Dauguma turistinių kelionių vyksta tokiuose regionuose, kur sudėtingi klimatiniai faktoriai bei gamtinės kliūtys maršrute kelia žmogui įvairius pavojus. Ne visos grupės sėkmingai įveikia maršrute pasitaikančius sunkumus, todėl vis dar būna traumų ir nelaimingų atsitikimų atvejų.
Nelaimingas atsitikimas maršrute įvyksta tuomet, kai turistai ne tik nesugeba gresiančio pavojaus išvengti, bet neteisingais savo veiksmais pavojingų situaciją dar pablogina.
Pavojus turistinėse kelionėse priimta skirstyti į dvi grupes:
- pavojai dėl maršruto gamtinių sąlygų (reljefo, upės ar kelio ypatybių, klimatinių faktorių);
- pavojai, kuriuos sukelia neteisingi grupės veiksmai.
Atrodytų, kad kuo sudėtingesnis maršrutas, tuo daugiau jame slypi pavojų ir didesnė nelaimingo atsitikimo tikimybė. Tačiau iš turistinės praktikos žinome, kad pavojai maršrute sėkmingai aplenkiami, kai grupės patirtis bei pasiruošimas kelionei atitinka maršruto sudėtingumą. Nepriekaištingai ir detaliai iš anksto išnagrinėjus maršrutą, taktinį kelionės planą, sudarius judėjimo grafiką, nelaimingo atsitikimo galimybė žymiai sumažėja. Grupė, gerai žinodama sąlygas ir aplinkybes, kuriomis teks nugalėti sudėtingas gamtines kliūtis, visų pirma tinkamai apsirūpins inventoriumi.
Nelaimingų atsitikimų analizė rodo, kad dėl aplaidumo, ruošiant turistinį inventorių, grupės ne kartą atsidūrė grėsmingoje situacijoje. Patį rimčiausią dėmesį reikia skirti gelbėjimo ir apsaugos inventoriui komplektuoti. Virvės, kabliai, karabinai, ledkirčiai, gelbėjimo liemenės ir kitas inventorius turi būti kruopščiausiai patikrintas.
Ir puikiai paruoštas maršrutas bei sukomplektuotas inventorius visiškai negarantuoja saugios kelionės. Dažnai nelaimingų atsitikimų įvyksta, nepakankamai įsisavinus keliavimo techniką: nemokant slidinėti su kuprine, gerai valdyti apkrautą dviratį arba baidarę sraunioje kalnų upėje, blogai organizavus apsaugą kalnuose. Dėl taktikos klaidų maršrutuose yra įvykusių pačių didžiausių nelaimių: žuvo ištisos grupės sniego griūtyse, sušalo blogu oru išėję į bemiškę zoną, su plaustu pateko į krioklį, iš anksto neišžvalgę upės arba nesusiorientavę.
Ne mažiau svarbi turistinė patirtis, įgyta metai iš metų keliaujant vis sudėtingesniais maršrutais. Prityręs turistas lengviau įveikia žygio sunkumus, išvengia neteisingų veiksmų, gerai jaučia pavojus ir yra pasiruošęs lemiamu momentu veikti tiksliai, kad apsaugotų save ir draugus. Didėjant patirčiai, mažėja žalinga panikos galimybė, trukdanti pavojingą situaciją blaiviai įvertinti. Būtina atkreipti turistų dėmesį, kad, kaupiant turistinę patirtį ir ugdant technikos įgūdžius, efektyviausių rezultatų pasiekiama treniruotėse, panašiose į avarines. Pavyzdžiui, darant sąmoningus baidarės overkilius ir plaukiojant su drabužiais, išmokstama laisvai elgtis vandenyje; avarinė nakvynė be palapinės sniego duobėse, olose turistus paruošia pačioms netikėčiausioms žiemos kelionės situacijoms. Ypač rimtas dėmesys turi būti skinamas apmokyti turistus suteikti pirmąją medicinos pagalbą ir vykdyti gelbėjimo darbus. Tvirtos žinios ir praktiniai įgūdžiai, įgyti treniruotėse, garantuoja, jog, kelionės metu susidarius avarinei būklei, grupė imsis visų priemonių, kad nelaimės būtų išvengta.
Keliautojų sveikatos būklė ir fizinis pasiruošimas — svarbūs saugių kelionių faktoriai. Sudėtingose kelionėse draudžiama dalyvauti asmenims, sergantiems epilepsija, širdies ydomis, padidintu kraujospūdžiu, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opomis bei kitomis ligomis. Labai pavojinga iškeliauti jį daugiadienį žygį, praėjus mažiau kaip mėnesiui po aštrių susirgimų, pavyzdžiui, gripo.
Pražūtingas gali būti blogas turistų fizinis pasiruošimas. Anksti pervargęs nors vienas dalyvis stabdo grupės judėjimą, stato pavojun likusius draugus. Pervargęs gali greičiau peršalti, susirgti, avarinėje situacijoje jis nebepajėgia sutelkti dėmesio ir jėgų, kad išvengtų nelaimės. Ketvirtadalis nelaimingų atsitikimų maršrutuose įvyksta, turistams pervargus.
Esant griežtai medicininei kontrolei, sistemingai atliekant fizinio pasiruošimo treniruotes, gerai apgalvojus sudėtingos kelionės organizavimą, išvengiama kritinių fizinio pervargimo atvejų.
Daug nelaimių įvyksta, ignoruojant kelionių organizavimo taisykles, dėl avantiūrizmo, lengvabūdiško bei nutrūktgalviško atskirų turistų elgesio maršrute. Beveik 20 procentų visų nelaimingų atsitikimų įvyksta dėl savavališko maršruto pakeitimo, kai grupės susikala plaustą ir leidžiasi visiškai nepažįstama upe pasroviui arba nusprendžia įveikti maršrute nenumatytą sudėtingą perėją, o dar blogiau — įkopti į viršūnę.
Ypač sunkių pasekmių susilaukiama, kai dėl aplaidumo ir jėgų pervertinimo sudėtinguose maršruto ruožuose neorganizuojama apsauga. 25 procentai nelaimingų atsitikimų turizme įvyko todėl, kad nebuvo apsaugos, kur ji buvo būtina! Šis drausmės pažeidimas ypač būdingas kalnų turistams.
Tvirtos žinios ir praktiniai įgūdžiai, įgyti treniruotėse ir įtvirtinti turistinės technikos varžybose, garantuoja, jog, susidarius avarinei būklei kelionės metu, grupė ryžtingai imsis visų priemonių, kad nelaimes būtų išvengta.
Nelaimės signalas duodamas lygiais tarpais šešis kartus per minutę (žibintuvėlio blykstelėjimu, riktelėjimu, šūviu). Po minutės pertraukos signalas kartojamas. Nelaimės signalas taip pat yra ir raudonos raketos, nepaisant jų skaičiaus ir kokiais intervalais leidžiamos.
Išgirdus ar pamačius nelaimės signalą, visų pirma reikia įsidėmėti laiką ir užfiksuoti vietą, iš kurios jis duodamas. Tik po to duoti atsakymą. Atsakymas duodamas panašiu būdu tris kartus per minutę lygiais intervalais, po to turi sekti minutės pertrauka. Atsakymą kartojame keletą kartų.
