Fotografė

Šis gan trumpas, tačiau praktiškas įrašas, paimtas iš 1931 metų žurnalo “Skautų aidas”. Kai kurie patarimai, tokie kaip fotografuoti nepažįstamus vaikus gatvėje, mūsų dienomis jau tapo kaip ir už įstatymo ribų, tad vertėtu atkreipti į tai dėmesį. Tačiau kitos, čia dėstomos, idėjos tikrai vertos dėmesio ir tikrai vertos būti pritaikytos mūsų fotografijos praktikose.

Gamtoj ir gyvenime yra tiek grožio ir įdomių įvykių, jog kiekvienas jų prašosi užfiksuojamas. Tik pagalvokime. Kad ir turėdami pigų foto aparatą, mes įgyjame galimumo patikusią mums gy­venimo akimirką „pasisavinti“. Juk, sakysime, ma­tome, kaip vaikas žaidžia su katyte ir staiga katė jam įdreskia į ranką. Vaikas, nustebęs ir nusiminęs. Paskum jis pyksta. Užsimoja katę lupti. Katė žiūri, bet, supratusi pavojų, bėga. Rodos, toks menkas at­sitikimas, kurių taip daug kasdien, bet jūs pabandy­kite nufotografuoti bent vieną iš minėtų momentų — akimirkų, jūs pamatysite, kad fotografijoj tas visa kitaip atrodys. Ir vaiko mimikoj ir jo judesiuose bus pagauta tokia išraiška, kurios vaikas ir norėdamas nebemokėtų pakartoti.

Pirmiausia, ką mes turim fotografuoti, tai visus natūrališkus judesius. Nieko nereikia kombinuoti dirbtinai, bet „gaudyti“ momentus! Jei tai iš pradžių pasirodys sunku, tai fotografuokim prasmingus gam­tos vaizdus. Kaip suprasti „prasmingus“? Vadinas, tokius vaizdus, kuriuose būtų kokia nors paslėpta mintis, lengviau ar sunkiau suvokiama prasmė. Sa­kysim, matote Kauno pilies griuvėsius. Daug kartų jie matyti ir nieko nauja, rodos, juose nėra. Bet atkreipkit dėmesį į žydintį po kojomis ramunėlių krū­mą ir pagalvokite: gėlės arti, jos puikiai atspindi foto objektyve; tolumoj — sena tūkstantmetė pilis, o pryšaky — pavasario gėlės. Žila senovė ir vos gimusi jaunystė. Iš čia prašosi mintis: Pasauly tolydžio vis­kas keičiasi: gimsta, auga, bręsta, sensta. Fotogra­fuojam! Ir pažiūrėjus paskum į tokį vaizdelį, neno­rom pajunti paslėptą senumo ir jaunumo simbolį. Arba: matome keletą vaikų. Sakysim, jie ramiai žai­džia. Prieini prie jų. Jie dar nesupranta, ko iš jų no­rima. Žiūri. Ir kiekvieno veide savotiška išraiška. Vienas — susidomėjęs ir fotografui palankus, kitas — lyg nepatenkintas žiūri į nepažįstamą „dėžutę“ sve­timo žmogaus rankoj; trečias — žiūri dar kitaip, žo­džiu, jei mes greit spūstelėsime mygtuką — akimir­ka iš vaikystės laikų bus mūsų foto kolekcijoj. Arba: Vakaras. Radio antenoj sutūpė varnėnai. Katė smal­siai žiūri į juos ir tyko pagauti. Bet toli. Tuščios pa­stangos… Ji jaučia, kad kažkas į ją žiūri. Tas kažkas — fotografas. Dar sekundė ir mūsų kolekcija — pa­didėjo scena iš gamtos gyvenimo.

Pavyzdžių yra be galo daug. Vieniems jie gal patiks, kitiems, gal — ne, bet viena svarbu: fotogra­fuodami venkime šablono, t. y., to būdo, kuriuo visi „mėgėjai“ fotografuoja: medžiai, grupė žmonių, visi žiūri į aparatą, visų ištempti, nenatūrališki veidai ir nuobodu, nuobodu!.. Geriau bandyti fotografuoti tai, kas atrodo neįdomu, ir pamatysite, kad fotografijos kortelėj jūs įžiūrėsite naujų savotiškų linijų ir bruo­žų. Nesusižavėkit gražiais spalvotais vaizdais — fo­tografijoje spalvos išnyks ir jūs būsite nusivylę. Rei­kia ieškoti griežtų linijų, charakteringų pozų, natūralios veido išraiškos (pav., policininko šypsena — re­tas faktas), gražių formų. Reikia turėti galvoje šviesą ir šešėlius ir jų nuostabios kombinacijos suteikia daug pasitenkinimo fotografui mėgėjui. Patariama foto­grafuoti charakteringus kaimo ir miesto vaizdus, įdo­mesnius tipus, gyvenimo scenas, kontrastus (sakysi­me, mažas berniukas gatvėj klausia ko nors didelio pono!). Arba: automobilis ir vežikas greta: „du prie­šai“ — nes, kaip žinome, automobilis nukonkuruoja arklį ir t. t.

Svarbu tik nenusiminti, jei iš pradžių tokių pra­smingų vaizdų nelabai seksis daryti, — niekis, užtat ilgainiui, kai mes priprasime žiūrėti į kiekvieną reiš­kinį fotografo — menininko akimis, mes pamatysime daug dalykų, kurie nematomi kitiems. Bereikalinga būtų aiškinti, kaip mums, skautams, yra naudinga mokėti ir norėti fotografuoti. Fotografavimas praple­čia mūsų regėjimo plotą, sujungia mus arčiau su gyvenimu, lavina pastabumą, būdą (kartais ilgai tenka vargti, kol geidžiamą vaizdą ar įvykį gali nufotogra­fuoti) ir lavina mūsų skonį.

Fotografuokime kas galime, tik venkime šablo­no, o stenkimės įnešti ir savo sielos kūrybos dalelę ir „šalto” objektyvo registracinį darbą.

Petras Babickas

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia