Kamanės

Mūsų duomenimis, Lietuvoje sutin­kama 31 kamanės rūšis, dvylika iš jų — dažnos. Sunku pažinti kama­nių rūšis, nes kiekviena iš jų turi daug spalvinių formų. Norėdami su­pažindinti su dažniau sutinkamomis ka­manių rūšimis, patelkiame trumpą jų morfologinį aprašymą.
Kamanių rūšys Lietuvoje

Daugelio laukinių ir kultūrinių auga­lų apdulkinimui didelės reikšmės turi bitiniai plėviasparniai. Tačiau intensyvėjant žemės ūkiui, ypač padidėjus cheminių medžiagų naudojimui (trąšos, pesticidai), sparčiai nyksta ne tik žalin­gi, bet ir naudingi vabzdžiai. Labiausiai nukenčia bitiniai, kuriems mažai lieka tinkamų vietų veistis. Šie vabzdžiai ap­dulkina augalus su giliais žiedais. Be­ne naudingiausi apdulkintojai yra ka­manės, kurios skraido net blogu oru.

Dirvinė kamanė (Bombus agrorum)

Nedidelė. Nugarėlės ir pilve­lio galo plaukeliai rusvi. Gausiai aptin­kama, visur paplitusi rūšis. Turi ilgą straublelį, yra vertinga kultūrinių au­galų apdulkintoją.

Dirvinė kamanė
Dirvinė kamanė

Uoksinė kamanė (Bombum hypnorum)

Vidutinio dydžio. Nugarė­lės, kartais ir pilvelio tergito plauke­liai rusvi, pilvelio galas baltas. Par­kuose, soduose ir gyvenvietėse dažna rūšis.

Žemės kamanė (Bombus terrestris)

Visų stambiausia rūšis: patelės siekia iki 23 milimetrų. Priešnugarėlė ir pilvelio antrasis tergitas su tamstai geltonais raiščiais, kurie prie nuga­rėlės dažnai siauri ir iš toliau sunkiai įžiūrimi. Pilvelio galas baltas. Gausi sausose ir šiltose vietose.

Krūminė kamanė (Bombus lucorum)

Stambi rūšis, labai panaši į žemės kamanę. Skiriasi šviesia citrini­ne (gelsvai balsva) priešnugarėlės ir antro pilvelio tergitų raiščių spalva. Priešnugarėlės raištis platus, iš tolo pa­stebimas. Gausi drėgnesnėse vietose, pievose, krūmuose, taip pat ir soduo­se, parkuose.

Sodinė kamanė (Bombus hortorum)

Vidutinio dydžio kamanė. Pil­velio galas baltas. Krūtinėlė ant prieš­nugarėlės ir skydelio su dviem gelto­nais raiščiais. Trečias geltonas raištis — ant pirmo pilvelio tergito. Ši rūšis dažna soduose, parkuose, gyvenvietė­se. Tai labai vertinga dobilų, liucer­nos ir kitų kultūrinių augalų apdulkin­toją, turi ilgiausią straublelį (iki 19,5 mm), t. y. beveik tris kartus ilgesnį ne­gu ilgastraublių Kaukazo pilkųjų bi­čių.

Dykrinė kamanė (Bombus subterraneus)

Panaši į sodinę kamanę, bet stambesnė. Priešnugarėlė ir skyde­lis su pilkšvai gelsvos, smėlio spal­vos raiščiais, pilvelis su dviem labai siaurais, vos pastebimais raiščiais ant pirmo ir antro tergitų. Pilvelio galas baltas. Randama retai. Gausiau sutin­kamos nedidelės populiacijos jai tinka­muose biotopuose — įvairiažolėse sau­sose pievose ir dykvietėse. Lietuvoje žinoma Vilniaus rajone ir Kuršių neri­joje.

Šlaitų kamanė (Bombus lapidarius)

Stambi rūšis. Visas kūnas pa­dengtas juodais aksominiais plaukeliais, tik pilvelio galas ryškios tamsiai rau­donos spalvos. Patinų priešnugarėlė su neryškiu gelsvu raiščiu. Viena gra­žiausių mūsų kamanių, tačiau negausi. Mėgsta sausus smėlynus, smėlingus šlaitus. Sunkiau už kitas kamanes prisitaiko prie sukultūrinto landšafto, todėl nyksta.

Pievų kamanė (Bombus derhamellus)

Smulki, prilygsta dirvinei kamanei. Spalva labai kinta. Kūnas padengtas juodais plaukeliais, kartais su vos įžiūrimais rusvais ar net ryš­kiais šviesiai pilkais raiščiais ant priešnugarėlės, skydelio ir pilvelio pir­mųjų tergitų. Pilvelio galas visuomet oranžiškai rusvos spalvos. Dažna, vi­sur aptinkama rūšis.

Miškų kamanė (Bombus pratorum)

Smulki rūšis. Kūnas padengtas juodais plaukeliais. Priešnugarėlė su šviesiai geltonu raiščiu. Pilvelio galas rusvai oranžinis. Lietuvoje reta. Rasta Vilniaus ir Varėnos rajonuose, pamiš­kėse, miško aikštelėse. Kultūriniame landšafte retai pasitaiko.

Samaninė kamanė (Bombus muscorum)

Nedidelė. Kūnas apaugęs šviesiai geltonais plaukeliais, tik nu­garėlė gelsvai oranžinė. Viena gra­žiausių mūsų kamanių. Negausi. Už­registruota tik Vilniaus, Švenčionių ir Varėnos rajonuose, Kuršių nerijoje. Mėgsta gerai įšildomas sausas įvairiažoles pievas.

Smėlio kamanė (Bombus equestris)

Nedidelė. Visas kūnas pa­dengtas pilkais plaukeliais, tik vidnugarėlė su neryškiu juodu raiščiu. Ne­gausi. žinoma Vilniaus, Švenčionių ir Rokiškio rajonuose.

Šilų kamanė (Bombus sylvarum)

Smulki. Kūnas padengtas gelsvai pli­kais plaukeliais, vidnugarėlė su ne­ryškiai apribotu plačiu juodu raiščiu. Pilvelio galas su dviem siaurais oran­žiškai rausvais raiščiais. Dažna, visur paplitusi rūšis. Ypač įvairiažolėse pie­vose ir dykvietėse, rečiau — kultūri­niame landšafte.

Kamanių patelės pradeda skraidyti balandžio mėnesio antroje pusėje, pra­žydus blindei. Šio anksčiausiai iš gluos­nių žydinčio medžio nektaras — pirmas ir būtinas pasistiprinimas nusilpusioms po ilgo žiemojimo patelėms.

Korių akeles kamanės lipdo iš vaš­ko, juo užtaiso ir lizdo plyšius. Į vieną akelę kamanė deda ne vieną kiaušinė­li, kaip naminės bitės, o keletą, ir joje vystosi iš karto kelios lervos. Akelę už­klijuoja vašku. Vieną po kitos kamanė greta lipdo dar kelias akeles. Po kiek laiko pirmoje akelėje išsirita lervos. Jos greit suėda maisto atsargas, ir patelė, pragraužusi akelės viršuje sky­lutę, pradeda maitinti lervas. Pirmosiose akelėse žiedadulkių tešlos paprastai bū­na mažai, todėl pirmosios darbininkės gerokai smulkesnės už motinėlę. Mūsų stebėjimais šalyje pirmosios dar­bininkės pasirodo jau pirmoje birže­lio dekadoje. Pasirodžius darbininkėms, lizdas auga daug sparčiau. Vis rečiau ir rečiau skrenda iš lizdo kamanė motinėlė. Dabar jau lipdomos dides­nės korio akelės, ir sočiau maitinamos lervos, tad kamanės darbininkės už­auga didesnės. Kaskart kamanės lipdo naujas korių akeles, o senosios su­yra. Iš gryno vaško daromos didelės akelės medui laikyti. Darganotomis die­nomis medumi minta pačios kamanės, ir juo maitinamos lėliukės. Korio ake­lės su medumi užilpdomos vašku. Kamanės, skirtingai negu vapsvos ar naminės bitės, nelipdo taisyklingo ko­rio. Jų korys primena skirtingo dy­džio netvarkingą akelių lipdinį. Pirmoje liepos dekadoje iš neapvaisin­tų kiaušinėlių išsivysto patinai. Jie ant užpakalinių kojų neturi žiedadulkėms rinkti dubenėlio, taip pat neturi geluo­nies. Patinai nesirūpina lizdu, tačiau patys maitinasi žiedų nektaru. Tuo metu pradeda skraidyti ir jaunos ka­manės motinėlės. Vasaros gale stam­biuose lizduose esti iki 400 kama­nių. Kamanių lizdai gyvuoja iki rug­sėjo pabaigos — spalio pradžios, pas­kui senoji motinėlė, darbininkės, pati­nai ir nesuspėjusios išsivystyti lervos žūva. Žiemoja tik jaunos apvaisintos patelės. Žiemą jos praleidžia anabiozės būklėje po samanomis, kelmuose, įvai­riuose plyšiuose, po žieve. Didelė dalis žiemojančių kamanių dėl nepalankių sąlygų žūva.

Jonas Augustauskas; Eduardas Budrys; Povilas Ivinskis
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Panašūs straipsniai
Kretuono ežeras

Kretuonas

Kretúonas arba Kretuonis – ežeras rytų Lietuvoje, Švenčionių rajone, 7 km į šiaurės rytus nuo Švenčionėlių. Didžiausias Švenčionių rajono ir Aukštaitijos nacionalinio parko ežeras.
Plačiau
Stirnių ežeras

Stirniai

Stirniai – ežeras rytų Lietuvoje, Molėtų rajone, apie 13 km į šiaurės rytus nuo Molėtų. Ežeras ilgas, vingiuotas, ištįsęs iš vakarų į rytus. Ilgis – 9,6 km, didžiausias plotis – 2,3 km. Ežere yra 7 salos, kurių bendras plotas – 33 ha.
Plačiau
Galvės ežeras

Galvė

Galvė – ežeras pietryčių Lietuvoje, Trakų rajone, apie 2 km į šiaurę nuo Trakų, Trakų istoriniame nacionaliniame parke. Ilgis 3,2 km, didžiausias plotis siekia 1,75 km.
Plačiau