Prieš karą, kiek atsimenu iš kelių plikapilvio vaikezo dienų. Joninių išvakarėje kaimų ber­nai, merginos susiburia būriais ir išeina į laukus dainuodami. Naktigoniai, piemenys sudaro savo būrius ir jie šūkauja po pamiškes.

Kelių kaimų būriai susivienija į vieną būrį, kur nors ant auk­štesnės apylinkės aukštumos. Sukuria laužą.

Prie Čedasų miestelio, prie pušyno ir kalnelis vadinamas Kuštorius. Stovi ant lauko kaip statinė ant aslos. Čedasu, Kunigiškių, Krumpiškio jauni­mas susirenka ant to kalno. Bernai sukrauna didelį laužą. Tai vadinamas stebulės degini­mas. Didelę pilną deguto stebu­lę iškelia ant karties, kaip de­gantį pakulų kuodelį. Supasi degdama stebulė, kaip šilko skaromis supasi liepsnose.

Jaunimas šoka, dainuoja, žai­džia. Toli, kaip sakydavo, už septynių mylių tą ugnį matydavę.

Kai laužas sudega visi skirs­tosi į namus kalbėdami apie paslaptingą papročio žiedą. Vieni eina rugių lauko ežiomis, kiti išsiskirsto soduose, ar į klėtis.

Gražios nakties, svaiginan­čio kvapo burtų sužavėti nori surasti paslaptingą papročio žiedą….

Ir suranda…

Vieną naktį bešokant apie deganti laužą atėjo prie laužo ir senis Žėgliūnas. Jis Čedasų miestely buvo žinomas savo pasakojimais, pašėlusiai gražiu dainavimu ir dideliu degtinės mylėjimu. Raukšlėtas veidas ir balti plaukai rodė jį perlipus per šešias dešimtis metų.

Prie degančio laužo jis papa­sakojo tokią pasaką: „Gyveno vienoje pamiškėje bernas. Troško laimės, pasisekimo, kaip vi­si nuodėmingi žemės vaikai. Po mišką vaikščiodavo šautu­vą užsikabinęs ir kas pasipai­niodavo, nušaudavo.

Sužinojo bernas, kad šv. Jo­no naktyje reikia ieškoti pa­parčio žiedo. Kai sutemo, jis išėjo į mišką stebuklingo žiedo ieškoti. Seneliai ir visi pasa­kojo, kad radus paparčio žiedą viską sužinosi ir ką tik norėsi galėsi gauti.

Prausia bernas per mišką, nakties tamsoje ieško paparčio žiedo. Eina ir eina.

Jau ir gaidžiai pragydo, o bernas vis žingsniuoja. Pradė­jo vyžos kojas trinti. Sėda bernas ant kelmo ir persiauna kojas… Žiūri vieno auto raukš­lėje baltas mažas žiedelis. Gal ir bus paparčio žiedas, mano bernas. Kai tik taip pamanė, žiūri ateina senelis.

— Tu radai žiedą — taria senelis — dabar ko tik norėsi galėsi turėti. Sakyk ko nori?

Bernas nustebo, paskiau su­sigraibė. Paprašė visko, ko tik jam reikėjo. Viską senelis prižada, tik, dar sąlyga: bernas turi per tris naktis išsėdėti miške, ir neimti per tris naktis nieko, ką tik jam duos.

Gerai. Bernas pasiryžo. Sė­di pirmą naktį. Apie vidurnak­tį ateina senelis ir išvedęs į lauką rodo gražius namus, so­dus, laukus.

Gali viską pasiimti. Palieku tuose gražiuose gojuose ligi ry­to. Pagalvoti.

Neima bernas, atsiminęs są­lygą.

Antrą naktį senelis privedė prie aukso ir brangią akmenų. Imk jei nori.

Neima bernas. Trečią naktį senelis ateina su mergina. — Mergina, kaip angelas. Akys skaisčiau spindi nei ryto rasa, plaukai sugėdina geltoniausi gintarą, veidas pieno putą aptemdo.

— Paskutinė naktis. Jei ta­vęs nesuvilios, tu turėsi viską, išskyrus šią merginą, — pa­sakė senelis.

Bernas negirdi senio žodžių, tik laukia kada jis pasitrauks nuo jų dviejų.

Iki pusės nakties, iki antrųjų gaidžių bernas savo valią val­dė ir sąlygai nenorėjo nusikal­sti. Bet, kai saulei tekant at­ėjo senelis, rado berną begu­lintį ant minkštų samanų, gal­vą padėjusi ant gražuolės kelių.

Žinoma, bernas sąlygą sulau­žęs nepasinaudojo paparčio žie­do gerybėmis.

Ir dabar bernai eina po lau­kus Joninių naktyje laimės — paparčio žiedo ieškoti. Ir ran­da bet… tik gražuolę.

Sužavėti senuko pasakos, kai Bulavo pusbernis pavirkdė „kastantinką” sukomės apie blėkstantį laužą.

Tik rytuose pabalus dangui patylomis braukdami nuo rugių varpų rasą, ėjo ežiomis jaunuo­lių poros. Grundos šuo sulojo, kažkas duris klėties sugirgž­dino.

Gydančios žolės.

Netik jaunimas, bet ir moterė­lės Joninių nakty eina į pamiš­kes skinti trukžolių, ramunėlių ir kitokių žolių. Joninių nakty­je suskintos gėlės, žolės išgydančios nuo visokių ligų. Niekai aptiekos, vaistai ir gydytojai.

Vieną kartą sena „daktarka” Lukošienienė šv. Jono naktį skynė žoles iš kur tik papuo­lė. Sudžiovė žoles pirma pa­stogėje. Ar senatve ar kuo „daktarka” pradėjo nebeprimatyti, o gydė vistiek gana pasekmingai. Kartą vienos mo­teries vyras pradėjo suktis apie svetimas moteris. „Dak­tarka” davė nelaimingai moteriškiai „vaistų” nuo „apžolėjimo” t. y. nuo apdavimo.

Išgėręs vaistus vyras suma­nė pasaulį pamatyti. Išbėgo Adomo rūbais apsivilkęs per laukus, garsiai šaukdamas. Tik už keturių kilometrų vyrai su­laikė.

Pasirodė, kad durnaropių buvo užgavę.

Žiedo ieškotojas.

Netoli Čedasų vieno vienkie­mio vaikinas būdamas Jo­nas grokaj, įsitraukęs grįšda­mas iš miestelio sumanė papar­čio žiedo ieškoti. Nuėjo į pu­šyną ir vaikšto visą naktį.

Tam pušyne gyveno deguto „bravaro” savininkas, vadina­mas Baladiedas. Jis visas die­nas ir naktis, kriokdamas lupo kelmus, kapojo ir gyrė degutą.

Visai apylinkei jis pridegda­vo deguto. (Pušyne buvo degutinė ir į žemę įkastos statinės deguto.

Bevaikščiodamas „laimės žiedo” ieškotojas įkrito į degu­to statinę. Tik rytą atėjęs Baladiedas iškėlė iš deguto. De­šimts svarų šildyto sviesto su­naudojęs „žiedo” ieškotojas kol nuplovęs degutą.

Visaip pasitaiko. Į visokią laimę keliai slidūs, visur laimė retas paukštis.

Vienu matu.

Gyvenu Latvijos pasieny. Tenka susitikti su latviais, nors nežymus griovys mums liepia įsivaizduoti sieną.

Latviai labai iškilmingai švenčia Joninių naktį. Visi: dideli ir maži, eina į miškus į „Ža­limus” — gegužynes, dainuoja, šoka.

Daug alaus, muzikos ir ug­ningų žvilgsnių gimsta iškil­mingoje Joninių naktyje.

Bernai, merginos — samdi­ninkai gauna dovanų, gali eiti kur nori per visą naktį, šokti, dainuoti su kuo tik papuolė.

Kiek gražaus jausmo, kažko­kios legendariškos dvasios gimsta tose iškilmėse. Jausmų vilnys, svaiginanti nuotaika su­supa žmogų, kaip į dangaus vystiklus, užmyluoja dvasią.

Ir kalbi sau: Ak tos Joninės, Joninės.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia