Žemaitiškai „kūlys” reiškia „akmenį”. Todėl „kulių dirbimas” žemaičiui gali keistai nuskambėti. Užtat joniškietį gardus juokas suima, išgirdus žemaitį: „pagriebė kulį ir sviedė, norėdamas užmušti“, arba „pilnos dirvos kulių”. Tai, ką joniškiečiai vadina kuliu, žemaičiuose vadinasi ilginiai šiaudai. Jeigu jau toks skirtingas daikto pavadinimas, tai nemažiau bus skirtingas ir jo dirbimas.

Lietuva perdėm medinė, ypač jos sodžius, gi jo budinkai (trobesiai) didžiu­moje vien šiaudais dengti. Ypač senieji. Mažėjant miškui, kilo mūrinės Lietuvos klausimas. Nauji pastatai vis dažniau dengiami: lentelėmis, skiedromis, gontais, molio čerpėmis (kėgeliais), cementinėmis čerpėmis. Pastaruoju metu net gal­vojama apie etemito čerpėms gaminti fabriko steigimą. Žodžiu, šiaudinis stogas diena iš dienos retėja, išstumiamas naujovės. To priežastis: nebenorima ( ir nebeturima kur) kuliai gamintis.

Prieš kokį 20 metų kaime beveik kiekvienas tvarkingas ūkininkas turėjo jaują. Išskirsčius kaimus viensėdžiais, jaujų beliko 1—2 visam kaimui. Todėl kaimyno jaujos prašoma tik patiems būtiniesiems reikalams, kai kitaip nebega­lima išsiversti (linus išsiminti, sėmenis išsikulti). Jaujose darbas įkyriai vargi­nantis dėl dulkių gausumo, nemigo naktų, nespėrus (nespartus), neekonomiškas dėl daug pabrangusių malkų suvartojimo. Dėl visų tų priežasčių; susidarė tokia padėtis: vakaris su lietu negailestingai pešioja ir drasko stogus; senosios gi sto­gam dengti kulių atsargos pasibaigė ar baigiasi; kulių dirbtis nebenorima ir nebegalima (samdytas darbininkas ir jaunieji labai nenoriai beeina į „jaujos dulkes“, o senieji — ištikimieji jaujos bičiuliai — nyksta); skardai ar kitam prašmatnumui ne visada pasiseka ar galima litų suorganizuoti. Nestebėtina todėl, jei tiek daug apiplyšusių, nušiurusių, kiaurų, samanotų stogų, verkiančiai laukiančių palopymo ar perdengimo, bet „kuo dengsi, kad kulių nėr!“ O kas bus dar po kokios 10—20 metų? Kraštotyrininkas Ignas Končius, visada susirūpinęs senovės per greitu nykimu ir per lėtu jos ištyrimu, sušuktų: „stogas dega!“ Taip, „stogas dega“. „Baigiančiam degti stogui“ ar bent jo „pelenams“ apsau­goti užrašytas toks kulių dirbimas, kaip jis buvo atliekamas prieš 15—20 metų. Patsai stogo dengimas, — kita tema, kurią vėliau gal teks užrašyti.

Kuliai vartojami: stogams dengti (pagrindinė paskirtis), daržo­vėms (bulvėms, burokams) apkloti, ypač jas į rūsius (kapčius) dedant, įvai­riems paklodams (obuoliams, javams nampusėse), lovose (vietoje šienikų) pa­kloti, kiaulei svilinti, medeliams apraišioti, rasodai (iš pavasario) pridangstyti, šiaudų durims sukalti, biržėms pažymėti (linus, dobilus sėjant), įvairiems ry­šiams (žabų glėbeliams, linų, buntėms, juos merkiant į koželkas), šiaudinėliams  pinti (žiemą langams iš lauko užtraukti), alų darant tekinamajam kubilui įreng­ti ir daug kitur. „Visur kūlys susigadija“. Prieš didįjį karą kulius veždavo Ry­gon, Mintaujon (eksportinė prekė), už kuriuos pirkdavosi geležies, druskos ir kitų reikmenų (visiems metams).

Kulius beveik išimtinai daro tik iš ruginių šiaudų. Kvietinių nevartoja, ar­ba tik iš bėdos bevartoja: jie menkesni ir mažiau patvarūs. Žali (jaujoje ne­džiovinti) rugiai nekuliama. Nebent bėdos atsitikimais šiek tiek prasibloškiama į zoslaną. Galutinas betgi iškulimas tokių prablokštų rugių vėliau atliekama.

Jeigu oras gražus, rugių neskuba daržinėn vežti. Tegu išsistovi ant lauko! Par­siveža į dieną po porą vežimų, sušeria juos į jaują, iškulia ją, kitą dieną vėl porą vežimų ir t. t. Būdavo atsitikimų, kad kol tuo būdu rugius suveždavo, jie jau būdavo ir iškulti. Suprantama, tatai galima buvo daryt, kai gražus oras, ir se­niau; o dabar pats tempas nebeleidžia tiek ilgai su tuo pat darbu bovytis. Jeigu ilgos ir gražios pagados nelaukiama, rugiai vežama ir kraunama į daržinių nampuses, iš kurių vėliau, pripuolant, ir iškuliama jaujomis. Prieš 15—20 metų iš 10 ūkininkų 2—3 jaujoms išsikuldavo ne tik rugius, bet ir visą vasarojų (atuoritį). Iki Kalėdų ar Pusiaugavėnio būdavo baigtas kūlimas.

Jaujos, prišėrimas (pridžiovimas). Šerama triese ar keturiese: du pėdus jaujon velka, vienas padavinėja pėdus šėrikui, kuris, šeria jaują (džiauna). Jauja vadina ir patį pastatą, ir tą kiekį javo, kurį sušėrė. Jaujoje, papras­tai, būna šešias lovos. Žemesnieji ardai (2), sudėti ant žemųjų erdkelių apie 40 cm protarpiu, su pristatinėtais ant jų pėdais ir sudaro lovą. Iš to, kiek lovų prišerta, kiek iškulta, kiek dar liko kulti, suvokiama pa­dirbto darbo kiekis, laikas, tempas. Kad lova neišvirstų, ją prišėrus, vis pristumiamas iš šono viršutinis ardas. Tuo būdu apatinių ardų būna paprastai 12, vir­šutinių — 6. Paskutinę lovą prišėrus, jos šonas prispaudžiama paskutiniu vir­šutiniu ardu, gi kad šis neatsistumtų, kad lova neišvirstų ir gaisrias nekiltų, užkišama pėdų ir užerkelėse. Jaujon sužeriama, paprastai, du vienkinkiai ve­žimai. Jeigu kietai šerti („su keliu priminti“), galima iki pustrečio vežimo sušerti, jei „valniai“ — mažiau. 2 vežimai — 20 — 26 gubos = 240 — 280 pėdų. Jaujos šėrikas, šerdamas, pasistoja ant zoslano arba ant spec. judomo (stumdomo) suolo, ilgio per visą jaujos plotį, kurio galai guli ant spec. prikaltų, prie sienų karčių (grebėstų). Prišėrus, jauja iššluojama ir kuriama. Jauja džiovi­nama beveik ištisą dieną. Kūrena, paprastai, šeimininkas pats, kuris tuo pat metu išvėto ankštybesnių jaujų iškultus grūdus arba ruošiasi netoli apie na­mus. Kurui naudoja kelmus, pūsrus, visokias stambesniąsias medžių liekanas (linus minant spaliais dažniausia kūrenama). Gerus medžius „čėdo”, skalsina. Kūrenant, jaujos langelis atkemšamas, duris paliekama praviras (kad dūmai išeitų). Jauja laikoma išdžiuvusi, kai, grabštelėjus ranka pėdų apačias ar ardus, šiaudai sausi, braška, nebėra šutos ir drėgmės („sausi, kaip paraks“). Nevisai išdžiovinta jauja sunkiau kulti.

Jaujos kulti keliama gaidystėje (kai ima gaidžiai giedoti). (Rugpiūčio gale imama jaujos kulti). Normaliai eina pora vyrų, pora moterų ir piemeniuks. Šis sąstatas betgi dažnai būna nepilnas. Piemeniuks (ar vaikas) išsi­verčia iš lovų javus ir pėdus iš jaujos velka vyrams (bloškėjams). Vyrai kloji­me prieš jaujos duris (2—3 m atstume nuo jų) pasistato zoslaną (sunkų, spe­cialų bloškimui, ar šiaip kokį suolą) ir blaškia (bloškia) į jį pėdus. Blaškiant, vyrų veidai būna į klojimą atgręžti, nugaros — jaujon. Blaškant, pėdo ryšys laikoma dešiniąja ranka iš viršaus, kairiąja — pėdo galas. Pėdo varpgalis su­duodama 3—5 sykius į zoslaną vienu pėdo šonu, 3—5 antru, — ir grūdų nebe­lieka. Po to paleidžiama pėdo ryšys (numetama jis žemėn), Suimama „į saują“ abiem rankom pėdo varpgalys ir sumušama dar kelis sykius driūtgaliu į zosla­ną, kad ir driūtgaly esančios varpos išsikultų. Nublokštas (iškultas) pėdas (pa­laidas, be ryšio) nešama ir statoma (atremiama) prie klojimo sienos. Pėdai stengiamasi nesumaišyti, kad nesusilietų į krūvą. Kratytojoms tatai patogiau. Imama naujas pėdas, blaškiama, statoma prie sienos ir t. t. Bloškimas — sun­kiausias darbas. Menkesnieji darbininkai (pusbernis, pusmergė, mergialės, ar moterys) ima nublokštus pėdus krėsti („išburškyti“, „kratyti“). Ima šiaudų pluoštelį ir juo stipriai suveržia pėdo varpgalį. To pluoštelio galų nesu­suka bei po ryšiu nepakiša, kaip, paprastai, su ryšiais daroma, bet abu galu suima, (suveržus) kairiąja ranka, pakeliama už jų pėdas aukštyn prieš save. Dešiniąja gi ranka, praskėtus visus jos pirštus, purtoma — blaškoma į šalis pėdo driūtgalio šiaudai, kišant ranką ir pirštus į patį pėdą, ranką judinant kai­rėn — dešinėn. Stipriai suveržiama pluoštu todėl, kad nebyrėtų (neslinktų) šiaudai iš pėdo. Purtant — blaškant išbyra iš pėdo visos piktžolės, žolės, trum­pieji, sulaužytieji nevykėliai šiaudai. Lieka pėde tik švarūs, ilgi, nesužaloti šiaudai.

Gerai iškrėstas pėdas laikomas tada, kai yra „šiauds į šiaudą”, nebėra jo­kių žolių (usnių, dobilų, ramunių ir kt.). Pėdo driūtgalys kiek apipešiojamas, atleidžiama ir numetama žemėn ryšys, už kurio laikyta pėdas, abiem rankom suimama pėdo driūtgalys, o laibgalys (varpos) dar sykį suduodama į kairiąją koją (blauzdą), kuria lyg spiriama į pėdo varpgalį („suduot į koją”). Ir tuo veiksmu norima nutrukusios varpos, vienas kitas grūdas iškrėsti. Po to, tuo pačiu pėdu prasišluojama klojimo aslos vieta (bekrečiant prisibarstė šiaudų) ir joje subakstoma, subaksnojama, subadėlėjama pėdas. Tatai daroma rankomis
pėdo nebesuspaudžiant, tik apkabinant ir kilnojant. Tada pėdas guldoma ant klojimo ar prieklojimo aslos (kur nuošaliau), kampe, kad bloškėjų grūdai ne­byrėtų atgal į iškrėstus pėdus. Vėl skubama sekantis nublokštas pėdas krėsti ir t. t. Nukrėtus, vėl dedama ant pirmojo anksčiau nukrėsto pėdo. Iš 4—6 pėdų iškrėstų susidaro kūlys.

Iš krėtėjų ypač reikalaujama, kad jos rūpestingai „išburškytų” piktžoles ir subaksnotų pėdą prieš jį į kulį padedant. Jeigu atskiri pėdai bus nešvariai iš­ krėsti bei aslon nesubadyti, neišeis geras ir kūlys. Tuo būdu eina darbas. Krėtėjai stengiasi neapsileisti —visus išblokštus pėdus iškrėsti, bloškėjai gi pristatyti daug nublokštų pėdų, kad krėtėjos, nebespėtų. Rungtynės visada krėtėjų nenaudon išeina.

Kai bloškėjai jau kiek įvargsta (2—3 lovas išbloškus), arba daugiau nu­blokštų pėdų pasieny pristato, tada vienas jų eina ryšių sukti ir kulių rišti, o antras šake ar grėbliu sugraibsto prisidraikiusius apie zoslaną ir krėtėjus šiau­dus, sušluoja į šalis išsiblaškiusius grūdus prie zoslano. 2—4 pirmieji ir patys geriausi pėdai (didžiausių rugių) išnešama laukan ir patiesiama ant žolės. Išdžiovyti šiaudai rasoje „atsalaidž”, tampa minkšti, nebetrapūs, lyg nesubrendę ant lauko.

Iš atidrėkintų šiaudų kulių rišėjas ryšius dirba (suka). Ryšiai dirbami taip: paima saują atidrėkintų šiaudų (kiek nykštis su smailižiu apka­bina), skiria ją pusiau, viena pusė imama dešinėn, antroji kairėn, suduria varpgalius iki trečdalio – ketvirtadalio šiaudų ilgio (žiūrint rišamųjų kulių didumo), arba tiek suduriama, kad visas ryšys išeitų vienodo storumo tiek ties driūtgaliais, tiek ties sudurtais varpgaliais (viduriu). Ties pačiu viduriu persukama ryšys. Sukama ryšys taip: dešinėje rankoje turėtasai galas kišama po kairiąja pažastimi ir prispaudžiams kairiąja ranka, dešiniąja imama ryšio galas iš kai­riosios rankos, o kairiąja — po pažastimi laikytasai galas. Kad sukant ryšys nesimestų į garankštį, patampoma į šalis. Taip sukama tol, kol visas ryšys susisu­ka. Varpos prieš sukant subrunkama (sukišama) ryšio vidun, kad neliktų pa­laidos, ant ryšio. Pačių drūtgalių nebesusuka, bet juos suduria vieną į antrą, kad susuktas ryšys nebeatsilaistų (nebeatsisuktų). Sukant ryšį, varpgaliai į vienas antrus suduriami atsižvelgiant į kulių dydį. Dirbant didesnius kulius ryšiai ilgesni sukama, jeigu mažesnius (2—3 pėdai, pardavimui, skolos grąžini­mui), — trumpesni. Gatavi ryšiai dar kuriam laikui rasoje paliekami, kad ge­rai atidrėktų, kad nebūtų trapūs.

Kai jau koks 8—10 kulių yra paruošta, kai pritrūksta vietos, kur naujus kulius dėti, surišama priruoštieji kuliai ryšiais. Riša stipriausias darbi­ninkas, netinginys. Už ryšio galų rankomis laikydamas, rankas išskėtęs, lyg ką apkabint norėdamas, ties kūlio driūtgalių pasilenkęs, rišėjas iš viršaus ryšiu juosia kulį (30—40 cm nuo driūtgalio), kišdamas rankas kulio apačion, kol vie­na ranka pasieks antrąją. Tada kulio driūtgalį išverčia pro glėbį, paguldo ant aslos, dešinėje rankoje laikytą ryšio galą ima kairiąja ranka, kairiojoje — dešiniąja, traukia galus pro vienas kitą į priešingas šalis, veržia, paverčia kulį ant šono, prispaudžia kulį ties ryšiu dešiniuoju keliu, pavarto, patraiško, pakučioja ryšiu veržiant) ir, kai jau randa, kad gerai suveržtas, susuka abu ryšio galus ir, į garankštį suleidęs, pakiša juos po ryšiu. Po to, kuli štato drūtgaliu ant aslos, kelis sykius baksteli (stukteli) juo į aslą, kad susilygintų drūtgalys (gir­disi duslus žnektelėjimas subadelėjant kulį). Gerai, stipriai kūlys surišti — reikia sušilti. Užtat tinginiai ir šiam darbui netinka. Valniai surištas kūlys, beduodant į stogą ar bekraunant į ratus, pasileis. Rišant kulį, su juo „reikia ristis kaip su meška“, ypač „kelio nesigailėti“. Kietai surištas kūlys ties ryšiu būna įsmaugtas taip, kad pirštai po ryšiu sunku užkišti. Iš jaujos padirbama 30—40 kulių.

Pralikdamas (liuoslaikiu) piemeniukas ar pusbernis, ar, pagaliau, kas pralikęs, kulių šepečiu (kiekvieno klojimo būtinu įrankiu), apžergęs, kulį ir jo drūtgalį suspaudęs tarpkojy (tarpriety), „nudailin“, „nučystij“, „nušarpuoj” kulio galą: įlūžusių išsikišusių šiaudų galus nutrina, nulygina. Tatai at­liekama kartais ir nagais (rankos pirštais). Vėliau kulių šepetį pakeitė dalgis (karvepiovis), kuriuo daug dailiau nupucijama kulio drūtgalys. Nuo tokio kulių apdailininmo priklauso ir stogo nudengimo dailumas. Gerai priruošti kuliai (ge­rai iškrėsti, nupucytais galais) pašaly, iš galo žiūrint, atrodo „kaip ikrai“. Pasi­didžiavimas ūkininko ir darbininkų, juos dirbusių!

Kol jauja tuo būdu iškuliama, ima pamažu „dieniala brėkšti”, ima aušti. Jeigu gaspadinė tvirta (pasiturinti) — atneša pusiauryčio, „parsikąst“. Kai visa jauja išblokšta, zoslaną į šalį! Šiaudus (padraikas), kurių susidaro iš visos jaujos bloškimo vienam tiesimui (klojimui), suverčia vienon kertėn, grūdai sustumiami „į krūvą” į tą kertę, iš kurios patogiau bus vėtyti. Po to „tie­siama” šiaudai ir bliukiu kuliama. Nukulti šiaudai iškratoma laukan, grū­dai — „į krūvą prie grūdų“. Klojimą iššlavus, tiesiama kuliai į dvi eiles, varpagaliais į vidų. „Prie spragilų!” Spragilais ištiesti kuliai dar kuliama („per­varoma”). Spragilais ėmus kulti, monotoniškas apsnūdęs darbas staiga virsta gyvesniu, linksmesniu, atsiranda „štukų“. Jeigu dviese spragilais kulia, vienas kūlėjų mala liežuviu: „durnius, durnius, durnius…“ Jeigu triese (tryse): „du duoną, trets putrą, du duoną, trets putrą…” Jeigu keturiese:

„Pats su pačia,
Duktė (varia) trečia,
Senis, senė
Ir piemenė”.

Vieni kulia per kulių varpas taikydami, kiti per ryšius, per vidurį. Spragiluojant nueinama viena eile, grįžtamą kita. Laisvasis darbininkas, už kulio drūt­galio suimdamas ir sukdamas, apverčia kulius ant antro šono. Tada apkuliama taip pat ir antras šonas. Ties šia vieta reikia pastebėti, kad, kūlius dirbant, ypač stengiamasi gerai grūdus nukult (varpas iškult). Tatai daroma ne tiek tam, kad daugiau prikultų, bet kad kuliuose, Dieve saugok, nebepaliktų grūdų. Jeigu ku­liuose lieka grūdų, tai juos (kulius) pašaliuose nelabosios žiurkės „kirs“, „sukapos“, kulius ir visą procę į nieką pavers; tokiais kuliais dengtame stoge taip pat apsigyvens žiurkės ir sukapos jį. Be to, tokį stogą apipuola varnos ir išpešioja po pluoštą. Vieni sako, kad jos stoge likusių grūdų ieško, kiti — kad tokiame stoge apsigyvenusių ir knibždančių žiurkių. Kad nuo varnų apsiginti, pakabina ant stogo užmuštą varną, bet tatai ne visada gelbsti. Kad į kulius žiur­kės nesimestų, sukraunant juos į pašalį ar į galą, tarpuose barstoma pelenais. Kiek gražiai nudailintais kuliais didžiuojasi gaspadorius, tiek gerai nenukultais — gėdos apturi. Stoge sužaliuoja, sudygsta rugiai! Tai aiškus negaspadoriškumas. Tai tinginystės ir lengvarankiškumo viešas pasirodymas. Taigi, jau ko ko, ale kulius stengiamasi ypač gerai nukulti. Jeigu šiauduose grūdas – kitas liks, — paukščiai, gyvuliai, juos atradę, suės, o iš kulio kas ?!

Kulių drūtgaliams nudailinti šepetys
Kulių drūtgaliams nudailinti šepetys

Baigus spragilais kulti, nugrėbstoma kuliai grėbliu: vienas laiko kulį už drūtgalio ir varto jį nuo vieno šono ant antro, o kitas tuo tarpu retgrėbliu abu šonu nugrėbsto (nudailinti kūlys, atskiriant nutrūkusius šiau­dus ir varpas). Dar suduodama kulio varpgaliais į kairiąją koją, subaksnojama kūlys į klojimo aslą (paskutinį sykį žnektelėjimas). Spragilais kuliant, be kita ko, įsitikinama, ar gerai kuliai buvo surišti. Jeigu valniai surišti— kūlys pasilaidž (rišėjui — nosis!). Bet, norint, spragilu stiprus vyras gali ir gerai surištą kulį paleisti (perkerta spragilu ryšį). Po to kuliai nešama ir kraunama į pastoges, daržinių galus. Sukraunama. Suskaitoma: kapa (60 kulių), pusė kapos, čvertis kapos.

Dar lieka prisišerti jaują rytojaus dienai. Prisišeriama. Po to pusrytis. Po pusryčio — „kur kas sau”, prie savo darbų. Labai džiaugiamasi, jeigu pavyksta iki saulės jaują iškulti. Tada nesigaišina kiti darbai, dirbami prie dienos šviesos.

„Naktį po jaują darbuotis — dar nieko, ale dieną, — tikra piakla“. Gaspadorius iškūrens jaują ir išvėtys iškultuosius grūdus. Vėtoma, paprastai, 2—3 jaujų kūlimo, „prie to paties atsisėdimo“.

Šventomis dienomis vengiama kūrent jaują, nes ugnis galinti iš pečiaus išeiti ir skraidyti po klojimo pazalabį, grasindama jį uždegti.

Jaujos kūlimas — priklus ir marudnas darbas: dulkių — kaip piaklėj, miego — nedaug (3—4 val.), darbas nuobodus. Jaunimas jaują kulti vadina eiti į baudžiavą, arba „eiti į Kepalius”. Tai — didelis, apie 1.000 deš. baudžiavos laikų dvaras, dabar išparceliuotas, į kurį plačios apylinkės eidavo baudžiavą atlikti; jiems čia ypač įkyrėdavo javų iškulimas jaujose.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia