Keliauti maršrutu, kuriame yra sniego perėjų ir firno bei ledo šlaitų, gali tik prity­rusios turistų grupės, apsirūpinusios visu alpinisti­niu inventoriumi, kurių dalyviai turi kainų turizmo įgūdžių.

Vienas iš didžiausių pavojų sniego šlaituose yra sniego lavinos. Apie 20 procentų visų nelaimingų atsitikimų kalnuose įvyksta dėl lavinų. Lavinos su­sidaro dėl daugybės faktorių, ypač dėl sniego dan­gos savybių. Jos dažniausiai kyla, smarkiai pasnigus ir vėjui supusčius didelius sniego karnizus, staiga pasikeitus meteorologinėms sąlygoms (staigiai atši­lus arba atšalus) ir dėl kitų faktorių (skardaus šūkte­lėjimo, šūvio garso, kalnų gyvūnijos). Lavinos kyla net gana lėkštuose, kartais net ir 15° statumo šlaituose. Pavojingas vietas, kuriose gali kilti lavinos, atpažįstame iš senu lavinų pėdsakų — išvartyto miš­ko, sustumto seno sniego liekanų nubruožto sniego šlaito. Lavinos būna įvairiausių tipų: sauso, susigu­lėjusio, šlapio sniego, „gruntinės” ir t. t. Paprastai į šlaitus, kuriuose gali kilti lavinos, pakliūnama dėl lengvabūdiškumo, susiviliojus iš pažiūros lengves­niu, lygiu šlaitu, nepaisant to, kad netoliese yra kiek sunkesnių, bet nepavojingų kelių — per kete­ras, šlaitų briaunas, apaugusias mišku, arba uolomis.

Savisauga einant sniego šlaitais
1. Savisauga einant sniego šlaitais: a — kopiant į šlaitą tiesiai; b — kopiant šlaitu įstrižai; c — susistabdymas ledkirčio kotu; d — susistabdymas ledkirčio snapu. 2. Abalakovo diržo panaudojimas: a — krutinsaičiui; b — pasostei, persikeliant „oro” keliu

Pakliuvus į laviną

reikia stengtis išsilaikyti jos paviršiuje. Jeigu į laviną pakliuvo draugas, reikia įsidėmėti, kokioje lavinos vietoje jis dingo, ir tik tada pradėti ieškoti.

Kopti stačiais sniego šlaitais galima tik tada, kai sniegas juose tvirtai susigulėjęs ir pagal meteorolo­gines sąlygas lavinos kilti neturėtų. Tačiau ir tokiu atveju į stačius šlaitus reikia kopti tiesiai aukštyn, kad, minant pėdas, nebūtų „atpjaunamas” sniego dangos sluoksnis.

Keliaujant zona, kurioje yra sniego ir ledo, reikia gerai mokėti naudotis ledkirčiu ir paslydus juo su­sistabdyti. Einant sniego šlaitu, ledkirtis laikomas parengties padėtyje. Paslydus, kokioje padėtyje beparkristum (ant šono, ant nugaros ar galva žemyn), reikia greitai persiversti ant pilvo, galva į šlaito vir­šaus pusę ir stabdyti išskėtus kojas, pėdomis bei ledkirčio koto smaigaliu. Stabdant viena kuri ranka turi būti ant ledkirčio galvutės, o antroji — netoli ko­to smaigalio. Stabdoma, ledkirtį laikant beveik ištiestomis rankomis, o ne užgulus ant jo krūtine. Pasly­dus ant kieto sniego šlaito arba ant ledo. susistabdoma, rėžiant ledkirčio „snapu”, o ne koto smaigaliu.

Lėkštu šlaitu

galima eiti, nesiremiant ledkirčiu į šlaitą. Priekyje kopiantysis turi stengtis įminti (jeigu sniegas minkštas) arba įmušti bato smaigaliu gerus horizontalius laiptelius. Kokio statumo šlaitas bebū­tų, einant reikia laikytis vertikaliai, nes taip mažiau pavojaus paslysti, negu pasilenkus prie šlaito.

Statesniame šlaite kaip trečias atramos taškas nau­dojamas ledkirtis. Kopiant stačiais šlaitais tiesiai aukštyn, ledkirtis, suėmus abiem rankomis už jo gal­vos, įsmeigiamas į šlaitą priešais save, o kojomis įmušami sniego laipteliai. Kuomet įsitikinama, kad abiem kojomis stovima tvirtai, ledkirtis įsmeigiamas aukščiau ir mušami nauji laipteliai.

Lėkštesniais šlaitais

kur nėra pavojaus kilti lavi­noms. leidžiamasi „gliseriu”—pasisukus veidu že­myn, šliaužiama ant sulenktų kojų, pasirėmus ledkir­čiu į šlaitą, rėžiant jo kotu sniegą ir tokiu būdu reguliuojant slydimo greitį. Statesniais šlaitais leidžia­masi nugara į šlaitą, nedideliais žingsneliais ir minant laiptelį kulnimis; stačiu šlaitu leidžiamasi veidu į šlaitą ir minant laiptelius tokiu pat būdu. kaip ir kopiant. Stačiuose ir nelabai stačiuose šlaituose ko­piant ir leidžiantis, jeigu yra pavojus paslydus nu­riedėti į apačioje esantį statų uolų ar ledo šlaitą, einantysis saugomas virve. Dažnai sniego šlaituose pasitaiko labai kieto firno arba ledo ruožų. Juos pra­eiti reikia tik ledkirčiu iškapojus laiptelius arba su katukais. Jeigu grupėje yra mažiau įgudusių turistų, per šią atkarpą nutiesti virvės turėklus.

Kopimas stačiu sniego šlaitu tiesiai aukštyn
1. Kopimas stačiu sniego šlaitu tiesiai aukštyn. 2. Nusileidimas sniego šlaitu: a — veidu nuo šlaito; b — veidu į šlaitą. 3. Šliaužte per sniego tiltus: a — aukštyn; b — žemyn. 4. Nusileidimas gliseruojant sniego šlaitu

Ledynu

kurio paviršius padengtas kad ir plonu sniego sluoksniu, einama, tik susirišus virve (po 2—3 žmones), laikantis 4—6 m intervalo. Priekyje einantysis ledkirčio kotu kruopščiai zonduoja sniego paviršių, kiti eina jo pramintomis pėdomis. Virvė tarp einančiųjų neturi būti įtempta, kiekvienas, išskyrus priekinį, turi laikyti rankoje 1—2 virvės „žiedus”, kad, įsmukus į plyšį, virvė įsirėžtų į sniegą, smūgis nebūtų staigus ir saugančiojo neišvestų iš pusiausvy­ros.

Kombinuotas saugojimas
1. Kombinuotas saugojimas (per uolos išsikišimą ir per petį). 2. a ir b. Saugojimas iš apačios sniego šlaite virve per ledkirtį

Keteromis

Kartais nusileisti nuo perėjos ties ta vieta, kur buvo užkopta, neįmanoma, ir tenka paėjėti kalnagūbrio ketera. Ėjimas ketera yra gana saugus, išskyrus atvejus, kai blogas oras arba smarkus vėjas. Ypač atsargiai reikia eiti sniego keteromis, kur gali būti pasiruošusių nugriūti karnizų. Tokiose vietose reikia organizuoti pakaitinę einančiojo apsaugą. Pasilaikantieji ant keterų „vienuoliai” („Vienuolis” — nedidelė viršūnė ant keteros arba viršūnės briaunos) apeinami šlaitais arba kopiama per jų viršų.

Kopimas katukais stačiu ledo šlaitu
1. Kopimas katukais stačiu ledo šlaitu tiesiai aukštyn. 2. a Ir b. Saugojimas einant ledynu. 3 Stataus ledo šlaito traversavimas

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia