Irstant uoloms, įdubu­siose šlaito vietose susidaro įvairaus dydžio nuolaužų nuobirynai. Einant per juos, visuomet gresia akmenų griūties pavojus. Akmenų griūtys kalnuose praside­da saulės apšviestuose šlaituose, praėjus porai va­landų po saulės patekėjimo, kuomet atitirpsta akme­nis kaustęs ledas. Pradėjęs riedėti vienas akmuo pa­judina kitą, ir taip prasideda pavojinga kanonada. Griūtys dažniausiai lekia kuluarais. Reikia stengtis atpažinti vietas, kuriose gali kilti akmenų griūtis. Jos atpažįstamos pagal nuriedėjusių akmenų palik­tus pėdsakus (subraižytus, šviesesnės spalvos akme­nis, išvagotą sniego šlaitą ir kt.). Galimas akmenų griūčių vietas reikia praeiti dar prieš saulėtekį.

Smulkių akmenų (skaldos dydžio) nuobirynai pa­judinti ima šliaužti žemyn, todėl jais patogu leistis, nes kojos įklimpsta į nuobiras ir lengva išlaikyti pusiausvyrą. Tačiau kopti nuobirynais arba traversuoti juos (pereiti skersai) yra sunku. Kopti geriau­sia stambiu susigulėjusiu nuobirynu. Nesusigulėju­siu nuobirynu reikia eiti įstrižai ir labai atsargiai, kad netyčia paridentas akmuo neužriedėtų ant že­miau einančio draugo. Jeigu nuobirynas yra siau­rame kuluare, kol vienas ar keli kopia aukštyn, kiti turi laukti saugioje nuo akmenų griūties vietoje. Kopiant priekyje einantysis turi gerai ištirti, ar akmuo, ant kurio reikės atsistoti, žengiant sekantį žingsnį, tvirtai guli, o “gyvą” (judantį) akmenį įtvirtinti arba padėti šalia tos vietos, kuria reikia kitiems eiti. Ma­žesnį kelionių kalnuose patyrimą turintys turistai eina vorelės gale, o leidžiantis žemyn — priekyje.

Netyčia užkliudytam akmeniui tik pajudėjus rie­dėti žemyn, stengtis jį tuoj sulaikyti. Jei matyti, kad tai nepavyks,— įspėti žemiau einančiuosius šūktelė­jimu: „akmuo”. Jei akmuo, nuo kalno įsibėgėjęs, at­lekia dideliu greičiu, nuo kiekvieno atsitrenkimo keisdamas kryptį, o pasitraukti į saugią vietą nėra kur, reikia stebėti jį iki paskutiniojo „pasišokėjimo” ir tik tada saugotis jo. Bėgant iš anksto, galima „užbėgti ant akmens”. Ypač pavojingi nuobirynai, susidarę ant tvirto pagrindo — plokščių uolų ir ledo šlaito, nes pajudinti jie ima visa savo mase šliaužti ar riedėti.

Einant nuobirynais ir tokiomis vietovėmis, kur gali kilti akmenų griūtys, vadovas turi sekti visą grupę ir reguliuoti, kur, kam ir kada praeiti nuo vienos saugios vietos iki kitos.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia