl’ė, vata, jodas, šiinkspiritas, (apalpusį gaivinti), vazelinas, citrovanilija (galvai skaudant), mėtos lašų (pilvą paleidus), plėsterio.
Skiltininkas iš anksto turi tiksliai ir planingai paskirstyti, kas ką iš skilties turto turės paimti ir iškiloj nešioti. Jei skilties turto kaip ir nėra, tai skiltininkas aiškiai kiekvienam skautui nurodo, kas kastuvėlį, kas puodą ir t. t. pasiims Kitaip gali pasitaikyti, kad bus 3 keptuvai ir nė vieno puodo. Dar prieš išeisiant iškilauti reikia nutarti, kas iškiloj bus verdama, ir pasiskirstyti, kas kokių produktų pasiims. Bendro vartojimo ir skilties daiktus galima pasiskirstyti kad ir šitaip:
Skiltininkas | Paskiltininkas | 1 skautas | 2 skautas | 3 skautas | 4 skautas | 5 skautas | 6 skautas |
---|---|---|---|---|---|---|---|
Ietis, skilties vaistinėlė, kompasas | Skilties puodas, kakava, cukrus, didelis šaukštas, palapinės žibintas | Sviestas, arbata, ryžiai, kastuvėlis, virvės | Taukai, lašiniai, duona, skilties puodas, siuvimo prietaisai | Palapinė, armonikėlė, fotoaparatas | Kirvukas, batų šepečiai, sviedinys, virvės | Dešra, kompotas, kruopos, palapinės kuoliukai | Miltai, bulvės, batų šepečiai, duona |
Dalinant skilties turtą, žiūrėti, kad visi būtų vienodai apsunkinti, žiūrėti ne į duodamų daiktų kiekį, bet į jų svorį. Tačiau stipresniojo našta visada turi būti sunkesnė už silpnesniojo.
Kiekvienas skautas yra atsakomingas už jam pavestus skilties ir maisto daiktus. Daiktų nešiojimo pasidalinimas galioja visai iškilai, ir kiekvienas skautas neraginamas visą laiką jais rūpinasi. Čia turi būti griežta drausmė. Kiekvienas skautas neraginamas paduoda savo nešamus daiktus kam reikia ir vėliau vėl neraginamas juos susirenka: puodnešys paduoda virėjams puodą, maisto nešiotojai — maistą ir t. t., paskui vėl kiekvienas savo nešamus daiktus susirenka.
Labai svarbus dalykas, į kurį daugelis beveik visai nekreipia dėmesio, yra tinkamas kuprinės supakavimas.

Kuprinė, kaip ir batai, yra svarbiausi išsirengimo dalykai. Ji neturi būti per maža, nes tada ji iškemšama, kaip sviedinys, ir tampa labai nepatogi nešioti. Taip pat neturi būti per didelė, nes nudribusi į užpakalį daužys pakinkles. Ypač svarbu, kad kuprinės diržai būtų platūs, bent 5 — 6 cm., kad per ilgesnį laiką nenuspaustų pečių. Kam diržai yra siauri, paplatinkite bent per pečius prie jų iš apačios prisiūdami storos odos.
Juo geriau supakuota kuprinė, tuo patogiau ji nešama, tuo lengvesnė darosi ir tuo daugiau į ją telpa. 10 kg. gerai supakuotą kuprinę lengviau yra nešti, kaip 6 kg. blogai supakuotą.
Prie pat nugaros, per visą kuprinės plotą, dedama keturkampiai suvyniota antklodė ir miegamasis maišas. Yra gerai, jei kuprinė perdalinta į 2 dalis. Tada traukiant antklodę ir miegamąjį maišą, nesusijaukia kiti daiktai. Į pačią kuprinės apačią per visą kuprinę dedamas pailgas apvalus maišas su baltiniais. Bendrai, ant kuprinės dugno visada turi būti kas nors minkšto. Į vieną kuprinės šoną dedamas maišelis su sporto bateliais arba sandalėmis, į kitą šoną toks pat maišelis su pailgais daiktais (šepečiais ir k.). Į pasidariusią per vidurį vietą dedami visi kiti daiktai: maistas, valgio indai, vaistinėlė, foto-aparatas ir k. Į išorines kuprinės kišenes kišama maišelis su prausimosi daiktais ir kiti visi iškiloj dažnai reikalingi daiktai: rankšluostis, maudymosi kelnaitės, siuvimosi prietaisai, virvės, žemėlapiai, rašomoji ir paišomoji medžiaga ir k. Liudymas, peiliukas, laikrodis, kompasas, švilpukas, piniginė, bloknotas ir paišelis nešiojami rūbų kišenėse.
Užpakalyje kuprinę iš lauko nereikia apkabinėti visokiais daiktais. Jei antklodė netelpa į kuprinę, reikia ją labai kietai suvynioti ir pririšti, kaip parodyta brėž. C arba D. Šiuo atveju geriausia yra pasiūti antklodei brezentinį maišelį, kad ji nesušlaptų ir nesudulkėtų. Bet ir šiaip, jei tik ji yra labai kietai suvyniota, ji neperšlampa. Užpakalyje niekas neturi ka-darotis (brėž. E ir F), nes tai labai apsunkina nešimą ir atrodo labai negražiai.
Skilties puodas pririšamas prie kuprinės taip: viena jo rankena prie žiedo, kur išsišakoja kuprinės diržai, kita prie kišenių, kad ir jis nesitabaluotų. Palapinė pririšama taip pat, kaip ir antklodė C ir D brėž., o antklodė tada kišama į kuprinę.
Susidėjus visus daiktus, reikia dar kartą persitikrinti, ar kuprinė nėra per sunki. Ji tokiu būdu neturi sverti daugiau, kaip vieną penktadalį viso nešėjo kūno svorio. Jei sveria daugiau, — palikti kas mažiau reikalinga namie. Ši taisyklė niekad neturėtų būti peržengta.
Iškyloje
Ankstybas kėlimas nė kiek nekenkia, yra labai malonus ir naudingas, nes didesnę kelio dalį reikia nueiti, kol dar neužėjo pati kaitra. Iškylaujant kiekvienu atveju reikia taip elgtis, kaip kad stovykloj. Pats žygis turi užimti tik mažesnę dienos laiko dalį, kad užtektų laiko ir poilsiui, ir žaidimams, ir maudytis, kas ypač patartina iškilose. Negalint pačiam nusimaudyti, reikia kiekvieną progą bent kojas nusiplauti šaltu vandeniu. Poilsių ir žaidimų metų neužmiršti užsiimti ir patyrimo laipsnių programa, kuri čia praktiškai išmokta ir kiekviename žingsnyje pritaikoma duos visai kitų rezultatų, kaip teoretiškai išmokta namie. Po pietų valandėlę — kitą pailsėti, bet laike 1 — 2 valandų maudytis negalima. Jei pakelyje užeisite kokią nors gerą vietą skautiškam žaidimui ar lavinimuisi, pamatysite kokį retą augalą ar gyvį, ar šiaip savo geologinėmis formomis ar reginiais įdomią vietą, visada pertraukite žygį ir tiems dalykams nesigailėkite laiko. Niekad neskubėkit pasiekti galutino tikslo. Orientavimasis, pasaulio šalių ieškojimas, signalizavimas tepaįvairina poilsį, žemėlapio naudojimas, kelio ilgio spėliojimas, dainos — žygį. Niekad neikit per greit, dažnai sustokit pailsėti. Per valandą, įskaitant poilsio ir stebėjimų laiką, nereikia nueiti daugiau, kaip 4 — 5 km. Kiekvieną valandą reikia po 15 — 20 min. ilsėtis, žinoma, skautiškai išnaudojant tą laiką. Ilsintis visada nusiimti kuprinės, atsisėsti ar atsigulti taip, kad kojos būtų kiek aukščiau pakeltos.
Savo iškilomis skautai turi pažinti savo tėvynę ir su ja tvirtai suaugti, sutapti. Jose jie su meile ir praktiškai pažįsta visai tai, ką tik užeina: kiekvieną pilį, kiekvieną piliakalnį, kiekvieną ežerą ar upę, kiekvieną akmenį, kiekvieną augalą ar gyvulį; savo krašto žmones, jų gyvenimo būdą ir papročius, jų dainas, vargus ir džiaugsmus; jų kalbą ir tarmes, tautodailę ir tautosaką. Viskas, ką jie pamato savo akimis, ką išgirsta savo ausimis ar gauna paliesti, viskas patampa jiems gyva tikrenybe. Iškila nėra tuščias žaidimas ar prasimanymas. Ji reikalauja iš skauto ir tam tikro pasiruošimo, ir pasiryžimo, ir atsidavimo; ji moko skautą žiūrėti atviromis akimis ir viską pažinti ir pamilti tikra meile. Skautas nuoširdžiai džiaugiasi žaliu mišku, džiaugiasi visa gamta, stebisi gražiais mūsų kaimo trobesiais ir kryžiais, ir tas viskas jam teikia didžiausio malonumo ir naudos. Tik tas gali rasti, kas tikrai ieško, tik tas gali matyti ir pergyventi, kas tikrai žiūri. Skautas visada sugeba rasti ko nors naujo, nors jis tą patį mišką, tą patį medį, tą patį gyvulį ar tą pačią gėlę jau dešimtą ar dvidešimtą kartą matytų. Viską jis tikru jausmu pergyvena. Vargšai yra tie jaunuoliai, kurie pasaulyje nieko naujo neberanda, kurių niekas nebestebina, kurie tariasi jau viską pažįstą, kurių nei įvairiaspalvės pievų gėlės, nei pavasario grožybės, nei margieji rudens miškai nebedžiugina. Jiems pilkas yra visas pasaulis, kai skauto pasaulyje visada kaitri ir giedri saulutė šviečia.
Tad, skautai, iškylaukite, ir patys pamatysite, nesigailėsite.
“Skautų aidas” 1931 nr. 6 – 12