Valtis vandenyje

Labai yra įdomios kelionės upė­mis. Mes turėtume pažinti mūsų Nemuną senelį — plaukti jį visą nuo pat Merkinės, Alytaus iki Klai­pėdos. Aplankyti jo krantų pilis — Punią, didvyrio Margio tvirtovę, Kauno senąją pilį Nemuno ir Ne­ries santakoje, Veliuonos pilį, kur žuvo kunigaikštis Gediminas, di­dingai stūksančiu bokštu ir šimta­mečių ąžuolų parku Raudonę, su­griautą kryžeivių Christmemelio pilį — ją kryžeiviai pastatė mūsų, dešiniajame Nemuno krante — iš čia norėjo valdyti žemaičius, bet žemaičiai pilį sugriovė ir išvijo kry­žeivius, šiandien beliko griūvančios sienos, grioviai, tvenkiniai ir aukš­ti pilies bokštai — kaip amžinas liudytojas mūsų kovų su vokiečiais, norėjusiais mus pavergti…

Kurie gyvena toliau nuo Nemu­no, vis vien galėtų plaukti Nemunu — valtį ir mantą galima iki Kauno, Alytaus geležinkeliu atsivežti. Pa­siteiraukite kur reikia — tas ir ne­brangiai kaštuotų. Arba — pasiekti Nemuną kuriuo nors jo intaku — Anykščiai, Ukmergė — Šventąja ir Nerimi, Panevėžys — Nevėžiu, Šiau­liai — Dubysa.

Upe keliauti netik įdomu, bet ir, palyginti, lengva. Iriasi pakaitomis, sustoja poilsiui, į valtį gali pasiimti daugiau daiktų — maisto, rūbų, patalynes. Nakvy­nė krante palapinėse arba pas žmones, kur ant šieno, malūne.

Kaip keliauti? Paprastai keliaujama valtimis. Tačiau daugelis pamėgo baidares ir keliau­ja po du arba didesnėmis grupėmis, iš karto keliomis baidarėmis. O čia norime aprašyti dar vieną, naują, priemonę upių kelionei, ro­dos, patogią ir gerą. Tie, kurie rengiatės keliauti šią vasarą, išmė­ginkite ją, ir savo patyrimą vėliau mums surašykit. Tai ypatingas val­ties prirengimas tolimai kelionei. Jūrų skautai turi savo valtis, talpi­nančias po 10 — 12 žmonių. Kurie norėtų keliauti, bet valties neturi, turėtų pirmiausia susirūpinti gauti valtį. Geriausiai — pirkti kokia nors seną, didesnę, valtį, sudėvėtą, gal nebenaudojamą. Jei pasidairysite aplink, kur nors tikrai tokią valtį užtiksite. Ją ir nupirksite nebran­giai — už kokius 40 — 80 litų.

Ji, žinoma, bus kiaura, leis van­denį. Čia prasideda pirmasis dar­bas: špakliavimas ir smalavimas. Pirmiausia reikia valtį ištraukti į krantą ir išdžiovinti (ta proga: tą darbą kaip reikiant atlikti reikia įgudimo!). Kurioje vietoje valtis praleidžia? Dažniausiai lentų sudūrimuose. Bandomojo plaukiojimo metu buvome sužymėję visas vietas, kur sunkiasi vanduo į valtį.

Jei plyšiai užtaisyti kaip reikia, valtis neleis vandens mažiausiai pusę metų, net tose vietose, kur buvo nemaži plyšiai. Kaip užtaisyti plyšius ir smaluoti valtį — jus pa­mokys kiekvienas žvejas.

Paskui prasideda statyba. Valties priešakį ir galą — užtaisome lento­mis — padarome lyg sandėlius mais­tui, drabužiams, kad lietus nesulytų.

Valties vidurį apdengiame tvirtu iškilu stogu. Prie laivo šonų vidu­je pritvirtiname kelias stačias balkes, kurias viršuj jungia išilginės balkės ir kelios skersinės. Ant šių skersinių balkių išilgai klojamos sto­go lentos. Apkloję stogą toliu, pa­darysime jį visai neperlyjamą. Įrengti laipteliai užlipti ant stogo, ir gra­žią šiltą dieną keli skautai visada sė­dės ten. Stačios balkės statomos taip, kad jų tarpus lyjant būtų galima užtiesti palapinių marškomis ir taip per lietų turėti visai patogią, sau­są ir neužlyjamą pastogę.

Stogelis neturi būti labai aukštas, tik truputį aukščiau už sėdinčių val­tyje žmonių galvas.

Po stogu paliekame ne tik skersi­nius suolelius, bet įtaisome prie šonų išilginius suolus. Pačiame vi­dury pastatome pritaikytą dėžę — ji bus maisto sandėlis, bet drauge atstos ir stalą.

Bet mūsų laivas vis dar nejudoma dėžė. Stinga vairo ir irklų. Jų greit pasitieksime. Paprastus, ne­dažytus, tik tvirtus. Irsimės ketu­riais, šešiais irklais, kuriose vietose juos įstatyti, nutaikykime pačioje valtyje. Kelis irklus pasidarykime atsargai — jei luš, kad būtų pa­kaitai. Vairui pasirinkime geriau­siai ilgą tvirtą kartį su lopetėle gale, ją, tą kartį, pritaisykime lai­vo gale įrėmę į žirkles.

Dabar galime plaukti. Ir pasro­viui plaukiant negalima neirkluoti, nes be savojo greičio valtis ne­klauso vairo. Bet visą laiką irk­luoti negi reikia? Kodėl neišnau­doti palankaus vėjo?

Valties priekyje įtaisykime nu­imamą stiebą burei, 3 — 4 m. aukščio su dviem skersiniais. Kaip burę vartokime palapinių marškas. Kad staigiai sustiprėjęs vėjas ne­draskytų burės, įrenkime ją greit su virve nuleidžiamą.

Ir viskas jau kelionei parengta. Išplaukti geriausia kasdien anksti rytą, papusryčiavus. Vidurdienį sustoti pokaičiui, pietums. Pažiū­rėti apylinkių, jei įdomios. Mies­telį priplaukus — pasinaudot proga laiškų išsiųsti, trūkstamų dalykų, maisto nusipirkti. Kiekvieną svar­bią arba istorinę krantų vietovę priplaukus, būtinai sustoti apžiū­rėti. Tokių vietų sąrašą reikia iš anksto pasidaryti, rengiant kelionės planą. Kad nereiktų paskiau gai­lėtis — ką nepastebėjus, nemačius praplaukti. Kelionėje būtinai rei­kalingas foto aparatas. Dienai einant vakarop, bet dar gana anksti, 4—5 val., susirūpinti nakvynės vie­ta, įsirengti stovyklą, virt gerą va­karienę, sutemus truputį pasėdėt prie laužo, paskiau pasilsėt lig ry­to. Plaukti neskubėt, nepervargt.

Nuo Smalininkų Nemunu eina siena su Rusija. Todėl būtinai reikia gauti leidimus. Nuo Smalininkų pradėjus negalima sustoti prie kairiojo — rusiško — kranto. Baigiant Nemuną plaukti, neišplaukt į Kuršių marias, ten pakilęs vėjas ir bangos galėtų sudaryti valčiai rimtą pavojų. Klaipėdą pasiekti geriausiai kanalu tas kanalas labai įdomus. Ką žiūrėti Klaipėdoje — kitur rasite nurodymų. Tik vieną čia pasakysime — ten yra daug matytinų dalykų.

Būtinai aplankykit Kuršių Nerin­gą. Ją geriausiai visą pėsčiomis išeiti, nuo Smėlkrantės lig Nidos, kopų viršūnėmis. Nesigailėsite. Tarpas nuo Smėlkran­tės lig Juodkrantės ir nuo Juod­krantės lig Nidos, maždaug po 25 km., tat lengvai išeinamas per dieną. Pastaba: kopose niekur negalima kurt ugnies.

„Skautų aidas“ 1932 m.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia