Pamiškėse rudenį ilgai netyla paukščių giesmininkų čiauškesys. Ten maisto užderėjo: raudonuoja šermukšniai ir putinai, žvilga juodos šeivamedžių uogelių kekės. Šis augalas yra tikrai įdomus ir savybėmis, ir žmogaus suteiktomis prasmė­mis. Tai medelis ar, greičiau, krūmokšnis, priklausantis sausmedžių šeimai. Žydi pieno baltumo žiedynais. Ypatingas jo lapų ir net pumpurų kvapas apgina sodą nuo visokių vabzdžių kenkėjų. Šeimininkės sutrintų šeivamedžio lapų padėdavo ten, kur atsirado tarakonų ar blakių. Sakoma, kad svaigus augalo kvapas atbaido net peles ir kurmius. Žiedus mielai lanko bitės. Prinokusios uogelės yra valgomos, turi vaistinių medžiagų. Jų sultimis gydomi virškinamojo trakto sutrikimai. Žiniuo­nių teigimu, kelios kasdien suvalgomos uogelės pailgina žmogaus amžių. Kaip ten bebūtų, tačiau jos tikrai turi bakterijas naikinančių savybių. Ir musės niekada nenutūps ant šeivamedžio, todėl dažnai medelis būdavo sodinamas prie mėšlidės ar atliekų duobės.

Iš kur toks augalo pavadinimas? Šeiva dažniausiai vadinamas pagaliukas, ant kurio audėjos vynioja ataudų siūlus. Pasakymas „šeivas pritrinti“ reiškia “prisukti ant pagaliuko siūlų ir įdėti jį į šaudyklėlę”. Tada, pasak K. Donelaičio, „ir šaudyklė su šeiva šokinėdama tarškia“. Palyginimuose, posakiuose, priežodžiuose vis šeiva paminima: „Nosis ilga kaip ta šeiva“, „Blauzdos tęvos kaip šeivos“, „Linksma, greita kaip šeivelė“, „Pasigėriau kaip bitelė, mano kojos kaip šeivelės.“ Tačiau žo­dis „šeiva“ yra daugiaprasmis. Šitaip pavadinamas ir pypkiakotis, latakėlis sulai te­kinti, ir šaudyklėlė tinklui megzti. Išvardytos prasmės bus kilusios iš šeivamedžio medienos savybių. Daugeliui gaminių ji tinkanti. Medelio šakelės turi purią šerdį, tad lengva iš jų pasidaryti vamzdelį. Mediena gana kieta, neplaušijanti – siūlas prie jos nekimba, nesidrasko.

Žmogus nuo seno pastebėjo naudingas šeivamedžio savybes – ir vaistines, ir tinkamas įnagiams gaminti. Netgi „apgyvendino“ po šeivamedžiu mitines būtybes, būtent tas, kurios padeda įveikti kasdienius rūpesčius. Apie augalo mitologizavimą pastabų parašė XVI a. autoriai, pirmieji ėmę domėtis senąja baltų religija. Štai isto­rikas Motiejus Strijkovskis Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronikoje, išspausdintoje 1582 m., teigė: „Ir Aukštutinėje Prūsijoje, ir kitur vietiniai gyven­tojai dar tebesilaiko seno pagoniško tikėjimo, kad po šeivamedžiu gyvenančios kažkokios požeminės būtybės, kažkokios dvasios ar vaiduliai, kuriuos jie vadina nykštukais ir kurie dažnai pasirodą naktimis, kai mėnuo šviečia…“ Dar daugiau ži­nių apie mitinių būtybių buveinę po šeivamedžiu pateikia Jonas Lasickis knygelėje Apie žemaičių dievus, išleistoje 1615 m. :„<…> daugelis ypač gerbia Puškaitį (Purscetum), šventųjų medžių ir miškelių valdovą. Jų įsitikinimu, jis gyvenąs po šeiva­medžiu. Jam žmonės visur deda po šituo medžiu duonos, alaus ir kitokių valgių bei gėrimų ir maldauja, kad tas dievas nuramintų didikų ir kilmingųjų dievą Markopolį (Marcoppolum), kad šie nekamuotų jų sunkia vergija, kad atsiųstų pas juos barstukų (Barstuccae), kurie, jų nuomone, apsigyvenę namuose, atnešą jiems palaimą. Ši­tiems jie vakare sudeda ant užtiesto stalo duonos, sūrių, sviesto ir pastato alaus. Jei rytą valgių neberanda, tada jie būna tikri, jog jų turtai padidės.“ Belieka pridurti, kad barstukai Žemaičiuose žinomi kaukų vardu. Tai miško žmogeliukai, įsiprašan­tys žiemai į žmogaus būstą. Mažieji atneša namams skalsą.

Iš tų senosios mitologijos gelmių iki mūsų laikų gyvojoje kalboje užsiliko tradi­cinis atsakymas į įprastinį klausimą „Kaip gyveni? – Nagi, kaip alus šeivoje išpil­tas“. Vadinasi, labai gerai! Posakio nesupras nežinantieji, kas gyvena po šventuoju protėvių šeivamedžiu…

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia