per pelkes ir tankumynus

Eiti su kuprine išmokstama tik per kelias kelionių vasaras, įgijus reikalingų įgūdžių. Pagrindinis, pats reikalingiausias įgūdis — rasti racionaliausia, savo jėgas atitinkantį ritmą, nuo kurio priklauso normali širdies, kvėpavimo ir kitokia organizmo veikla. Pri­tyrusiam turistui, net ir ilgą laiką kopiant stačiu šlaitu su sunkia kuprine, užtenka “kvapo”, norma­liai plaka širdis, jeigu tik jis laikosi ritmo ir jo jėgas atitinkančio tempo. Kopiant šlaitu, kuo jis statesnis, tuo trumpesnis darosi žingsnis — kartais net iki pė­dos ar net pusės pėdos ilgio. Žingsniai lėtėja, bet šir­dis dirba lygiai, nors ir įtemptai, kvėpavimas rit­mingas: kas du ar trys žingsniai įkvėpimas ir iškvėpimas. Judesiai lėti, sklandus, kūno svoris tolygiai perkeliamas nuo vienos kojos ant kitos, raumenys, kurie ėjime nedalyvauja, atpalaiduoti. Nedidelį ak­menį, gulintį ant tako, ar statesnę tako pakopą tu­ristas apeina, o jei priekyje einantysis stabteli ir iš paskos einantysis negali žengti numatyto žingsnio, patartina „patrypti” porą „tuščių” žingsnių vietoje… Viskas dėl ritmo, nepamesti ritmo! Taip 20 min ko­pus stačiu šlaitu su sunkia kuprine, sustojus pailsėti, po 5—6 min. širdis vėl plaka normaliai. Ir po dauge­lio valandų tokio kopimo niekas nejaus didelio nuovargio. Kopiant stačiu šlaitu, koja statoma visa pėda, kad bato padas geriau susikabintų su gruntu ir neslystų. Turistinėje literatūroje yra nemažai rašyta, kaip to išmokti, tačiau vien iš aprašymų niekas dar neišmoko. Išmokti galima tik keliaujant, ypač ste­bint, kaip eina prityręs turistas.

Kuomet išmokstama eiti pagal viso savo organiz­mo veiklos ritmą, lengviau prisitaikyti ir dideliame (4000 m ir daugiau) aukštyje prie retesnės atmosfe­ros, mažesnio deguonies kiekio, slėgimo, lengviau pakelti jų poveikį. Dideliame aukštyje, kad organiz­mo nesekintų deguonies trūkumas, reikalinga laikas nuo laiko trumpam sustoti atsikvėpti ir pailsėti. Kup­rinę nusiimant ir užsidedant, bereikalingai išeikvojama daug energijos, todėl dažniausiai ilsimasi sta­čiomis, truputį pasilenkus, pasirėmus abiem rankom ant ledkirčio, kad kuprinės svoris gultų daugiau ant nugaros ir tokiu būdu pailsėtų pečiai. Tik sustojus ilgesniam poilsiui, kuprinė nusiimama ir saugiai pa­statoma, kad nenuriedėtų nuo šlaito. Nuo kalno rei­kia leistis taip, kad bet kuriuo momentu būtų galima iš karto sustoti, neprarandant pusiausvyros, nepatempiant kojų sąnarių raiščių. Nusileidimo ritmas ir greitis priklauso nuo daugybės faktorių (šlaito statu­mo, kuprinės sunkumo ir kt.).

Per pelkes ir tankumynus.

Šiaurėje, taigos ir kalnų rajonuose, ypač didesnių upių slėniuose ir miškatundrės zonoje, yra daug didelių pelkių. Norint jas apeiti, reikėtų sugaišti nemaža laiko, todėl kartais tenka eiti ir per pelkes.

Tundros zonos pelkėse yra daug viksvomis, krū­mokšniais apaugusių kupstų. Kartais galima pereiti per pelkę, šokinėjant nuo kupsto ant kupsto, gerai pasirenkant kelią arčiau krūmokšnių, kur pagrindas tvirtesnis. Einant per pelkę, kiekvienas turistas turi neštis 3—3,5 m ilgio tvirtą kartelę, kuria ir išmėgina dugno tvirtumą.

Ypač pavojingos pelkės, kuriose anksčiau telkšojo vanduo — palios, durpynai, senvagės, užakusio eže­ro dugnas ir kt. Keliauti per jas galima tik kraštuti­niu atveju, išmėginus liūliuojančio paviršiaus „plu­tos” storį. Eiti reikia atsargiai, švelniai perkeliant svorį nuo kojos ant kojos, su didesniais (4 m) inter­valais tarp einančiųjų. Įsmukus reikia remtis į gu­linčią kartį ir palengva ieškoti tvirtesnės vietos. Jei­gu pačiam išlipti sunku ir grimztama gilyn, reikia nesijudinti ir, laikantis už kartelės, šauktis draugų pagalbos. Gelbėtojai šliaužte prislenka prie įsmuku­siojo, aplink jį ir po juo iš krūmokšnių, karčių, žo­lių padaro kamšą ir ant jos ištraukia įsmukusįjį.

Tokių pavojingų vietų ypač daug ir apeiti jų be­veik neįmanoma dumblu užakusiose Šiaurės taigos upių senvagėse. Jei jos siauros, geriausia per jas iš anksto padaryti kamšą. Keliaujant arti jų, reikia eiti toliau nuo upės vagos.

Taigoje reikia būti labai atidžiam, kad neįgriūtum į po išgriuvusių medžių šaknimis susidariusias duo­bes, nesukluptum ant išvartų. Einant per tankius jaunuolynus, saugoti veidą ir akis nuo priekyje ei­nančio užkliudytos ir palenktos šakos, žiūrėti, kad ja neužgautum einančio iš paskos. Kur daug išvartų, kartais patogu eiti storais išvirtusių ir išilgai ėjimo trasos gulinčių medžių kamienais; skersai gulinčius medžius, jeigu įmanoma, geriau peržengti.

Keliaujant taiga, reikia stengtis kiek galima toliau matyti kelią į priekį, kad neatsidurtum sunkiai pra­einamoje vietoje, iš kurios reikės grįžti ir ieškoti apėjimo. Jeigu einama mišku apaugusiu šlaitu, pa­tartina pasirinkti ėjimo trasą ten, kur daugiau spygliuočių, nes spygliuočių miškas retesnis; praeiti šlai­tais, apaugusiais lapuočiais, ypač kalnų berželiais, lauravyšnėmis, rododendrais, beveik neįmanoma. Kalnuotoje taigoje lengviau eiti kalno ketera, negu šlaitu arba slėnio ir daubų dugnu; be to, einant kal­nagūbrių keteromis, lengviau orientuotis. Kartais kalnagūbrio ketera tenka eiti todėl, kad upė teka kanjonu, ją supa statūs skardžiai, uolų sienos, vadi­namos „bomais”, „avinų kaktomis”; ties upės vaga jų apeiti neįmanoma. Tačiau alpinio tipo kal­nagūbrių keteros yra smarkiai raižytos, ir eiti yra patogiau slėniu. Einant miškingais slėniais, nereikia susivilioti žvėrių pramintais takais, kuriais jie nusi­leidžia nuo kalnagūbrio šlaitų į upę atsigerti: tie takai, truputį paėję išilgai upės, visuomet nuveda į kalno šlaitą ir palaipsniui išnyksta. Jei upė nežino­ma ir yra požymių, kad priekyje gali būti kanjonas, geriausia iš anksto pasiųsti porą turistų į žvalgybą, nes priešingu atveju gali tekti visai grupei grįžti ar sugaišti daug laiko, išeikvoti daug jėgų sunkiai pra­einamoje vietoje.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia