Kretuonas

Didžiausias Švenčionių rajono ir Aukštaitijos nacionalinio parko ežeras. Ežeras paskelbtas ornitologiniu draustiniu. Pro ežerą praeina geležinkelis Vilnius – Daugpilis. Į ežerą įteka Žaugėda, ištekanti iš Kretuonykščio ežero (po sovietinių laikų melioracijų pastaroji įteka į Vajuonėlę), Pašaminė, Gylis, Kampupė, Vajuonėlė, ištekanti iš Vajuonio ežero. Išteka Kretuona, įtekanti į Žeimenio ežerą.

Kretuonas priklauso Žeimenos baseinui. Ežero pratakumas 90 %. Atabradas platus, vakaruose jis smėlingas ir žvyringas. Nendrių ir meldų juosta 30–40 m pločio, kai kur platesnė kaip 150 m. Kretuono šiaurės vakarų krante auga du Kretuonių ąžuolai (gamtos paminklas). Šiaurės rytiniame kranta įsikūrę Rėkučiai, rytiniame – Reškutėnai, pietiniame – Murmos, pietvakariniame – Kretuonys, o šiaurės vakariniame-vakariniame – Pakretuonė.

Geografija

Krantai žemi, lėkšti, pietinis ir pietvakarinis krantas pelkėtas, šiaurės vakarinis – apaugęs mišku, yra terasų. Ežere yra 6 salos – Didžioji, Skuivų, Varonių, Galasalė, Alksnių, Beržų; iš viso 25,5 ha, 2 iš jų – didelės.

Kretuonas, kaip svarbi vandens ir pelkių paukščių perėjimo vieta įtrauktas į saugomų teritorijų sąrašą Natūra 2000. Rytinėje ežero pakrantėje nusidriekusios užliejamos Žemaitiškės pievos pasižymi gausybe čia perinčių saugomų paukščių rūšių. Tai naujai besiformuojanti gamtinė teritorija – paukščių buveinė, atsiradusi kadaise numelioruotų pievų vietoje. Dėl didelių elektros kainų atsisakyta siurbti vandenį iš numelioruotų Žemaitiškės pievų, todėl buvusio seklaus Žemaitiškės pievų ežerėlio (buvusios Kretuono ežero įlankos) vietoje, pratekamo Žaugėdos upelio, susiformavo užpelkėjusių pievų plotai. Šio užpelkėjusio ežerėlio pakrantės gausios paukščių ir žuvies nuo seno traukė žmones. Šiuo metu archeologų čia yra identifikuotos aštuonios akmens – geležies amžiaus gyvenvietės.

Turizmas

Didžiausias Aukštaitijos nacionalinio parko ežeras – Kretuono ežeras, dar kitaip vadinamas Aukštaitijos perlu. Tai tikras rojus ornitologams, kurie į šią vietą plūsta pasižiūrėti retų Lietuvos paukščių.

Ant ežero kranto galite pamatyti akmens amžiaus gyvenvietės vietą, o šiek tiek tolėliau – etnografinį, gatvinį Kretuono kaimą, kurio pirmieji gyventojai šioje vietoje įsikūrė dar 16 amžiuje.

Rytinėje Kretuono ežero pakrantėje esančiose užliejamose Žemaitiškės pievose peri gausybė retų, saugomų paukščių rūšių: juodakaklis kragas, juodoji žuvėdra, pilkoji antis, putpelė, švygžda, griežlė, stulgys, griciukas ir kiti. Turistai šią vietą mėgsta dėl įspūdingo reginio, kai į vieną vietą susirenka tūkstančiai paukščių.

Atskrendančių ar išskrendančių paukščių pulkus patogiausia apžvelgti nuo stebėjimo bokštelio, įrengto prie Reškutėnų kaimo. Norintys iš arčiau patyrinėti atskirų paukščių rūšis, su savimi turėtų pasiimti žiūronus ir botus, nes šiomis pievomis galima ir pabraidžioti.

Tiesa, pavasarį, kai paukščiai peri, braidyti po pievas draudžiama, nes išsigandę žmonių paukščiai pakyla į orą, o lizduose ilgam palikti kiaušiniai atšąla ir iš jų nebeišsirita paukščiukai.

Iš anksto susitarus su Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija, turistams galima aplankyti ir Kretuono ežero salą. Smalsuoliai į salą valtimi perkeliami grupelėmis po 5-6 žmones. Saloje išvysite ne tik ištisas čia perinčių paukščių kolonojas, bet ir jų lizdus bei kiaušinius.

Žvejyba

Ežeras nemažas, tačiau krantai apžėlę, tad susiruošus žvejoti Kretuono ežere patartina su savimi turėti valtį. Iš valties velkiaujant galima sugauti nemažų lydekų. Seniau pagaudavo sterkų. Žvejojant dugninėmis meškerėmis kimba solidūs karšiai. Tačiau norint juos sugauti, svarbu pasišerti ir pasišerti kaip reikiant, į pašarą pridedant kukurūzų. Geriausi kibimai būna naktį. Pasitaiko, kad ežere pagauna ungurių, seniau čia jų būdavo tikrai daug, tačiau brakonieriai čia, kaip ir visoje Lietuvoje, darbuojasi išsijuosę.