Klumpiams dirbti tinka: beržas, apušė (drebulė), juodalksnis, liepa, purėtąsai gluosnis ir dar kai kurios veislės. Medis turi būti minkštas, lengvas ir neskalus. Taip pav.: ąžuolas; klumpiams dirbti netinka, nes yra kietas, labai sunkus ir skalus, klevas netinka dėl skalumo, obelis dėl kietumo. Dažniausiai klumpius dirba iš beržo ir apušės. Beržiniai klumpiai kiek sunkesni už apušinius, bet patvaresni, užtat apušiniai pigesni. Liepa mažiau tinka, nes per daug minkšta, padirbtas klumpis bedžiūdamas traukiasi ir sako praleidžiąs vandenį. Na ir tin­kamo storumo liepų mažai yra. Bene lengviausi klumpiai pagaminami iš purė­tojo gluosnio, bet šios rūšies medžiai jau baigia išnykti, todėl gluosninių klum­pių turguje nepamatysi.

Klumpius dirba tik iš žalio, nedžiovinto medžio. Žalias medis lengva gręžti, išruobti, nudrožti ir dirbant nesuskyla. Džiovintas medis, nors būtų ir minkštos veislės — sukietėja, todėl jį sunku skaptuoti, išruobti ir be­dirbant skyla. Iš sauso medžio, klumpdirbis žymiai mažesnį kiekį klumpių per dieną tepagamintų. Jeigu, sakysime, vidutinis klumpdirbis per dieną iš žalio me­džio padirba 6—8 poras, tai iš džiovinto medžio tas pats klumpdirbis tepadarytų 1—2 poras, todėl iš džiovinto medžio niekas Žemaitijoje klumpių nedirba.

Klumpdirbių įrankius padaro išimtinai vietiniai šaltkalviai, nes ma­siniai, fabrikuose, šie įrankiai negaminami. Plungėje, neblogus klumpdirbių „gelžius“ (taip įrankius vadina) padaro Liudas ir Kazys Bakai. Šie „gelžiai“ nesudėtingi. Pirmiausia reikalingas paprastas dailydės kirvis; paskui, savotiškas, panašia į pailgą šaukštą galvute, medinėm rankenom, grąžtas (pav. 3—4); mediniu, į petį atremiamu kotu, skaptas, (pav. 5); du trumpes­niais mediniais kotais skaptai, iš kurių vienas vadinamas „kulnasukis“ (pav. 6); mediniu kotu Striūna, su užkumpimu viename gale, kad drožiant galėtų į binkio kilpą ją užkabinti (pav. 8); mediniu kotu peiliukas (pav. 7); ir pugarėlis, mediniu kotu, padarytas iš skiečio virbalo (pav. 8). Tai ir visi „gelžiai“. Apart „gelžių“ reikalingas varstotas — „binkis“ stovįs ant keturių kojų. Binkyje iškirsta užkarpa dirbant klumpiams įveržti ir įkalta geležinė kilpelė striūnai įkabinti (pav. 1—6). Kaip binkis atrodo, matyti iš paveikslėlių.

Klumpių gaminimo įvairios stadijos
Klumpių gaminimo įvairios stadijos

Klumpdirbis niekuomet nedirba ištisai vieną porą klumpių. Kiekvienas klumpdirbis žino, kiek porų klumpių jis per dieną gali pagaminti, tai maždaug tiek porų iš karto ir dirba.

Pavyzdžiui klumpdirbis per dieną pagamina šešias poras, tai visas jas iš karto ir pradeda dirbti.

Nuo apvalio medžio nupjauna du pailgu (sulig reikalo) rutuliu, kiekvieną perskelia į keturias dalis ir gauna aštuonius gabalus. Kaip atrodo toks atskiras gabalas, matyti pirmam paveikslėly. Visiems šešiems gabalams nulupa žievę, plokščiai nutašo apačią ir užrenta priešakį (pav. 1). Kuomet visoms šešioms poroms tai padaryta, paima vieną porą, įdeda į binkio užkarpą ir mediniu kyliu iš šalies užkala, kad tvirtai binkyje laikytųsi. Paima grąžtą, pragręžia skylę kulnyje ir antrą skylę klumpio viduje, įstatęs grąžtą į pirmąją skylę išlaužia skiedrą tarp šių dviejų skylių (pav. 3—4); toliau skylę gręžia giliau klumpio vidun ir ją praplatina, ilguoju skaptu skaptuoja klumpio vidų iki nepasirodo klumpio viduje reikiamo didumo tuštuma. Skaptą laiko abiem rankomis, kotą atrėmęs į petį (pav. 5).

Kuomet klumpio vidus iki reikiamos normos išskobtas, paima kulnasukį ir treinaitiškąjį skaptą ir išlygina tą klumpio vidaus dalį, kur turės tilpti kulnas ir kojos padas (pav. 6). Visiškai užbaigus klumpio vidaus išruobimą klumpių pora iš binkio išimama ir paprastu kirviu vėl tašomas jų viršus priduodant jam primityvų, padirbto klumpio, pavidalą (pav. 7). Aptašęs visas šešias poras, klumpdirbis paima striūną, kumpąjį striūnos galą įkabina į binkyje esamą ge­ležinę kilpą, dešiniąja ranka paima medinį striūnos kotą, o kairiąja — vieną klumpį ir pradeda drožti — dailinti klumpio paviršių. Nudrožęs viršų, nulygina apačią, apačioje išdrožia įlinkį, kad pasidarytų kulnas, apdailina jį ir — klumpis baigtas (pav. 8). Tokius klumpius jau galima dėvėti. Bet klumpdirbis tuo ne­pasitenkina. Paima peilį, nudrožinėja begrėžiant pasidariusias aštrias briaunas, kad tos briaunos negriaužtų kojos, aplygina kai kur pasitaikiusius nelygumus ir padeda ant krosnies apdžiūti. Džiūti turi lėtai, kad neskiltų. Apdžiūvusius klumpius, jeigu dar kur trūksta, peiliu apdailina, nukaišinėja, su glaspopieriu „nupucuoja“, peiliuku padaro pagražinimus, išpjaustinėja — „pastrajija“ (pav. 9). Kai kuriuos ornamentus daro su pūgoriu, — „išpūgavoja“. Dabar belieka klumpius nudažyti. Paima pokosto, įdeda rudos okros ir nutepa. Jeigu norima ypatingai „pastrajiti“, tai nulakuoja. Mėgstamiausia klumpiams spalva — geltona. Rečiausiai — juoda. Raudonų klumpių neteko matyti, nes sako, toks žmogus atrodytų lyg iš skerdyklos išėjęs, kraujuose išsibraidęs. Daugiausia „strajijama“ moterų ir vaikų dėvimieji klumpiai. Vyrų klumpiai dažniausia ar­ba visai be papuošalų arba kiek su pūgoriu išpūgavoti.

Be dėvimųjų klumpių, paskutiniu laiku kai kas gamina visai mažučius klumpelius, kurie rūkoriams atstoja pelenines, arba šiaip sau, kaip pa­puošalas, ant stalo padedami. Mažieji klumpeliai visuomet yra „pastrajiti“ t. y. nulakuoti ir ornamentuoti, nes tai jau nebe kasdienis, o „strajaus“ dalykas.

Jau 2—3 metų vaikui žymiai sunkiau padirbti klumpius kaip suaugusiam, reikia turėti atskirus, mažesnius „gelžius“ (instrumentus) ir ypatingai kruopš­čiai išruobti klumpelio vidų, kad nesužaloti jauną kojytę, o jau 4—5 centimetrų ilgio klumpelius ne bet kas dirba. Nors mažyčiams „strajaus“ klumpeliams tiks­lus vidaus išruotimas netaip svarbus, nes ant kojų jų niekas nedėvės, bet anot klumpidrbių „su tais krupiais yra perdaug knebinio ir neapsimoka terliotis“. Tokius klumpelius dažniausia dirba paugliai klumpdirbio vaikai. Ilgais žiemos vakarais padirba po kelioliką porų, parduoda kartais rinkoje, kartais į krautu­ves (kur pardavinėjami žaislai ir panūšūs dalykai). Už gražiai padarytų 4—5 centim. arba kiek didesnių klumpelių porą klumpdirbis gauna nuo 60 centų iki vieno lito ir daugiau už porą, žiūrint kaip ducsnus pasitaiko pirkėjas ir kaip gražiai padaryti patys klumpeliai. Tokiems klumpeliams pirkėjų visuomet su­siranda. Perka inteligentai, valdininkai, karininkai ir siunčia savo giminėms ir pažįstamiems dovanų, kurie klumpių nėra matę.

“Gimtasai kraštas” 1936 nr. 10 -11

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia