Kalbant apie velnius, praverčia visuomet žinoti keletas faktų apie demonus, kurių kilmę, evoliuciją ir psichologiją aiškina demonologija. Demonologija yra religijų mokslo šaka, aiškinanti demonų ne tik kilmę, bet ir jų santykį su kito­mis dvasinėmis būtybėmis bei žmonėmis. Demonai, dvasinės esybės, buvę tarp dievų ir mirusiųjų vėlių, yra gana įvairios kilmės. Dalis tųjų demonų buvo aukš­čiau girių, kalnų, vandens, oro dvasios, jos animistinės gadynės, animistinio pa­saulėvaizdžio padariniai. Mirusiųjų vėlės, artimųjų gyvųjų pamirštos ir apleis­tos, vėlės savažudžių, nepalaidotų, staiga ne namie mirusiųjų virsdavo demonais, kerštingomis, daugelio nelaimių ir negerovių kaltininkėmis. Padermių kultūros gadynėje ir paprastosios vėlės būdavo demonai toms giminėms, padermėms, ku­rios nedraugingai su vėlių globojama paderme ar gimine gyveno.

Visuomeniniai santykiai veikė ir anojo pasaulio gyventojus. Senovėje žmo­nės, nežinodami mikrobų nei mikrobiologijos, manė, kad visų ligų kaltininkės esan­čios dvasios, blogos dvasios, atseit, demonai. Isterija, konvulsijos, šv. Vito šokis, neuritis, visokie neurozai, paraližas, mėšlungis, išgąstis, lekiančios rožės ir dau­gybė kitų ligų buvo laikoma demonų išdaigomis, velnio apsėdimais, nuo visų ligų anais senais laikais gydydavo ne vaistais, o burtais, kerėjimais, magiškomis formulėmis, egzortais. Maži vabzdžiai, ligų mikrobų nešiotojai, jau senovėje buvo laikomi įsikūnijusiais demonais: musės, blusos, blakės, utėlės ir t. t. Didžiosios epideminės ligos: maras, stabas, cholera, raupai, drugys, malarija, vidurių šil­tinė ir k. buvo laikomos mirties demonų išdaigomis, o maras net turėjo savo atskirus globėjus: graikų Thanatos, romėnų Mors, latvių Mara, mūsų Maro Merga, Giltinė.

Liguisti žmonių apsigimimai, įvyksta dėl daugybės biologinių priežasčių (moterys su baržda, vyrai su krūtimis, žmonės su plaukais ant nugaros, veido, žmonės su šešiais rankos ar kojos pirštais ir k.) buvo žmonių laikomi piktųjų demonų padariniais, o tokie žmonės buvo laikomi demonų apsėstais ar net įsi­kūnijusiais demonais. Įsikūnijusiais demonais buvo laikomi ir nelaimingi dvy­nukai: prie vieno liemens ir dviejų kojų dvi galvos ir keturios rankos (iš jų kai kur išaugo sirenos), dvynukai, suaugusiomis krūtinėmis, viduriais, nugaromis, galvomis buvo laikomi ir demonais (iš jų kai kur atsirado drakonai, slibinai). Net žmogaus gyvenimą, jo žygius, likimą atskiri demonai globoję (graikų Moira, romėnų Fortūna, aisčių Laima).

Graikų kultūros gadynėje buvo gerieji ir blogieji daimonai, de­monai, blogųjų demonų apsėsti žmonės buvo vadinami kakodaimon. Kakodaimonai graikams buvo visi isterikai, epileptikai, lunatikai, paranoikai, burtininkai, žavėtojai, raganiai ir k. Kosminiai, reiškiniai (tamsa, šviesa, perkūnas, debesys, kometos, meteorai, saulės ir mėnesio užtemimai) buvo irgi arba demonai arba demonų veiksmai. Net augmenijos pasauly ir faunoje įvairios rūšys augalų, gy­vulių, žvėrių, paukščių globojamos atskirų demonų, kurie, nuskriausti ar užrūstinti, dažnai būva kerštingi, keršija nevešėjimu, nederliumi, ligomis ir t. t. žmonės stengdavos su tokiais svečiais nebuvėliais sugyventi, jų neerzinti, ne­kiršinti.

Demonais virsdavo kai kur ir nugalėtieji dievai, nukariautojų tautų dievai nustelbdavo nugalėtųjų tautų panteoną, miestų dievai nustelbdavo provincijos dievus, feodalinei dangaus santvarkai griūvant ir vykstant dangaus centralizacijos procesui, neklusnieji dangaus feodalai irgi virsdavo demonais ar net demonų valdovais. Demonais išvirto oro, vandens, žemės ir žemės gelmių dievai.

Dievų antropomorfizacijos procese, kada dievai gyvulių, žvėrių, paukščių, šliūžių, net medžių pavidalo ėmė virsti žmogaus pavidalo (antropomorfi­niais) dievais, tai nespėję „sužmonėti”, žmogaus pavidalu virsti, teromorfiniai ar dendromorfiniai dievai kartais pakliūdavo demonų kategorijon. Neįprastų formų demonai (sfinksai, kentaurai, slibinai, drakonai ir k.) kildavo iš tote­minės piktografijos, toteminių stulpų, sapnų, iliuzijų, vizijų, miražų, haliucina­cijų, šešėlių, gyvavaizdžių, paveikslų.

Senovėje demonai buvo tik dvasinės būtybės, menkesnės už dievus, bet ga­lingesnės užu vėles. Blogais demonais buvo laikomos tokios dvasios tuomet, kuo­met jos žmonėms kenkdavo, tačiau ir blogieji demonai būdavo geri, kada jie žmonėms nekenkdavo. Demonams dviem grupėm (geriesiems ir blogiesiems) suskilti padėjo Babelio ir Persijos religijos. Senovės žydų religijoj, po Babelio nelaisvės, visi demonai (šedim, seirim, robeset ir k.) virto piktomis būtybėmis, keikiamosiomis dvasiomis. Nuo šiųjų blogųjų dvasių žmonės gynėsi amuletais, burtais, talismanais, kerėjimais, magija.

Graikų religijoj demonai buvo dvireikšmis žodis, juo vadino ir geras ir blo­gas dvasias, prikergdami po atatinkamą būdvardį (geras, blogas). Filosofas Thales iš Mileto demonais laikė visas dvasias, esančias tarp dievų ir vėlių.

Aischilo ir Pindaro metu demonais buvo laikomos ir vėlės. Paskui atsiranda kerštingasis demonas, daimon aloster, kurio apsėstasis žmogus yra pragaištin­gas. Pytagoro mokykla demonais laikė visas dvasias, nuo dievų iki vėlių. Empe­doklis visus demonus paskirsto į gerus ir blogus. Sokratas ir Platonas demonais vadina slaptas jėgas, tobulinančias žmogaus sielą, tai naujieji demonai (kaina daimonia), visi šie demonai geri, jų tikslas ugdyti ir daboti gerą. Todėl išmin­tim ir dorybėm apdovanotas žmogus buvo vadinamas demoniškas (daimonion). Po Platono vėl ima demonais vadinti tik blogąsias dvasias, jau Plutarcho metu demonais buvo vadinamos blogosios dvasios, nes gerosios dvasios imtos, vadinti dievais.

Naujųjų laikų velnio formai ir psichologijai turėjo didelės įtakos senovės žydų religija. Žydų religijai turėjo didelės įtakos Babelio religija, su kuria žydai susipažino būdami Babelio valstybės nelaisvėje (VI a. pr. Kr.). Prieš žydų ne­ laisvę demonai buvo Jahvės pasiuntiniai, angelai (malak). Tik penktojoj Mozės knygoje (32, 17) sakoma, kad žydai aukavę šedim, ne Eloah, demonui, ne Die­vui, bet čia šedim reiškia „svetimam dievui”, nes šedim yra skolintas iš asirų žodis, o pas asirus šedu buvo jaučio pavidalo dievas.

Po Babelio nelaisvės demonai žydams tapo kaltininkais viso pikto, jų valdovas ir vadovas buvo Satana, šėtonas, kuris buvo Jahvės šeimos narys. Minima tamsos deivė Lilit, drakonai Rahab ir Leviatanas ir demoniškas dievas Azazel, kuriam Jahvė pataria aukoti ožį. Šiaip demonai buvo vadinami sirim (gauruo­tieji) ar šed, senovės Kanaano gyventojų tarpe gauruotasis dievas, panašus į graikų satyrą. Ir sirim ir šed buvo ožio kilmės ir plauko demonai. Tie ožio sa­vumai buvo paveldėti vėliau ir krikščionių demonologijoj, kur velniai buvo vaiz­duojami ožio pavidalo ar bent su kai kuriais ožio savumais.

Krikščionių kultūros gadynėje nuo Klemenso, Justino, Origeno iki šv. Tomo Akviniečio demonologijoj buvo visokių pakitimų, tačiau esmėje velnio sąvoka buvo glaudžiai su amžinojo blogio mintim susieta: jis visų blogumų šaltinis, nenumaldomas žmonių gimdytojas. Viduriniais amžiais buvo mesta mintis: ubique daemon — visur velniai, visur jie tyko pagauti žmogaus sielos. Ne tik oras, vanduo ir žemė, bet ir visa erdvė buvo pilna demonų. Vietoje šio meto atomų, elektronų, jonų anuo metu buvo vis velniai, demonai. Daug jų buvo, bet kiek jų buvo — sunku pasakyti. Buvo mėginta skaičiuoti, vieni tikino, kad velnių, esą 10.000 bilijonų, kiti kad 15 milij., dar kiti, kad jų esąs skaičius, išreiškiamas vie­netu su šimtu šešiasdešimts nulių, dar kiti tikino, kad velnių kiekvienam žmogui tenka po 11.000, kurie stovį prie mirštančiojo žmogaus 10.000 kairėje pusėje, o 1000 dešinėje pusėje.

Ubique daemon, velnias gali pasiversti bet kuo, net gyvuliu, žmogumi, jis gali būti jaunikis, vesti nuotaką, būti tarnas, gulovas, pasiuntinis. Buvo tikima, kad velnio pradėtas iš senos moteriškės gimsiąs antikristas. Velnio vardas ma­giškas, minėti draudžiamas, todėl velnias turėjo daug sinonymų, kuriais galima buvo apeiti velniu tikrąjį vardą. Velnių talkininkai buvo žavėtojai, raganiai ir raganos. Velnias galėdavo žmogui parūpinti visokių turtų, gėrybių, bet žmogus turėdavo krauju savo piršto pasirašyti sutartį, kurioje savo sielą užrašydavo velniui. Velniui iššaukti ir su juo bendrautis vartodavo juodosios magijos for­mules; surašytas juodose knygose baltomis raidėmis. Velnius iššaukdavo nuo saulės laidos iki vidurnakčio. Nuo velnių gindavosi baltosios magijos formu­lėmis.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia