Keliavimo technika ir taktika

Važiavimo dviračiu technikos pagrindą sudaro dviratininko sėdėsena, pedalų mynimas ir dviračio val­dymas.

Sėdėsena priklauso nuo balnelio ir vairo sureguliavimo, dviračio rėmo konstrukcijos, dviratininko kūno sudėjimo.

Taisyklingai sėdintis dviratininkas geriausiai pa­naudoja jėgą dviračio pedalams minti. Ant balnelio jis turi sėdėti laisvai, patogiai laikydamasis už vai­ro truputį sulenktomis per alkūnes rankomis. Kelio­niniais dviračiais išvystomas nedidelis greitis, todėl dviratininkas gali laisvai sėdėti ant balnelio ir grožėtis aplinka. Dviratininko svoris turi koncentruotis ant balnelio, mažesnė jo dalis tenka pedalams ir vairui.

Svorio pasiskirstymas priklauso nuo balnelio ir vairo padėties. Jeigu mes balnelį kelsime aukštyn arba vairą nuleisim žemyn, svorio centras persikels į priekį, bus labiau apkrautos rankos.

Visų pirma nustatome balnelio aukštį. Balnelis virš rėmo pakeliamas tiek, kad, sėdint ant jo, pasta­čius basą koją kulnu ant žemutinėje padėtyje esan­čio pedalo, ji būtų ištiesta.

Ne mažiau svarbu sureguliuoti ir vairą. Kokia vai­ro forma bebūtų, rekomenduojama jo rankenų per­ daug žemai nenuleisti. Teisinga vairo padėtis tokia, kai rankenos 20 — 30 mm aukščiau, negu balnelis.

Važiuojant turisto dviratininko korpusas turi būti truputį palinkęs į priekį, rankomis į vairo rankenas remtis nestipriai, kad nepavargtų pirštai. Tokioje pa­dėtyje lengviau ištverti kelio nelygumus. Kvėpavi­mas turi būti laisvas, gilus (įkvėpti tiktai pro nosį, iškvėpti pro burną).

Pedalų mynimo būdų yra keletas. Dauguma pedalus mina taip, kad kojų pirštai visą laiką būna nukreipti žemyn. Šiuo būdu minant, gerai panaudojama kojų jėga, mažiau lankstomi keliai (mažiau pavargs­ta kojos), ir per riešą nelankstoma koja stipriau spaudžia pedalus. Rekomenduotinas mišrus mynimas, kai, spaudžiant pedalą žemyn, pirštai ir kulnas būna vienoje linijoje, o kojai kylant — pirštai būna že­miau kulno. Be to, pedalų mynimo būdas priklauso nuo kelio dangos, profilio ir kt.

Geriausiai važiuoti asfaltu ar betono plokštėmis pa­dengtais keliais. Tačiau tokiais keliais vyksta inten­syvus automobilių judėjimas, todėl grupė turi būti drausminga. Važiuoti reikia dešine puse, asfalto pa­kraščiu, eilute po vieną. Griežtai draudžiama važiuo­ti po kelis greta ir lenkti vienas kitą.

Akmenimis grįsti keliai dviratininkams labai ne­patogūs. Važiuoti kelio pašale, o geriau — šalia ke­lio, pėsčiųjų taku.

Labai patogūs turistams dviratininkams reguliariai greideriuojami žvyruoti keliai: automobilių judėji­mas jais yra žymiai mažesnis, tačiau sausros metu jie dulka. Žvyruoti keliai dažnai būna banguoti: tai labai vargina dviratininkus.

Molingose vietose lietingu periodu paprastai ke­liai arba lauko keliukai pasidaro sunkiai įveikiami, slidūs, automobilių ratų išmalti, o sausros metu jie dulka.

Labai gera, ypač karštą ir vėjuotą dieną, važiuoti miško keliukais, tačiau čia kliudo medžių šaknys, storas samanų sluoksnis, pušynuose — smėlynai, že­mesnėse vietose — mažos pelkutės.

Dviračiu galima važiuoti taip pat ir pėsčiųjų ta­kais. Jie būna gerai suminti, tik labai vingiuoti ir siauroki. Važiuojant jais, reikia ypač gerai mokėti vairuoti dviratį. Kadangi pasitaiko daug netikėtumų (šaknų, kelmų, akmenų), intervalai tarp dalyvių turi būti didesni.

Sudėtingesnėse kelionėse gali tekti važiuoti senu, užžėlusiu keliuku, miško proskyna ar net geležin­kelio pylimu. Tokiais atvejais reikia elgtis labai at­sargiai ir, jeigu neįmanoma pravažiuoti, geriausiai dviračius vestis.

Dviratininkas turistas turi gerai mokėti važiuoti pakilimais ir nusileidimais, pelkėmis ir brastomis.

Pakilimai gali būti staigūs, trumpi ir ilgi. Nedide­lius ir trumpus pakilimus galima įveikti įsibėgėjus, o didesnius — pėsčiomis, dviračius vedant.

Leistis nuo kalno dideliu greičiu nerekomenduoja­ma. Kai kelio danga ir matomumas geras, galima dvi­račiui leisti laisvai riedėti. Pedalai laikomi horizon­talioje padėtyje, kad neužkliūtų už kelio nelygumų ir, reikalui esant, greičiau galima būtų sustabdyti. Esant posūkių, staigių nuokalnių, būtina naudoti stabdžius. Stabdyti ne staiga, bet protarpiais, paleng­va. Reikia atsiminti, kad nusileidus dažnai tenka va­žiuoti per tiltus, prieš kuriuos dažnai yra kelio duo­bių. Grupė leidžiasi po vieną, didesniais intervalais.

Kalnų perėjos įveikiamos, vedant dviračius, o že­myn leidžiantis reikia ypač sekti kelio dangą, kad būtų galima laiku sustabdyti.

Kartais grupei gali tekti dalį maršruto važiuoti to­kiomis vietomis, kur nėra kelių. Pelkes pervažiuoti įsibėgėjus nerekomenduojama, nes gali tekti privers­tinai nulipti nuo dviračio. Mažas pelkes galima ap­eiti, vedant dviračius pelkės pakraščiu. Per didesnes pelkes dviračiai vedami. Jei giloka, tenka dviračius nešti ant pečių, kad nepatektų vandens į ratų ašių guolius. Patartina pasižvalgyti be dviračių, surasti tinkamiausią pereiti vietą. Jeigu tik yra kokia ga­limybė, geriau pelkes aplenkti.

Brastos perbrendamos, dviračius nešant ant pe­čių. Jeigu vanduo nesemia grandinės, tai dviračius galima pervesti. Bristi apsiavus sportiniais bateliais.

Kelionėse labai dažnai pasitaiko smėlynų. Trum­pas smėlėto kelio atkarpas pervažiuoti įsibėgėjus. Tuo atveju stengiamasi važiuoti viena linija, tvirtai laikant vairo rankenas. Per didesnius smėlynus ten­ka klampoti pėsčiomis, vedant dviračius.

Važiuojant per dideles duobes, griovius, tarp kel­mų, pedalus laikyti horizontalioje linijoje, perkeliant ant jų savo kūno svorį. Važiuoti teikia lėtai, atsargiai. Geležinkelio bėgiai, medžio šaknys ar kitos pa­našios kliūtys pervažiuojamos, kertant jas stačiu kampu.

Per lietų, rūką bei nakties metu važiuoti nereko­menduojama, tada geriau ilsėtis palapinėse ar patal­pose.

Važiuojant prieš vėją, didžiausią oro pasipriešini­mų jaučia grupės vedantysis. Tokiais atvejais į grupės priekį išleisti stipresnį arba dažniau keisti priešakinį. Važiuoti labiau palenkus korpusų priekin, ran­kas sulenkus per alkūnes, kad sumažėtų kūno pasipriešinimas vėjui. Jei vėjas ne visai priekinis, o kiek šoninis, grupe vyksta taip, kad važiuojančio antruoju priekinis ratas būtų tame pačiame lygyje, kaip ir pirmojo užpakalinis ratas. Jei vėjas šoninis ir kelias leidžia, gera važiuoti po du ar po tris eilutėje. Kai stiprus vėjas pučia į nugarų, intervalų tarp važiuo­jančiųjų didinti, kad vienas ant kito neužšoktų.

Labiausiai prityręs vedantysis turistas važiuoja grupės priešakyje. Jo uždavinys — sekti maršrutą ir reguliuoti judėjimo greitį, neužmirštant, kad grupė­je gali būti už jį daug silpnesnių. Priekinis duoda grupei nurodymus signalais ranka:

„atsargiai” arba „sustoti” — dešinė ranka pakelta į viršų;

„sukti į dešinę”— dešinė ranka ištiesta horizonta­liai į šoną;

„sumažinti greitį” — dešinė ranka ištiesta horizon­taliai į šoną, juda aukštyn — žemyn.

„aplenkti mane iš dešinės” — dešinė ranka pakelta 45° kampu, juda pirmyn ir atgal.

Vorelės gale važiuoja grupės mechanikas. Jo už­davinys— padėti gedimų ir avarijų atveju. Jis turi remonto įrankius, atsargines dalis, švilpuką, kuriuo duoda signalą priekiniams sustoti, prižiūri, kad ne­būtų pažeidžiama grupės judėjimo tvarka.

Grupės vadovo vieta vorelėje nėra nustatoma. Jis kiekvienu atveju turi bendrauti su visais grupės da­lyviais, sekti kiekvieno savijautą, teikti tuos ar ki­tus nurodymus bei patarimus, atsižvelgiant į kelio pobūdį, vietovės reljefų ir dalyvių savijautų, per ve­dantįjį reguliuoti važiavimo greitį.

Grupės judėjimo greitis kelionėje priklauso nuo maršruto ir kelių stovio, bet, nepaisant viso to, pir­moje dienos pusėje turi būti nuvažiuojama 2/3 nu­matyto dienos maršruto. Stengtis išvažiuoti kaip ga­lima anksčiau. Pavažiavus 15—20 minučių, trumpai sustojama dviračiui ar bagažui sutvarkyti, atsiradusiems defektams pašalinti. Toliau pavažiavus — po 45—50 minučių — sustojama trumpam 5—10 minu­čių poilsiui. Po 4—5 valandų grupė sustoja pietums.

Nulipus nuo dviračio pietų pertraukai, kelias mi­nutes paėjėti pėstiems, kad kiek prasimankštintų ko­jos, rankos, nugara, sunormalėtų kraujo apytaka ir kvėpavimas.

Sustojus visų pirma apžiūrėti dviratį ir tik po to rūpintis savimi. Karštą dieną pietų pertrauka trunka ilgiau — kol karštis sumažėja. Jei diena apsiniauku­si ir oras vėsus, pietų pertrauką sutrumpinti.

Dienos kelionė baigiama prieš saulėlydį, 2—3 va­landos prieš sutemstant, kad dar su šviesa būtų ga­lima pasirūpinti nakvyne, apžiūrėti, nuvalyti ir, jei reikia, remontuoti dviratį, išsimaudyti ir prieš mie­gą pailsėti.

Grafike nustatytos važiavimo normos ir laikas ga­li dėl įvairių priežasčių (dviračių gedimo, nepalan­kių sąlygų ir kt.) keistis.

Jei kelias geras, lygus, grupė važiuoja dešiniąja jo puse 2—3 m intervalais vienas paskui kitą. Blo­gais keliais ir vingiuotais takais, į stačias pakalnes ir po lietaus važiuojama 5—10 m intervalais, o kar­tais, žiūrint, kokios kelio sąlygos, ir dar didesniais.