Sagos iš kaulo. Jų seniau krautuvėse veik nepirkdavo, bet darydavo iš kau­lo namie. Dažniausiai darydavo iš rago, kurį išvirindavo, kad būtų minkštas ir duotųsi geriau apdirbamas. Apipiaudavo aštriu peiliu ir apvaliai dailindavo pielyčia. Su pielyčia tik šiaip grubiai nudailindavo, o baigdavo su stiklu apskutant bei galutinai nudailinant. Skylutes gręždavo „driliuku”. Dryliukas — tai grąž­telis — adata, nugaląsta paplokščiai ir sukamas virvelės. Tokioms sagoms pa­darydavo atskirai „kupreles”, kurias uždėdavo ant sagos ir ją aptraukdavo vil­none medžiaga. Saga su kuprele būdavo ne plokščia, bet viena jos pusė pusap­valiai iškilusi. Sagas, aptrauktas vilnone medžiaga, siūdavo į viršutinius rūbus.

Baltiniams sagas dirbdavo iš siūlų. Įverdavo adaton stiprų lininį siūlą ir iš antro siūlo galo padarydavo lyg ir žiedelį. Adata veriama per siūlo vidurį (siūlas suktas) ir „užmetama per adatą”. Siūlas permetamas per adatos smaigalį, ir veržiant užsiveria lyg ir kilpelė. Tuo būdu mezgant sagą aplink iki užsipildo skylutė, svarbu gerai priveržt kiekvieną kilpelę, kad saga būtų „stamantri”, nes kitaip nebūtų galima užsegt. Siūlus imdavo ir baltintus, kad sagos būtų baltos.

Raginiai šaukštai. Jų dažnai dirbdavo. Ypač dirbdavo nedidelių šaukštų vaikams.

Pirmiausiai ragą gerai išvirdavo stipriame šarme, „kad būtų minkštesnis, kad šarmas jį apjėd”. Išvirinus, tuojau ragą perpiaudavo išilgai, taip, kad išei­tų dvi atskiros dalys, iš kurių padaro po šaukštą. Šaukštams galvas daro iš pla­tesniojo galo. Paima kokią apvalią geležėlę, panašią šaukšto galvai, arba, jos nesant, padaro lyg ir modelį iš kietesnio medžio ir paskiau ant jo išriečia šaukš­to galvą, apmušant medine „kūlike” bei plaktuku. Paskui jau peiliu iš siauresnio­jo galo išpiauna kotą, kuris ant apvalaus geležėlio išlenkiamas. Šaukšto galvos pakraščius, kad nebūtų aštrūs ir nepiautų lūpų valgant, — „atraito” ir siūlą užriečia ir suplaka vidaus pusėje. Kada bedirbant ragas sustingdavo, jį vėl vi­rindavo. Padirbus jo pavidalą, skusdavo stiklu ir galutinai nudailindavo bei nušli­fuodavo ąžuoliniu medžiu, kuris būdavo labai dailus. Juo trindavo šaukštą iki imdavo šis žibėt ir pasidarydavo dailus.

„Virbiukai — špingeliukai” iš kaulo. Jie būdavo dirbami iš karvės šonkau­lių; jais prismeigdavo kuodelius. Kaulus taip jau virindavo labai stipriame šar­me, padarytame iš beržinių ar kaduginių pelenų. Kaului suminkštėjus, jį imda­vo apdrožt aštriu peiliu. Išvirintą kaulą ištiesindavo, kad virbukas būtų tiesus. Storesniame gale iš to paties gabalo išpiaustydavo spyneles ar šiaip pagražinda­vo. Nudrožtą špingeliuką skusdavo stiklu ir šlifuodavo aštriu, nauju marginiu audeklo gabalėliu, iki špingeliukas imdavo žibėt iš dailumo.

„Ragiukai” iš rago. Ragą nevirindavo, bet specialiu nedideliu piūkleliu nu­piaudavo reikalingo ilgumo ir vidų išdailindavo specialiu „skaptuku”. Tai buvo panašus į pirštą geležiukas, kurio abiejose pusėse buvo ašmenys. Geležiuką sukdavo ir ašmenys po truputį išskusdavo vidų. Yla ar „švaika” išgręždavo sky­lutę ir ragiuką virvele pririšdavo prie ratelio. Į ragiuką dėdavo kokius bloges­nius taukus, kuriais tepdavo ratelį.

Tabokinės iš rago. Daug kas darydavo tabokinių iš rago. Mažų piūkleliu nupiaudavo iš vieno ir kito galų ragą, išvirindavo vandeny, skaptuku išskaptuo­davo vidų, paviršių apdroždavo bei nudailindavo peiliu.

Tabokinės būdavo apvalios; jų vienas galas siauresnis. Iš rago padarydavo viršelį ir dugnelį. Ant kokios kietos ir dailios lentos išlygindavo ir dugnelį sprausdavo per platesnįjį galą. Į viršelį įverdavo šikšnelę, kad būtų kur nusi­tvert atidarant tabokinę. Kada viršelis būdavo nutaisytas, jį įsprausdavo standžiai ir taip palikdavo sudžiūt. Mat, tada jis labai gerai tikdavęs. Į tokias ragi­nes tabokines dėdavo uostomąjį ir kiti rūkomąjį tabaką.

Ratelio įtaisai. “Špulanks” iš kaulo. Tai kaulinis virbelis su buošele; ant jo užmaudavo špulę, kada reikėdavo ją išlenkt. Kaulo apdirbimas toks, kaip ir virbaliukams prismeigt kuodeliui (kaulą virindavo šarme, ištiesin­davo, nudroždavo peiliu, nuskusdavo ir nušlifuodavo).

Yra prisiminimų, kad senovėje, gal virš pusantro šimto metų atgal, dirb­davo iš kaulo „kalvaratams ašikes”. Jas taip jau panašiai apdirbdavo. Be to, dar dirbdavo pakojas iš kaulo. Seniau rateliai teturėdavę tik vieną skersinę pakoją, ir ji būdavus kaulinė. „Nutaisydavo, išskopdavo kojos lepečkai įdėt”. Kaulą apdirbant, virindavo stipriame šarme, peiliu apipiaustydavo ir skaptuku išskopdavo. Dar dirbdavo panašiai ir „panikes iš kaulo — išpiaustydavo peiliu, išvirinus šarme.

„Peilelis” iš kaulo. Jis būdavo reikalingas „veriant gijas į skitą”. Juo „siū­lą pamurdydavo”.

Daug kaulinių dalykėlių darydavo dėl jų tvirtumo ir gražumo. Kaulų ne­mėtydavo, bet kraudavo visokius kaulus kampan iki atvažiuodavo žydas ir su juo juos išmainydavo į muilą arba parduodavo. Taip jau ir skudurus.

 

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia