Piemenų socialinė būklė

Keltuvas (galvijus) ganyti savi vaikai — berniukai pradėdavo eidami 10-11 metus, o samdyti 11-12. Telius (veršiukus) pradėdavo ganyti piemens 8 metų amžiaus pasiekę. Telius ganydavo skyrium nuo keltuvų. Piemenų teliams ganyti nesamdydavo; koks ūkininkas savo vaikų neturėdavo, tas atiduodavo juos ga­nyti pas kaimyną. Už šitokį patarnavimą atsilygindavo natūra: pieva, lauku, dienomis atidirbdavo ir pan.

Prieš 70—100 metų piemenims mokėjo už metus 3—5 rublius, prieš 30—50 metų — 12—13 rublių, dabar iki 100 Lt. Prie piniginio atlyginimo išsi­derama būtinai įvairių priedų, kaip antai: šaračkos, milalio kostiumui, kelias šesnastkas bulvių ir šiaip javų. Valgis, savaime suprantama, samdytojo, lygiai, kaip šiokiadieniai rūbai. Išsiderama piemenį kelis kart per metus leisti bažny­čion šventomis dienomis, taip pat išpažinties.

Tiesioginis piemens darbas — apie gyvulius triūsti kol gyvuliai dar neganomi, privalo tada juos šerti, girdyti, išginus gyvulius ganyti, namo parginus uždaryti tvartuosna, pririšti, kiemą nuo gyvulių mėšlo valyti. Gyvuliui susir­gus, piemuo privalo apie tai pranešti ūkininkui – gaspadoriui. Jei norima pieme­niui be šių darbų dar kitų užkrauti, pvz.: miškan (medžian) važiuoti, malkas kapoti, liuoslaikiu šieną grėbti, šluotas, vantas rišti, karnas lupti, tai apie to­kius darbus susikalbama piemenį samdant.

Visada prieš Kalėdas kepama duona. Kitų kepalų tarpe kepamas kiek ma­žesnis vienas kepalėlis piemeniui. Tas kepalas — karvojus yra pailgas ir sveria 15 funtų (apie 6—7 kg). Antrą Kalėdų dieną piemuo skaitomas svečiu — jis nieko nedirba ir persirengia, savais drabužiais. Po pusryčių ruošiasi piemuo, baigęs metus tarnauti, namo važiuoti. Susideda maišan kepalą duonos, mėsos, lašinių apie 5—7 svarus, tarbukę kruopų apie kelis svarus, miltų ir kitokių ge­rybių, kurios dovanojamos piemeniui su juo atsisveikinant, kurių dydis priklauso nuo gaspadoriaus duosnumo ir piemens užsitarnavimo. Šios visos dovanos vadinamos karvojus. Karvojus neįeina į sutartą algą.

Piemuo pats susideda maišan karvojų ir pats išsineša iš namų į vežimą ir atsisveikindamas sako: — „Prašau dovanoc, gal kų prastariau”. Gaspadorius nuveža piemenį pas tėvus, sumoka tėvams algą ir jeigu nori kitiems metams tą patį piemenį nusamdyti, tai čia pat derasi su tėvais ir suderėjęs duoda zadotką. Tuo pačiu laiku nutariama kada piemuo stos į darbą — pradės tarnauti. Sutar­tam laikui atėjus, samdytojas važiuoja piemenį parsivežti. Atlyginimas natūra būna, paprastai, piemens tėvų atsiimamas prieš Kalėdas.

Tik didesni sodžiai samdydavo skerdžių. Numatytą skerdžiauti vyrą. Prieš ruską šv. Jurgį sodžius kviesdavosi pas save tartis. Pirmiausiai derasi dėl algos, paskui nustatoma „sypka” javais. Jei sodžiuje yra bendrų pievų, tai ir šieno išsidera. Jeigu ganyklų plotai buvo dideli ir laukuose, tai skerdžius imdavo pigiau, bet jeigu tekdavo ganyti miškuose, raistuose, tai yra blogesnėse ganyklo­se, tai skerdžius imdavo daugiau algos. Prieš 50 metų skerdžiui buvo mokama už vasarą pinigais 4—5 rubliai, sypkos javais dydis buvo po 1—2 gorčių nuo galvijų galvos. Pildavo rugių, grikių, miežių ir kt. javų. Sypkos nebuvo pilama nuo avių, kiaulių ir ariamų jaučių. Skerdžiui sodžius davinėjo valgį kaipo prie­dą prie algos. Skerdžius valgydavo pas kiekvieną ūkininką, kuris tik leido gal­vijus ganyti ir tai tiek dienų, kiek gaspadorius galvijų galvų ganyti leido. Tomis dienomis gaspadoriaus savas ar samdytas piemuo ganyti keltuvų neleidžiamas — jį atstoja skerdžius. Drabužius skerdžius dėvėdavo savo. Jis išsidera dienas bažnyčion nueiti, namus atlankyti. Be to, susiderama su skerdžium, kad jei dėl keltuvų ganymo pasidarytų „dzidele iškada” (išganys javus, pievas), tai visam sodžiui nutarus, išskaitoma iš skerdžiaus algos atatinkamo didumo suma. Skerdžius tarnauja — gano nuo šv. Jurgio (balandžio 23 d.) iki šv. Mykolui (rug­sėjo 29 d.). Pilną atlyginimą gauna po šv. Mykolo.

Bandos ganymas

Kaip tik sniego daugumą nuvaro, stotkus ir avis vidudieniais leidžia laukan iš tvartų „paskasinec” ir pagirdyt. Piemuo daboja stotkus, bet tarbos neima, duoną paima užuantin. Juo tolyn, juo ilgiau leidžiama stotkai „kasinėcis”; toks kasinėjimas ganymu nesiskaito. Gaspadoriai, kalbėdami tarpusavy, klausia vienas pas kitą: — „ar jau ganot stotkus?”, — tai atsako maždaug: — „Ne, laidžiam paskasinec nok už praeito paldzieniko”. Kasinėtis stotkai leidžiami kiekvieno gaspadoriaus skyrium, su svetimais stotkais nesuleidžiami, kad nesusibadytų. Kaip tik avės (avys) iki sočiai gali priėsti, arba, nors žolės ir maža, bet užgraudžia, stotkus „pragena” — išvaro ganytis.

Prieš 50 metų, kol neužgriaus, stotkų nepragydavo. Lygiai prieš pirmą griaustinį nieks nesiėmė tvorų taisyti. Dar ir dabar apie Valkinykus daugelis šio papročio laikosi.

Pirmasai išgynimas. Stotkų pragynimas numatomas kelias dienas iš anks­to. Piemeniui siuvama tarba, ruošiami drabužiai ganyti. Pats piemuo vejasi bo­tagą, riša prie juostos peilį.

Atėjus paskirtai dienai, gaspadorius su gaspadine ir piemeniu pragena stotkus, tai yra, pirmą kartą išvaro ganyti. Pragenant, laikomasi šios tvarkos: nuo staklių stovo išneša laukan vėl aną (siūlams suvynioti) ir deda jį skersai vartų, kad gyvulys negalėtų praeiti pro vartus neperžengęs velano. Abiejuose velano galuose dedama po vieną žalią kiaušinį. Gaspadinė išneša ryšulį prieš Devintinį surinktų ir bažnyčioj per Devintinį pašventintų žolių ir ant se­no vyžo žairių (žarijų). Gaspadinė deda žoles ant žairių— kyla dūmai. Piemuo tuo tarpu išleidžia iš tvarto gyvulius ir po vieną gyvulį atvaro prie vartų. Gas­padorius sulaiko gyvulį prie tvarto, o gaspadinė dūmais rūkina (rūko) gy­vulį, laikydama vyžą su ant žairių rūkstančiomis žolėmis gyvuliui po kaklu ir po pilvu. Parūkinus gyvulį, leidžia žengti per velaną laukan. Stotkus pragynus, leidžiamos per velaną avys, bet jau jų nerūkina. Lygiai pragena, bet nerūkina ožkas. Arklių ir kiaulių nepragynama, nerūkinama, neduodama žengti per velaną ir laukan neleidžiama.

Pragynimo ceremonijai pasibaigus, apie Valkinykus kiaušinius atiduoda piemeniui, kuriuos jis išsikepa lauke ir suvalgo. Apie Daugus (Pavartėnų kai­mas) žalius kiaušinius deda, stotkus pragynant pagal tvarto ir šie kiaušiniai vė­liau nešami bažnyčion šventam Jurgiui kaipo auka. Pragynimo dieną piemuo gano stotkus su rykšte, be botago ir gyvulių be reikalo nemuša. Apie Trakus (Žukiškių kaimas) stotkus pragenant žarijas deda ant tarkos, o prie ve­lano deda vieną žalią kiaušinį, kurį stotkus pragynus atiduoda piemeniui.

Piemuo, gyvulius namo pargynęs, kiaušinį atiduoda šeimininkei. Jeigu kiau­šinis būs sveikas, nesudaužytas, tai ir gyvuliai išsiganys sveiki.

Pragynus, pirmomis keliomis dienomis stotkų krūvon su kaimynų stotkais neleidžia, kad nesusibadytų ir paprastai ganoma neilgai (iki 4—5 val. vakaro).

Šv. Jurgis. Abudu šv. Jurgius (polską ir ruską) piemenai ir gyvuliai švenčia. Gaspadoriai žemės nejudina — nearia, neakėja, piemenai karnų nelupa, vyžų nepina, medžių nepiausto, gyvulių nemuša, elgiasi švelniai, jų nekeikia, ugnies nekūrena.

Per šv. Jurgį (ruską) gyvulys priedą, sako patarlė, o varna rugiuose pa­sislepia. Bet kai pavasaris būna šaltas ir gyvuliai nepriėda, tai šv. Jurgiui tenka prisiklausyt nepatenkintų gaspadorių murmėjimų, vadina jį tinginiu, melagiu, apgaviku ir kitaip. Apie Trakus, kur baltgudiškai žmonės kalba, sakoma: „Dva Jury ir obydva dury, odzin chalodny, drugi golodny” (Du Jurai, abudu kvailiai: vienas šaltas, kitas alkanas).

Šventam Jurgiui aukojamas ir pirmą kart apsiteliavusios karvės svies­tas. Taip buvo daroma apie Trakus ir apie Punią. Reikia manyti, kad šis paprotys senovėje buvo labiau prasiplatinęs. Apie Alytų pasakojamas apie šį pir­mą sviestą toks nuotykis. Viena daržininkė turėjo telyčią, kuria dirbo žemę — arė, akėjo ir t. t. Jai apsiteliavus, pamaldi moteriškė pirmą sviestą sumušusi rengėsi nešti jį ant altoriaus bažnyčion padėti. Jos vyras, mažiau pamaldus, ėmė žmonai kalbėti, kad jį sviesto neneštų, nes jie — vargšai ir, kas svarbiausia, kad tas sviestas ariamos karvės ir kad Dievas arba šventas Jurgis pažins tokį svies­tą ir nepanorės pats jo imti. Moteriškė galvojo ir šiaip ir taip, bet vistik nutarė vogčiom ant altoriaus sviestą padėti. Kiek pavėlavusi, moteriškė prislinko prie altoriaus ir skubiai sviestą padėjo. Tuo tarpu kunigas sušuko „Oremus” „Aria­mos” — suprato moteriškė ir sumišusi, kad šv. Jurgis per kunigą atspėjo, kad sviestas ariamos karvės, paėmusi nuo altoriaus sviestą parsinešė namo. „Ar aš nesakiau, kad Dievas ariamos karvės sviestą pažino”, kalbėjo vyras. Girdėta šio pasakojimo ir kitas variantas, būtent, sviestą nešdavo šv. Jurgiui kasmet nuo kiekvienos karvės pirmą sviestą po kiekvieno telio. Galimas dalykas, kad senovėje taip ir buvo, bet vėliau šis paprotys apsiribavo pirmą kart apsiteliavusiom karvėmis. Dabar šio papročio neprisilaikoma.

Nuo šv. Jurgio pradedama drausti ganyti gyvulius pievose. Pirmon eilėn uždraudžia ganyti šlapias pievas, sausas — vėliau. Draudžiamose vie­tose pastatomi draudimo ženklai — „kaiščiai”. Tai 2 — 3 cm diametre medelis, kurio viršūnės šakos į dvi dalį perskirtos suneriamos tarpusavy ir ku­ris kambline dalimi įkišamas žemėn. Kur medelių nėra, tai įkišama lazda, o viršui pririšama šiaudų sauja. Už ganymą nepakištoj vietoj piemuo neatsako. Kai gaspadorius pastebi, kad jo pakišta pieva išganyta, tai jis tada stato spra­gėtą, kuris reiškia, kad piemuo gaus „pircį” — mušt.

Spragėlas statomas taip: žemėn įkišama lazdą, kurios viršūnėje pririšama buožė, kaip pas spragėlą.

Ganymas. Kaip tik viso kaimo gaspadoriai pragena savo stotkus, tai stotkai suleidžiami krūvon, tai yra vienon bandon. Stotkais skaitomi raguočiai ir avys. Vieną dieną suleidžiama tik dviejų kiemų — namų stotkus, kitą dieną — trečių, trečią dieną — ketvirtų ir t. t., kol nesusijungia visų namų stotkai. Stotkai suleidžiami būtinai lygioje sausoje plikoje vietoje lauke. Jungiant stotkus, privalo dalyvaut iš tų namų po suaugusį vyrą su brūkliu arba lazda, nes suėju­sius ir galinėtis pradedančius stotkus reikia perskirti, kad nesusibadytų. Vyrai lieka prie stotkų iki pusiaudienio, kol stotkai neapsiuostys. Pavasarį nekuriu gaspadorių stotkai būna liesi, juos vadina „pavasaringais”. Žodį „pa­vasaringas” taiko ir sublogusiam žmogui.

Kaip tik bendri stotkai tarpusavy apsipranta — nesigalinėja, laukan ima varinėti ir kiaules. Jeigu skerdžiaus kaimas dar nenusamdęs, arba jo visai ne­būna tai susirinkę kaimo vyrai paskiria vieną didesnį piemenį vyresniu, kuriam paveda tvarkyti stotkų ganymą ir nusikaltusius piemenis mušti.

Sujungus stotkus krūvon (vienon bandon), piemenys raguočiams duoda vardus. Pirmiausia vardai suteikiami pagal raguočių plaukų spalvas: margis, keršis, žebrys, žaloji, margoji, šėmoji, vėliau pagal palinkimų ir ypatybių pož.: slapikė, smagurninkė, beragė, o kai gyvuliai buvo kilimo iš dvarų, tai gaudavo tų dvarų savininkų vardus: Gerlickas, Savickas ir t. t.

Kampininkai, daržininkai savo gyvulius ganyti duoda gaspadoriams, turintiems piemenų.

Kiaulės ganomos skyrium nuo stotkų.

Vyresnis piemuo arba skerdžius privalo turėti triūbą; ja triūbindamas jis žadina piemenis.

Iš pavasario iki Sekminių gano stotkas „dzienom”, t. yra visą dieną. Išge­na 5—6 val. ryte, o pargena 7—8 val. vakare. Prieš Sekmines pradedama ga­nyti rytais; taip ganoma iki liepos mėn. pabaigos — rugpjūčio pradžios. Gany­mo rytais pradžia ir pabaiga nenustatyta, tas priklauso nuo oro. Ganoma rytais dėl varmų ir gylių, nes nuo jų dienos metu gyvuliai pradeda „giliuoti”. Ganant rytais — „rytu” stotkai išgenami paprastai saulei tekant, o namo parvaromi tada, kai žmogaus šašelis (šešėlis) lygioje vietoje būna dviejų žengsnių (žingsnių) ilgio, maždaug 10 val. ryto. Vidudieny šašelio ilgis būna vieno žengsnio ilgio. Po piet išvaro stotkus, irgi, kai šašelis pasiekia du žengsnių — apie 2½—3 val. po piet, o pargena saulei leidžiantis (apie 8—9 val. vak.). Piemenai taip įpranta, kad ir be saulės laiką atspėja.

Rytais ganydami piemenai jokio valgio su savim neima ir tarbos nenešioja. Nors ganymas rytais yra sunkiausias, nes visur užsėta, visur uždrausta, var­mai kerta, gyvuliai giliuoja, bet piemenai šio ganymo nekantriai laukia, nes gyvulius pargynę namo, jie gauna apie penkias valandas gražiausio metuose laiko. Tada jie eina maudytis, paukščiauti, žuvauti, vėžiauti, uogauti, miega.

Vasarą prisideda dar piemenų šventė — Sekminės, o kartu piemenų „paucienė” (kiaušinienė).

Sekminių pirmą dieną pargynę vidudienį stotkus, piemenai eina iš eilės pas visus gaspadorius, rinkdami paucienei „liugaminą”. Kiekvieni namai turi tokį liugaminą priruošę. Tai yra dešimts kiaušinių, vienas sūris, sviesto bliudelis, lašinių riekė, dešrų, miltų, kai kur ir bandelę paplotėlę — specialiai pieme­nims keptos duonos. Vėliau, surinkę liugaminą, eina piemenai pas jų aprinktą gaspadinę, kuri jiems abiedai (pietums) ir večiariai (vakarienei), ir bendrai, kol liugamino užteks, kepa blynus ir paucienę.

Dziagciorių kaime per Sekmines piemenai galėjo parodyti savo nepasiten­kinimus dėl varyklų susiaurinimo, dėl javais plotų užsėjimo, dėl permažo gauto liugamino ir panašių skriaudų. Tam tikslui jie „puošdavo” stotkus, t. yra pa­darydavo iš žalumynų kažką panašaus į vainiką ir pakabindavo stotkams ant ragų. Kai kuriuose „sodžiuose” puošdavo visus stotkus, kitur tik vieną karvę, o kai kur visai nepuošdavo.

Sodžiaus gale visada paliekama žemės gabalas stotkams sulaikyti iš pat ry­to, kur atskiriamos nuo jų kiaulės ir kurios genamos toliau laukuosna.

Pas kiaules piemenai skiriami paeiliui. Kiaulių ganymas yra nuobodus darbas, tad jeigu piemuo prie stotkų nusikalsta, tai jį skiria kaipo bausmę be eilės kiaules ganyti. Prieš genant namo stotkai, tame pačiame plote kur persi­skyrė su kiaulėmis, jungiasi su jomis vėliai ir varomi kartu namo. Kai užeina dideli karščiai, tai gyvulius maudo upėse, ežere arba iš šulinio perpila gyvulius vandeniu.

Šunis piemenai ima noriai su savim. Šunės (šunys) padeda ginti „iškadas” t. yra pievas, javus; suverčia (grąžina) pavienius stotkus — smagurninkus. Avių šunimis nepiudo. Svarbiausia šunų pareiga, tai ginti stotkus nuo vil­kų. Valkinykų apylinkėje vilkų daug, jie gana drąsūs. Vilką pamatę piemenai ima rėkti: „vilkas! atiu! atiu!” Šunės taip gerai supranta šiuos žodžius, kad kur jie nebūtų — žaibo greitumu skuba pas piemenis ir pasišokėdami dairosi į visas puses, stengdamiesi vilką pamatyti. Pamatę vilką, šunės nedelsdami kiek gali vejasi. Jeigu šuva (šuo) vienas pats vilką veja, tai vilkas kiek nuo piemenų nutolęs sustoja, šuva „ašerį pastatęs” (pasišiaušęs) irgi sustoja, dairydamasis tai į vilką, tai į piemenis. Jeigu vilkas bėga su našuliu, t. yra pagrobęs avį, tai šuva dažniausiai jį atima — vilkas ją pameta, o pats bėga į mišką. Tuo tarpu piemenai visą laiką rėkia „Atiu! atiu!” Suaugę žmonės iš laukų bėga bandos ginti.

Šiaip šuva yra mylimiausias piemens gyvulys. Jis sugauna jam jauną kiškį, paukštį, ažį (ežį), kuriuos jis išsikepa, už tai šuva gauna dovanų duonos. Šuva saugoja iškadas, saugoja piemenio (piemens) tarbą su duona, kad gyvuliai ne­suėstų, padeda surasti paklydusius gyvulius, baido vilkus, kartais; apgina ir nuo žmogaus norinčio piemenim „pircį duoti”.

Už kiekvieną šunies patarnavimą duodama jam duonos, ypatingai už vilko nuvijimą. Tada šunį visi piemenai peni. Ką nors šunimis piudant, sakoma — „ūžia, ūžia”, šaukiant šunį — „natiuna” varant šunį — „eik lauk”. Šunis turėjo vardus: Morgelis, Murza, Ciuliukas, Sargas, Ciura, Visla, Ciulma ir kt.

Šunės padėdavo piemenims gyvates naikinti. Šuva, gyvatę radęs, pra­deda aplink gyvatę šokinėti ir ypatingai loti. Piemenai žinojo šios rūšies lojimo priežastį ir skubėjo pas šunį. Užmušti gyvatę, skaitėsi nuopelnu prieš Dievą ir žmones. Piemuo, užmušęs gyvatę, tą dieną skaitomas didvyriu, o gyvatę ra­dusį ir jos neužmušųsį piemenį skaitė ablavuku (žiopliu). Bendrai imant, sura­dus gyvatę, reikėdavo laikytis ramiai, nerėkauti, o švelniu balsu sakyti: „putukė, putukė”, nes buvo manyta, kad gyvatei patinka, kad ji palaikoma paukščiu. Po to, skubiai apsidairius, reikia griebti pagalį ir smagiai kirsti gyvatę per vidurį, o kai permuštu nugarkauliu gyvatė negali šliaužti, tai ji būdavo išvelka­ma patogion vieton ir užmušama — galva sutrinama.

Pagalį, kuriuo gyvatė būdavo užmušta, pamesdavo ir, kad kas jį radęs nesukirstų gyvulio, paženklindavo, padėję skersai — kryžiavai kitą pagalį. Jeigu piemuo pasimiršta ir iš greitumo užmuša gyvatę botagu, arba „botkaiciu” (botkočiu), tai visi tie daiktai būdavo sunaikinami, nes jais gyvulių nebuvo gali­ma mušti.

Užmušta gyvatė buvo kabinama ant sausos medžio šakos, arba dedama ant kelmo, arba paimdavo pagalį, vieną galą įskeldavo, įskėliman įsprausdavo gy­vatę, o kitą lazdos galą įkišdavo žemėn. Ant žalios medžio šakos užmuštos gyvatės nekabindavo, nes buvo manyta, kad ant žalios šakos pakabinta gyvatė atgyja. Buvo manyta, kad kielė galinti padėtą ant kelmo užmuštą gyvatę „atgydziti” (atgaivinti). (Gal todėl, kad kielei netenka būti miške — ne miško paukštis).

Kai piemenai rasdavo gyvačių pamestus kailius (išsinėrus), tai juos rink­davo ir nešdavo namo. Juos suaugę sutrindavo ir kai arkliams arba stotkams akis skaudėjo, tai kiek jų įpūsdavo akysna.

Botagu ir rykšte, kuria mušami gyvuliai, negalima buvo mušti varlių, nes po to botagas ir rykštė savo paskirčiai netinka.

Nevalia buvo peržengti per pamestą botagą. Kas taip padarė, tai turėjo atžengti atgal.

Alksninėmis, apušinėmis rykštėmis, lazdomis, sausais medeliais, skaruliais nedeguliais nevalia būdavo gyvulių mušti, nes buvo manyta, kad nuo to gyvuliai eina menkyn — suserga.

Ariami jaučiai. Ariamus jaučius pragena kartu su visais gyvuliais, bet ga­no skyrium.

Iš pavasario, kol neatsiras pakankamai žolės, jaučius laiko tvarte ir šeria muragu (geru šienu). Jeigu jaučiai darbe, tai nešant artojams pietus, kartu nešama jaučiams rezginėse šieno.

Jaučius suleidžia tik kai gerokai žolė paauga. Jaučiai suleidžiami su jaučiais, bet ne su stotkais.

Šios dienos su nekantrybe laukia visas sodžius. Gražią, saulėtą šventą die­ną, kai suleidžiami jaučiai, žmonės bažnyčion neina, užtai eina prie sausos ir ly­gios vietos, kur manoma suleisti jaučius, žiūrėti jaučių galinių. Bailesni iš tolo, vikresni ir drąsesni arčiau su brūkliais, kuolais ir kartimis.

Kiekvienam įdomu sužinoti, kuris jautis liks „staršinu”, t. y. galinges­niu ir kaip jam, šiam vardui įgyti, teks sunkiai kovoti. „Staršinos” — jaučio sa­vininkui irgi didėlė sodžiui garbė, tad jaučių savininkai jau iš pavasario pradeda savo kandidatą į staršinas geriau šerti muragu, o kai kurie nepagaili ir avižų.

Tokie kandidatai pavasarį nusigano gražūs, plik, jų sprandai stori — dide­liam vyrui apimti.

Dar iš tolo jaučiai, viens kitą pamatę, pradeda bliuvoti, mauruoti, žemę ko­jomis kapsto, ragais ją drasko. Prisiartinę, pradeda baubti – mauruoti, o prisiar­tinę per kelius žengsnius, pradeda pūstis. Jautis, priešo atžvilgiu, atsistoja kiek skersas, kaklą nuo priešo nugręžia, galvą nuleidžia ir puolimas pradedamas. Ki­tus jaučius, skubiai varo šalin.

Šios grandiozinės galinės sekamos su tokiu įdomumu tik galinėjantis dviem stipriausiems sodžiaus jaučiams staršinos vardui gauti. Šiaip silpnesni jaučiai suleidžiami anksčiau ir jie baigia savo tarpusaves galines greit.

Iš pradžių, konkurentai į staršinas imasi gana karštai, stengiasi ragais pa­imti priešą po kaklu, „rašo” ragais, t. yra drasko ragais kaktas. Už vienos — dviejų valandų sukruvintais kaklais ima lyg dumtuvės jaučiai šnopšti. Žemė aplink galinėtojus atrodo lyg betvarkiai išarta.

Pavargę ima silpniau galinėtis. Dar po kelių valandų silpnesnis ima suprasti, kad priešo nenugalės. Ima tai suprasti ir supantieji juos vyrai. Jaučiai dar galinėjasi, o silpnesnis laukia momento pasprukti. Jis tik atremia stipresnio puolimą, kartu traukiasi atgal, laikydamas galvą toje pat padėty. Kad galinges­nis priešas nesuvarytų ragų šonan, silpnesnis pataiko momentą, kada stipresnio galva būna nors per pusę žengsnio nuo jo galvos, tada žaibu šoka šonan ir bėga kiek gali nuo priešo. Nugalėtojas vejasi, tada vyrai stengiasi jį sulaikyti, kiša prieš jį brūklius, muša. Pirmutiniams vyrams sulaikyti nugalėtojo dažnai nepavyksta, tada jį atmuša užšokę priešais kiti. Kartais atsitikdavo ir nelaimingų atsitikimų — jaučiai sumindžiodavo žmones, arba subadydavo savo nugalėtus priešininkus — jaučius.

Po jaučių galinėjimo gaspadoriai varosi juos, namo, vieni linksmi, kiti nu­liūdę — tai nugalėto jaučio savininkai. Pastarieji nesigaili nugalėtojo jaučio adresu visokių jį niekinančių pastabų, nurodo jo trūkumus, nepalieka ramybėje ir nugalėtojo savininko, aistros ilgai nenurimsta.

Jeigu susitinka galinėtis jaučiai abu lygių jėgų, tai kovos trunka ilgai ir galo nesulaukdami vyrai jaučius perskiria, pildami ant galvų vandenį iš kibirų, kišdami tarp besigalinėjančių galvų lentas, kartis, mušdami ir baidydami juos.

Pavasarį jaučiams ganyti užleidžiamą bendra pieva, kur jie ganomi, kol sodžius neįsėja vasarojaus. Jaučius ganė suaugę bernai ir mergos. Gena 3—4 v. ryto, pargena 8—9 val. ir tada eina arti. Apie 5—6 val. vakaro jaučius iš jungo paleidžia ir patys artojai juos gano iki 7—9 val. vakaro.

Kai vasarojus įsėtas, tai jaučius gano bendrai su stoikais.

Rugius pradėjus sėti ir žiemai arti, jaučius gano nušienautose kartą, bet su dideliu atolu, pievose. Ten kitų gyvulių ganyti neleidžia. Gano jaunimas, bernai ir mergos. Jaučius gena tada dar patamsėj nuo pirmų gaidžių (1-2 val. nakties), pargena apie 6—7 val. ryto. Vakare paleistus jaučius gano patys artojai.

Ganantieji kuria ugnį, kepa bulves ir retkarčiais „pautienę” — kiaušinienę. „Uvėriems”, t. yra piktiems jaučiams ir karvėms nuplaunami ragų galai, puolantiems žmones jaučiams pakabinama ant kaktos tokio pločio ir ilgio lenta, kad jis nieko prieš save nematytų.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia