Keliauti maršrutu, kuriame yra sniego perėjų ir firno bei ledo šlaitų, gali tik prityrusios turistų grupės, apsirūpinusios visu alpinistiniu inventoriumi, kurių dalyviai turi kainų turizmo įgūdžių.
Vienas iš didžiausių pavojų sniego šlaituose yra sniego lavinos. Apie 20 procentų visų nelaimingų atsitikimų kalnuose įvyksta dėl lavinų. Lavinos susidaro dėl daugybės faktorių, ypač dėl sniego dangos savybių. Jos dažniausiai kyla, smarkiai pasnigus ir vėjui supusčius didelius sniego karnizus, staiga pasikeitus meteorologinėms sąlygoms (staigiai atšilus arba atšalus) ir dėl kitų faktorių (skardaus šūktelėjimo, šūvio garso, kalnų gyvūnijos). Lavinos kyla net gana lėkštuose, kartais net ir 15° statumo šlaituose. Pavojingas vietas, kuriose gali kilti lavinos, atpažįstame iš senu lavinų pėdsakų — išvartyto miško, sustumto seno sniego liekanų nubruožto sniego šlaito. Lavinos būna įvairiausių tipų: sauso, susigulėjusio, šlapio sniego, „gruntinės” ir t. t. Paprastai į šlaitus, kuriuose gali kilti lavinos, pakliūnama dėl lengvabūdiškumo, susiviliojus iš pažiūros lengvesniu, lygiu šlaitu, nepaisant to, kad netoliese yra kiek sunkesnių, bet nepavojingų kelių — per keteras, šlaitų briaunas, apaugusias mišku, arba uolomis.
Pakliuvus į laviną
reikia stengtis išsilaikyti jos paviršiuje. Jeigu į laviną pakliuvo draugas, reikia įsidėmėti, kokioje lavinos vietoje jis dingo, ir tik tada pradėti ieškoti.
Kopti stačiais sniego šlaitais galima tik tada, kai sniegas juose tvirtai susigulėjęs ir pagal meteorologines sąlygas lavinos kilti neturėtų. Tačiau ir tokiu atveju į stačius šlaitus reikia kopti tiesiai aukštyn, kad, minant pėdas, nebūtų „atpjaunamas” sniego dangos sluoksnis.
Keliaujant zona, kurioje yra sniego ir ledo, reikia gerai mokėti naudotis ledkirčiu ir paslydus juo susistabdyti. Einant sniego šlaitu, ledkirtis laikomas parengties padėtyje. Paslydus, kokioje padėtyje beparkristum (ant šono, ant nugaros ar galva žemyn), reikia greitai persiversti ant pilvo, galva į šlaito viršaus pusę ir stabdyti išskėtus kojas, pėdomis bei ledkirčio koto smaigaliu. Stabdant viena kuri ranka turi būti ant ledkirčio galvutės, o antroji — netoli koto smaigalio. Stabdoma, ledkirtį laikant beveik ištiestomis rankomis, o ne užgulus ant jo krūtine. Paslydus ant kieto sniego šlaito arba ant ledo. susistabdoma, rėžiant ledkirčio „snapu”, o ne koto smaigaliu.
Lėkštu šlaitu
galima eiti, nesiremiant ledkirčiu į šlaitą. Priekyje kopiantysis turi stengtis įminti (jeigu sniegas minkštas) arba įmušti bato smaigaliu gerus horizontalius laiptelius. Kokio statumo šlaitas bebūtų, einant reikia laikytis vertikaliai, nes taip mažiau pavojaus paslysti, negu pasilenkus prie šlaito.
Statesniame šlaite kaip trečias atramos taškas naudojamas ledkirtis. Kopiant stačiais šlaitais tiesiai aukštyn, ledkirtis, suėmus abiem rankomis už jo galvos, įsmeigiamas į šlaitą priešais save, o kojomis įmušami sniego laipteliai. Kuomet įsitikinama, kad abiem kojomis stovima tvirtai, ledkirtis įsmeigiamas aukščiau ir mušami nauji laipteliai.
Lėkštesniais šlaitais
kur nėra pavojaus kilti lavinoms. leidžiamasi „gliseriu”—pasisukus veidu žemyn, šliaužiama ant sulenktų kojų, pasirėmus ledkirčiu į šlaitą, rėžiant jo kotu sniegą ir tokiu būdu reguliuojant slydimo greitį. Statesniais šlaitais leidžiamasi nugara į šlaitą, nedideliais žingsneliais ir minant laiptelį kulnimis; stačiu šlaitu leidžiamasi veidu į šlaitą ir minant laiptelius tokiu pat būdu. kaip ir kopiant. Stačiuose ir nelabai stačiuose šlaituose kopiant ir leidžiantis, jeigu yra pavojus paslydus nuriedėti į apačioje esantį statų uolų ar ledo šlaitą, einantysis saugomas virve. Dažnai sniego šlaituose pasitaiko labai kieto firno arba ledo ruožų. Juos praeiti reikia tik ledkirčiu iškapojus laiptelius arba su katukais. Jeigu grupėje yra mažiau įgudusių turistų, per šią atkarpą nutiesti virvės turėklus.
Ledynu
kurio paviršius padengtas kad ir plonu sniego sluoksniu, einama, tik susirišus virve (po 2—3 žmones), laikantis 4—6 m intervalo. Priekyje einantysis ledkirčio kotu kruopščiai zonduoja sniego paviršių, kiti eina jo pramintomis pėdomis. Virvė tarp einančiųjų neturi būti įtempta, kiekvienas, išskyrus priekinį, turi laikyti rankoje 1—2 virvės „žiedus”, kad, įsmukus į plyšį, virvė įsirėžtų į sniegą, smūgis nebūtų staigus ir saugančiojo neišvestų iš pusiausvyros.
Keteromis
Kartais nusileisti nuo perėjos ties ta vieta, kur buvo užkopta, neįmanoma, ir tenka paėjėti kalnagūbrio ketera. Ėjimas ketera yra gana saugus, išskyrus atvejus, kai blogas oras arba smarkus vėjas. Ypač atsargiai reikia eiti sniego keteromis, kur gali būti pasiruošusių nugriūti karnizų. Tokiose vietose reikia organizuoti pakaitinę einančiojo apsaugą. Pasilaikantieji ant keterų „vienuoliai” („Vienuolis” — nedidelė viršūnė ant keteros arba viršūnės briaunos) apeinami šlaitais arba kopiama per jų viršų.
