Keliavimo slidėmis technika

Kai kuprinė sunki, o šliuožiama šviežiu sniegu be vėžių, neįmanoma taikyti sportinio slidinėjimo technikos elementų, todėl geri slidininkai ir slalomistai turistinėje kelionėje kartais pavargsta greičiau už prityrusį keliautoją.

Ėjimo technika

Šliuožiant visada reikia stengtis kiek galima ilgiau išnaudoti įgautą judėjimo į priekį inerciją. Dažniausiai šliuožiama pakaitiniu žingsniu, kai pakaitom dirba kairė ranka ir dešinė koja, dešinė ranka ir kairė koja. Žingsnis neturi būti tankus, o pakankamai ilgas ir leidžiąs kaip galima toliau nu­slysti. Atsispirti lazdomis reikia stiprokai, pilnu mostu.

Panašus yra ir keturtaktis pakaitinis žingsnis. Tai dvigubas pakaitinis, po ko atsispiriama abiem laz­dom kartu. Pasispyrimo metu nereikia smarkiai pa­silenkti, nes tai vargina, be to, galima netekti pu­siausvyros ir pargriūti. Šliuožti šiuo būdu patogu puriame sniege, kur lazdos neranda tvirtos atramos.

Du minėti būdai geriausiai tinka, keliaujant lygia vieta, į nestatų pakilimą, vėžėmis, nuožulnioje nuo­kalnėje.

Slydimo būdus kelionės metu reikia keisti. Tai lei­džia pakaitom ilsėtis atskiroms raumenų grupėms.

Posūkiai stovint

Praktiškiausi yra posūkiai, per­statant slidžių priekį (,,vėduoklė”). Geriau įgudus ir išmokus laikyti pusiausvyrą, apsisukama, perkeliant koją 180° kampu.

Kopimas

Į kalną su kuprine kopti reikia nuožul­niausiu keliu: pralaimėsime kiek kelio, bet sutau­pysime laiko ir jėgų, o tai mums svarbiau. Todėl patartina kopti šlaitu įstrižai arba serpentinais. Tik šlaituose, kur gali susidaryti lavinos, tenka kopti stačiai. Kopiant šlaitu įstrižai, patogiausias yra pa­kaitinis žingsnis: galima patikimai atsiremti lazdo­mis. Jei yra pavojus, kad slidės gali slysti atgal, kas žingsnis jas reikia įmušti į sniegą iš viršaus, o ne šliuožti.

Mažas nestataus šlaito atkarpas patartina įveikti „pusiau eglute”. Kopiant šiuo būdu, išorinė slidė sta­toma išilgai šlaito, o vidinė — stačiai. Jei šlaitas yra gan status ir slidės praslysta atgal, kopiame „eg­lute”. Abu šie būdai reikalauja ištvermės, energingo rankų darbo ir greitai nuvargina. Jei šlaitas ilgas ir slidės siauruose praėjimuose ar ilgose griovose praslysta atgal, patartina jas apibintuoti. Kietai bintuojamos 15 – 20 cm juostos slidžių galuose prieki­nėje ir užpakalinėje dalyje. Užkopus bintai nuvyniojami arba slidės grioveliu perpjaunami.

Keleto metrų aukščio stačius šlaitus patogu įveik­ti „laipteliais”. Tai lėtas, bet nelabai varginantis ir nesunkus būdas. Svarbu tik laikyti slides lygiagre­čiai šlaitui, horizontaliai, kad neslysčiotų nei į prie­kį, nei atgal.

Leistis nuo šlaitų truputį pritūpus, slides laikant lygiagrečiai, 10 – 12 cm vieną nuo kitos, vieną tru­putį išstumtą į priekį. Kuo sniego danga kietesnė, tuo slides reikia laikyti plačiau. Didėjant greičiui ir statėjant šlaitui arba stiprėjant vėjui, reikia visu kūnu daugiau palinkti į priekį. Sumažėjus greičiui, slidėmis giliau įklimpus iš kieto sniego į purų, rei­kia atsilošti, vieną slidę išstumti dar daugiau į prie­kį, smarkiau pritūpti, kad būtų galima išlaikyti pusiausvyrą. Važiuojant nuo šlaito per daubą ir į kitą šlaitą, kad būtų išlaikyta pusiausvyra, tenka pra­džioje susilenkti, o po to palaipsniui atsilošti.

Kalvotuose ir kalnuotuose rajonuose, kur nusilei­dimai būna ilgi ir su posūkiais, reikia mokėti stab­dyti, nes kitaip galima įgauti pavojingą greitį. Pa­prasčiausias ir patogiausias yra stabdymas „plūgu”. Kojos ties keliais suartinamos, praskečiant slidžių galus ir suartinant priekius. Slidės šliuožia vidine savo briauna. Kuo daugiau skėsime slidžių galus, tuo judėjimo greitis mažės. Svarbu, kad slidžių priekiai nesusikryžiuotų, nes kitaip teks griūti. „Plūgavimas” tinka vidutinio kietumo ir puraus sniego šlaituose.

Kieto ir pusiau kieto sniego šlaituose galima stab­dyti lygiagrečiu nuslydimu, šonais, pasukant slidžių priekius aukštyn ir nuspaudžiant slidžių galą batų kulnimis. Šiuo būdu stabdant, būtina labiau pritūpti ir mokėti labai gerai laikyti pusiausvyrą. Jį naudoti patartina tik patyrusiems turistams, kuomet kupri­nės nėra labai sunkios.

Mažiau prityrę turistai minkštame ir kietame snie­ge gali stabdyti lazdomis. Jas abi reikia sunerti žie­dais, laikyti abiem rankom iš vieno šono ir rėžti šlaitą; kuo daugiau svorio centrą perkelsim ant laz­dų, tuo slidės lėčiau slys.

Slalomininkų posūkių elementų turistams nelei­džia naudoti kuprinė, kuri svorio centrą perkelia aukštyn ir tuomet sunkiau išlaikyti pusiausvyrą.

Leidžiantis nedideliu greičiu, pasisukti galima, perstatant slidžių priekius kita kryptimi. Nelabai giliame sniege geriausia naudoti vienašalį “plūgą”. Viena slidė pastatyta kampu, antrosios vidine briau­na rėžiant sniegą, pasisukama ta kryptimi, kuria bu­vo pastatyta rėžiančioji slidė.

Puraus ir gilaus sniego šlaituose naudojamas „po­sūkis jėga”. Šiuo būdu suglaustos kojos spaudžiamos į priešingą posūkio krypčiai pusę. Kūną būtina pa­lenkti į posūkio pusę.

Visus posūkius reikia atlikti tolygiai ir palaipsniui, vienos slidės pastatytu kampu su antrąja, vidine briauna rėžiant sniegą, pasisukama ta kryptimi, ku­ria buvo pastatyta rėžiančioji slidė.

Norint išsaugoti sveikas slides, pačiam nesusižeisti, labai svarbu mokėti teisingai nugriūti. Tiesa, kiekvienas atsikėlimas atima nemažai jėgų, bet griu­vimas dažnai apsaugo nuo nemalonių pasekmių. Ge­riausiai griūti į purų sniegą kiek atsilošus ir ant šono į šlaito pusę. Kadangi važiuojama vorele, rei­kia tuojau pat atsikelti arba pasitraukti į šoną, už­leidžiant kelią draugams. Važiuojantiems iš paskos visada reikia sekti prieš save važiuojančius ir įsidė­mėti jų griuvimo vietą. Artėjant prie vėžėse išmuš­tos duobės, vienu iš stabdymo būdų (“plūgavimu”) reikia sumažinti greitį, pasukti kiek į šoną arba, tru­putį daugiau pritūpus, įveikti duobę.