Joninės

Trumpiausios metų dienos, apie Kalėdas, ir trumpiausios metų naktys per Jonines yra apipintos begale prasmingų pasakų, prietarų, papročių, dainų. Ta­čiau Joninių tautosaka yra griežtai skirtinga nuo kitų papročių. Joninių apeigos, papročiai reiškiasi išimtinai tam tikrais papročių darbais ir tik ore. Supranta­mą, kiek senovėje Joninės buvo reikšmingos ir svarbios mūsų tautai, — kad tos šventės papročiai išsiliko taip ilgai krikščioniškojė šalyje. Išliko jų tiek, kad iš esamų likučių dar galima atgaivinti maždaug tikrąją senobinę Joninių šventę.

Pirmiausia, kas Joninėse krinta į akį, — nepaprasta ugnies reikšmė. Lietuviai, kurie iš viso nelabai mėgsta kuopuotis ir bendrauti, Joninių išvakarė­se visi kas tik gali skuba į paežeres, kuria laužus, kelia į medžius aukštas sma­luotas, pakuluotas kartis, ar tošimis apsuktus beržus, degina juos, kad jie švies­tų kuo ilgiausia, per visą naktį, kol patekės saulė ir būtų matyti iš toli – toli. Apie besikūrenančius laužus nesibaigia jaunųjų laigymai, dainos, linksmybės, ku­riose vis dar yra labai daug senovės palikimų:

Ein saulelė aplink dangų;
ei, kupoliau, kupolėli,
aplink dangų mėnulio kelti,
ei, kupoliau, kupolėli.
Kelkis mėnuli, kelkis šviesasis,… ir t. t.
jau aš šviesi seniai kėliausi,
ir nušviečiau visą svietą…
seną jauną, mažą didį…
Ein martelė per didį dVarą…
per didį dvarą šešuro kelti…
kelkis, šešure, kelkis, tėvėli…
į jau aš jauna seniai kėliau…
galvijėlius jau privariau…
Didį dvarą jau nusiaviau,
baltas skomas užtaisiau..
baltą duoną jau padėjau…
alaus midaus pripildžiau
ei, kupoliau, kupolėli.

Joninių naktį jaunimas pamiršta visus savo vargus ir tegyvena vien šios paslaptingos nakties svajomis. Seneliai, kuriems jau lemta nukretenti prie lieps­nojančių laužų, rezga pasakas apie savo jaunų dienų galias, linksmybes, apie ga­lingų girių ošimą, apie laumes jose. Kartų kartos, persakydamos senelių pasa­kas, sudaiktino tą senelių jaunųjų dienų pasiilgimą į paparčio žiedo slėpinį. Pripažinkime, kad Lietuvos galybė nuo amžių buvo ir yra miško prieglobstyje. Nie­kas tiek nereiškė lietuvio dvasiai, kiek galingojo miško paslaptingi aidai. Šian­dien liūdna yra, kad mes per mažai pažįstame savo miškų likučius, bet prasijuokia jaunųjų širdys, ir šluosto džiaugsmo ašaras seni, kad jaunuosius uniformuo­tus ateities lietuvius lydi:

Mes nueisim kur kvapios pievų gėlės,
žalias miškas, lakštutės, volungės,
kur degs traškantys laužai,
ten bus džiaugsmo nemažai.
Miško grožis aidų slaptingo šilo,
mūsų jauna kilni siela pamilo,
būti linksmai ir varguos,
nenuliūsti niekados.

Sodžiaus jaunuolėlės, kurių gyvenimas daugiausia dar tėra paremtas nai­viais ateities planais, sapnais, kurios dar neturi teisės eiti prie besikūrenančių laužų, sudaro sau būrelius atskirai. Eina būreliais, per sodžių į gėlėtas pievas, pina rasotus vainikus, kaip savo jaunų dienų svajas, duoda tiems vainikėliams savo pažįstamų bernelių vardus, meta juos upėn, palydi ar atsisveikina su daina:

Tai vigilijos, tai vigilijos,
švento Jono ir Petro dienelės,
kur aukštuose kalnuose
žalioja žolelės.

Ten rankioja žoleles,
tos senos bobelės,
rankioja šakneles
ir nešioja vaistelius.

Po tam vaikščioja
švento Jono ir Petro vigilijos
rankioja panelės,
gražiausius žiedelius.

Vienos pina vainikėlius
leist į sraunų vandenėlį,
antros panelės riša pundelį,
kad ten būtų vabalėliai
visi po porelę.

Ir jos po būrelį, kalba dabar,
ar galės jos gauti,
iš tų gėlėlių, jaunų bernužėlių.
švento Jono ir Petro rytą,
pakilo panelės iš saldaus miegelio,

Neaplenki tos žolelės,
kur yra kietės,
mes paimkim viršūnėles,
suriškim į daiktą.

Anksti rytą atsikėlus
eisiu pažiūrėti.

Atsikėlėm ir nuėjom
mes prie žalio kiečio,
paukšteliai čiulbėjo.

Tegul tenai čiulba
linksmieji paukšteliai,
ir ramina, ir ramina
tenai mūs širdelę,

kad gausim kad gausim
po jauną bernelį.

Šitam šaltam rudenėlį,
gausim mes po bernužėlį
tai tiesa, tai tiesa,
jaunoji panele.

Ant atjoja bernužėlis,
per lygius laukelius,
šviečia šviesi žvaigždė.

Eisim seserėlės,
į rūtų darželį,
sidabro krint rasa,
ant žalių rūtelių.

eina žiūrėt ant srauno Vandenėlio,
kvietkų vainikėlio.

Ir jos pasižiūrės, ar ten yra vabalėliai,
ar bus vabalėliai visi jie po porelę,
ar gi gausim mes bernelį sau draugei į porą.

Jeigu lyčnas vabalėlis,
tai neištekėsiu,
tai švento Jono ir Petro vigilija,
daugiau netikėsiu.

Antroji panelė,
dar ir žodį tarė,
kad teisinga yra
Petro ir Jono vigilija.

Švento Jono naktį
diemedis pražydo,
tikra tiesa, tikra tiesa,
jaunosios panelės.

Tikėkit tikėkit,
į šventą Joną ir Petrą,
mes gausim po bernelį.

Mergaitės pasidainavę, pajuokavę, vidunakčiai artėjant, persiima nakties stebūklingu gamtos grožiu ir prieš kelias dešimtis metų pasakodavo šiokią ar pana­šią gamtos šventumo pasaką:

Važiuoja keliu kunigas ir mato: šaly kelio per griovį šokinėja vaike­lis; šokst į vieną pusę ir sako: „tai tau, Dieve — šokst į kitą pusę — tai man, Dieve. Taip šokinėja vaikelis, tai į vieną pusę, tai į kitą pusę griovio, ir vis sako: „Tai Tau, Dieve, tai man, Dieve; tai, Tau, Dieve, tai man Dieve. Kunigas liepė vežėjui sustoti ir klausia vaikelį:

— Ką tu ten veiki, vaikeli?, — Gi aš Dievą garbinu. — Kas tavo do gar­binimas, šokinėjant per griovį. — Kaip moku, taip ir garbinu. — Eikš šian, aš tave išmokysiu poterių. Vaikelis eina prie kunigo. Juodu skyrė vanduo. Kunigas mato, kad vaikelis eina viršum vandens, ir labai nustebo. Ėmė mokyti poterių; mokė, mokė ir išmokė. Dabar tas vaikelis eina sau nuo kunigo, o priėjęs vandenį, jau nebe viršum eina, bet brenda. Mat, užtatai nepaeina viršum vandens, kad jis moka dabar griešnų žmonių poterius. Dabar kunigas ir sako jam: „Vaikeli, geri ir tavo poteriai; kaip garbinsi Dievą, vis priims; tik jei garbintum.“

Šią nepaprastą naktį netik daug daroma vietoje, kad kiek galima pakeitus nakties išvaizdą, bet prisimena ir toliau esančios vietos. Visi žemaičiai, kurie niekad nėra buvę ir matę Šatrijos kalno kalba, kad šv Jono naktį ra­ganos ant Šatrijos kalno kelia puotą, dūksta, kuria ugnį. Paklausykime vienos tokios žemaičių pasakėlės:

Švento Jono vakare bernas, kaip visumet, išginė naktigonėn arklius į lankas už sodžiaus, kur buvo senos kapinės. Paleidęs arklius pievoje pats nuėjo į kapines po medžiu. Sėdėdamas pamatė iš kapinių koplytėlės šviesą. Susidomėjęs, kas ten galėtų būti, prislinko prie koplytėlės artyn ir pro du­rų plyšį pamatė, kad kelios to kaimo moterėlės aptūpę nedidelę ugnelę verda kažkokį tai katiliuką. Po kiek laiko, esantis tame katilėlyje skystis užvirė ir virdamas pradėjo kalbėti: „Nemanykit, moterėlės, kad jūs vie­nom čia esate. Jei norite pamatyti, kas dar yra su jumis, tai išeikite laukan ir ten rasite.“ Moters, išgirdę katilėlio kalbą, iššoko laukan ir atsivedė išsigandusį berną į vidų. Klausia jo, ko jis čia atėjęs. Tas pasisakė, kad pa­matęs šviesą, ir jos jį sugavo. Kai katilėlis užvirė, tai moterėlės jo klausia: „Ar nori su mumis lėkti į Šatrijos kalną? „Noriu“, — atsakė bernas. „Tai daryk taip, kaip mes darysime. Tik pasižadėk, nulėkęs ant Šatrijos kalno neišsigąsti ir neištark žodžių: „Jėzau Marija.“ Jei tuos žodžius ištarsi, tai pražūsi.“ Bernas pasižadėjo tų žodžių neištarti. Moters pasitepė tąja koše­le pažastis, sėdo ant piestų ar ližių ir išlėkė. Bernas, pasitepęs košele pa­žastis, apžergė kačergą ir išlėkė. Nulėkė visi ant Šatrijos kalno ir ten pa­matė, kad jau labai daug buvo prisirinkę. Kitos moters jodinėjo ant ožių, ant šluotų, avilių. Apie vidunaktį pradėjo trankytis perkūnai, iškilo audra. Bernas iš baimės ėmė drebėti. Dar kiek palaukus iš po debesų pasirodė toks juodas baisus ponas. Bernas jau tiek išsigando, kad sušnabždėjo: „Jė­zau Marija“. Kaip tik jis pasakė šiuos žodžius, tai tas juodas ponas baisiai sukeikė, sudrebėjo žemė, kalnas, užstojo didžiausia audra ir viskas dingo. Rytą bernas pasijuto esąs prie kalno ir pradėjo klausinėti kur yra tas kai­mas, kuriame jis ganė arklius. To kalno aplinkui niekas nežino. Bernas tik apie Kalėdas parėjo namo. Mat kaip toli jis buvo nuskridęs.

Joninių naktis praeina veikiai. Nespėjo sudegti laužai, ant aukštų kuolų dar teberūksta smaluotos lazdos, kaip vėl pasirodo saulutė. Vėl ji linksmai šviečia, kad vargingas lietuvis nors vieną dienelę padėjo jai kovoti su tamsybės ir blo­gio dievu. Gal dėlto niekuomet šv. Jono dieną nelyja. Šviesos ir gėrio dievaitis gausiai skleidžia savo turtus, jiems nieko nepavydi. Iš pat ankstyvo ryto eina kasdieninius darbus. Bet reikia atsiminti, kad ir šv. Jono diena yra nepaprasta. Tik paklausykime, kas tą dieną gali atsitikti ir kas atsitinka:

Anksti rytą bernas išvedė lankon arklius. Bepančiodamas jis pamatė, kad kaimynė eidama per tą pievą, kur ganydavos viso kaimo galvijai, velka rykštę (kitur pavadį, vadeles. Red.) paskui save ir vis kalba: „Per pusę, per pusę, per pusę, per pusę…“ Bernas nieko jai nesakė, o ta moteris jo nematė. Kai su­pančiojo arklius, bernas, pasiėmęs arklių pavadžius, velka per tą pat pievą ir pamėgdžiodamas aną kalba: „Per visą, per visą, per visą“. Kai parginė pietų karves, tai to ūkininko, pas kurį buvo tas bernas, ūkininkė primelžė begales pieno. Taip pat per kelias dienas vis primelžia tiek daug, kad neturi kur to pieno dėti. Bernas eidamas pro vartus, pamatė, kad iš tų pavadžių, kuriuos vilko per pievą, varva pienas. Dabar jis suprato, kad čia buvo užbūrimas. Ta kaimynė, norėjo atimti iš šios ūkininkės karvių tik pusę pieno, o jis nieko nežinodamas atėmė jos visą karvių pieną. Netrukus atėjo verkdama ana ūkininkė, kad grą­žintų jai jos karvių pieną. Bernas ją gerai prilupo, kam ji taip daro. Ta pasi­žadėjo, kad daugiau taip nebedarys ir bernas atšaukė savo žodžius ir pieno vėl buvo kaip visumet.

Artėja vidudienis. Imama apsiprasti su Joninių diena, kaip ir su kitomis, bet kas pergyventa, jau nebebus pamiršta. Laukų gėlelės vaistam jau nėra tin­kamos, nes jos jau yra apraganuotos, apkerėtos. Jų pasirūpinti reikėjo prieš šv. Joną. Netrukus saulelė jau vėl ims kristi žemyn, bet tas lietuvio mažai vei­kia, nes saulės šventė atšvęsta, aukos jai sudėta. Yra pakankamai ištirta, kad labiausia garbinama lietuvių dievybė buvo saulė—ugnis visokio gėrio šaltinis. Tad jai buvo dedama ir didžiausios aukos. Suprantama, dėl ko žmonės, norėdami pas save kuo ilgiausia laikyti vasarą, ilgiausią dieną norėjo padaryti be nakties, padėti saulei šviesti ir šviesti. Toks saulės gerbimas iš kulto liko ir tautos švente. Pav., Latvijoje ir šiandien Joninės yra dar svarbiausia tradicinė tautinė šventė

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia