Važiavimo dviračiu technikos pagrindą sudaro dviratininko sėdėsena, pedalų mynimas ir dviračio valdymas.
Sėdėsena priklauso nuo balnelio ir vairo sureguliavimo, dviračio rėmo konstrukcijos, dviratininko kūno sudėjimo.
Taisyklingai sėdintis dviratininkas geriausiai panaudoja jėgą dviračio pedalams minti. Ant balnelio jis turi sėdėti laisvai, patogiai laikydamasis už vairo truputį sulenktomis per alkūnes rankomis. Kelioniniais dviračiais išvystomas nedidelis greitis, todėl dviratininkas gali laisvai sėdėti ant balnelio ir grožėtis aplinka. Dviratininko svoris turi koncentruotis ant balnelio, mažesnė jo dalis tenka pedalams ir vairui.
Svorio pasiskirstymas priklauso nuo balnelio ir vairo padėties. Jeigu mes balnelį kelsime aukštyn arba vairą nuleisim žemyn, svorio centras persikels į priekį, bus labiau apkrautos rankos.
Visų pirma nustatome balnelio aukštį. Balnelis virš rėmo pakeliamas tiek, kad, sėdint ant jo, pastačius basą koją kulnu ant žemutinėje padėtyje esančio pedalo, ji būtų ištiesta.
Ne mažiau svarbu sureguliuoti ir vairą. Kokia vairo forma bebūtų, rekomenduojama jo rankenų per daug žemai nenuleisti. Teisinga vairo padėtis tokia, kai rankenos 20 — 30 mm aukščiau, negu balnelis.
Važiuojant turisto dviratininko korpusas turi būti truputį palinkęs į priekį, rankomis į vairo rankenas remtis nestipriai, kad nepavargtų pirštai. Tokioje padėtyje lengviau ištverti kelio nelygumus. Kvėpavimas turi būti laisvas, gilus (įkvėpti tiktai pro nosį, iškvėpti pro burną).
Pedalų mynimo būdų yra keletas. Dauguma pedalus mina taip, kad kojų pirštai visą laiką būna nukreipti žemyn. Šiuo būdu minant, gerai panaudojama kojų jėga, mažiau lankstomi keliai (mažiau pavargsta kojos), ir per riešą nelankstoma koja stipriau spaudžia pedalus. Rekomenduotinas mišrus mynimas, kai, spaudžiant pedalą žemyn, pirštai ir kulnas būna vienoje linijoje, o kojai kylant — pirštai būna žemiau kulno. Be to, pedalų mynimo būdas priklauso nuo kelio dangos, profilio ir kt.
Geriausiai važiuoti asfaltu ar betono plokštėmis padengtais keliais. Tačiau tokiais keliais vyksta intensyvus automobilių judėjimas, todėl grupė turi būti drausminga. Važiuoti reikia dešine puse, asfalto pakraščiu, eilute po vieną. Griežtai draudžiama važiuoti po kelis greta ir lenkti vienas kitą.
Akmenimis grįsti keliai dviratininkams labai nepatogūs. Važiuoti kelio pašale, o geriau — šalia kelio, pėsčiųjų taku.
Labai patogūs turistams dviratininkams reguliariai greideriuojami žvyruoti keliai: automobilių judėjimas jais yra žymiai mažesnis, tačiau sausros metu jie dulka. Žvyruoti keliai dažnai būna banguoti: tai labai vargina dviratininkus.

Molingose vietose lietingu periodu paprastai keliai arba lauko keliukai pasidaro sunkiai įveikiami, slidūs, automobilių ratų išmalti, o sausros metu jie dulka.
Labai gera, ypač karštą ir vėjuotą dieną, važiuoti miško keliukais, tačiau čia kliudo medžių šaknys, storas samanų sluoksnis, pušynuose — smėlynai, žemesnėse vietose — mažos pelkutės.
Dviračiu galima važiuoti taip pat ir pėsčiųjų takais. Jie būna gerai suminti, tik labai vingiuoti ir siauroki. Važiuojant jais, reikia ypač gerai mokėti vairuoti dviratį. Kadangi pasitaiko daug netikėtumų (šaknų, kelmų, akmenų), intervalai tarp dalyvių turi būti didesni.
Sudėtingesnėse kelionėse gali tekti važiuoti senu, užžėlusiu keliuku, miško proskyna ar net geležinkelio pylimu. Tokiais atvejais reikia elgtis labai atsargiai ir, jeigu neįmanoma pravažiuoti, geriausiai dviračius vestis.
Dviratininkas turistas turi gerai mokėti važiuoti pakilimais ir nusileidimais, pelkėmis ir brastomis.
Pakilimai gali būti staigūs, trumpi ir ilgi. Nedidelius ir trumpus pakilimus galima įveikti įsibėgėjus, o didesnius — pėsčiomis, dviračius vedant.
Leistis nuo kalno dideliu greičiu nerekomenduojama. Kai kelio danga ir matomumas geras, galima dviračiui leisti laisvai riedėti. Pedalai laikomi horizontalioje padėtyje, kad neužkliūtų už kelio nelygumų ir, reikalui esant, greičiau galima būtų sustabdyti. Esant posūkių, staigių nuokalnių, būtina naudoti stabdžius. Stabdyti ne staiga, bet protarpiais, palengva. Reikia atsiminti, kad nusileidus dažnai tenka važiuoti per tiltus, prieš kuriuos dažnai yra kelio duobių. Grupė leidžiasi po vieną, didesniais intervalais.
Kalnų perėjos įveikiamos, vedant dviračius, o žemyn leidžiantis reikia ypač sekti kelio dangą, kad būtų galima laiku sustabdyti.
Kartais grupei gali tekti dalį maršruto važiuoti tokiomis vietomis, kur nėra kelių. Pelkes pervažiuoti įsibėgėjus nerekomenduojama, nes gali tekti priverstinai nulipti nuo dviračio. Mažas pelkes galima apeiti, vedant dviračius pelkės pakraščiu. Per didesnes pelkes dviračiai vedami. Jei giloka, tenka dviračius nešti ant pečių, kad nepatektų vandens į ratų ašių guolius. Patartina pasižvalgyti be dviračių, surasti tinkamiausią pereiti vietą. Jeigu tik yra kokia galimybė, geriau pelkes aplenkti.
Brastos perbrendamos, dviračius nešant ant pečių. Jeigu vanduo nesemia grandinės, tai dviračius galima pervesti. Bristi apsiavus sportiniais bateliais.
Kelionėse labai dažnai pasitaiko smėlynų. Trumpas smėlėto kelio atkarpas pervažiuoti įsibėgėjus. Tuo atveju stengiamasi važiuoti viena linija, tvirtai laikant vairo rankenas. Per didesnius smėlynus tenka klampoti pėsčiomis, vedant dviračius.
Važiuojant per dideles duobes, griovius, tarp kelmų, pedalus laikyti horizontalioje linijoje, perkeliant ant jų savo kūno svorį. Važiuoti teikia lėtai, atsargiai. Geležinkelio bėgiai, medžio šaknys ar kitos panašios kliūtys pervažiuojamos, kertant jas stačiu kampu.

Per lietų, rūką bei nakties metu važiuoti nerekomenduojama, tada geriau ilsėtis palapinėse ar patalpose.
Važiuojant prieš vėją, didžiausią oro pasipriešinimų jaučia grupės vedantysis. Tokiais atvejais į grupės priekį išleisti stipresnį arba dažniau keisti priešakinį. Važiuoti labiau palenkus korpusų priekin, rankas sulenkus per alkūnes, kad sumažėtų kūno pasipriešinimas vėjui. Jei vėjas ne visai priekinis, o kiek šoninis, grupe vyksta taip, kad važiuojančio antruoju priekinis ratas būtų tame pačiame lygyje, kaip ir pirmojo užpakalinis ratas. Jei vėjas šoninis ir kelias leidžia, gera važiuoti po du ar po tris eilutėje. Kai stiprus vėjas pučia į nugarų, intervalų tarp važiuojančiųjų didinti, kad vienas ant kito neužšoktų.
Labiausiai prityręs vedantysis turistas važiuoja grupės priešakyje. Jo uždavinys — sekti maršrutą ir reguliuoti judėjimo greitį, neužmirštant, kad grupėje gali būti už jį daug silpnesnių. Priekinis duoda grupei nurodymus signalais ranka:
„atsargiai” arba „sustoti” — dešinė ranka pakelta į viršų;
„sukti į dešinę”— dešinė ranka ištiesta horizontaliai į šoną;
„sumažinti greitį” — dešinė ranka ištiesta horizontaliai į šoną, juda aukštyn — žemyn.
„aplenkti mane iš dešinės” — dešinė ranka pakelta 45° kampu, juda pirmyn ir atgal.
Vorelės gale važiuoja grupės mechanikas. Jo uždavinys— padėti gedimų ir avarijų atveju. Jis turi remonto įrankius, atsargines dalis, švilpuką, kuriuo duoda signalą priekiniams sustoti, prižiūri, kad nebūtų pažeidžiama grupės judėjimo tvarka.
Grupės vadovo vieta vorelėje nėra nustatoma. Jis kiekvienu atveju turi bendrauti su visais grupės dalyviais, sekti kiekvieno savijautą, teikti tuos ar kitus nurodymus bei patarimus, atsižvelgiant į kelio pobūdį, vietovės reljefų ir dalyvių savijautų, per vedantįjį reguliuoti važiavimo greitį.
Grupės judėjimo greitis kelionėje priklauso nuo maršruto ir kelių stovio, bet, nepaisant viso to, pirmoje dienos pusėje turi būti nuvažiuojama 2/3 numatyto dienos maršruto. Stengtis išvažiuoti kaip galima anksčiau. Pavažiavus 15—20 minučių, trumpai sustojama dviračiui ar bagažui sutvarkyti, atsiradusiems defektams pašalinti. Toliau pavažiavus — po 45—50 minučių — sustojama trumpam 5—10 minučių poilsiui. Po 4—5 valandų grupė sustoja pietums.
Nulipus nuo dviračio pietų pertraukai, kelias minutes paėjėti pėstiems, kad kiek prasimankštintų kojos, rankos, nugara, sunormalėtų kraujo apytaka ir kvėpavimas.
Sustojus visų pirma apžiūrėti dviratį ir tik po to rūpintis savimi. Karštą dieną pietų pertrauka trunka ilgiau — kol karštis sumažėja. Jei diena apsiniaukusi ir oras vėsus, pietų pertrauką sutrumpinti.
Dienos kelionė baigiama prieš saulėlydį, 2—3 valandos prieš sutemstant, kad dar su šviesa būtų galima pasirūpinti nakvyne, apžiūrėti, nuvalyti ir, jei reikia, remontuoti dviratį, išsimaudyti ir prieš miegą pailsėti.
Grafike nustatytos važiavimo normos ir laikas gali dėl įvairių priežasčių (dviračių gedimo, nepalankių sąlygų ir kt.) keistis.
Jei kelias geras, lygus, grupė važiuoja dešiniąja jo puse 2—3 m intervalais vienas paskui kitą. Blogais keliais ir vingiuotais takais, į stačias pakalnes ir po lietaus važiuojama 5—10 m intervalais, o kartais, žiūrint, kokios kelio sąlygos, ir dar didesniais.