Kelionių saugumo organizavimas

Dauguma turistinių kelionių vyksta tokiuose regionuose, kur sudėtingi klimatiniai faktoriai bei gamtinės kliūtys maršrute kelia žmogui įvairius pa­vojus. Ne visos grupės sėkmingai įveikia maršrute pa­sitaikančius sunkumus, todėl vis dar būna traumų ir nelaimingų atsitikimų atvejų.

Nelaimingas atsitikimas maršrute įvyksta tuomet, kai turistai ne tik nesugeba gresiančio pavojaus iš­vengti, bet neteisingais savo veiksmais pavojingų situaciją dar pablogina.

Pavojus turistinėse kelionėse priimta skirstyti į dvi grupes:

1. pavojai dėl maršruto gamtinių sąly­gų (reljefo, upės ar kelio ypatybių, klimatinių fak­torių);
2. pavojai, kuriuos sukelia neteisingi grupės veiksmai.

Atrodytų, kad kuo sudėtingesnis maršru­tas, tuo daugiau jame slypi pavojų ir didesnė ne­laimingo atsitikimo tikimybė. Tačiau iš turistinės praktikos žinome, kad pavojai maršrute sėkmingai aplenkiami, kai grupės patirtis bei pasiruošimas ke­lionei atitinka maršruto sudėtingumą. Nepriekaištin­gai ir detaliai iš anksto išnagrinėjus maršrutą, takti­nį kelionės planą, sudarius judėjimo grafiką, nelai­mingo atsitikimo galimybė žymiai sumažėja. Grupė, gerai žinodama sąlygas ir aplinkybes, kuriomis teks nugalėti sudėtingas gamtines kliūtis, visų pirma tin­kamai apsirūpins inventoriumi.

Nelaimingų atsitikimų analizė rodo, kad dėl ap­laidumo, ruošiant turistinį inventorių, grupės ne kar­tą atsidūrė grėsmingoje situacijoje. Patį rimčiausią dėmesį reikia skirti gelbėjimo ir apsaugos invento­riui komplektuoti. Virvės, kabliai, karabinai, ledkir­čiai, gelbėjimo liemenės ir kitas inventorius turi bū­ti kruopščiausiai patikrintas.

Ir puikiai paruoštas maršrutas bei sukomplektuo­tas inventorius visiškai negarantuoja saugios kelio­nės. Dažnai nelaimingų atsitikimų įvyksta, nepa­kankamai įsisavinus keliavimo techniką: nemokant slidinėti su kuprine, gerai valdyti apkrautą dviratį arba baidarę sraunioje kalnų upėje, blogai organi­zavus apsaugą kalnuose. Dėl taktikos klaidų maršru­tuose yra įvykusių pačių didžiausių nelaimių: žuvo ištisos grupės sniego griūtyse, sušalo blogu oru išėję į bemiškę zoną, su plaustu pateko į krioklį, iš anksto neišžvalgę upės arba nesusiorientavę.

Ne mažiau svarbi turistinė patirtis, įgyta metai iš metų keliaujant vis sudėtingesniais maršrutais. Pri­tyręs turistas lengviau įveikia žygio sunkumus, iš­vengia neteisingų veiksmų, gerai jaučia pavojus ir yra pasiruošęs lemiamu momentu veikti tiksliai, kad apsaugotų save ir draugus. Didėjant patirčiai, mažėja žalinga panikos galimybė, trukdanti pavojingą situa­ciją blaiviai įvertinti. Būtina atkreipti turistų dėmesį, kad, kaupiant turistinę patirtį ir ugdant technikos įgūdžius, efektyviausių rezultatų pasiekiama treni­ruotėse, panašiose į avarines. Pavyzdžiui, darant są­moningus baidarės overkilius ir plaukiojant su dra­bužiais, išmokstama laisvai elgtis vandenyje; avarinė nakvynė be palapinės sniego duobėse, olose turistus paruošia pačioms netikėčiausioms žiemos kelionės situacijoms. Ypač rimtas dėmesys turi būti skinamas apmokyti turistus suteikti pirmąją medicinos pagal­bą ir vykdyti gelbėjimo darbus. Tvirtos žinios ir praktiniai įgūdžiai, įgyti treniruotėse, garantuoja, jog, kelionės metu susidarius avarinei būklei, gru­pė imsis visų priemonių, kad nelaimės būtų išvengta.

Keliautojų sveikatos būklė ir fizinis pasiruoši­mas — svarbūs saugių kelionių faktoriai. Sudėtingose kelionėse draudžiama dalyvauti asmenims, sergan­tiems epilepsija, širdies ydomis, padidintu kraujos­pūdžiu, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opomis bei kitomis ligomis. Labai pavo­jinga iškeliauti jį daugiadienį žygį, praėjus mažiau kaip mėnesiui po aštrių susirgimų, pavyzdžiui, gripo.

Pražūtingas gali būti blogas turistų fizinis pasi­ruošimas. Anksti pervargęs nors vienas dalyvis stab­do grupės judėjimą, stato pavojun likusius draugus. Pervargęs gali greičiau peršalti, susirgti, avarinėje situacijoje jis nebepajėgia sutelkti dėmesio ir jėgų, kad išvengtų nelaimės. Ketvirtadalis nelaimingų atsitikimų maršrutuose įvyksta, turistams pervargus.

Esant griežtai medicininei kontrolei, sistemingai atliekant fizinio pasiruošimo treniruotes, gerai ap­galvojus sudėtingos kelionės organizavimą, išvengia­ma kritinių fizinio pervargimo atvejų.

Daug nelaimių įvyksta, ignoruojant kelionių orga­nizavimo taisykles, dėl avantiūrizmo, lengvabūdiško bei nutrūktgalviško atskirų turistų elgesio maršrute. Beveik 20 procentų visų nelaimingų atsitikimų įvyks­ta dėl savavališko maršruto pakeitimo, kai grupės susikala plaustą ir leidžiasi visiškai nepažįstama upe pasroviui arba nusprendžia įveikti maršrute nenu­matytą sudėtingą perėją, o dar blogiau — įkopti į viršūnę.

Ypač sunkių pasekmių susilaukiama, kai dėl ap­laidumo ir jėgų pervertinimo sudėtinguose maršruto ruožuose neorganizuojama apsauga. 25 procentai nelaimingų atsitikimų turizme įvyko todėl, kad ne­buvo apsaugos, kur ji buvo būtina! Šis drausmės pa­žeidimas ypač būdingas kalnų turistams.

Tvirtos žinios ir praktiniai įgūdžiai, įgyti treniruotėse ir įtvirtinti turistinės technikos varžybose, garantuoja, jog, su­sidarius avarinei būklei kelionės metu, grupė ryž­tingai imsis visų priemonių, kad nelaimes būtų iš­vengta.

Nelaimės signalas duodamas lygiais tarpais šešis kartus per minutę (žibintuvėlio blykstelėjimu, rik­telėjimu, šūviu). Po minutės pertraukos signalas kar­tojamas. Nelaimės signalas taip pat yra ir raudonos raketos, nepaisant jų skaičiaus ir kokiais intervalais leidžiamos.

Išgirdus ar pamačius nelaimės signalą, visų pirma reikia įsidėmėti laiką ir užfiksuoti vietą, iš kurios jis duodamas. Tik po to duoti atsakymą. Atsakymas duodamas panašiu būdu tris kartus per minutę ly­giais intervalais, po to turi sekti minutės pertrauka. Atsakymą kartojame keletą kartų.